BIBLIJOS STUDIJOS

Nes kai esu silpnas, tada esu stiprus...

2010-10-01T13:00:00.009-05:00

Pasiklausius Džianos Džesen (Gianna Jessen) kalbos, mintyse nori nenori sukasi ši Rašto vieta: „Todėl aš gėriuosi negaliomis, priekaištais, trūkumais, persekiojimais, sielvartais dėl Kristaus, nes kai esu silpnas, tada esu stiprus.” (2Kor. 12, 10)

Džianos Džesen kalba lietuviškai.

...Aš esu įvaikinta. Mano biologinei motinai buvo 17 (kaip ir mano biologiniam tėvui), kai ji, būdama 7,5 mėnesių nėščia nusprendė kreiptis į „Planned Parenthood“ („Planuojama tėvystė“) – didžiausią abortus atliekančią instituciją, kur jai buvo patarta pasidaryti druskos abortą, atliekamą vėlyvo nėštumo metu. Druskos tirpalo yra suleidžiama į gimdą, vaikas ryja tą tirpalą, kuris jį nudegina iš vidaus ir išorės, ko pasekoje motina per 24 valandas turėtų pagimdyti negyvą kūdikį.

Dideliai visų nuostabai ir šokui, 1977 metų balandžio 6 dieną Los Andžele, abortus atliekančioje klinikoje, aš gimiau ne mirusi, o gyva.

Vienas nuostabiausių dalykų, susijusių su mano gimimo valanda, yra tas, kad dar nebuvo prasidėjusi gydytojo, atliekančio abortą, pamaina, todėl jis net neturėjo galimybės įgyvendinti savo plano, susijusio su mano gyvybe, o tiksliau - su mirtimi.

Aš žinau, kad aš esu gražiame vyriausybės pastate ir aš myliu šią šalį ( - kalba buvo pasakyta 2008 metais Australijoje, Melburne, Queens Hall salėje), taip pat ir savo pačios ( - JAV). Bet aš žinau, kad mūsų laikais yra absoliučiai politiškai neteisinga tarti Jėzaus Kristaus vardą tokiose vietose, kaip ši. Ir skelbti Jo vardą štai tokiuose susirinkimuose, nes girdėdami Jo vardą žmonės jaučiasi siaubingai nepatogiai. Bet aš išgyvenau ne tam, kad visi jaustųsi patogiai. Aš išgyvenau tam, kad mažumėlę išjudinčiau viską. Ir žinote, aš puikiai leidžiu laiką tai darydama. :)

...Taigi, kaip sakiau, aš gimiau gyva – po 18 valandų. Turėjau būti akla, nudeginta, manau, turėjau būti mirusi, bet tai niekada neįvyko. Žinote, koks dar vienas nuostabus dalykas buvo tame? Abortą atliekantis gydytojas turėjo pasirašyti mano gimimo liudijimą. Aš žinau, kas jis toks. Skeptikams, kurie manęs klausosi, noriu pasakyti – mano medicininiuose įrašuose užfiksuota: „Gimusi per druskos abortą“ – galite patikrinti. Cha! Jie pralaimėjo.

Aš surinkau informaciją apie abortą dariusį gydytoją. Jo klinika priklauso didžiausiam JAV klinikų tinklui, kurio pelnas – 70 milijonų dolerių per metus. Skaičiau vieną jo pareiškimą, kur jis sako: „Aš nutraukiau gyvybę milijonams kūdikių ir laikau tai savo aistra.“ Sakau jums tai, nes... Klausykite, ponios ir ponai, – mes esame įdomioje kovoje šiame pasaulyje – suprantame tai, ar ne. Tai kova tarp gyvenimo ir mirties. Kieno pusėje esate jūs?

...Žodžiu, slaugytoja iškvietė greitąją pagalbą ir mane nuvežė į ligoninę, o tai jau yra stebuklas, kadangi tuo metu bendroje ligoninių praktikoje (iki 2002 m.) kūdikiams, išgyvenusiems po aborto, gyvybė būdavo nutraukiama. Jie būdavo uždusinami, paliekami mirti arba išmetami... Tačiau 2002 metų rugpjūčio 5 dieną prezidentas Dž. Bušas pasirašė „Įstatymą dėl kūdikių, gimusių gyvų, apsaugos“, kad to nebenutiktų.

Jūs matote – tai ne žaidimas, tai tikra. Aš tikiuosi, kad mano mirties akimirką aš būsiu nekenčiama. Kad galėčiau pajusti Dievą ir suprasti, ką tai reiškia – būti nekenčiamam. Kristus buvo nekenčiamas. Nesakau, kad aš specialiai noriu būti nekenčiama, bet aš žinau – eidama savo gyvenimo keliu aš JAU patyriau, kad esu nekenčiama, nes aš kovoju už gyvenimą. Aš sakau: jūs nesugavote manęs, nebylus holokaustas neužmušė manęs.

Mano misija, ponios ir ponai, viena iš daugelio, yra sukelti žmonių tarpe apie tai diskusiją, kurią mes užvėlėme ir padėjome į lentyną, sakydami, kad tai nėra problema. Mes atmetėme savo emocijas ir tapome kietesni. Ar to jūs norite? Kiek jūs esate pasiruošę rizikuoti ir kiek esate pajėgūs sakyti tiesą meilėje ir malonėje, kad išstotumėte ir taptumėte nekenčiami? Argi pasaulis sukasi tik apie jus? O gal apie mane?..

...Taigi aš buvau perkelta į greitosios pagalbos slaugos namus, kur buvo nuspręsta, kad esu neypatingai miela. Kaip aš mėgstu sakyti: „Kaip gi jūs galėjote manęs nedievinti nuo pat pradžių – kas ne taip su šiais žmonėmis?“ Bet jie nemėgo manęs.

Suprantate, aš buvau nekenčiama nuo pat mano prasidėjimo. Ir manęs nekentė daug kas. Tačiau dar daugiau buvo tų, kurie mane mylėjo. O ypač Dievas. Aš esu Dievo vaikas. O Dievo vaikų negalima įžeidinėti. Turiu ant kaktos ženklą, kuris primena: būkite atsargūs su manimi, nes mano tėvas valdo pasaulį.

...Aš buvau paimta iš blogų namų ir perkelta į kitus namus, nuostabius namus - į Penės (Penny) namus. Penė sakė, kad tuo metu man buvo 17 mėnesių, turėjau 14 kilogramų „negyvo“ svorio, šalia to man buvo diagnozuota liga, kurią laikau dovana, tai – cerebrinis paralyžius. Jį sukėlė nepakankamas deguonies kiekis mano smegenyse tuo metu, kai aborto metu aš bandžiau išgyventi. Todėl dabar aš tiesiog negaliu nepaklausti: jei abortas yra viena iš moters teisių, ponios ir ponai, tai kur tuo momentu buvo mano teisės?.. Neatsirado nei vienos radikalios feministės, kuri išstotų ir šauktų, kad buvo pažeistos mano teisės ir kad mano gyvenimas tuo momentu buvo paaukotas vardan moterų teisių.

Ponios ir ponai, aš neturėčiau cerebrinio paralyžiaus, jei nebūčiau per visa tai perėjusi. Todėl kai išgirstu niekingus argumentus, kad abortas turi būti daromas tik dėl to, kad vaikas bus neįgalus, siaubas užlieja mano širdį.

Ponios ir ponai, yra dalykų, kuriuos galite sužinoti tik silpnesniųjų, esančių tarp mūsų, dėka. Ir tuomet, kai atsikratote jais, jūs liekate tie, kurie pralaimite, o ne jie. Viešpats pasirūpins silpnais, o jūs kentėsite amžinai. O kokia arogancija... kokia tobula arogancija argumente, kad stiprus turi slopinti silpną, turi nuspręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Kokia arogancija... Negi jūs nesuprantate, kad jūs negalite priversti savo širdies plakti? Argi jūs nesuprantate, kad visa jėga, kurią turite, iš tiesų nėra iš jūsų? Tai Viešpaties malonė jus palaiko, net jei jūs ir nekenčiate Jo.

...Jie (daktarai) pažvelgė į mano brangiąją Peni, ir pasakė: „Iš Džianos nieko gero nebus.“ Tokie žodžiai visada „padrąsina“... Tačiau ji nusprendė neklausyti jų ir tris kartus per dieną darbuodavosi su manimi. Aš pradėjau laikyti galvą, o jie ir toliau kartojo: „Nieko gero iš Džianos nebus, ji negalės to, ano...“ Trumpai tariant, aš pradėjau vaikščioti būdama 3,5 metų – su vaikštynėmis ir įtvarais ant kojų. Aš stoviu čia šiandien šiek tiek šlubuojanti, tačiau be jokių įtvarų ir be vaikštynės. Kartais aš grakščiai nugriūnu, o kartais ir ne visai grakščiai – priklauso nuo situacijos. Bet visa tai laikau Dievo šlove.

Matot, ponios ir ponai, aš esu silpnesnė nei daugelis iš jūsų, bet tai mano pamokslas. Kokia maža tai tėra kaina, kad galiu skelbti taiką, ką aš ir darau, ir suteikti viltį.

Manau, mūsų sugedusioje pasaulėžiūroje mes nebesuprantame, kokia nuostabi gali būti kančia. Aš nesiekiu kančios, tačiau kai ji ateina, mes pamirštame, kad Dievas viską kontroliuoja ir kad Jis turi galią paversti patį apgailėtiniausią dalyką į nuostabų.

Aš atleidau savo biologinei motinai. Aš esu krikščionė. Ji – labai sugniuždyta moteris. Ji atėjo į renginį, kuriame aš dalyvavau prieš dvejus metus. Iš karto po to, kai buvo paskelbtas mano vardas, ji priėjo ir pasakė: „Labas, aš tavo motina.“

Tai buvo labai sunki diena ir, gal jums pasirodys tai kvaila, bet kol turėjau ją išklausyti, aš sėdėjau ten ir mąsčiau: „Aš tau nepriklausau, aš priklausau Kristui. Aš esu jo mergina, aš jo princesė... Todėl nesvarbu, ką tu sakai apimta savo pykčio ar betikslio įniršio, tai ne mano našta. Ir aš nenešiu.“ Visa tai sakiau sau viduje...

