Pauliaus laiškai. Ignoruoti-negalima-pasitikėti.

Kai kam nors prasitariu, jog mano tikėjimas remiasi Pauliaus laiškuose išdėstyta tikėjimo doktrina, vieni sutrinka, kiti puola ginčytis, treti susidomi. Mano šios dienos užrašai skirti išdėstyti savo poziciją visoms trims stovykloms, kurios gal kartais pritrūksta kantrybės išklausyti gan koncentruotą informaciją, o gal tai aš nesugebu iki galo nuosekliai visko išdėstyti, taip dar labiau sukeldama įtarimą, paliekantį kiekvieną prie savo minčių. Negaliu garantuoti, kad ir čia surašysiu viską, ką norėčiau, nes matomai yra per daug dalykų, apie kuriuos galima būtų kalbėti. Tačiau bent dalis tebūnie būna išsakyta šiandien.

Turbūt ne paslaptis, kad dauguma žmonių savo tikėjimą statydina ant keturių evangelistų Evangelijų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Svarų savo indėlį čia turi katalikų bažnyčia, kuri Lietuvoje, deja, tapatinama su visa krikščionybe. Todėl ne retas sutiktas iš tiesų labiau yra linkęs iš viso atsisakyti Pauliaus laiškų, sakydamas, kad jie nedaro nieko daugiau, kaip tik kelia daugybę prieštaravimų. Ir iš tiesų – išmesk iš Biblijos Pauliaus laiškus, keletą paskutiniųjų Apaštalų darbų knygos skyrių, ir tu nerasi esminių prieštaravimų tikėjimo klausimais. Tačiau lygiai taip pat tu nerasi ir nei vienos užuominos apie Kristaus kūną, apie tai, ką reiškia Kristaus auka, ar nieko, kas būtų neskirta Dievo tautai – Izraeliui. Iš pradžių gal kiek keistai gali pasirodyti tai, kad kai visa Biblija yra persipynusi, vienos knygos papildo kitas, ir kaip garantas persikloja esminiuose dalykuose, o tuo tarpu Pauliaus laiškai yra tarsi atskiras, savarankiškas „vienetas“, tarsi nelimpantis savo prieštaravimais prie likusių Biblijos knygų. Turbūt ne veltui ne vienas todėl, vengdamas įsivelti į tuos prieštaravimus, mieliau renkasi nuo Senojo testamento laikų per istoriją einančias tiesas, taip ir iki galo likdamas dvasinėje painiavoje.

Taip, be abejo, Pauliaus laiškai nėra pasakojamojo pobūdžio, kaip kad dauguma Senojo testamento knygų ar keturių evangelistų pasakojimai. Pauliaus laiškai yra nepaprastai koncentruoti ir tikrai reikalauja gilaus įsiskaitymo bei studijavimo. Pats Petras užsimena apie jų sudėtingumą paskutinajame savo laiške (2Pt. 3:15-16). Tačiau tai, kad Pauliaus laiškai yra „kitokie“, nėra anaiptol kažkoks tai nesusipratimas. Tai – lygiai tokia pati Dievo plano dalis, kaip ir pažadas Abraomui, per Mozę paskelbtas Įstatymas bei Kristaus atėjimas, mirtis ir prisikėlimas. Vienintelis dalykas, mistifikuojantis Pauliaus laiškus, yra tai, kad, kaip ir rašoma, tai nuo pat pasaulio sūkurimo pradžios buvo paslaptis (Rom. 16:26, Ef. 3:8-9). Ir atskleista tinkamu metu (1Tim. 2:6), kad nebūtų sugriauti kiti Dievo planai (1Kor. 2:8).

