Dispensionalizmas - kas tai?

Dispensionalizmas kilęs iš angliško žodžio „dispensation“, kuris išvertus iš graikiško „oikonomia“, reiškia turto administravimą, darbų paskirstymą ar išdalijimą; ūkvedybą. Šis žodis Biblijoje (remiantis textus receptus rankraščiais) minimas keturis kartus: 1Kor 9:17 („...man yra patikėtas evangelijos paskirstymas.“), Ef. 1:10 („...kad laikų pilnatvės paskirstyme jis surinktų į vieną visus dalykus Kristuje...“), Ef. 3:2 („.... jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“) ir Kol. 1:25 („...tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“). Esamuose lietuviškuose vertimuose šis žodis verčiamas atitinkamose vietose taip: tarnavimas/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tvarkymas / patvarkymas (K.Burbulys); uždavinys/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / priežiūros tarnyba / paskyrimas (A.Jurėnas); tarnyba/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tarnyba / paskyrimas (Č.Kavaliauskas). Iš viso to, plius atkreipiant dėmesį į Dievo įsakymą studijuoti Jo žodį jį „paskirstant“ (kaip kad rašoma 2 Tim. 2:15 – „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintu Dievui, darbininku, neturinčiu ko gėdytis, teisingai padalijančiu tiesos žodį“) ir atsirado Biblijos studijavimas pagal šiuos du pagrindinius principus – suskirstant Bibliją tam tikrais laiko etapais, kuriais Dievas keičia savo bendravimo būdą, pereidamas nuo vienos plano žmonijai dalies į kitą. Taigi dispensionalizmas, kitais žodžiais tariant, yra Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į Dievo planų paskirstymą. Yra tekę girdėti įvairiausių klausimų bei nuomonių, neva Raštas yra vientisas, ir jis negali būti kažkaip tai sudalintas, perskirtas ar pan., bandant sugretinti tai su Kristum, su bažnyčia, kurie nėra padalinti (1Kor. 1:13). Tačiau juk kontekste kalba neina nei apie Kristaus, nei, tuo labiau, apie bažnyčios padalijimą. Kalba eina apie tai, kaip turi būti studijuojamas Raštas, kad jis butų „naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Juk vienaip Dievas bendravo su Adomu ir Ieva, kol jie buvo be nuodėmės, kitaip Jis elgėsi po to, kai jie nusidėjo. Mėsos Dievas žmogui pradžioje neleido valgyti, tačiau po Tvano tai – jau galima, be jokių apribojimų, tačiau dar vėliau, su Mozei duotu įstatymu atsiranda „švaraus“ ir „nešvaraus“ maisto apibrėžimas (Kun. 11 sk.), kuris gi dar vėliau vėl nebetenka prasmės (1Tim. 4:3-5). Ir taip – su daugybe dalykų, ne tik su maistu. Grįžtant prie Biblijos studijavimo, toliau gilinantis galima rasti pavyzdžių, kas nutinka, kai Raštas yra studijuojamas netinkamai: „...kurie tiesos atžvilgiu nuklydo, sakydami, kad prisikėlimas yra jau įvykęs; ir nugriovė kai kurių tikėjimą“ (2Tim. 3:18) arba pavyzdys su tais, kurie pranašavo ar išvarinėjo velnius Kristaus vardu: „Daugelis sakys man aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu? Ir argi tavo vardu neišvarinėjome velnių? Ir argi tavo vardu nedarėme daug nuostabių darbų?’“ (Mt. 7:22) – tokie yra tie, kurie neatrenka, kas kur kada turi vietą Dievo plane bei kas kada turi įvykti, t.y. painioja įvykius vietomis, nežinodami, kas kada veikia ar neveikia. Grubiai paėmus, studijuojant Bibliją suskirstant ją tam tikrais istoriniais etapais bei atsirenkant, apie ką konkrečiai kur kalbama, kas kuriuo metu konkrečiai kam yra skirta, kokie Dievo veikimo principai pakeitė prieš tai buvusius, dingsta bet kokie prieš tai atrodę esantys prieštaravimai. Vakar atsitiktinai radau internete porą TV laidų, kuriose Douglas D. Stauffer, parašęs dvi knygas („One Book Rightly Divided“ bei „One Book Stands Alone“), dalinasi mintimis apie dispensionalizmą bei apie anliškąją KJV Bibliją. Šių dviejų laidų (kiekviena jų iš trijų dalių) metu galite išgirsti ataskymus į klausimus: 1 laida: Kam skaityti Senąjį Testamentą, jei gyvename Naujojo testamento laikais? Kur prasideda Naujasis Testamentas? Kaip Dievas veikia? Kodėl nebegalioja principas „Akis už akį“ ar kodėl neatsukame kito žando, jei kas mums trenkia per pirmąjį? Kas yra dispencionalizmas ir kas tas Biblijos padalinimas? Kodėl žydai pardavė savo turtą, kai tai jiems liepė Kristus ir kodėl šiandien to nedaro tikintieji? Kodėl Petras, būdamas žydu, nenorėjo eiti pas pagonį Kornelijų? Kam Kristus liepė ir kam draudė eiti skelbti karalystės evangeliją? 2 laidoje: Kodėl reikėtų remtis KJV Biblija? Ko nėra kituose vertimuose apie atpirkimą? Kaip Dievas gali mirti, jei jis nemirtingas? Ar Biblijoje, kurią studijuojate jūs, yra žodis Kalvarija? bei kt.. Suprantantiems angliškai siūlau pasižiūrėti: 1 laida 2 laida