Ponios ir ponai, jūs turite galimybę. Labai trumpai norėčiau kreiptis į vyrus, esančius šiame kambaryje, ir padaryti kai ką, kas paprastai nedaroma. Vyrai, jūs esate sukurti didybei. Jūs esate sukurti tam, kad atsistotumėte ir būtumėte vyrais. Jūs esate sukurti tam, kad apsaugotumėte moteris ir vaikus, o ne sėdėtumėte ir nieko nedarytumėte. Jei žinote, kad žmogžudystė yra nusikaltimas, kodėl nieko nedarote?

Jūs esate sukurti ne tam, kad išnaudotumėte moteris ir apleistumėte. Jūs esate sukurti, kad būtumėte geri, didingi, maloningi ir stiprūs kovoti už kažką. Nes, vyrai, – paklausykite manęs – aš esu pernelyg pavargusi daryti tai, ką turėtumėte daryti jūs... Moterys, jūs esate sukurtos ne tam, kad būtumėte išnaudojamos, jūs neturėtumėte sėdėti nuošalyje ir stebėti, nežinodamos savo vertės. Jūs esate sukurtos tam, kad už jus kovotų. Per amžius.

Taigi, tai yra jūsų laikas. Kokiais žmonėmis jūs norite būti? Tikiu, kad nuostabiais. Tikiuosi, vyrai, kad jūs nekrisite veidu į purvą. Politikams, kurie klausosi manęs, o ypač vyrams, aš norėčiau pasakyti štai ką: Jūs esate sukurti didybei. Šalin tokią politiką. Jūs turite ginti tai, kas teisinga ir gera, – tai sakau aš, deganti mergaitė, kuri atsistojo čia tam, kad pasakytų: atėjo jūsų laikas. Kokiais vyrais jūs norite būti: Apsėstais savo šlovės ar apsėstais Dievo šlovės? Atėjo laikas užimti pergalingą poziciją. Tai – jūsų valanda. Dievas jums padės. Dievas bus su jumis. Jūs turite galimybę šlovinti ir garbinti Dievą.

Pabaigai pasakysiu štai ką... Kai kuriuos iš jūsų galbūt šiek tiek erzina, kad aš kalbu apie nieką daugiau, tik apie Dievą ir Jėzų. Bet, kaip kitaip aš galiu eiti šlubuodama per šį pasaulį, neatiduodama visos savo širdies, proto, sielos, ir jėgų Kristui, kuris davė man gyvybę. Todėl, jei manote, kad aš kvaila, tebūnie tai dar vienas brangakmenis mano karūnoje. Mano gyvenimo čia tikslas – priversti Dievą šypsotis. Tikuosi, kad tai, ką pasakiau, turi prasmę. Visa tai atėjo iš mano širdies. Dievo palaimos jums.

P.S. viename interviu Džiana išsako dar vieną taiklią mintį: šiame pasaulyje, kur visi deklaruoja begalinę toleranciją ir laisvę kiekvieno įsitikinimams, yra toleruojama viskas, išskyrus krikščionybę.

Ar Dievas visavaldis?

2010-09-22T11:17:00.003-05:00

Kartais mane baigia pribaigti stereotipinis mąstymas apie tai, kad Dievas viską valdo, kad Jis reguliuoja kiekvieną mūsų žingsnį ir neva yra atsakingas už visas žmonių daromas nuodėmes, neatsakingus žmonijos pasirinkimus bei iš to kylančius rezultatus...

Todėl su džiaugsmu pranešu apie naują knygelę, pavadinimu „Visavaldis Dievas“. Ją, kaip visada, galite rasti svetainėje malones-zinia.lt, skyriuje Krikščioniškos knygos.

Ką Dievas daro ir ko ne, kaip pasireiškia Dievo visavaldystė, o kas tėra mūsų pačių stereotipinio mąstymo vaisiai? Ar Dievas sukelia karus ir juos sustabdo? Ar Dievas atsakingas už mūsų planetą niokojančias stichijas? Ar visa tai yra bausmė žmonijai už jos daromus juodus darbelius?..

Apie visa tai ir ne tik, šioje knygelėje.

Evangelijos terminai

2010-07-19T08:32:00.004-05:00

Na va, paruošėme dar vieną knygelę. Tai - T. M. Bruscha „Evangelijos terminai“, kurioje galima susipažinti su tokiais terminais, kaip teisumas, priskaitymas, išgelbėjimas, malonė, atpirkimas, permaldavimas, tikėjimas, atleidimas, pakantumas, sutaikinimas ir pašventimas. Ne retam šie, Laiško romiečiams 3 bei 5 skyriuje ir Pirmo laiško korintiečiams 1 skyriuje minimi terminai, yra nemažas galvos skausmas, todėl manau, jog knygelė bus naudinga tiek pradedančiajam, tiek „pažengusiam“. :)
Knygelę galite rasti čia.

Ar yra Dievas? :)

2010-07-01T09:48:00.000-05:00

Facebook'e tarp įvairiausių dienos minčių radau trumpą istoriją, kuria negaliu nepasidalinti :)

Ateistas-lektorius savo paskaitoje pareiškė, kad Dievo nėra, nes Jo niekas nėra matęs. Tada salėje sėdintis pagyvenęs žmogelis atsistojo ir visų paklausė, ar visi salėje esantys mato lektorių. Visi choru atsakė:
- Žinoma, matome.
- Taip, jūs visi matote lektorių, nes jis yra. O sąžinę jo matote?
- Ne, nematome.
- O nematote todėl, kad jis jos neturi...

Keliaudamas plačiu keliu

2010-06-17T14:25:00.001-05:00

Kas žinot Leonard'o Cohen'o dainą Aleliują, nesunkiai atpažinsite jos lietuviška variantą, kurio žodžiai, beje, man daug labiau patinka nei dviprasmiškas originalas...

Atsparus ugniai

2010-04-02T18:18:00.006-05:00

Žiūrėjome vakar 2008 m. filmą „Atsparus ugniai“ (Fireproof). Tiesą pasakius, tik paskui, kai peržiūrėjome visą papildomą DVD esančią medžiagą, sužinojau, kad filme vaidinantys aktoriai, išskyrus pagrindinio veikėjo atlikėją Kirk'ą Cameron'ą (t. p. vaidinusį filme „Left Behind“)– neprofesionalai. Matomai, filmo siužetas – toks kasdieniškai realus ir daugumoje šiuolaikinių šeimų neišvengiamas – sugebėjo užgožti nedidelius vaidybinius trūkumus.
Kas yra meilė ir kas yra jos pagrindas? Kodėl per sutuoktuves vienas kitam prisiekę mylėti ir džiaugsme, ir varge, sutuoktiniai paprastai omenyje turi tik meilę džiaugsme, o tuo tarpu užklupus vargams „neria į krūmus“? Kas iš tiesų yra meilė – laikina emocija (kol mane myli, tol ir aš myliu) ar tavo sąmoningas nusiteikimas besąlygiškai mylėti artimą ir, kas benutiktų, visuomet jį laikyti aukščiau savęs?.. Atsakymai į šiuos klausimus – šiame krikščioniškame filme.

O pasižiūrėti jį galima net ir youtube:
Rusiškai (suskaidyta į 12 dalių) arba angliškai (t.p. suskaidytas į 12 dalių).

Čia tuo tarpu filmo reklama:

Pusmečio darbai

2010-03-18T20:51:00.006-05:00

Kai spalio viduryje susidariau darbų, kuriuos reikia žūt būt padaryti sąrašą, nusprendusi, jog pusmečiui į priekį turėtų viso to pakakti, labai abejojau, ar tikrai suspėsime kartu su Dariumi bei viena draugų pora padaryti viską, kas užsibrėžta. Šiandien gi žiūriu, kad spėjome... Kita vertus, sąrašą dariausi daugiau ne tam, kad spėtume iki kažkokios konkrečios datos, bet kad aš nepasimesčiau pradėtų darbų gausoje bei galutinai nesusipainiočiau tarp visko, kaip galutinė darbo grandis, kuria viskas užsibaigia...

Na, o darbai, kuriais šiandien galiu jau ir pasidalinti, yra tokie...

Visų pirma, pagaliau paruošėme Biblijos studijavimo pagrindų pamokas. Man asmeniškai kažkada šios pamokos davė nepaprastai daug naudos ir atvėrė duris į Biblijos supratimą. Iki tol niekuomet net minties neturėjau, kad įmanoma pačiam suprasti Bibliją...

Taip pat paruošėme pamokas apie Rašto rankraščių ištakas. Tai – medžiaga kiekvienam, kuriam įdomus Šventojo Rašto suformavimo, jo išsaugojo ir originalaus teksto atpažinimo procesas, kam įdomu, kaip Dievo Žodis pats liudija apie save, kaip istorijos tėkmėje buvo bandoma susidoroti su šia Knyga bei kaip ji išliko ir pasiekė mūsų rankas...

Galiausiai, paruošėme amerikiečių pastoriaus Džoelo Finko (Finck) knygos „Paslaptis“ vertimą. Ši knyga, parašyta labai aiškiai ir paprastai, daugeliui, manau, bus atradimas, nes jau ne vienam, skaičiusiam vertimo juodraščius, ji tapo didžiuliu palaiminimu bei suteikė daug pažinimo džiaugsmo. Dar drąsiau būtų galima pasakyti – ji JAU pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą. Nors knygos ašis sukasi apie apaštalui Pauliui atskleistą paslaptį (Ef 3, 9; Rom. 16:26), tačiau joje paliečiami ir patys pagrindiniai Senojo bei Naujojo testamentų skirtumai, taip pat Dvylikos apaštalų bei apaštalo Pauliaus tarnystės, Izraelio bei Kristaus kūno Bažnyčios bendrumai ir skirtumai... Galiausiai apžvelgiamas mums skirtas tarnystės pavedimas, sudėliojantis visus taškus ant „i“.

Ir, aišku, po visų šių darbų suskubau atnaujinti mūsų svetainę bei sudėti ten visa tai ir visa kita, apie ką jau anksčiau buvo kalbėta ir rašyta.

Tikiuosi, patirsite daug gražių ir naudingų akimirkų studijuodami visą šią medžiagą...

Chronologija Biblijoje

2010-02-22T20:56:00.000-06:00

Ieškodama tam tikrų duomenų apie Jokūbo sūnų amžių, užkliuvau už nuorodos į puslapį, kuriame – nemažai duomenų, sudėtų chronologiškai į vieną vietą, kas kada nutiko, remiantis skaičiavimais, esančiais pačioje Biblijoje.
Pati asmeniškai dar nespėjau patikrinti faktų teisingumo, bet gal kam nors pravers studijuojant...
Pagrindinis puslapis, 1 chronologinės lentelės dalis (kitos dalys paeiliui eina toliau).