Paprastai žmonės, atradę vienokį ar kitokį prieštaravimą Biblijoje, tuoj skuba suabejoti jos autoritetingumu. Arba net nesigilina, visuomet grįždami į keturias evangelijas, kuriose pats Kristus skelbia vienokias ar kitokias tiesas. „Štai čia yra garantas, nes va, – paprastai jie argumentuoja, – taip sako pats Kristus, ir aš geriau tikėsiu jo žodžiais, nei neaišku kokio ten Pauliaus“. Taip, neginčysiu, kad Kristus skelbė tiesą. Tačiau ar dėl to tai, ką, pvz., skelbė Mozė, pasidaro mažiau reikšminga? Kaip ir ne. Be abejo, tai, ką skelbė Mozė, neprieštaravo tam, ką skelbė Kristus. Juk todėl ir rašoma, jog Kristus atėjo išpildyti Įstatymo. Ir tai padarė. Viską užbaigdamas auka ant kryžiaus. Ir pasakydamas: „Viskas atlikta“ (Jn. 19:30). Paprastai tokie žodžiai ženklina vienokią ar kitokią pabaigą. Belieka išsiaiškinti, kokią. Ir jei Kristus atėjo išpildyti Įstatymo, tai turbūt reikėtų klausti, kam tas Įstatymas buvo duotas. O juk duotas jis buvo tam, kad žmogus pamatytų, koks jis yra prieš Dievą. Kaip ir rašoma: „per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.“ (Rom. 3:20) Tačiau net ir šiandien, po Kristaus prisikėlimo praėjus beveik 2000 metų, vis dar yra daugybė žmonių, kurie gyvena Senojo testamento nuostatomis, net nesuprasdami, kad po Kristaus prisikėlimo daug kas iš esmės pasikeitė. Ir, kaip rašoma: „nes jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2:21).

Bet grįžkime prie Pauliaus. Kas jis tame Dievo plane, kad galima būtų pasikliauti jo skelbiamomis tiesomis kaip galutiniu faktu? Ar jis – tai vienas iš dvylikos apaštalų būrio? Deja – ne. Nes ji neatitiko nei vieno iš tų kriterijų, kurie buvo keliami apaštalui, galinčiam užimti Judo vietą (Apd. 1:21-22). Kaip tik atvirkščiai – jis buvo tuomet vienas iš tų, kurie persekiojo tikinčiuosius bei sodino juos į kalėjimus. Štai tokį jį Dievas pasirinko tuomet, kai mažiausiai kas to galėjo tikėtis – kaip tik tuo metu, kai pagal pranašystę atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę, ką ir matė Steponas, kurį už tokį įžūlų paskelbimą žydai užmėtė akmenimis (Apd. 7:56-58). Gal kam ir per maža smulkmena gali pasirodyti tai, kad Steponas pamatė Viešpatį stovintį Dievo dešinėje. Tačiau visoje Biblijoje niekur nerasi daugiau, kad Viešpats stovėtų Dievo dešinėje, kas reiškia, kad atėjo laikas 70-ajai Danieliaus pranašystėje minimai savaitei prasidėti – kaip ir buvo tiksliai pranašauta (Dan. 9:24), o tiksliau – kad atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę (Apd. 2:24). Štai ties šia riba ir įvyko didžiosios Dievo plano paslapties atskleidimas apie tai, kokia gi tikroji Kristaus aukos ant kryžiaus prasmė. Atidžiai perverskit Evangelijas, Apaštalų darbų knygos skyrius iki Pauliaus išgelbėjimo (9 sk.) bei laiškus nuo Laiško hebrajams iki pat Biblijos pabaigos (t.y viską, išskyrus Pauliaus laiškus), ir aš jums garantuoju – jūs niekur nerasite parašyta nieko apie Kristaus kūną: nei ką jis reiškia, nei kaip jis veikia, nei kaip jis atsirado, nei kur yra jo pabaiga. Vos vienintelė nuoroda yra jau minėtame Petro laiške apie sunkiai suprantamus dalykus Pauliaus laiškuose. Ir viskas. Nes nei vienam iš dvylikos apaštalų Kristus, būdamas žemėje, neapreiškė to, ką apreiškė Pauliui. 