Ar kada nors bandėte skaityti Raštą pagal kokį nors grafiką? Aš – ne...
Internete galima rasti įvairiausių Biblijos studijavimo modelių, tiek skaitant Bibliją iš eilės, tiek skaitant pagal tai, kokia tvarka vyko vieni ar kiti įvykiai ir pan...
Kadangi metai dar tik vos prasideda, jei norite, galite dar spėti įšokti į vieną ar kitą traukinį ;)
Kai vakare sutemsta, kai ateina naktis, pakeliu akis į žvaigždes, kurios šviečia nesuskaičiuojamoje tamsos platybėje... O tada prisimenu, kam Dievas sukūrė žvaigždes... „Dievas [...] taip pat padarė žvaigždes. Ir Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos...“ (Pr 1, 16-18) O paskui persikeliu į pirmojo tūkstantmečio pradžią, kai buvo parašyta: „Viską darykite be murmėjimų ir ginčų [...] tarpe nedoros ir iškrypusios tautos, tarp kurios jūs spindite kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2, 14-15).
Ne per seniausiai sekiau Rašte šiuos du žodžius: šviesa ir tamsa. Nemažai apie juos mąsčiau, o jie savo ruožtu painiojosi įvairiose situacijose man po kojomis. Kaip žinia, Biblijoje pasaulis yra ta naktis, kurioje tikintieji visais laikais švietė tarsi tos žvaigždės, rodančios kelią kitiems... Žvaigždžių ir šviesos visais laikais buvo daug mažiau nei tamsos. Nes „žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.“ (Jn 3, 19) Nojaus laikais iš visų tuo metu gyvenusių milijonų tebuvo vos 8 tikintieji, vienintelis Lotas buvo teisus Dievo akyse tarp viso didžiulio pulko Sodomos gyventojų, iš visos Izraelio daugybės pas Joną Krikštytoją į dykumą atėjo tik „mažoji kaimenė“... Tad ar turėtume stebėtis, jog aplink mus tiek daug tamsos?.. Kita vertus, Pradžios knygoje rašoma, kad šviesa valdo dieną ir naktį. Ir nors tamsa gali atrodyti labai galinga, ji niekuomet nepanaikins tamsos.
Galvodama apie visa tai, bandau sau priminti tai, kas nutiko ką tik pasibaigusiais 2009-aisiais. Tai buvo iš tiesų nepaprastai vaisingi ir atradimų kupini metai. Galbūt ne veltui skaičius 9 Biblijoje yra vaisiaus ir derliaus skaičius. Labiausiai, aišku, norisi pasidžiaugti baigtu KJV Biblijos vertimu bei iš audio įrašų perkeltomis Biblijos studijavimo pagrindų studijomis. Tikėkimės, kad 2010-ieji us dosnūs laiku, ir galima bus greitu laiku pabaigti paruošti ne mažiau įdomų pamokų kursą apie Biblijos rankraščių ištakas.
Šalia visų šių džiaugsmą teikusių darbų, daug dalykų praėjusiais metais mane nustebino, tačiau iš visos jų gausos negaliu nepaminėti to, kad toje pasaulio tamsoje atradau keletą šviesų, kurios, pasirodo, buvo dar prieš man apie jas sužinant... Jei kalbant be užuolankų, turiu pasakyti, jog sužinojau, kad keletas mano draugų, su kuriais esu pažįstama nebe vienerius metus, jau gerą laiko tarpą yra mano tikėjimo broliai ir seserys. Faktas, aišku, labai džiugus, verčiantis dar kartą pasidalinti savo liudijimu bei ta istorijos dalimi, kuri buvo iki tol neatskleista. Tačiau šalia džiaugsmo, mano mintyse pradėjo suktis mintys su didžiuliu klausimu: „Kodėl?“ Kodėl aš tik dabar apie tai sužinau? Kodėl iš jų lūpų niekuomet neišgirdau savu laiku to, apie ką girdžiu dabar..? Kodėl ta šviesa, kuri turėtų nušviesti naktį, taip stropiai buvo slepiama? Ar aš man patikėtą šviesą taip pat slepiu po kokia nors žmogiška uždanga?.. Manau, ši klausimą turiu sau užduoti kasdien. Kas kartą, kai susiduriu su nauju žmogumi savo kelyje. Kas kartą, kai patenku į abejonių kryžkelę, bijodama arba likti nesuprasta, arba suprasta ne taip. Bet ar ne mums adresuotos eilutės, skelbiančios, jog mes gavome ne baimės, bet jėgos, meilės ir sveiko proto dvasią? (1Tim 1, 7)
Todėl 2010-iesiems linkiu tiek sau, tiek jums, kurie čia kartkartėmis užklystate, nebijoti būti ta šviesa, kurios jokia tamsa nugalėti negali...