Penki siurprizai tiems, kurie pateks į pragarą

2010-02-22T20:48:00.000-06:00

Viens žymiausių Amerikos baptistų, pastorius Peteris Rakmanas (Peter S. Ruckman), pasirodo, turi ne tik pastoriui reikalingų savybių, bet ir meninių sugebėjimų. Kaip jis šiuo dalykus suderina, galite pasižiūrėti įdomioje pamokoje apie tai, kokie penki siurprizai laukia tų, kurie pateks į pragarą...

Biblija per metus

2010-01-03T12:38:00.002-06:00

Ar kada nors bandėte skaityti Raštą pagal kokį nors grafiką? Aš – ne...
Internete galima rasti įvairiausių Biblijos studijavimo modelių, tiek skaitant Bibliją iš eilės, tiek skaitant pagal tai, kokia tvarka vyko vieni ar kiti įvykiai ir pan...

Kadangi metai dar tik vos prasideda, jei norite, galite dar spėti įšokti į vieną ar kitą traukinį ;)

Šviesa tamsoje

2010-01-02T21:01:00.002-06:00

Kai vakare sutemsta, kai ateina naktis, pakeliu akis į žvaigždes, kurios šviečia nesuskaičiuojamoje tamsos platybėje... O tada prisimenu, kam Dievas sukūrė žvaigždes... „Dievas [...] taip pat padarė žvaigždes. Ir Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos...“ (Pr 1, 16-18) O paskui persikeliu į pirmojo tūkstantmečio pradžią, kai buvo parašyta: „Viską darykite be murmėjimų ir ginčų [...] tarpe nedoros ir iškrypusios tautos, tarp kurios jūs spindite kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2, 14-15).

Ne per seniausiai sekiau Rašte šiuos du žodžius: šviesa ir tamsa. Nemažai apie juos mąsčiau, o jie savo ruožtu painiojosi įvairiose situacijose man po kojomis. Kaip žinia, Biblijoje pasaulis yra ta naktis, kurioje tikintieji visais laikais švietė tarsi tos žvaigždės, rodančios kelią kitiems... Žvaigždžių ir šviesos visais laikais buvo daug mažiau nei tamsos. Nes „žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.“ (Jn 3, 19) Nojaus laikais iš visų tuo metu gyvenusių milijonų tebuvo vos 8 tikintieji, vienintelis Lotas buvo teisus Dievo akyse tarp viso didžiulio pulko Sodomos gyventojų, iš visos Izraelio daugybės pas Joną Krikštytoją į dykumą atėjo tik „mažoji kaimenė“... Tad ar turėtume stebėtis, jog aplink mus tiek daug tamsos?.. Kita vertus, Pradžios knygoje rašoma, kad šviesa valdo dieną ir naktį. Ir nors tamsa gali atrodyti labai galinga, ji niekuomet nepanaikins tamsos.

Galvodama apie visa tai, bandau sau priminti tai, kas nutiko ką tik pasibaigusiais 2009-aisiais. Tai buvo iš tiesų nepaprastai vaisingi ir atradimų kupini metai. Galbūt ne veltui skaičius 9 Biblijoje yra vaisiaus ir derliaus skaičius. Labiausiai, aišku, norisi pasidžiaugti baigtu KJV Biblijos vertimu bei iš audio įrašų perkeltomis Biblijos studijavimo pagrindų studijomis. Tikėkimės, kad 2010-ieji us dosnūs laiku, ir galima bus greitu laiku pabaigti paruošti ne mažiau įdomų pamokų kursą apie Biblijos rankraščių ištakas.

Šalia visų šių džiaugsmą teikusių darbų, daug dalykų praėjusiais metais mane nustebino, tačiau iš visos jų gausos negaliu nepaminėti to, kad toje pasaulio tamsoje atradau keletą šviesų, kurios, pasirodo, buvo dar prieš man apie jas sužinant... Jei kalbant be užuolankų, turiu pasakyti, jog sužinojau, kad keletas mano draugų, su kuriais esu pažįstama nebe vienerius metus, jau gerą laiko tarpą yra mano tikėjimo broliai ir seserys. Faktas, aišku, labai džiugus, verčiantis dar kartą pasidalinti savo liudijimu bei ta istorijos dalimi, kuri buvo iki tol neatskleista. Tačiau šalia džiaugsmo, mano mintyse pradėjo suktis mintys su didžiuliu klausimu: „Kodėl?“ Kodėl aš tik dabar apie tai sužinau? Kodėl iš jų lūpų niekuomet neišgirdau savu laiku to, apie ką girdžiu dabar..? Kodėl ta šviesa, kuri turėtų nušviesti naktį, taip stropiai buvo slepiama? Ar aš man patikėtą šviesą taip pat slepiu po kokia nors žmogiška uždanga?.. Manau, ši klausimą turiu sau užduoti kasdien. Kas kartą, kai susiduriu su nauju žmogumi savo kelyje. Kas kartą, kai patenku į abejonių kryžkelę, bijodama arba likti nesuprasta, arba suprasta ne taip. Bet ar ne mums adresuotos eilutės, skelbiančios, jog mes gavome ne baimės, bet jėgos, meilės ir sveiko proto dvasią? (1Tim 1, 7)

Todėl 2010-iesiems linkiu tiek sau, tiek jums, kurie čia kartkartėmis užklystate, nebijoti būti ta šviesa, kurios jokia tamsa nugalėti negali...

Žvilgsnis už Rašto ribų

2009-06-26T09:32:00.003-05:00

Anksčiau kažkaip vis nerasdavau progos paskaityti Jėzaus amžininkų rašytų veikalų – į Raštą neįtrauktų, Dievo neįkvėptų knygų. Tačiau šį kartą, radusį pas Daktarą Tomo evangeliją, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pažiūrėti, kas gi tai per knyga. Net nežinau, kaip vertinti tokį veikalą, kuriame iš tiesų, mano akimis žiūrint, nėra praktiškai nieko naujo, ko nebūtų pasakyta kitose keturiose, Dievo įkvėptose, evangelijose ar Senajame Testamente. Negana to, kaip minusas man pasirodė tai, kad dialogai yra išimti iš konteksto, kas Biblijoje yra nepaprastai svarbu. Dėl to viskas, nors ir pažįstama, tampa padrika, fragmentiška ir mažiau informatyvu. Pasigedau ir sąsajų su Senuoju Testamentu. Lieka nebeaišku, kam Jėzus adresuoja savo žodžius: Izraelio tikintiesiems (vadinamai „mažajai kaimenei“, sekusiai juo), jį atmetusiems Iraelio lyderiams ar žydų tautai nepriklausiusiems pagonims. Iš viso to sunku susidaryti įspūdį, koks Jėzaus santykis į šias tris žmonių grupes, kurios taip ryškiai atskirtos Biblijoje. Lygiai taip pat neaišku, kaip laiko perspektyvoje visa tai išsidėstę – ar vieni bei kiti nurodymai duodami įgyvendinti iki Kristaus mirties, ar po jo prisikėlimo, ar tam metui, kuris seks po Paėmimo, t.y. Suspaudimo laikams, ar tuomet, kai bus įkurta Dievo karalystė žemėje... Be to, kad jau vadinasi evvangelija, pasigedau joje būtent pagrindinio dalyko – evangelijos :) Tad... Visumoje – pasiskaityt smalsumo dėlei gal ir įdomu, bet didelės vertės šiuose Tomo užrašuose neįžvelgiau... Ypač, kaip jau minėjau, dėl to, kad iš principo neradau joje nieko, ko nebūtų kitose keturiose evangelijose, aprašančiose Jėzų Kristų kaip Karalių (Mato ev.), tarną (Morkaus ev.), žmogų (Luko ev.) ir Dievą (Jono ev.)...

Gyvenimas Kristuje

2009-06-15T18:58:00.003-05:00

Teko prisidėti prie vienos nedidelės knygelės ruošimo, kurią man norėtųsi pavadinti „Šimtas Rašto vietų krikščionio gyvenime“. Nors iš tiesų ji vadinasi „Gyvenimas Kristuje“. Net jei jums nepriimtinas Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į laikotarpius, kurie Laiške efeziečiams įvardinti kaip „praeitis“, „dabartis“ bei „ateinantys amžiai“ tikiu, kad šioje knygelėje esantys klausimai padės kitu kampu pasižiūrėti į kasdienį Dievo Žodžio pritaikymą kasdieniame mūsų gyvenime, o jei ne, gal paskatins labiau įsigilinti ieškant atsakymų į knygelėje nagrinėjamus klausimus...

Gyvenimas Kristuje. 1. Adome ar Kristuje?