Biblijos ratas

Kiekvieną kartą, kai randu kažką panašaus, dar ir dar kartą nusistebiu, kiek Biblijoje viskas yra persipynę. Žinant tai, kad Biblija parašyta 40-ties vyrų, gyvenusių skirtingu metu skirtingose vietose, nekyla abejonių, kad už viso to stovi kažkoks aukštesnis Autorius, genealiai sustygavęs Knygoje tai, kas kartais tikrai atima žadą. Negana to, kad nors rašytos ne iš eilės, knygos Biblijoje sudėliotos taip, kad papildytų viena kitą, jos dar ir eina istoriškai chronologiškai. Šalia to, viskas stebėtinai tiksliai išdėliota doktrinos prasme. Ir būtent tai atspindi šis, taip vadinamas Biblijos ratas, padalintas į 22 dalis - tiek, kiek hebrajų abėcėlėje yra raidžių (jos taip pat žymi ir skaitmenis). Kadangi Biblijoje yra viso 66 knygos, visa tai gražiai sugula į tris ratus. 2 laiške Timotiejui parašyta, visas Raštas yra skirtas mokslui, pabarimui (pataisymui) ir teisumo pamokymui. Šis trigubas ugdymo modelis įvairiu masteliu atsikartoja visoje Biblijoje. I ratas: Tora (žydų doktrinos pagrindas), ST istorijos knygos (Izraelio klaidos ir klystkeliai), Išminties knygos (išmintis). Lygiai taip pat II ratas: Didieji pranašai, Mažieji pranašai, NT istorinės knygos. Tokiu principu išsidėsto ir III rate esantys Pauliaus laiškai: romiečiams, korintiečiams ir galatams rašoma apie tikėjimo doktriną – kryžių, pirmiesiems skelbiant pagrindus, antruosius pataisant, kas ne taip suprasta, paskutiniuosis gi taisant iš nuklydusio tikėjimo kelio. Tas pats su toliau isidėsčiusiomis knygomis: efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams kalbant apie meilę ir jos išraišką per bažnyčią, tesalonikiečiams perduodant žinią apie viltį. Kadangi vilties išsipildymas nereikalauja nei pataisymo, nei kokios nors auklybos, logiškai daugiau ta tema laiškų ir nėra. Galiausiai trys paskutiniai Pauliaus laiškai: Timotiejui, Titui ir Filemonui – apie bendrystę ir tarnystės modelį – jos pagrindai, klaidos ir pamokos... Toliau gi seka Biblijos finalas: išlikimui Suspaudimo metu taip reikalinga informacija – „tranzitinis“ Hebrajų laiškas pasklidusiems po pasaulį žydams, ir toliau – septynios „kolonos“, apie kurias kalbama dar Senajame Testamente (Pat. 9:1). Apie jas savo laiške vėl prabyla Petras (1 Pt.1:5-7). Tai – ant tikėjimo pagrindo stovintys: dorybė (Jok.), pažinimas (1Pt), susivaldymas (2Pt), ištvermė (1Jn), dieviškumas (2Jn), broliškumas (3Jn) bei geraširdiškumas (Jud) – apie šiuos dalykus būtent kalba septyni apaštalų laiškai, kol galiausiai viskas ateina iki Apreiškimo knygos – iki antrojo Viešpaties atėjimo ir Jo karalystės žemėje įkūrimo. Tad, jei ko nors ieškome Biblijoje, visa tai tikrai nesunku rasti konkrečiose „lentynėlėse“. Na o jau tada – pasimokyti iš viso to ir ugdyti savo vidinį žmogų.