40 dienų, kurias Kristus praleido su dvylika apaštalų bei kitais mokiniais, buvo skirtos tam, kad įrodytų žydams, kad jis – tai tas Mesijas, apie kurį buvo pranašauta. Ir nieko daugiau. Jei nesutinkat, raskit man bent vieną eilutę, rašančią kitaip... Vienas iš ryškiausių įrodymų to, kad dvylika apaštalų neskelbė to, ką skelbė Paulius, yra Galatų laiško 2 skyriaus 7-9 eilutės, kurios, deja, nei viename lietuviškame tekste nėra išverstos taip, kaip angliškame KJV leidime, kuriuo aš šiandien vadovaujuosi. Nes lietuviškai šios eilutės angliškame tekste skamba taip: „kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija (nes tas, kuris veiksmingai veikė Petre apipjaustymo apaštalystei, tas pats buvo galingas manyje pagonims); ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ Iš ko nedviprasmiškai aišku, kad Petras ir dvylika toliau ėjo žydams liudyti apie praeitį, t.y. apie tai, kad Kristus – tai tas pranašautas Mesijas bei kad jis prisikėlė iš numirusių (Apd. 1:22). Tuo tarpu Paulius nuėjo pas kitas tautas liudyti to, kas atsivėrė pasauliui po Kristaus mirties – sutaikymo su Dievu žinios – žinios apie tai, kad kiekvienas, kuris tiki Kristaus auka, kaip sumokėta kaina už visas nuodėmes, yra išgelbėtas nuo amžinų sielos kančių ugnies ežere. Ir kad tai duodama kiekvienam tikėjimu dovanai, o ne kažkaip užsitarnaujama: "Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų.“ (Ef. 2:8-9) Ir visa tai yra informacija, kurią skelbia Paulius – ne mažiau svarbus asmuo Naujajame testamente nei Senajame – Mozė, kuriuo, beje, irgi tauta nenorėjo tikėti... 

Ne kartą po tokių mano minčių sulaukiu priekaišto: Bet juk parašyta, jog „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Taip, visas. Bet ar tai reiškia, kad aš turiu save sutapatinti su viskuo, ką randu Rašte? Ar aš turiu nusikelti į Edeno sodą ir spręsti uždrausto vaisiaus valgymo/nevalgymo dilemą? Ar aš turiu kaip Nojus statyti laivą, laukdama potvynio? Auginti avių bandas bei klajoti po dykumą 40 metų?.. Taip, visa Biblija naudinga. Kad suprastume, kaip viskas buvo nuo pradžios, kaip viskas vyko, koks yra Dievo planas, galiausiai, koks yra pats Dievas kaip Asmuo, kokia bus ateitis, kad, galiausiai, atrastume savo vietą visame tame bei žinotume, ką galime taikyti, o kas yra praeitis arba ateitis, kurioje dalykai nėra tokie, kokie yra šiandien. Taip, visatos dėsniai, dvasiniai principai Biblijoje – jie per amžius nekintantys, kaip ir Dievas, vykdantis savo pažadus. Tačiau ne veltui Paulius rašo apie tai, kaip turime studijuoti Bibliją: „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintas Dievui, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai padalijantis tiesos žodį.“ (KJV) Nes Dievas nuo pat pirmos Biblijos eilutės mus moko atskirti dalykus, kas prie ko priklauso. Tai – dangus ir žemė, tai – šviesa ir tamsa, tai viena ir kita pertvaros tarp žydų ir pagonių pusė, tai sausuma ir vanduo, ir t.t. ir t.t... ir viskas turi savo vietą jo plane. Net jei tai būtų Mozė ar Paulius.... Tereikia atsirinkti, ką po ko Dievas apreiškė, ir kuriame taške mes šiandien esame. Praeityje, dabartyje ar ateityje...