2009-06-15T18:57:00.003-05:00

Visų mūsų, kurie gimstame žemėje, protėvis yra Adomas. Nuo jo prasidėjo žmogaus giminė. Kai Dievas sukūrė Adomą, jis aprūpino jį viskuo, ko tik žmogui reikia. Tame tarpe jam davė ir įvairiausių vaismedžių, kurių vaisius jis galėtų valgyti. Įpareigojęs Adomą rūpintis Edeno sodu ir su Ieva pripildyti žemę palikuonimis, Dievas teuždraudė Adomui ir Ievai vieną dalyką – valgyti vaisius nuo vieno medžio. Biblijos Pradžios knygoje rašoma: „Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: ‘Nuo kiekvieno sodo medžio tu gali valgyti dovanai; bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk; nes tą dieną, kai valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi’.” (Pr. 2:16) Kai Adomas ir Ieva suvalgė Dievo uždraustą vaisių, jie mirė. Tačiau tai buvo ne vien fizinė mirtis, kuria jie mirė išgyvenę dar ne vieną šimtmetį – tai pirmiausiai buvo dvasinė mirtis, kuria mirę jie įgijo nuodėmingą prigimtį. Na, o mes visa tai, tą nuodėmę bei fizinę ir dvasinę mirtį iš Adomo paveldėjome. Mūsų kūnai, mirę fiziškai, suirs, o tuo tarpu dvasinė mirtis turės savas pasekmes, apie kurias rašoma Apreiškime Jonui: „Ir mirtis bei pragaras atidavė mirusiuosius, kurie buvo juose, ir jie kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Ir mirtis bei pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Ir kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą” (Apr. 20:13-15). Kiekvienas žmogus, iš Adomo paveldėjęs nuodėmę ir mirtį, nėra įrašytas Dievo gyvenimo knygoje. Toks žmogus nusipelno antrosios mirties ugnies ežere, ir jis ten pasiliks visą amžinybę! Štai ką reiškia būti Adome – kebli padėtis su baisiomis pasekmėmis. Viskas taip ir pasibaigtų, jeigu į šį amžinos mirties procesą nebūtų įsikišęs Dievas. Laiške korintiečiams rašoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus padaryti gyvi“ (1Kor. 15:22 ). Panašiai rašoma ir Laiške romiečiams: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom. 5:12). Laiške efeziečiams rašoma, kad nors mes ir fiziškai gyvename, tačiau mes buvome mirę nuodėmėse. Akivaizdu, jog čia yra ne fizinė, bet dvasinė mirtis, kurią pagimdė nuodėmė: „Ir jis atgaivino jus, kurie buvote mirę nusižengimuose ir nuodėmėse, kuriuose jūs praeityje vaikščiojote pagal šio pasaulio būdą“ (Ef. 2:1-2). Adome visi žmonės miršta, o tos mirties atlygis – ugnies ežeras. Tačiau Dievas turi galią paimti mirtį ir ją pakeisti gyvenimu, prakeikimą pakeisti palaiminimu. Štai keletas Biblijos vietų, kuriose rašoma apie mums suteiktą amžiną Dievo gyvenimą: „Nes nuodėmės atlygis yra mirtis; bet Dievo dovana yra amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“, „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone)“ ( Rom. 6:23, Ef. 2:4-5). Taip Kristuje žmogus įgauna gyvybę, ir Dievas įrašo jį į gyvenimo knygą. Kai žmogus patiki, kad už jį Kristus išliejo savo kraują, sumokėdamas už visas jo nuodėmes, Dievas tokį žmogų atgaivina, suteikia jam savo gyvybę, amžinąjį gyvenimą – Dievo gyvenimą! Tas amžinasis gyvenimas nėra mūsų nuopelnas – tai Dievo dovana! Jos dėka ja patikėjęs žmogus yra nebe Adome, bet Kristuje. Dievas iš Adomo žmogų perkelia į Kristų. Vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti, tai tikėti tuo. Tai – vienintelis Dievo reikalavimas iš mūsų. Nes nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – kunigas, pastorius ar koks kitas šventikas, nėra pajėgus to žmogiškomis pastangomis padaryti. Visa tai galima būtų palyginti su žmogaus skendimu beribiame vandenyne, neturinčiame kranto. Štai nutinka, kad žmogui ištiesia ranką gelbėtojas. Jeigu žmogus juo pasitiki, kad tas gali jį išgelbėti, tuomet jis gelbėtojui nelaukdamas ištiesia ranką. Bet jeigu žmogus pasitiki savo jėgomis ir ryžtasi pats išsigelbėti iš vandenyno, iš kurio nėra išsigelbėjimo, tuomet jis atmeta gelbėtojo ranką ir automatiškai atsisako būti išgelbėtas. Lygiai taip pat ir mes – supratę, jog nesame pajėgūs savęs išvaduoti iš nuodėmės ir iš bausmės už tą nuodėmę ugnies ežere, nelaukdami griebiamės Gelbėtojo – Jėzaus Kristaus – rankos. Tokį žmogaus nusitvėrimą už gelbėtojo rankos beribiame vandenyne Dievas priima kaip tikėjimą Gelbėtoju Kristumi, kaip tikėjimą, kad Jis tegali išgelbėti. Dievas gelbėja ne tuos, kurie savimi pasitiki, bet tuos, kurie pasitiki Juo. Būti Kristuje taip pat reiškia būti Kristaus kūne. Biblijoje šios dvi sąvokos yra vartojamos sinonimiškai. Kristaus kūnas – tai tikinčiųjų žmonių grupė, visi tie, kurie yra perkelti iš Adomo į Kristų. Pirmame laiške korintiečiams, 12 skyriuje, 13 eilutėje tikintiesiems yra rašoma: „Viena Dvasia mes visi (tikintieji) esame pakrikštyti į vieną kūną (Kristaus kūną)”. Tą patį momentą, kai jūs nusprendžiate savo širdyje tikėti Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, Dievas Šventoji Dvasia, kaip rašoma, pakrikštija jus į Kristaus kūną. Tai – dvasinis krikštas. Tai – ne vandens krikštas, apie kurį jūs greičiausiai esate girdėję skelbiant vienur ar kitur. Tokio krikšto negali atlikti joks kunigas ar pastorius, jo neįmanoma nei pajusti, nei pamatyti. Tad žmogus, įtikėjęs Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, yra pakrikštijamas, ir jis atsiduria pačioje saugiausioje, patikimiausioje vietoje – KRISTUJE. Nuo šiol Dievas, žiūrėdamas į jus, mato jus Kristuje, kuriame jūs turite atleistas visas nuodėmes – praeities, dabarties ir ateities: „Jis išgelbėjo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė mus į savo mielojo Sūnaus karalystę, kuriame mes turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą“ [...] „Ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus“ (Kol. 1:13-14, 2:13). Perkeltam į Kristaus kūną tikinčiajam nebereikia išpažinėti nuodėmių – jos tampa visos atleistos. Jeigu mūsų nuodėmės dar nebūtų atleistos, mes vis dar tebebūtumėme Adome. Senajame Testamente kunigai kas dieną aukodavo gyvulių kraują už izraelitų nuodėmes, nes tokia buvo Dievo įsteigta sistema nuodėmėms atleisti. Tačiau mirus Kristui, Jis pašalino nuodėmes visiems laikams, todėl nebereikia kasdienės aukos už mūsų nuodėmes. Laiške efeziečiams ir Laiške kolosiečiams rašoma, kad mūsų nuodėmės jau atleistos: „...kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido“, „...kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite” (Ef. 4:32; Kol. 3:13). Patikėjus Kristaus atlikta auka už mūsų nuodėmes, Dievas padaro nemažai dalykų: Jis atleidžia visas mūsų nuodėmes, dvasiniu krikštu perkelia mus iš Adomo į Kristų, dovanoja mums amžinąjį gyvenimą. Taip pat Dievas dar duoda mums sąvąjį teisumą. Antrame laiške korintiečiams rašoma: „Nes tą, kuris nepažino nuodėmės, jis padarė būti nuodėme už mus; kad mes jame būtume padaryti Dievo teisumu” (2Kor. 5:21). Kristus, būdamas be nuodėmės, tapo mūsų nuodėme už mus – Dievas paėmė visas mūsų nuodėmes ir jas „užkrovė“ ant Savo Sūnaus. Tada Kristus visas mūsų nuodėmes užsinešė ant kryžiaus ir ten jas prikalė, panaikino. Po to Jis prisikėlė ir atnešė mums teisumą. Todėl dabar mes, įtikėjusieji Kristumi, turime Dievo teisumą. Mūsų žmogiškasis teisumas nepatenkina Dievo, mes esame neteisūs prieš Jį. Tačiau dabar, kai mes turime Dievo teisumą, mes esame Jam priimtini. Dievas mus mato tarsi Savo apvalkale, mes esame apsirengę Dievo teisumu. Taip mes tampame teisūs prieš Dievą, kuris žiūrėdamas į mus nebemato mūsų teisumo – vietoj to Jis mato Savo teisumą. Taip pat Dievas mus sutaikė su Savimi, kaip rašoma Laiške romiečiams: „Išteisinti tikėjimu mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Rom. 5:1). Gera būti taikoje su Dievu. Kas gi norėtų būti Jo priešu? Kai Dievas tikintįjį sutaiko su Savimi, tai reiškia, kad Dievas ant jo nebepyksta. Nebėra priežasties – juk Kristus jau sumokėjo už visas tikinčiojo nuodėmes. Tačiau ant netikinčiųjų, kurių nuodėmės neatleistos, Dievas išlies savo rūstybę ugnies ežere, ir jie per amžius neturės taikos su Dievu. Nutinka, kad mes susipykstame su giminaičiais, su draugais, pažįstamais. Vieni tai pergyvename lengviau, kiti – sunkiau, vieniems daugiau dėl to skaudu, kitiems – mažiau, vieniems tai trunka ilgiau, kitiems – trumpiau. Bet jeigu visas mūsų nuoskaudas sugretintume su ta baisia kančia ugnies ežere, kuri tęsis be pabaigos, tai mūsų skausmai paskęstų kaip lašas jūroje. Dievas lies visą savo sukauptą rūstybę ant žmonių, ir tai vyks be pertraukų, be jokios atgaivos! Visa tai parodo, kaip Dievas nekenčia nuodėmės. Argi nenuostabu viso to išvengti?! Kuo labiau gilinamės į Bibliją, tuo aiškiau matyti, kad nepalyginamai geriau būti Kristuje, nei Adome, nepalyginamai geriau turėti nuodėmių atleidimą, amžiną gyvenimą ir taiką su Dievu, nei amžinai kęsti rūsčią Dievo bausmę už nuodėmes ugnies ežere. Biblija – tarsi aukso kasyklos – kuo giliau kasi, tuo daugiau randi aukso ir praturtėji. Kuo labiau giliniesi į tai, kas esi Kristuje, tuo labiau pamatai, kad daraisi vis turtingesnis Jame. Laiške efeziečiams rašoma: „Dievas palaimino mus Dangaus vietose visais dvasiniais palaiminimais Kristuje” (Ef. 1:3). Būti Kristuje reiškia, kad jums nieko nebereikia daryti tam, kad Dievas jus palaimintų, nes Kristuje jus Dievas jau palaimino. Šioje eilutėje yra dar kitas labai svarbus žodis – „visais.” Tai reiškia, kad jums nebetrūksta jokio palaiminimo, ir jums nebereikia kažko siekti ar atlikinėti kokių tai apeigų, kad Dievas jus palaimintų. „Visi palaiminimai“ reiškia visi be išimties – Dievas jau davė viską, ką Jis begalėjo duoti. Laiške kolosiečiams rašoma: „Nes jame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. O jūs esate pripildyti jame, kuris yra visos kunigaikštystės ir valdžios galva” (Kol. 2:9-10). Kristuje gyvena visa Dievystės pilnatvė, visa, kas susiję su Dievu, Jo savybėmis, Jo galia, Jo šlove, Jo tikslais, visa ta pilnatvė yra Kristuje. Na o mes esame pripildyti tokiame Kristuje, kuriame yra Dievystės pilnatvė. Laiško hebrajams pirmame skyriuje rašoma, kad Kristus yra visų Dievo dalykų, visos visatos paveldėtojas, o Laiške efeziečiams rašoma, kad mes esame bendrapaveldėtojai su Kristumi. Viskas, ką Kristus paveldėjo, mes paveldėjome kartu su Juo. Turtuolis prieš mirtį surašo testamentą, padalindamas savo vaikams paveldą. Vienam duoda 15 procentų, kitam – 35 procentus, dar kitam – 20 procentų ir paskutiniajam – 30 procentų, tačiau nei vienas negauna viso turto. Na o Kristus paveldėjo visą 100 procentų, iš kurių mes paveldėsime ne kažkokią tai dalį, bet irgi visus tuos 100 procentų kartu su Juo. Ar jūs jaučiatės nuskrausti..? Visas tas „auksas“, kurį mes randame Biblijos kloduose ir kuris mus praturtina, visa tai yra Kristaus „auksas“, kurį mums pažėrė Dievas. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus”, „kad ateinančiais amžiais Dievas savo gerumu mums per Jėzų Kristų parodytų beribius savo malonės turtus, nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų“ (Ef. 3:8, 2:7-9). Visus tuos turtus mes paveldėjame patikėję savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi – beribius turtus, kuriuos Dievas mums rodys visą amžinybę. Kai mes buvome Adome, mūsų nuodėmės nebuvo atleistos, mums grėsė bausmė už nuodėmes ugnies ežere. Adome mes buvome mirę, Adome mes neturėjome tobulo teisumo, Adome mes buvome Dievo priešai. Bet dabar, kai esame Kristuje, mūsų nuodėmės atleistos, mes išgelbėti nuo bausmės už nuodėmes, panaikinta mūsų kaltė. Kristuje mes esame gyvi, turime Jame Dievo gyvenimą, Dievo teisumą, taiką su Dievu ir visus dvasinius palaiminimus. Dėl to mes galime atsipalaiduoti ir paskęsti Dievo meilėje, kurią Jis parodė ant kryžiaus, galime maudytis Dievo malonėje be jokios įtampos, nes Dievas mus mato Savo mylimajame Sūnuje – Kristuje. Mes esame visiškai nauji kūriniai Dievo plane, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2Kor. 5:17). Mes nebesame Adome, mes esame Kristuje, viskas, kas mes buvome, to jau nebėra. Mes nebe nusidėjėliai, nebe vagys, nebe nusikaltėliai, nebe melagiai, nebe piktadariai, nebe priešai, nebe pasaulio vaikai, nebe tie, kas buvome praeityje, nebe tie, kokius mus žmonės pažinojo. Mes – nauji Dievo kūriniai, sukurti Kristuje, dangaus gyventojai, amžinojo gyvenimo paveldėtojai, Dievo nuosavybė, nupirkti brangiu Jėzaus Kristaus krauju. Mes nebepriklausome sau, mes jau esame Dievo nuosavybė. Dabar mūsų tikslas ir užduotis – pažinti, kokie mes esame nauji Dievo kūriniai Kristuje, kokia mūsų veikla, ko apie visa tai moko Biblija.