Biblijos knygų ratas (paspauskite ant paveiksliuko, kad pasididintų)

Beje, neatsitiktinis yra ir šių knygų padalijimas į 5-12-5 (Senajame Testamente) ir likę 22 knygos. 5 Biblijoje paprastai žymi mirtį, 12 - visa, kas susiję su Izraelio tauta, jos struktūra: 12 apaštalų, 12 sostų, 12 giminių ir t.t. Beje, tokia va įdomi geometrija, susijusi su šiais skaičiais:

Kaip sakant, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... :)

Tikiu savaip...

Per šventes teko nemažai išgirsti įvairių žmonių nuomonių tikėjimo tema. Vieno jų sąmonė nuo vaikystės persmelkta katalikybės stereotipų, ir jis sako: „Na, turbūt tik tokie doruoliai, kaip ... nueis į dangų. O aš kas? Tiesiog eilinis nusidėjėlis“... Dar buvo mergina, kurios mamą neseniai „suvalgė“ vėžys – taip dažnai šiais laikais pasitaikanti liga. Kai ji buvo užklausta apie tikėjimą, ji pasakė: „Apie Dievą aš turiu savo nuomonę, ir tikiu savaip... Aš nemeluosiu, aš tikiu, kad jis yra, pasitikiu juo, tačiau aš neinu į bažnyčią, nesu labai religinga... Tikriausiai tai labai blogai, bet manau kad kiekvieno žmogaus teisė rinktis... As labai pykstu, kad Dievas pasiėmė mano mamytę... Labai neteisingas mūsų gyvenimas – atima tuos žmones, kurie yra labai geri...“ Į tai merginai vienas mano pažįstamas atrašė laišku, kuriuo leido pasidalinti... Manau, jis atsako į klausimą ir minėtam „eiliniam nusidėjėliui“... Be to, net neabejoju, kad kažkam tai gali būti ne blogesnis atsakymas į jų keliamus klausimus... Atsakymas į laišką: „Nieko baisaus, kad nesi religinga, sakyčiau netgi labai gerai. Religija – tai žmogaus sugalvotas būdas garbinti Dievą, kuris nesusijęs su tikru tikėjimu, užrašytu Biblijoje. Jei pastebėsi, visos pasaulio religijos mini Dievo vardą, tačiau visos yra skirtingos. Vien tai parodo, jog tai – netikra. Tai atspindi vien tos vietos kultūrą, žmonių įsitikinimus, prietarus, tradicijas, apeigas ir t.t. Po Kristaus mirties ir prisikėlimo Jo apaštalai skelbė žmonėms jiems patikėtą žinią. Jie nieko kito neskelbė, tik Dievo žodį, kuris skirtas kiekvienam paprastam žmogui, o ta žinia skirta sielų išgelbėjimui. Ta žinia netrukus buvo užrašyta į Bibliją graikų kalba, o vėliau išversta ir į kitas kalbas. Visas tas procesas tęsiasi ir toliau – žmonės (nebe apaštalai) toliau skelbia tą pačią žinią. Tie, kurie tiki ta žinia, tų žmonių sielos išgelbėjamos iš pragaro, ir jiems dovanojamas amžinas gyvenimas. Visi tie, kurie tiki Biblija, tiki tuo pačiu, nes visiems skelbiama ta pati žinia. Tikėjimas Biblija neturi nieko bendra su religija. Mes tikime surašytais Dievo žodžiais, kuriuose yra tiesa, kai religija tuo tarpu yra kilusi iš žmonių. Paimkime kad ir katalikybę. Tai – žmogaus sukurta religija, kilusi iš pagonių