Dievas žmogaus akimis

Pralinksmino šįryt mane Ryčio Daukanto karikatūra, rasta pie vieno iš delfi.lt straipsnių :)

Aišku, karikatūra yra karikatūra, bet manau, ji labai gerai atspindi statistinio žmogelio įsivaizdavimą apie tai, koks yra Dievas bei „ką jis ten, aukštai, veikia“.

Tokie jau esam - visuomet yra smagu kažkam kitam suversti kaltę bei taip išvengti atsakomybės už savo veiksmus :)

Ir tiesa padarys jus laisvus...

Ne kartą vieni ar kiti pažįstami manęs yra klausę, iš kur aš žinau, jog tai, kuo aš tikiu, yra tiesa, bei kad ta tiesa yra nekintama. Sunku į tokius klausimus atsakyti tiek krikščionims, kuriuose veikia Dievo Žodis, tiek netikintiesiems, kurie nuoširdžiai ieško kelio į dvasinę pilnatvę bei egzistencinius, dvasinius klausimus, tačiau nėra patyrę, kas tai yra atgimusi dvasia. Tiesą suvokiame kiekvienas savaip. Ir tai yra iš tiesų pakankamai „slidi“ tema. Todėl Ron'o Sorg'o Biblijos studija šia tema man tarsi sudėliojo gražiai visus taškus ant „i“. Ne viską parašysiu, ką kalbėjo Ron'as, tačiau didžiąją dalį jo pasisakymo, gal kiek ne visai sklandžiai, sudėdama savus akcentus, pabandysiu perteikti... Pirmam laiške Timotiejui, 2:3-4 rašoma: „(Dievas) nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą.“ Besiruošdamas šiai temai aš vaikų paklausiau: kas yra tiesa? Jie pradžioj pasakė: – Na, tiesa yra tiesa. – Ne, – pasakiau, – taip netinka. Po kiek laiko jie atėjo ir pasakė: – Tiesa yra tai, kas tikra, kuo gali įsitikinti, ką gali pamatyti, ko negalima paneigti. Taigi jei tiesa yra tiesa, turi būti kažkas, kas tiesą įrodo, ką tu gali patvirtinti faktais. Yra žmonių, netgi tikinčiųjų tarpe, kurie vis dar abejoja Biblija, keldami klausimą, kodėl jie turėtų tikėti, kad Biblijoje rašoma tiesa, kad tai yra Dievo Žodis. Aš tikiu Biblija ne vien todėl, kad joje rašoma, kad tai yra tiesa (Jn. 17:17: „Pašventink juos savąja tiesa: tavo žodis yra tiesa.“), tačiau lygiai taip pat todėl, kad per istoriją ji save paliudijo ir nei karto nepaneigė. Pranašystė – vienas didžiausių visų laikų patvirtinimų. Ir jei tos pranašystės iki smulkmenos išsipildė, kaip buvo parašyta, kodėl aš turiu netikėti, kad visa kita, kas joje parašyta, nėra tiesa? Vien tai, kad dar tuomet, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei faksų, nei kompiuterių, nei kitų šiuolaikinių technologijų, 40 skirtingų rašytojų, gyvenusių skirtingose vietose, skirtingais laikotarpiais, nežinodami vieni apie kitus užrašė tokį vientisą ir vienas kito trūkstamas vietas papildantį liudijimą, jog tai nekelia abejonių: už viso to turi būti kažkas vienas - Autorius. Jei nėra nieko už jų, kaip jie galėjo visa tai sudėti į vientisą istoriją? Be to, seniai pripažinta, kad istoriškai Biblija yra nepaprastai tiksli knyga. Reikia būti absoliučiu skeptiku, aklu, kad nematytum šių dalykų bei juos neigtum... Jn. 18:37 rašoma: Jėzus tarė: ‘...aš atėjau į pasaulį, kad aš liudyčiau tiesą’.