Gyvenimas Kristuje. 2. Mirę nuodėmei.

2009-06-15T18:56:00.008-05:00

Toliau besigilindami į mūsų naują prigimtį Kristuje, Rašte aptinkame dalykus, kurie turi didžiulę įtaką mūsų krikščioniškam gyvenimui. Laiške Titui rašoma: „Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmogui, Jis išgelbėjo mus ne per teisumo darbus, kuriuos mes padarėme, bet pagal savo gailestingumą, atgimdymo nuplovimu ir Šventosios Dvasios atnaujinimu” (Tit. 3:4-5). Čia aprašomas labai svarbus mūsų gyvenimo įvykis – tai mūsų atgimdymas, mūsų atnaujinimas. Mums patikėjus Dievo žodžiu, kad Kristus mirė ant kryžiaus ir sumokėjo savo krauju už mūsų nuodėmes, Dievas mus atgimdė, ir Jo Dvasia mus atnaujino – mes įgijome Dievo gyvenimą. Mumyse apsigyveno Dievas, Jo gyvybė. Tuo pačiu mums buvo duota nauja prigimtis, kad joje galėtų gyventi Dievas. Ši nauja prigimtis apaštalo Pauliaus laiškuose vadinama „vidiniu žmogumi“, „nauju žmogumi“. Laiške korintiečiams rašoma: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji” (2Kor. 5:17). Mūsų tapimas nauju kūriniu labai panašus į kūdikio gimimą. Iš pradžių mažylis saugiai gyvena savo mamos įsčiose, niekas nesikiša į jo gyvenimą, aplinkui tamsu ir ramu. Tačiau kai jis išlenda iš savo namelio, staiga atsiranda daug šviesos, garsų, vaizdų, kvapų ir kitos naujos informacijos, kuri jį ištinka kaip šokas – atsiveria visiškai naujas ir nepažįstamas pasaulis. Taip ir mes – anksčiau gyvenę savo žmogiškąjį, nuodėmingąjį, mums patogų ir įprastą gyvenimą, kuris neturėjo nieko bendra su Dievu, išgirdę mūsų išgelbėjimo žinią ir pasitikėję savo Gelbėtoju, įgyjame visiškai naują, nepažįstamą gyvenimą – Dievo gyvenimą. Šis naujas gyvenimas visiškai ne toks, kokį mes buvome pratę gyventi, jis visiškai kitos prigimties ir veikia kitokiais principais. Iš Adomo mes esame paveldėję nuodėmingą prigimtį, Biblijoje kitaip dar vadinamą „senu žmogumi“, ko įtakojami mes darome nuodėmes, mums tai yra normalu ir žmogiška. Nei vienas iš mūsų nesistebi, kad paukštis moka skristi, nes jis turi sparnus, nes tokia jo prigimtis – skraidyti. Lygiai taip pat visiškai nenuostabu, kad mes darome nuodėmes, ir tai mums įprasta – mes turime tokią prigimtį. Koks medis, tokie ir vaisiai. Na, o kai Dievas mums davė Savo gyvybę, Jis mums suteikė naują prigimtį, kuri visai kitokia, nei mūsų senoji prigimtis. Mūsų naujoji prigimtis, naujasis žmogus, vidinis žmogus, nevaikšto senojo žmogaus išmintais takais, jis gyvena pagal Dievo žodį – pagal tai, ko jį moko Dievas, pagal tai, kokio gyvenimo būdo mokoma Biblijoje, Dievo užrašytuose nurodymuose. O juose yra visai kitoks gyvenimo būdas, visai kiti gyvenimo principai, visiškai ne tai, ką nori daryti senasis žmogus. To pasekoje mumyse atsiranda vidinis konfliktas tarp senojo ir naujojo žmogaus. Mūsų senasis žmogus traukia mus į vieną pusę, naujas žmogus – į kitą. Mūsų nuodėmingoji prigimtis skatina mus gyventi nuodėmėse, daryti nuodėmes, o naujas žmogus siekia gyventi pagal tai, ko mus moko Dievas Savo Rašte. Mūsų vidinį konfliktą detaliau aprašo apaštalas Paulius Laiško romiečiams septintame skyriuje. Šis vidinis konfliktas yra neišvengiamas, ir jis vyks mumyse iki pat mūsų mirties, nes mumyse po dvasios atgimimo yra jau nebe viena, bet dvi skirtingos prigimtys. Su dideliu susidomėjimu skaitome laikraščius, kuriuose mirga straipsniai apie įvairius tarptautinius konfliktus. Vieni jų baigiasi pergale, kiti – pralaimėjimu, vieni nepadaro didesnės žalos, kiti atneša didžiulius nuostolius. Konfliktai – tai kasdienis dalykas. Tačiau daug svarbiau yra ne pats konfliktas, bet tai, kuri pusė jį laimės. Taip pat ir mūsų krikščioniškame gyvenime – mums yra ne tiek svarbu konflikto buvimas, bet tai, kas jį laimės, kokios bus tos kovos pasekmės, ar mes patirsime didelę žalą, ar tik truputį „apsibraižysime“. Mūsų senasis žmogus turi patirtį, sukauptą nuo pat gimimo. Mūsų nuodėmingoji prigimtis žino visus „mygtukus“, kuriais sėkmingai naudojasi mums bendraujant namuose su šeima, darbe tarp žmonių ir kitose kasdienėse situacijose. O štai mūsų naujasis žmogus yra visiškai be patirties. Pagal visus dėsnius patirtis turėtų laimėti. Tačiau šiame konflikte yra kitaip. Mat šis naujasis žmogus yra Dievo darinys, ir jis veikia pagal Dievo principus, kurie yra galingi ir veiksmingi, pranokstantys žmogaus galimybes. Dievas pasirūpino, kad mes sėkmingai susidorotume su šia užduotimi. Jis mums suteikė pajėgumą, kad šį konfliktą laimėtų mūsų naujoji prigimtis – naujas žmogus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje apaštalas Paulius surašė pergalingus žodžius, kurie mums padės laimėti: „Tad ką gi mes sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad pagausėtų malonė? Apsaugok Dieve! Kaipgi mes, kurie esame mirę nuodėmei, toliau joje gyvensime? Ar jūs nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?” (Rom. 6:1-3) Mes esame mirę nuodėmei. Tai įvyko, kai mes pasitikėjome Kristumi, ir Dievas mus pakrikštijo į Kristų. Šiame Laiško romiečiams skyriuje apaštalas Paulius nuosekliai išdėsto mūsų krikšto detales ir jo poveikį: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume, žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės. Na o jei mes esame mirę su Kristumi, mes tikime, kad mes ir gyvensime su juo: žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusiųjų, daugiau nebemiršta; mirtis daugiau jam nebeviešpatauja. Nes kad jis numirė, jis numirė nuodėmei vieną kartą, bet kad jis gyvena, jis gyvena Dievui” (Rom. 6:4-10). Pasak šių eilučių, mes esame pakrikštyti į Kristų, o tai reiškia į Jo mirtį, į Jo palaidojimą ir į Jo prisikėlimą. Kaip Jis buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, taip ir mes esame kartu su Juo nukryžiuoti ant kryžiaus; kaip Jis mirė ant kryžiaus, taip ir mes mirėme kartu su Juo; kaip Jis buvo palaidotas, taip ir mes esame palaidoti su Juo; kaip Jis prisikėlė iš numirusių, lygiai taip pat ir mes esame kartu su Juo prisikėlę. Žinoma, mes lengvai galime suprasti, kad Kristus realybėje visa tai padarė, bet kaip gi mes, praėjus dviems tūkstančiams metų po to įvykio, kartu su Kristumi padarėme tuos dalykus ant kryžiaus? Labai paprastai. Visa tai įvyko dvasiniame lygmenyje. Dievas Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą priskyrė mums, tarsi mes ant kryžiaus mirėme, buvome palaidoti ir paskui prisikėlėme. Būtent taip įvyko mūsų krikštas, kai Dievas mums užskaitė visus Kristaus nuopelnus. Panašiai rašoma ir aštuntame Laiško romiečiams skyriuje: „Tas, kuris nepagailėjo savo paties Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visų dalykų mums neduotų dovanai kartu su juo?“ (Rom. 8:32) Laiške efeziečiams rašoma: „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone) ir prikėlė mus kartu, ir pasodino mus kartu dangaus vietose Kristuje Jėzuje” (Ef. 2:4-6) Iš šių eilučių aiškiai matyti, kad mes esame prikelti kartu su Kristumi ir sėdime dangaus vietose. Fiziškai mes dar tebesame čia, žemėje, tiesa? Tačiau Dievo akyse mes jau esame prikelti. Dievas tai mato jau kaip įvykusį faktą, nors mes dar nesame prikelti. Tai paaiškina, kaip Dievas mums užskaitė viską, ką padarė Kristus. Mūsų krikštas į Kristaus mirtį yra tiesiogiai susijęs su vidine kova tarp mūsų senojo ir naujojo žmogaus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje rašoma, kad „mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės” (Rom. 6:6-7). Kristus ant kryžiaus padarė labai svarbų dalyką. Jis ne tik sumokėjo krauju už mūsų nuodėmes, kad Dievas mūsų nebaustų už jas ugnies ežere, bet taip pat Jis mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios. Dievas Kristaus mirtimi ant kryžiaus sutraukė tas grandines, kuriomis mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Tuomet, kai mes dar buvome Adome, kol dar nebuvome pasitikėję Kristumi, kol dar buvome dvasiškai mirę, kol neturėjome Dievo gyvybės, mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Nuodėmė buvo mūsų viršininkas, mūsų valdovas, mes vykdėme visas nuodėmės užgaidas. Tačiau Dievas mumis pasirūpino – Jis paėmė kryžių ir juo tarsi kirviu perkirto tą grandinę, kad nuodėmė nebeturėtų mums galios – per kryžių mes esame mirę nuodėmei, išlaisvinti iš jos. Ne vienam iš mūsų bent vieną kartą teko pabuvoti laidotuvėse. Žmonės susirenka prie pašarvoto kūno, mato jį, liečia, kalbina, tačiau jis nereguoja – jis negyvas. Šeimininkas prieina prie savo mirusio tarno karsto ir jam sako: „Ei, kelkis, užteks čia tau drybsoti, eik dirbti, tavęs laukia daugybė darbų!