Anksčiau kažkaip vis nerasdavau progos paskaityti Jėzaus amžininkų rašytų veikalų – į Raštą neįtrauktų, Dievo neįkvėptų knygų. Tačiau šį kartą, radusį pas Daktarą Tomo evangeliją, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pažiūrėti, kas gi tai per knyga. Net nežinau, kaip vertinti tokį veikalą, kuriame iš tiesų, mano akimis žiūrint, nėra praktiškai nieko naujo, ko nebūtų pasakyta kitose keturiose, Dievo įkvėptose, evangelijose ar Senajame Testamente. Negana to, kaip minusas man pasirodė tai, kad dialogai yra išimti iš konteksto, kas Biblijoje yra nepaprastai svarbu. Dėl to viskas, nors ir pažįstama, tampa padrika, fragmentiška ir mažiau informatyvu. Pasigedau ir sąsajų su Senuoju Testamentu. Lieka nebeaišku, kam Jėzus adresuoja savo žodžius: Izraelio tikintiesiems (vadinamai „mažajai kaimenei“, sekusiai juo), jį atmetusiems Iraelio lyderiams ar žydų tautai nepriklausiusiems pagonims. Iš viso to sunku susidaryti įspūdį, koks Jėzaus santykis į šias tris žmonių grupes, kurios taip ryškiai atskirtos Biblijoje. Lygiai taip pat neaišku, kaip laiko perspektyvoje visa tai išsidėstę – ar vieni bei kiti nurodymai duodami įgyvendinti iki Kristaus mirties, ar po jo prisikėlimo, ar tam metui, kuris seks po Paėmimo, t.y. Suspaudimo laikams, ar tuomet, kai bus įkurta Dievo karalystė žemėje... Be to, kad jau vadinasi evvangelija, pasigedau joje būtent pagrindinio dalyko – evangelijos :) Tad... Visumoje – pasiskaityt smalsumo dėlei gal ir įdomu, bet didelės vertės šiuose Tomo užrašuose neįžvelgiau... Ypač, kaip jau minėjau, dėl to, kad iš principo neradau joje nieko, ko nebūtų kitose keturiose evangelijose, aprašančiose Jėzų Kristų kaip Karalių (Mato ev.), tarną (Morkaus ev.), žmogų (Luko ev.) ir Dievą (Jono ev.)...
Teko prisidėti prie vienos nedidelės knygelės ruošimo, kurią man norėtųsi pavadinti „Šimtas Rašto vietų krikščionio gyvenime“. Nors iš tiesų ji vadinasi „Gyvenimas Kristuje“. Net jei jums nepriimtinas Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į laikotarpius, kurie Laiške efeziečiams įvardinti kaip „praeitis“, „dabartis“ bei „ateinantys amžiai“ tikiu, kad šioje knygelėje esantys klausimai padės kitu kampu pasižiūrėti į kasdienį Dievo Žodžio pritaikymą kasdieniame mūsų gyvenime, o jei ne, gal paskatins labiau įsigilinti ieškant atsakymų į knygelėje nagrinėjamus klausimus...