“ Jei Jėzus atėjo paliudyti tos tiesos, vadinasi yra tam tikri dalykai, kurie paliudija, jog tai yra tiesa... Ir iš tiesų, visi pažadai, kurie buvo skelbiami Senajame Testamente – apie tai, kad jis ateis, apie tai, kad bus skelbiama Dievo karalystė, išsipildė, kad žmonės žinotų, jog visa tai yra tiesa, kad visa tai yra tikra bei kad tikėtų jiems ateičiai duodamais pažadais apie išgelbėjimą. Kaip ir rašoma: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių...“ (1Tim. 1:15) Tačiau kiek žmonių šiandien iš tiesų skelbia šią tiesą? 25 proc. tikinčiųjų šiandien vis dar mano, kad išgelbėjimas yra užsitarnaujamas, kažkaip įgyjamas per darbus... o ne per tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus Kalvarijoje, pasakydamas, kad viskas atlikta... Tai ar viskas atlikta, ar ne? Ar tai tiesa, ar melas?.. Kur ta tiesa, kuri mus išlaisvina, bei užtikrina mūsų amžinybę? Ir kas yra melas, kuris yra iliuzija..? Štai kas dedasi šiandien pasaulyje... „Jūs esate iš savo tėvo – velnio, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir nepasiliko tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, jis kalba iš savęs paties; nes jis yra melagis ir to tėvas. Ir kadangi aš jums kalbu tiesą, jūs manimi netikite.“ (Jn. 8:44-45) (Ši vieta mane labiausiai šokiravo, nes ja teko ne kartą įsitikinti: žmogus visada daug greičiau patiki melu nei tiesa...) Ir visa tai prasideda Edeno sode, kai Šėtonas sugundo Ievą su Adomu. „Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.“(Pr. 2:9) – Taigi Edene yra du medžiai – gyvybės medis bei gero ir blogo pažinimo medis, nuo kurio suvalgius vaisius ateitų mirtis. Galima būtų sakyti, kad Dievas davė pasirinkti žmogui – valgyti, kad gyventum arba valgyti, kad mirtum, priklausomai kurio medžio vaisius pasirinksi... „Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’.” Gyvatė atsakė: „Nemirsite!“ (Pr. 3:1-4) Kaip žinia, Dievas nieko nekalbėjo apie tai, kad jiems net liesti negalima tų vaisių – čia jau Ievos išsigalvojimas, interpretacija. Kaip matome, velnias iškelia savo „tiesą“. Kai Dievas sako „mirsite“, velnias sako „nemirsite.“ Vienas iš jų meluoja. Kuris? Pažiūrėkime, kas nutinka vėliau. Adomas susilaukia sūnų, kurie gyvena ir galiausiai... miršta – kaip ir visi mes šiandien. Taip, jie sužino, kas yra gera ir kas yra bloga, bet taip pat pasitvirtina ir ta tiesa, kurią sakė Dievas, – jog jie mirs. O tuo pačiu atsiskleidė Šėtono melas, kai jis sakė, kad jie nemirs suvalgę tą vaisių. Rom. 1:18-20 rašoma: „kadangi Dievo rūstybė yra atskleista iš dangaus dėl visos bedievystės ir neteisumo žmonių, kurie tiesą nuslopina neteisumu; todėl kad tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, yra juose apreikšta, kadangi Dievas tai jiems atskleidė. Kadangi jo neregimi dalykai – jo amžinoji jėga ir Dievystė – yra aiškiai matomi nuo pasaulio sukūrimo, suprantami pagal padarytus dalykus, todėl jie yra nepateisinami“... Tiesa visuomet yra priešais žmones. Tačiau jie nuslopina ją, kad nematytų jos. Juk kiekvienas pagal savo sąžinę žino, kas yra gera o kas yra bloga – intuityviai. Kodėl vaikai, padarę kažką blogo, slepia tai?... kaip ir Adomas, kuris padaręs su Ieva tai, kas jiems nebuvo leistina, pasislėpė nuo Dievo... Jie žinojo, kad tai, ką jie padarė, buvo maištas. Tai buvo laisvės nuo Dievo deklaracija. Ir kas nutiko? Jie mirė. Jie prarado Dievo duotą gyvybę. Todėl ir vėliau Biblijoje randame, kad ir pranašai rauda dėl to, kad buvo prarasta tiesa. (Iz 59:14: „Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti.“) Pasaulis šiandien kalba, kad viskas gerėja, kad viskas eina tik geryn, progresuoja. Tačiau apsižvalgykime aplinkui ir pamatysime, kad tai – melas. Nes viskas eina atvikrščiai – blogyn. Viskas regresuoja, degraduoja. Ir jei evoliucija yra tiesa, ir čia tik mes tokie einam neteisingu keliu, prieš srovę, tad iš kur tada atėjo mirtis? Kaip ji atsirado? Turi būti kažkas už to, iš kur visa tai ateina... Grįžtant prie Laiško romiečiams. Žmonėms viskas yra apreikšta. Tačiau jie nenori to priimti... Rom. 1:21-25 rašoma: „todėl kad jie, pažindami Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo, nei buvo dėkingi, bet tapo beverčiai savo įsivaizdavimais, ir jų kvaila širdis aptemo. Dėdamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili. Ir negendančio Dievo šlovę iškeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus ir paukščių, ir keturkojų žvėrių, ir šliaužiojančių būtybių. Todėl lygiai taip ir Dievas per jų pačių širdžių geidulius paliko juos nešvarumui, tarpusavyje gėdinti savo pačių kūnus; kurie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino padarą bei tarnavo jam daugiau negu Kūrėjui...“ Ir taip yra šiandien. Tiesa pakeičiama melu. Mes kas dieną darome vienokius ar kitokius sprendimus. Vertindami juos, ar jie yra geri, ar ne. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ką tie sprendimai atneša: ar jie padeda mums, ar jie kenkia mums. Ar jie artina mus prie tiesos, ar tolina. Nuo to, kaip mes elgiamės su vienais ar kitais dalykais, priklauso mūsų gyvenimas. Juk jei ir peilį naudosi ne taip, kaip reikia, gali susižeisti, pasismeigti, o vairuodamas išgėręs gali pats žūti ir dar kitą suvažinėti... Ir mes turim atsirinkti tarp savo pasirinkimų. Kaip ir vaikams turi įdiegti tas tiesas, kurios jiems yra naudingos, kad jie žinotų, kokie jų pasirinkimai lemia vienus dalykus, o kurie – kitus... Kas lemia gera, o kas bloga... Tai, kas yra pasaulyje, mums yra siūloma kaip laimę atnešančios priemonės: turtas, garbė, gerbūvis. Tačiau nugyvenęs taip trisdešimt metų, aš staiga pamačiau, kad tai man nesuteikia absoliučiai jokio pasitenkinimo. Ir vieną dieną aš suvokiau, kad kažkur yra įsimaišęs melas. Turiu gerą draugą, su kuriuo teko kalbėti, ir jis vis klausia: jei yra Dievas, ir jei jis yra geras, tai kaip jis gali leisti, jog žemėje vyksta tokie dalykai, kaip kad miršta nuo vėžio dviejų metų vaikai, kad pasaulį gali krėsti tokios katastrofos ir t.t... T.y. kaip tai susiveda su tuo, kad Dievas myli pasaulį?.. Aišku, kad klausimo esmė ta, kad kaip gali Dievas sukelti tuos dalykus. Ir yra daugybė taip mąstančių žmonių, net nesuvokiančių, jog Dievas visiškai su tuo nesusijęs, ir tam labai geras atsakymas yra Rom. 1:26: „Dėl šios priežasties Dievas paliko juos begėdiškiems jausmams...