“ Tačiau jo tarnas guli sau ir nekreipia į jį dėmesio – jis yra išlaisvintas iš savo šeimininko valdžios – jis miręs. Lygiai tas pats ir mūsų atveju – nuodėmė negali mums įsakinėti, mes esame mirę, išlaisvinti iš jos valdžios. Mes dabar turime kitą šeimininką – Dievą: „Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir pabaigą – amžinąjį gyvenimą” (Rom. 6:22). Apaštalas Paulius rašo romiečiams, kad mes esame išlaisvinti iš nuodėmės, mes esame mirę nuodėmei – tai yra tikras faktas, tai įvyko, nes Dievas tai padarė pakrikštijęs mus į Kristų. Kaip žinia, faktas yra faktas, to nepaneigsi – matydamas juoda, negali sakyti, kad tai yra balta, juo labiau kai tą faktą konstatuoja negalintis meluoti Dievas. Todėl mes, žinodami šį faktą, turime tuo tikėti ir tai priimti kaip realybę. Apaštalas Paulius mums rašo: „Taip pat ir jūs laikykite save iš tikrųjų mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Todėl tegul nebeviešpatauja nuodėmė jūsų mirtingame kūne, kad jūs turėtumėte jo klausyti jo geismuose. Nei nepaduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių, bet paduokite save Dievui kaip tuos, kurie yra gyvi iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui“ (Rom. 6:11-13). Jeigu mes esame mirę nuodėmei, vadinasi mes ir turime save laikyti tokiais. Kol mes dar nebuvome išlaisvinti iš nuodėmės valdžios, mes buvome laisvi nuo teisumo darbų, mes nebuvome įpareigoti, ir negalėjome daryti to, kas teisu, kas teisinga, kas patinka Dievui, nes Jam patinka tik teisumo darbai – Dievas yra teisumo Dievas. Tačiau dabar mes esame išlaisvinti iš nuodėmės ir tapome Dievo tarnais, mes turime galimybę daryti tai, ko anksčiau negalėjome padaryti. Dabar mes turime galimybę ir pasirinkimą tarnauti kitam šeimininkui – Dievui. Pasikeitė valdžia, buvusioji valdžia nuversta, visos svastikos ir vėliavos sudegintos, iškelta nauja vėliava – mums vadovauja kitas šeimininkas. Todėl, būdami mirę nuodėmei, galime pasakyti jai: „Ne“. Dabar mes galime pasakyti „ne“ savo išdidumui, nepakantumui, neatlaidumui, nekantrumui, neapykantai ir kitoms savo nuodėmėms. Vietoje neapykantos kitam žmogui aš galiu būti jam pakantus, vietoje savo išdidumo galiu būti nuolankus, vietoje savo nekantrumo galiu būti kantrus, vietoje neatlaidumo galiu kitiems atleisti, vietoje to, kad atsilyginčiau už man padarytą blogį, aš galiu atlyginti geru, vietoje to, kad stengčiausi daryti, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu, aš galiu nusileisti ir būti naudingas kitam. Mūsų senasis žmogus mus skatina vaikščioti savo pramintais nuodėmingais takais, bet dabar mes galime jį nuslopinti ir leisti gyventi naujam žmogui pagal tai, ko moko Dievo žodis. Taigi – kas laimės šį konfliktą (ar mūsų senasis žmogus, ar mūsų naujasis žmogus), priklausys nuo mūsų pačių. Jei mes tikėjimu priimsime tą faktą, kad esame mirę nuodėmei, ir nepasiduosime jos valiai, leisdami reikštis naujam žmogui, mes tarnausime Dievui. O jei mes gyvensime pagal seną nuodėmingąjį žmogų, mes gyvensime bevertį gyvenimą, tenkindami savo kūno geidulius, kas visiškai nepatinka Dievui. Dievas mus sukūrė Kristuje geriems darbams.: „Mes esame jo darbas, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, kad mes juose vaikščiotume” (Ef. 2:10). Mes nebegalime gyventi, kaip anksčiau gyvenome, nes tada mes prieštarautume savo naujai prigimčiai, mes prieštarautume tam, kas mes esame Kristuje. Dabar mūsų tikslas – rūpintis mūsų nauju žmogumi, kuriame apsigyveno Dievas, ir pažinti visus jo veikimo niuansus, apie kuriuos rašoma apaštalo Pauliaus laiškuose.

Gyvenimas Kristuje. 3. Gyvi Dievui.

2009-06-15T18:56:00.006-05:00

Laiške romiečiams, rašydamas apie mūsų dvasinį krikštą, apaštalas Paulius atskiria tris pagrindinius to krikšto etapus. Pirmas etapas – kai mes esame pakrikštyti į Kristaus mirtį, antras – kai mes esame pakrikštyti Jo palaidojime, ir trečias – kai mes esame pakrikštyti Jo prisikėlime. Kai mes buvome pakrikštyti Kristaus mirtyje, mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas, mes mirėme nuodėmei ir išsilaisvinome iš nuodėmės valdžios – nuo tada nuodėmė nebeturi mums galios. Kai mes buvome pakrikštyti Jo palaidojime, Dievas numarino mūsų senąjį žmogų su jo nuodėmėmis, nes jis negyvas, jam nebėra vietos tarp gyvųjų. Na, o kai mes buvome pakrikštyti Kristaus prisikėlime, mes prisikėlėme kartu su Juo: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume” (Rom. 6:4-5). Dievas mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios, prikėlė mus kartu su Kristumi ir davė mums naują vidinį žmogų, kad mes gyventume naują gyvenimą – prisikėlimo gyvenimą, tarnaudami Dievui. Vienas dalykas labai aiškus – mes negalime tarnauti Dievui savo nuodėmingąja prigimtimi. Dievas ją nukryžiavo, numarino, nes ji visiškai nenaudinga Dievui. Todėl, ką mes bedarytume savo paties sugebėjimais, savo išmintimi, savo protu, savo pačių gerais darbais, savo pačių siekimais, niekas iš tų pastangų neduos gero vaisiaus, galinčio patenkinti Dievą. Pagalvokime – jeigu mūsų žmogiškoji prigimtis būtų tinkama Dievui, tai argi Kristui būtų reikėję už mus mirti ant kryžiaus? Ar būtų reikėję mus gelbėti iš ugnies ežero? Nepamirškime to – iš Adomo paveldėta nuodėminga mūsų žmogiškoji prigimtis Dievui yra visiškai netikusi, ji neatitinka Jo reikalavimų. Todėl atmeskime savo senąjį žmogų, įkalkime jam į karstą vinį ir ženkime toliau. Dievas mus sukūrė geriems darbams, kad mes galėtume jam tarnauti, darydami teisumo darbus. Jis mums davė naują prigimtį, Biblijoje vadinamą vidiniu žmogumi, kas yra ta mūsų atgimdyta dvasia, dvasia gimusi iš Dievo. Dabar jau mūsų vidinis žmogus yra esminis herojus mūsų likusiame krikščioniškame gyvenime, mes žengiame labai svarbų žingsnį, įžengiame į neištirtą, mums anksčiau nežinomą teritoriją. Todėl mums svarbu pažinti kaip veikia vidinis žmogus, kaip jis sąveikauja su Dievu. Jono evangelijoje rašoma: „Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jn. 4:24). Ši eilutė nepaprastai svarbi – joje apibrėžiama, kaip mes nuo šiol bendrausime su Dievu. Vienintelis kontaktas tarp Dievo ir žmogaus – tai kontaktas per dvasią: mūsų dvasia bendrauja su Dievu per Jo Dvasią. Kito tokio sąlyčio su Dievu neturime. Beveik kasdien mes naudojamės kokiomis nors ryšio priemonėmis. Populiariausia jų – telefonas. Mes paimame telefono ragelį, surenkame numerį, taip susisiekdami su savo draugu ar giminaičiu. Ar jums kada pavyko prisiskambinti savo draugui, kuris neturi telefono numerio? Jūs galite kiekvieną dieną jam skambinti, bet vis tiek jam neprisiskambinsite, nes tarp jūsų nėra tinkamo ryšio. Anksčiau, kol mes dar nebuvome išgelbėti, mūsų dvasia buvo mirusi nuodėmėse, mes buvome atskirti nuo Dievo, neturintys jokio kontakto su Juo. Mes galėjome kiekvieną dieną „skambinti“ Dievui, bet Jo „telefonas“ nebūtų skambėjęs, nes tarp mūsų mirusios dvasios ir Jo nebuvo ryšių. Tačiau kai mes įtikėjome Kristumi, Dievas atgimdė mūsų dvasią, atkūrė tą ryšį tarp Savęs ir mūsų, padarydamas mus tinkamus Jo tarnystei. Viskas atrodytų puiku: dvasia atgimdyta, mes įgijome naują žmogų, galime pradėti tarnystę. Tačiau bėda ta, kad mes patys iš savęs neturime galios ir reikiamo pažinimo tarnauti Dievui. Tuo tikslu mus atgimdęs Dievas mums atsiuntė Savo Dvasią, kuri apsigyveno mumyse. Mes esame visiškai nauji kūriniai, todėl dabar mes turime gyventi pagal naujus, mums nežinomus veikimo principus, kuriuos mums įdiegs Šventoji Dvasia. Tai Ji nuo šiol yra mūsų gyvenimo vadovas, mokytojas, globėjas ir vedlys, parodysiantis, ko mums reikės. Gyvendama mumyse Šventoji Dvasia mūsų vidiniam žmogui suteikia Dievo žinių ir visokeriopą pajėgumą, reikalingą tarnystei. Mums belieka viena – leisti, kad pats Dievas mus vestų ir rodytų, ką mes turime daryti. Laiške romiečiams rašoma: „Ir jei Kristus yra jumyse, kūnas yra miręs dėl nuodėmės; bet Dvasia yra gyvenimas dėl teisumo. [...] Todėl dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie vaikšto ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. [...] Nes būti kūniškai nusiteikusiam yra mirtis; bet būti dvasiškai nusiteikusiam yra gyvenimas ir ramybė. [...] Nes jeigu jūs gyvenate pagal kūną, jūs mirsite, bet jeigu jūs per Dvasią marinate kūno darbus, jūs gyvensite” (Rom. 8:10, 1, 6, 13). Mūsų kasdienis tikslas – gyventi ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Dabar mes turime pasiduoti ne kūno, bet Dvasios įtakai, turime gyventi ne pagal savo kūno pajėgumą, kuris netinka Dievui, bet Dvasios pajėgumu.