Visų mūsų, kurie gimstame žemėje, protėvis yra Adomas. Nuo jo prasidėjo žmogaus giminė. Kai Dievas sukūrė Adomą, jis aprūpino jį viskuo, ko tik žmogui reikia. Tame tarpe jam davė ir įvairiausių vaismedžių, kurių vaisius jis galėtų valgyti. Įpareigojęs Adomą rūpintis Edeno sodu ir su Ieva pripildyti žemę palikuonimis, Dievas teuždraudė Adomui ir Ievai vieną dalyką – valgyti vaisius nuo vieno medžio. Biblijos Pradžios knygoje rašoma: „Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: ‘Nuo kiekvieno sodo medžio tu gali valgyti dovanai; bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk; nes tą dieną, kai valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi’.” (Pr. 2:16) Kai Adomas ir Ieva suvalgė Dievo uždraustą vaisių, jie mirė. Tačiau tai buvo ne vien fizinė mirtis, kuria jie mirė išgyvenę dar ne vieną šimtmetį – tai pirmiausiai buvo dvasinė mirtis, kuria mirę jie įgijo nuodėmingą prigimtį. Na, o mes visa tai, tą nuodėmę bei fizinę ir dvasinę mirtį iš Adomo paveldėjome. Mūsų kūnai, mirę fiziškai, suirs, o tuo tarpu dvasinė mirtis turės savas pasekmes, apie kurias rašoma Apreiškime Jonui: „Ir mirtis bei pragaras atidavė mirusiuosius, kurie buvo juose, ir jie kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Ir mirtis bei pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Ir kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą” (Apr. 20:13-15). Kiekvienas žmogus, iš Adomo paveldėjęs nuodėmę ir mirtį, nėra įrašytas Dievo gyvenimo knygoje. Toks žmogus nusipelno antrosios mirties ugnies ežere, ir jis ten pasiliks visą amžinybę! Štai ką reiškia būti Adome – kebli padėtis su baisiomis pasekmėmis. Viskas taip ir pasibaigtų, jeigu į šį amžinos mirties procesą nebūtų įsikišęs Dievas. Laiške korintiečiams rašoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus padaryti gyvi“ (1Kor. 15:22 ). Panašiai rašoma ir Laiške romiečiams: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom. 5:12). Laiške efeziečiams rašoma, kad nors mes ir fiziškai gyvename, tačiau mes buvome mirę nuodėmėse. Akivaizdu, jog čia yra ne fizinė, bet dvasinė mirtis, kurią pagimdė nuodėmė: „Ir jis atgaivino jus, kurie buvote mirę nusižengimuose ir nuodėmėse, kuriuose jūs praeityje vaikščiojote pagal šio pasaulio būdą“ (Ef. 2:1-2). Adome visi žmonės miršta, o tos mirties atlygis – ugnies ežeras. Tačiau Dievas turi galią paimti mirtį ir ją pakeisti gyvenimu, prakeikimą pakeisti palaiminimu. Štai keletas Biblijos vietų, kuriose rašoma apie mums suteiktą amžiną Dievo gyvenimą: „Nes nuodėmės atlygis yra mirtis; bet Dievo dovana yra amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“, „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone)“ ( Rom. 6:23, Ef. 2:4-5). Taip Kristuje žmogus įgauna gyvybę, ir Dievas įrašo jį į gyvenimo knygą. Kai žmogus patiki, kad už jį Kristus išliejo savo kraują, sumokėdamas už visas jo nuodėmes, Dievas tokį žmogų atgaivina, suteikia jam savo gyvybę, amžinąjį gyvenimą – Dievo gyvenimą! Tas amžinasis gyvenimas nėra mūsų nuopelnas – tai Dievo dovana! Jos dėka ja patikėjęs žmogus yra nebe