“ Nenori tiesos, nenori ja tikėti, gerai, tikėk sau melu, turėkis melą. Gyvenk su visu tuo kaip išmanai... Ir nors Šėtonas gali atrodyti šiame pasaulyje nugalėtoju, pavergęs viską sau, tačiau mūsų viltis ir išsigelbėjimas yra visai kitur ir tai visai neusiję su tuo, kas vyksta pasaulyje... Ir tai labai geras pavyzdys, kaip yra iškraipomos tiesos, kaip yra iškraipomas Dievo žodis, kaip juo yra manipuliuojama, sakant, kad Dievas yra geras ir jis negali todėl leisti tokiems dalykams vykti, visai nesuvokiant, kad už viso to stovi ne Dievas, o Šėtonas – melo tėvas. Ir tai, kas šiandien vyksta, vyksta ne dėl to, kad Dievas kažką leidžia ar neleidžia, bet todėl, kad nuodėmė ir melas daro savo. Apsidairyk aplinkui, ir rasi krūvą įrodymų: žemė užteršta, tautos kariauja apimtos godumo ir neapykantos viena prieš kitą, išdarkyta ekologinė pusiausvyra sukelia vis naujas ekologines problemas, ligas, patologijas ir t.t ir t.t... Net ir pati kalba išsigimsta: žodžiai pradedami vartoti nebe taip, kaip turėtų būti vartojami, kuo labiau nukrypstant nuo terminų, esančių Šventajame Rašte. Žodis „nuodėmė“ pakeičiamas „blogu pasirinkimu“, vietoj žodžio „kūdikis“, kalbant apie abortus, vartojamas žodis „embrionas“, kad tik bet kokiom priemonėm save išteisinti... Ir taip visame kame. Žingsnelis po žingsnelio, lėtai... Čia kaip ir su viščiuku – jei mesi jį gyvą į verdančio vandens puodą, jis iš karto iššoks. Tačiau jei įdėsi jį į šaltą vandenį ir palaipsniui kelsi vandens temperatūrą, laipsnis po laipsnio, jis paprasčiausiai išvirs. Taip ir pasaulis žmones šiandien „verda“... Paimkite 50 pastarųjų metų ir patys pamatysit. Tarkim, paimkim paplūdimį. Ar jame išsirengęs taip, kaip išsirengiame šiandien, kas mums atodo visiškai suprantama ir natūralu, tu būsi suprastas anuomet, prieš pusę šimtmečio? Tai – vienas nedidelis pvz., bet tai galioja visur, kur bepasisuksi... Taip ir krikščionys šiandien yra nukreipiami nuo tiesos – žingsnelis po žingsnelio. Ir jei mes nežinome, kokia yra tiesa, mes esame lengvai palenkiami, lengvai manipuoliuojami mums patiems net nepastebint... Tuomet, kai buvo rašomas Laiškas romiečiams, turbūt niekas negalėjo net pagalvot, kad tai, kas rašoma pirmame jo skyriuje apie visą žmonijos nuklydimą, apie stabmeldystę bei homoseksualizmą, apie tiesos atsisakymą, šiandien bus tokia aktuali kasdienybė... 30 procentų išgelbėtų krikščionių šiandien mano, kad abortas yra normalus reiškinys, kad tai neprieštarauja Biblijai... 42 proc. mano, kad nesantuokiniai ryšiai lygiai taip pat dera su Dievo Žodžiu... Sunku įsivaizduoti tokius skaičius, ir tada pagalvoji – ar jie tikrai skaito tą pačią Bibliją, kurią skaitau aš?.. Ar jie tikrai yra tikintys, jog Dievo Žodis yra tiesa?.. Ar jie dar iš viso atskiria tiesą nuo melo?.. Štai, eilutės, kurias kažkada aš skaičiau ir nesupratau jų, galvojau, kad tai juokinga, kaip taip gali būti... Šiandien visa tai – realybė... „Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose. Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių. Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį. Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!“ Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas“. Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia. Nė vienas nepagalvoja, kad pusę sudegino, ant anglių išsikepė duonos, išsivirė mėsos ir pavalgė. Iš likusio medžio pasidirbę stabą, parpuola prieš medžio gabalą.“ (Iz. 44:13-17) Štai taip melas apakina žmones. O aklumas tiesai priveda prie štai tokių paradoksų... Žmonės, apakinti melo nebesuvokia, ką jie kam naudoja, nes niekas jų gyvenime pradeda nebeveikti... Jie pagatavi persiplėšti, kad kažko pasiektų, bet tie dalykai neveikia jų gyvenime, kaip turėtų, anaiptol – dar labiau įklampina į gražią tuščią iliuziją... Ir žinote, kodėl aš tikiu, jog Biblija yra tiesa? Todėl, kad ji veikia. Aš žinau, kad kai taikau dalykus, susijusius su santykiais šeimoje, tai veikia. Kai susiduriu su vaikų auklėjimo klausimais, bendravimo su kolegomis darbe klausimais, ir imu taikyti Biblijoje esančius principus, tai veikia. Iš to aš žinau, kad tai tiesa. Ji patvirtina pati save. Ir jei tu gali prieštarauti, kad tai nėra Dievo Žodis, jei tu gali prieštarauti, kad tai ne tiesa, tu negali paneigti, jog tai neveikia... Tam tereikia vieno dalyko – tiesai pasitvirtinti reikia laiko... Ir tai matome jau nuo pat Pradžios knygoje to paties aprašyto Ievos bei Adomo sugundymo. Taip, Ieva ir Adomas nemirė tą pačią sekundę. Jie mirė nugyvenę savo gyvenimus. Bet jie mirė – to negali paneigti... Kaip ir niekas nesako, kad išgerti taurelę alkoholio yra mirtis. Tačiau visi gerai žinom, prie ko priveda piktnaudžiavimas juo: tragedijos paties ir aplinkinių žmonių gyvenimuose. Pažiūrėkime į reklamas. Jose visose rodomos geros nuotaikos, linksmi veidai, linksmybės. Tačiau kodėl jie neparodo tose reklamose kenčiančių nuo smurto vaikų, praloštų namų, mirštančių benamių, šiukšlių ir t.t...? Todėl, kad visa tai, ką jie siūlo – melas, kuris sugriūna vos pasižiūrėjus į visumą. Kaip ir Ievai ir Adomui – buvo pasakyta tik gražioji pusė, bet nuslėpta kita pusė, kuri ne mažiau tikra. Taip, jų akys atsivėrė, jie pamatė, kas yra gera ir kas bloga, kaip ir buvo pasakyta. Ir tada jie pabėgo pasislėpti. Galiausiai jie mirė. Deja, žmonės ir toliau maištauja prieš tiesą... Jie visuomet maištavo prieš Dievo išmintį, norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad jie žino geriau. Net ir tie, kurie tariasi ieškantys tiesos, neretai tą tiesą jau yra atradę, tačiau nenori jos pripažinti. Vietoj to suka galvą, ieškodami išėjimo iš to tarsi užburto rato, užmiršdami, kad ne jie sukūrė Dievą, bet Dievas juos. Kad ne jų yra tiesa, bet Dievo. Ir raktas į tiesą bei tą neatsakytų klausimų vergovę yra labai paprastas – tikėjimas Dievo žodžiu. Nieko daugiau. Kaip ir parašyta: „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn. 8:32) Ir jei nesi laisvas, vadinasi dar neradai tiesos. O jei esi laisvas dvasioje, vadinasi tiesa, kuria tiki, yra tikra. Todėl ir mano atsakymas tiems, kurie manęs klausia, iš kur aš žinau, kad tai yra tiesa, būtų toks: todėl, kad mano dvasia atrado laisvę, kur nebėra tos neužpildytos klausimų bedugnės, kur yra ramybė, viltis ir tikėjimas. Kaip ir yra pažadėta.