Gyvenimas Kristuje. 4. Dvasios vedimas.

2009-06-15T18:55:00.009-05:00

Krikščionių tarpe yra daugybė nuomonių, kaip Dvasia veda tikintįjį. Vieną girdėsite sakant: „Dvasia man parodė, už ko turiu ištekėti“, kitą tariant: „Dvasia man nurodė naują darbovietę“, dar kiti sako: „Dvasia mane suvedė su šiuo žmogumi“, „Dvasia mane atvedė į šią bažnyčią“, „Dvasia man suteikė malonumą“, „Dvasia pripildė bažnyčią“, „Mes šiandien jaučiame Dvasios artumą“, „Dvasia tą... Dvasia aną..“. Pasiklausius tokių teiginių, susidaro nuomonė, kad Dievo Dvasia neapčiuopama, nenuspėjama ir nepastovi, pildanti mūsų užgaidas, veikianti vis kitaip, kiekvieno žmogaus gyvenime skirtingai. Tačiau pasklaidžius Biblijos puslapius susidaro kitokia nuomonė apie tai, kaip Dvasia veda tikintįjį. Biblijoje Dvasios veikla pastovi, suvokiama, Ji veda tikintįjį vieninteliu būdu. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, jie yra dvasia ir jie yra gyvenimas” (Jn. 6:63). Jėzus pasakė, kad žodžiai, kuriuos Jis kalba, yra dvasia ir gyvenimas. Ar Jėzus yra Dievas? Taip, Jis yra Dievas. Laiške kolosiečiams rašoma, kad Jėzus Kristus sukūrė dangų bei žemę ir visas juose esančias valdžias. Laiške hebrajams rašoma, kad Jėzus Kristus viską palaiko savo žodžio galia, viskas Visatoje vyksta, laikosi ir neišsilaksto. Taigi žodžiai, kuriuos kalba Jėzus Kristus – Dievas, yra Dvasia. Tai reikštų, jog Dvasios žodžiai yra Dievo žodžiai. Laiške efeziečiams rašoma: „Ir pasiimkite išgelbėjimo šalmą ir Dvasios kalaviją, kuris yra Dievo žodis” (Ef. 6:17). Dvasia ir Dievo žodis neatsiejami vienas nuo kito, veikiantys mūsų gyvenimuose išvien. Jeigu Dvasia kur nors veda tikintįjį, tai Ji veda jį Dievo žodžiu. O kur yra Dievo žodžiai? Ar jie sklando ore kaip vėjas ir paskui nukrenta kažkam bei pradeda šnibždėti? Mato evangelijoje Jėzus klausia žydų: „Argi jūs neskaitėte to, kas jums buvo kalbėta Dievo, sakant: ‘Aš esu Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’?” (Mt. 22:31-32). Jėzus žydų paklausė, ar jie neskaitė, ką jiems buvo kalbėjęs Dievas, ir tuo pačiu jiems pacitavo tuos Dievo kalbėtus žodžius. Jėzus jiems sakė, kad Dievo kalbėti žodžiai yra skaitomi, Jis žydams buvo davęs užrašytą Senąjį Testamentą. Taigi Jėzus pateikė išvadą, jog Dievo kalbėti žodžiai yra Raštas. Štai kitas Biblijoje esantis pavyzdys, įrodantis, kad Dievo kalbėti žodžiai yra vadinami Raštu, kurį mes vadiname Biblija. Pradžios knygoje rašoma: „Na, o VIEŠPATS tarė Abramui: [...] ‘Ir tavyje bus palaimintos visos žemės šeimos’.“ (Pr. 12:1, 3) Dievas pašaukė Abraomą ir jam pasakė, kad jame bus palaimintos visos žemės šeimos. O dabar palyginimui – kita citata, kurioje kalbama apie tą patį įvykį, kai Dievas pasišaukė Abraomą ir jam kalbėjo tuos žodžius. Ištrauka iš Laiško galatams: „Ir raštas, numatydamas iš anksto, kad Dievas išteisins pagonis per tikėjimą, prieš tai paskelbė Abraomui evangeliją, sakydamas: ‘Tavyje bus palaimintos visos tautos’.“ (Gal. 3:8) Šiuo atveju rašoma, kad Abraomui kalbėjo ne Dievas, bet Raštas. Tiek Pradžios knygoje, tiek Laiške galatams aprašomas tas pats istorinis įvykis, tik skirtumas tas, jog Pradžios knygoje su Abraomu kalbėjo Dievas, o Laiške galatams sakoma, kad Abraomui kalbėjo Raštas. Akivaizdu, jog Dievo kalbėti žodžiai ir Raštas yra sinonimiški terminai, naudojami Biblijoje. Iš to galima daryti išvadą, jog Rašte, kurį vadiname Biblija, yra surašyti Dievo ištarti žodžiai. Skaitydami Bibliją mes skaitome paties Dievo žodžius – tarsi Dievas, nusileidęs iš dangaus, sėdėtų priešais mus ir mums kalbėtų. Jei mes norime išgirsti kalbantį Dievą, mums nereikia žiūrėti aukštyn į dangų ar melstis – Jis iš ten neprabils ir nepakuždės mums į ausis žodžių. Nes Dievas su žmogumi kalba per Raštą. Štai dar viena labai aiški Biblijos eilutė, įrodanti, kad Dvasia kalba tik Rašte jau užrašytais žodžiais: „Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti raštas, kurį Šventoji Dvasia anksčiau kalbėjo Dovydo burna“ (Apd. 1:16). Jei Dvasios veikla neatsiejama nuo Dievo žodžio, o Dievo žodis yra surašytas Biblijoje, vadinasi, Dvasios veikla neatsiejama nuo Biblijos žodžių, ir norėdami išgirsti kalbant Dievo Dvasią, mes turime skaityti Dievo žodį.

Gyvenimas Kristuje. 5. Malonės valdžia.