Adome, bet Kristuje. Dievas iš Adomo žmogų perkelia į Kristų. Vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti, tai tikėti tuo. Tai – vienintelis Dievo reikalavimas iš mūsų. Nes nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – kunigas, pastorius ar koks kitas šventikas, nėra pajėgus to žmogiškomis pastangomis padaryti. Visa tai galima būtų palyginti su žmogaus skendimu beribiame vandenyne, neturinčiame kranto. Štai nutinka, kad žmogui ištiesia ranką gelbėtojas. Jeigu žmogus juo pasitiki, kad tas gali jį išgelbėti, tuomet jis gelbėtojui nelaukdamas ištiesia ranką. Bet jeigu žmogus pasitiki savo jėgomis ir ryžtasi pats išsigelbėti iš vandenyno, iš kurio nėra išsigelbėjimo, tuomet jis atmeta gelbėtojo ranką ir automatiškai atsisako būti išgelbėtas. Lygiai taip pat ir mes – supratę, jog nesame pajėgūs savęs išvaduoti iš nuodėmės ir iš bausmės už tą nuodėmę ugnies ežere, nelaukdami griebiamės Gelbėtojo – Jėzaus Kristaus – rankos. Tokį žmogaus nusitvėrimą už gelbėtojo rankos beribiame vandenyne Dievas priima kaip tikėjimą Gelbėtoju Kristumi, kaip tikėjimą, kad Jis tegali išgelbėti. Dievas gelbėja ne tuos, kurie savimi pasitiki, bet tuos, kurie pasitiki Juo. Būti Kristuje taip pat reiškia būti Kristaus kūne. Biblijoje šios dvi sąvokos yra vartojamos sinonimiškai. Kristaus kūnas – tai tikinčiųjų žmonių grupė, visi tie, kurie yra perkelti iš Adomo į Kristų. Pirmame laiške korintiečiams, 12 skyriuje, 13 eilutėje tikintiesiems yra rašoma: „Viena Dvasia mes visi (tikintieji) esame pakrikštyti į vieną kūną (Kristaus kūną)”. Tą patį momentą, kai jūs nusprendžiate savo širdyje tikėti Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, Dievas Šventoji Dvasia, kaip rašoma, pakrikštija jus į Kristaus kūną. Tai – dvasinis krikštas. Tai – ne vandens krikštas, apie kurį jūs greičiausiai esate girdėję skelbiant vienur ar kitur. Tokio krikšto negali atlikti joks kunigas ar pastorius, jo neįmanoma nei pajusti, nei pamatyti. Tad žmogus, įtikėjęs Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, yra pakrikštijamas, ir jis atsiduria pačioje saugiausioje, patikimiausioje vietoje – KRISTUJE. Nuo šiol Dievas, žiūrėdamas į jus, mato jus Kristuje, kuriame jūs turite atleistas visas nuodėmes – praeities, dabarties ir ateities: „Jis išgelbėjo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė mus į savo mielojo Sūnaus karalystę, kuriame mes turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą“ [...] „Ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus“ (Kol. 1:13-14, 2:13). Perkeltam į Kristaus kūną tikinčiajam nebereikia išpažinėti nuodėmių – jos tampa visos atleistos. Jeigu mūsų nuodėmės dar nebūtų atleistos, mes vis dar tebebūtumėme Adome. Senajame Testamente kunigai kas dieną aukodavo gyvulių kraują už izraelitų nuodėmes, nes tokia buvo Dievo įsteigta sistema nuodėmėms atleisti. Tačiau mirus Kristui, Jis pašalino nuodėmes visiems laikams, todėl nebereikia kasdienės aukos už mūsų nuodėmes. Laiške efeziečiams ir Laiške kolosiečiams rašoma, kad mūsų nuodėmės jau atleistos: „...kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido“, „...kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite” (Ef. 4:32; Kol. 3:13). Patikėjus Kristaus atlikta auka už mūsų nuodėmes, Dievas padaro nemažai dalykų: Jis atleidžia visas mūsų nuodėmes, dvasiniu krikštu perkelia mus iš Adomo į Kristų, dovanoja mums amžinąjį gyvenimą. Taip pat Dievas dar duoda mums sąvąjį teisumą. Antrame laiške korintiečiams rašoma: „Nes tą, kuris nepažino nuodėmės, jis padarė būti nuodėme už mus; kad mes jame būtume padaryti Dievo teisumu” (2Kor. 5:21). Kristus, būdamas be nuodėmės, tapo mūsų nuodėme už mus – Dievas paėmė visas mūsų nuodėmes ir jas „užkrovė“ ant Savo Sūnaus. Tada Kristus visas mūsų nuodėmes užsinešė ant kryžiaus ir ten jas prikalė, panaikino. Po to Jis prisikėlė ir atnešė mums teisumą. Todėl dabar mes, įtikėjusieji Kristumi, turime Dievo teisumą. Mūsų žmogiškasis teisumas nepatenkina Dievo, mes esame neteisūs prieš Jį. Tačiau dabar, kai mes turime Dievo teisumą, mes esame Jam priimtini. Dievas mus mato tarsi Savo apvalkale, mes esame apsirengę Dievo teisumu. Taip mes tampame teisūs prieš Dievą, kuris žiūrėdamas į mus nebemato mūsų teisumo – vietoj to Jis mato Savo teisumą. Taip pat Dievas mus sutaikė su Savimi, kaip rašoma Laiške romiečiams: „Išteisinti tikėjimu mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Rom. 5:1). Gera būti taikoje su Dievu. Kas gi norėtų būti Jo priešu? Kai Dievas tikintįjį sutaiko su Savimi, tai reiškia, kad Dievas ant jo nebepyksta. Nebėra priežasties – juk Kristus jau sumokėjo už visas tikinčiojo nuodėmes. Tačiau ant netikinčiųjų, kurių nuodėmės neatleistos, Dievas išlies savo rūstybę ugnies ežere, ir jie per amžius neturės taikos su Dievu. Nutinka, kad mes susipykstame su giminaičiais, su draugais, pažįstamais. Vieni tai pergyvename lengviau, kiti – sunkiau, vieniems daugiau dėl to skaudu, kitiems – mažiau, vieniems tai trunka ilgiau, kitiems – trumpiau. Bet jeigu visas mūsų nuoskaudas sugretintume su ta baisia kančia ugnies ežere, kuri tęsis be pabaigos, tai mūsų skausmai paskęstų kaip lašas jūroje. Dievas lies visą savo sukauptą rūstybę ant žmonių, ir tai vyks be pertraukų, be jokios atgaivos! Visa tai parodo, kaip Dievas nekenčia nuodėmės. Argi nenuostabu viso to išvengti?! Kuo labiau gilinamės į Bibliją, tuo aiškiau matyti, kad nepalyginamai geriau būti Kristuje, nei Adome, nepalyginamai geriau turėti nuodėmių atleidimą, amžiną gyvenimą ir taiką su Dievu, nei amžinai kęsti rūsčią Dievo bausmę už nuodėmes ugnies ežere. Biblija – tarsi aukso kasyklos – kuo giliau kasi, tuo daugiau randi aukso ir praturtėji. Kuo labiau giliniesi į tai, kas esi Kristuje, tuo labiau pamatai, kad daraisi vis turtingesnis Jame. Laiške efeziečiams rašoma: „Dievas palaimino mus Dangaus vietose visais dvasiniais palaiminimais Kristuje” (Ef. 1:3). Būti Kristuje reiškia, kad jums nieko nebereikia daryti tam, kad Dievas jus palaimintų, nes Kristuje jus Dievas jau palaimino. Šioje eilutėje yra dar kitas labai svarbus žodis – „visais.” Tai reiškia, kad jums nebetrūksta jokio palaiminimo, ir jums nebereikia kažko siekti ar atlikinėti