papročių. Katalikai meldžiasi už mirusius, garbina Dangaus Karalienę, garbina statulas ir t.t. Biblijoje rašoma apie tokią pačią veiklą, kurią darė pagonys prieš tūkstantmečius, ir Dievas smerkia tokius dalykus – tokia veikla Jam yra pasibjaurėjimas. Jei domėjaisi istorija, nuo 500 iki 1600 metų buvo tamsūs laikai. Romos katalikai valdė visą pasaulį. Valdžia buvo religijos rankose, nebuvo valstybinės valdžios, kaip šiandien, viską valdė ne karalius, ne prezidentas, bet Popiežius. Tais laikais buvo uždrausta skaityti Bibliją, buvo žiauriai persekiojami tikintieji Biblija. Pas ką rasdavo namuose Šventąjį Raštą, tą bausdavo mirties bausme. Vienas žmogus 1500-aisiais metais išvertė Raštą į anglų kalbą, už ką jis buvo sudegintas ant laužo. Visus žmones, kurie tikėdavo Dievo žodžiais, surašytais Biblijoje, taip pat sudegindavo ant laužo. Čekijoje viduramžiais gyveno apie 4 milijonus gyventojų, bet po katalikų kryžiaus žygių jų beliko vos 800 000. 3,2 milijono buvo išžudyti, nes jie tikėjo Biblijos skelbimu. Ir tas sąrašas nesibaigiantis... Štai kas atsitinka, kai valdo religija. Religija priešinasi Dievo žodžiui ir nekenčia tų, kurie tiki Dievo žodžiais bei juos skelbia. Tai aiškiai liudija kruvini istorijos puslapiai. Dėl tavo mamytės – Dievas čia niekuo dėtas. Tavo mamytę numarino vėžys. Kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, jie gerai sutarė su Dievu. Bet vėliau jie nusidėjo, ir tada Dievas juos prakeikė. Nuo to laiko visi žmonės gimsta nuodėmingi, nes visi yra Adomo ir Ievos palikuonys. Dėl to žmonės ir serga, kaip Biblijoje rašoma: „Visa kūrinija yra gedimo vergovėje“. Tavo mamytė susirgo ne todėl, kad Dievas ją norėjo pasiimti, bet todėl, kad ji „sugedo“. Mes visi gimstame paveldėdami iš Adomo prakeikimą. Kiek žmonės besukurtų vaistų, vis tiek atsiranda ligos, kurios žmogų nugali. Miršta kūdikiai, paaugliai, jauni žmonės, kaip tavo mama. Visa tai – gendančios kūrinijos pasekmės. Dievas neatima žmogaus gyvybės, nepasiima nei vieno pagal savo norą. Tai gendančios kūrinijos procesas, kaip ir visi kiti gamtos dėsniai, kurie, beje, yra Dievo sukurti. Dievui rūpi ne mūsų kūnų būsena, o mūsų siela. Siela Dievo akimis nepalyginamai svarbesnė, nes kūnas gyvena labai trumpai, o siela – amžinai. Dievas gelbėja žmonių sielas nuo amžinosios kančios pragare per tą senąją gerą žinią, kurią skelbė apaštalai po Kristaus prisikėlimo, o dabar ją toliau skelbia Biblijos tikintieji – tai, kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes, kad savo krauju mus atpirko iš pražūties. Gerų žmonių nėra. Biblijoje aiškiai apie tai rašoma. Jei mes būtume geri, Dievui nebūtų reikėję siųsti Savo Sūnaus, kad Jis mirtų už mūsų nuodėmes. Pagalvok apie tai...“