kokių tai apeigų, kad Dievas jus palaimintų. „Visi palaiminimai“ reiškia visi be išimties – Dievas jau davė viską, ką Jis begalėjo duoti. Laiške kolosiečiams rašoma: „Nes jame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. O jūs esate pripildyti jame, kuris yra visos kunigaikštystės ir valdžios galva” (Kol. 2:9-10). Kristuje gyvena visa Dievystės pilnatvė, visa, kas susiję su Dievu, Jo savybėmis, Jo galia, Jo šlove, Jo tikslais, visa ta pilnatvė yra Kristuje. Na o mes esame pripildyti tokiame Kristuje, kuriame yra Dievystės pilnatvė. Laiško hebrajams pirmame skyriuje rašoma, kad Kristus yra visų Dievo dalykų, visos visatos paveldėtojas, o Laiške efeziečiams rašoma, kad mes esame bendrapaveldėtojai su Kristumi. Viskas, ką Kristus paveldėjo, mes paveldėjome kartu su Juo. Turtuolis prieš mirtį surašo testamentą, padalindamas savo vaikams paveldą. Vienam duoda 15 procentų, kitam – 35 procentus, dar kitam – 20 procentų ir paskutiniajam – 30 procentų, tačiau nei vienas negauna viso turto. Na o Kristus paveldėjo visą 100 procentų, iš kurių mes paveldėsime ne kažkokią tai dalį, bet irgi visus tuos 100 procentų kartu su Juo. Ar jūs jaučiatės nuskrausti..? Visas tas „auksas“, kurį mes randame Biblijos kloduose ir kuris mus praturtina, visa tai yra Kristaus „auksas“, kurį mums pažėrė Dievas. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus”, „kad ateinančiais amžiais Dievas savo gerumu mums per Jėzų Kristų parodytų beribius savo malonės turtus, nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų“ (Ef. 3:8, 2:7-9). Visus tuos turtus mes paveldėjame patikėję savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi – beribius turtus, kuriuos Dievas mums rodys visą amžinybę. Kai mes buvome Adome, mūsų nuodėmės nebuvo atleistos, mums grėsė bausmė už nuodėmes ugnies ežere. Adome mes buvome mirę, Adome mes neturėjome tobulo teisumo, Adome mes buvome Dievo priešai. Bet dabar, kai esame Kristuje, mūsų nuodėmės atleistos, mes išgelbėti nuo bausmės už nuodėmes, panaikinta mūsų kaltė. Kristuje mes esame gyvi, turime Jame Dievo gyvenimą, Dievo teisumą, taiką su Dievu ir visus dvasinius palaiminimus. Dėl to mes galime atsipalaiduoti ir paskęsti Dievo meilėje, kurią Jis parodė ant kryžiaus, galime maudytis Dievo malonėje be jokios įtampos, nes Dievas mus mato Savo mylimajame Sūnuje – Kristuje. Mes esame visiškai nauji kūriniai Dievo plane, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2Kor. 5:17). Mes nebesame Adome, mes esame Kristuje, viskas, kas mes buvome, to jau nebėra. Mes nebe nusidėjėliai, nebe vagys, nebe nusikaltėliai, nebe melagiai, nebe piktadariai, nebe priešai, nebe pasaulio vaikai, nebe tie, kas buvome praeityje, nebe tie, kokius mus žmonės pažinojo. Mes – nauji Dievo kūriniai, sukurti Kristuje, dangaus gyventojai, amžinojo gyvenimo paveldėtojai, Dievo nuosavybė, nupirkti brangiu Jėzaus Kristaus krauju. Mes nebepriklausome sau, mes jau esame Dievo nuosavybė. Dabar mūsų tikslas ir užduotis – pažinti, kokie mes esame nauji Dievo kūriniai Kristuje, kokia mūsų veikla, ko apie visa tai moko Biblija.