2009-06-15T18:55:00.006-05:00

Vyresnės kartos žmonės Lietuvoje gerai prisimena Sovietmetį. Tuo laikotarpiu visose įmanomose veiklos srityse buvo vedama vienoda švenčių, filmų, paradų, lozungų, patriotinių „Raudonosios armijos“ dainų, garsių lyderių atvaizdų nuspalvinta politika, užvaldžiusi visą TSRS ir kitas aplinkines valstybes, kurias dar ir dabar veikia tos „šviesios ateities“ idėjos. Tačiau, kaip žinia, toji valdžia po pusės šimto metų subyrėjo. Šiandien tas šalis valdo kita valdžia, jose vedama kitokia politika, jose skelbiami nauji lozungai, dainuojamos kitokios patriotinės dainos, valdžioje sėdi kitokie lyderiai, skleidžianys kitokias idėjas, kurios taip pat veda liaudį tam tikra linkme. Biblija kalba, jog Dievas irgi turi savo politiką, savo valdžią, savo lozungus, savo idėjas, savo planus, savo kryptį, kuria veda tikinčiuosius. Pažvelkime į praeitį. Senojo Testamento laikais buvo vedama įstatymo politika – Dievas bendravo su žmonija pagal Mozės įstatymą. Laiške romiečiams rašoma: „Izraelitai, kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo davimas, ir Dievo tarnystė, ir pažadai; kurių yra tėvai, ir iš kurių pagal kūną atėjo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. [...] Kokį tada pranašumą turi žydas? Arba kokia nauda iš apipjaustymo? Labai visokeriopa: svarbiausia tai, kad jiems buvo patikėti Dievo ištarti žodžiai” (Rom. 9:4-5, 3:1-2). Šios eilutės byloja, jog Dievas praeityje išrinktąjai savo tautai Izraeliui davė pažadus, įvaikystę, sandoras, Dievo tarnystę ir įstatymą – Mozės penkiaknygę. Kas įdėmiai skaitė Senąjį Testamentą, tas sutiks su tuo, jog anais laikais Dievas buvo Izraelio Dievas, žydai buvo Jo tauta žemėje, ir Dievas per Mozę jiems davė įstatymą, kurį Mozė užrašė į knygą ir perdavė ją Izraelio kunigams. O kur gi šiandien Dvasia veda tikinčiuosius? Kuria linkme? Kokia šiandien yra Dievo vedama politika? Kokioje Dievo santvarkoje mes gyvename? Ar mums taip pat reikia gyventi pagal Mozės užrašytą Dievo įstatymą? O gal Dvasia mus veda visai kita linkme? Laiškuose galatams ir romiečiams yra parašyta: „Bet jei jūs esate Dvasios vedami, jūs nesate įstatymo valdžioje“, „nes nuodėmė jums neviešpataus, nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje” ( Gal. 5:18; Rom. 6:14). Šiose eilutėse rašoma, kad Dvasia mus kažkur tai veda, mes turime eiti tam tikra linkme, nes dabar yra tam tikra santvarka, tam tikra valdžia. Aišku yra tai, kad Dvasia mūsų neveda gyventi pagal įstatymo valdžią, nes mes esame malonės valdžioje. Kaip Sovietmetis subyrėjo ir užėjo kita valdžia, lygiai taip ir Dievas pakeitė valdžią, kurioje nebėra įstatymo, kur vykdoma kita politika. Šiandien mes gyvename pagal malonės santvarką, mums vadovauja ir mus valdo Dievo malonė. Dievas Šventoji Dvasia, gyvenantis mumyse, mus veda gyventi pagal naują tvarką – malonę. Kaip žydams buvo duotas Mozės įstatymas raštu, kad jie skaitytų ir žinotų, kaip reikia gyventi pagal jį, taip pat ir mums yra duoti užrašyti žodžiai, kuriuos galėtume skaityti bei tokiu būdu pažinti malonės valdymą, pagal kurį turime gyventi. Apaštalų darbų knygoje apaštalas Paulius rašo: „Bet nei vienas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nei nebranginu aš savo gyvybės, kad aš galėčiau užbaigti savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią aš gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės evangeliją“. [...] „O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęstieji“ (Apd. 20:24, 32). Viešpats Jėzus Kristus patikėjo apaštalui Pauliui unikalią tarnystę – skelbti Dievo malonės evangeliją, kurioje yra Dievo malonės žodžiai. Savo laiškuose Paulius rašo, kad šios evangelijos niekas iš apaštalų anksčiau nežinojo ir neskelbė, ją Dievas laikė griežčiausioje paslaptyje. Tos evangelijos niekas nežinojo, ir tuomet, kai Jėzus Kristus buvo atėjęs į žemę pas Izraelio tautą, nes jei tą paslaptį anuo metu būtų kas nors žinojęs ar skelbęs, Jėzaus Kristaus nebūtų nukryžiavę, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties” (1Kor. 2:7-8). Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo, kad ši malonės evangelija buvo laikoma paslaptyje, bet paskui buvo atskleista jam, o jis savo ruožtu ją atskleidė visiems žmonėms, tame tarpe ir apaštalams bei pranašams per Dvasios žodžius: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią” (Ef. 3:1-5). Malonės evangelijos neskelbė nei Jėzus (nes kitaip jo nebūtų nukryžiavę bei būtų buvęs sugriautas Dievo planas), nei jo dvylika apaštalų, kurie ją vėliau sužinojo iš Pauliaus per Dvasios žodžius. Šią evangeliją iš Dievo asmeniškai gavo apaštalas Paulius, kurią vėliau skaitydami tikintieji ir galėjo suprasti „Kristaus paslapties pažinimą“.

Gyvenimas Kristuje. 6. Pauliaus apaštalystė.

2009-06-15T18:54:00.004-05:00

Laiške romiečiams malonės evangeliją Paulius vadina „mano evangelija“: „Na, o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios, bet dabar yra atskleista...” (Rom. 16:25-26). Paulius malonės evangeliją vadina „mano evangelija“ ne todėl, kad jis buvo garbėtroška ir norėjo būti dėmesio centre. Jei paskaitysime jo laiškus, ypač laiškus korintiečiams, pamatysime, jog jis buvo labai nuolankus žmogus, skriaudžiamas visų, tame tarpe ir pačių tikinčiųjų. Reikia nepamiršti to, jog visi jo laiškuose surašyti žodžiai yra Dievo įkvėpti žodžiai, kaip rašoma Laiške Timotiejui: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu“ (2Tim. 3:16). O tai reikštų, jog pats Dievas, duodamas Pauliui evangelijos žodžius, norėjo, kad jis Laiške romiečiams tą malonės evangeliją pavadintų Pauliaus evangelija. Tai, kad Dievo evangelija vadinama žmogaus vardu, Biblijoje nėra naujas dalykas. Dievo žodžiui tai nėra svetima ar keista. Štai Senajame Testamente Dievo įstatymas dar kitaip vadinamas Mozės įstatymu. Ar Mozė buvo garbėtroška? Ar jis buvo to įstatymo autorius? Žinoma, kad ne. Tai yra Dievo įstatymas, kurį Jis davė Mozei, kad jis jį užrašytų Knygoje ir ją galėtų skaityti visas Izraelis. Mozės įstatymu jis buvo pavadintas todėl, kad Mozė buvo Dievo išrinktas Izraelio tautos lyderis, atstovavęs Izraeliui Dievą ir Jo įstatymą. Dievas Mozę tokiu padarė, tai buvo Jo valia. Lygiai taip ir Pauliui patikėta malonės evangelija yra vadinama Pauliaus evangelija, nes jis mums atstovauja Dievą ir Jo evangeliją – taip Dievas norėjo. Dievas jį paskyrė būti mūsų apaštalu (žodis „apaštalas“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „pasiuntinys“). Laiške romiečiams Paulius į mus kreipiasi: „Nes aš kalbu jums, pagonys, kadangi aš esu pagonių apaštalas, aš aukštinu savo tarnybą” (Rom. 11:13). Akivaizdu, jog Paulius neaukštino savęs, jis aukštino jam patikėtą pagonių apaštalo tarnystę ir jam patikėtą skelbti malonės evangeliją. Todėl, kaip yra Mozės įstatymas, taip pat yra ir Pauliaus evangelija, ir tai nei kiek nekeista. Mes turime vienintelį mums, pagonims (tiems, kurie ne žydai) atsiųstą apaštalą – Paulių, kuriuo mes turime sekti, kaip kad Pirmame laiške korintiečiams rašoma: „Todėl aš maldauju jus, būkite mano sekėjai“. [...] „Būkite mano sekėjai, kaip ir aš esu Kristaus“ (1Kor. 4:16, 11:1). Iš keleto kitų Rašto vietų matome, kad Dievas mūsų nepašaukė sekti dvylikos apaštalų tarnyste bei jų skelbimu, nes Jis mums jų nesiuntė. Jėzus Kristus savo dvylika apaštalų siuntė išskirtinai pas Izraelio tautą, kaip ir rašoma: „Tuos dvylika Jėzus išsiuntė ir jiems įsakė: ‘Neikite keliu pas pagonis ir neikite į jokį samariečių miestą; bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis’.” Pats Jėzus taip pat buvo atėjęs ne pas mus, pagonis: „Bet jis atsakė ir tarė: ‘Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis’.“ (Mt. 10:5-6, 15:24) Bet štai vėliau, po savo prisikėlimo, Kristus išgelbėjo Paulių kelyje į Damaską, paskirdamas jį būti pagonių apaštalu ir jam vieninteliam atskleidė Dievo malonės evangeliją, kuri iki to momento buvo laikoma paslaptyje. Nuo tada Paulius daug metų vaikščiojo ir skelbė tą evangeliją drauge su kitais įtikėjusiais jo skelbimu. Po keturiolikos metų, kaip rašoma Laiške galatams, Jėzus Kristus jam apsireiškė ir liepė eiti pas Petrą į Jeruzalę, kad jam išdėstytų malonės evangeliją, kurios pastarasis dar nežinojo. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas bei kiti apaštalai pamatė, kad Pauliui buvo patikėta kita evangelija, nei ta, kurią skelbė dvylika apaštalų. Laiške galatams rašoma: „Nes tie, kurie atrodė yra kažin kas, pasitarime man nieko nepridėjo, bet priešingai, kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija...“ [...] „Ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę...” (Gal. 2:6-7, 9) Jie pastebėjo, kad Pauliui buvo duota skelbti kitą evangeliją – kitą gerąją naujieną iš Dievo. Petras, Jokūbas ir Jonas skelbė apipjaustymo evangeliją – evangeliją, kuri priklauso taip vadinamam apipjaustymui – Izraelio tautai. Paulius savo ruožtu skelbė neapipjaustymo evangeliją, kuri priklauso neapipjaustytiems – pagonims. Akivaizdu, jog tuo metu buvo skelbiamos dvi skirtingos evangelijos, ir apaštalai tai pripažino bei suprato. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas, tai pripažinę ir bendrai sutarę, padavė Pauliui ir jo bendrininkui Barnabui dešines rankas, kad anie eitų pas pagonis ir skelbtų neapipjaustymo evangeliją, o Petras, Jonas ir Jokūbas eitų pas Izraelio tautą ir jiems toliau skelbtų apipjaustymui skirtą evangeliją. Dievas mums šiandien skelbia malonės evangeliją – neapipjaustymo evangeliją, kurią Paulius vadina „mano evangelija“. Jeigu jūs Petro, Jono ir Jokūbo, kurie skelbė apijaustymo evangeliją ir parašė izraelitams laiškus, šiandien paklaustumėte: „Kur mums eiti, kieno klausyti?“, jie jums atsakytų: „Eikite pas Paulių ir jo klausykite, nes mes pripažinome, kad jam Dievas davė skelbti pagonims skirtą evangeliją“. Deja, šiandien yra nemažai bažnyčių, kurios nepripažįsta Pauliaus evangelijos išskirtinumo, visas evangelijas suplakdami į vieną bei sukurdami vieną bendrą evangeliją, atmesdami tai, kad Kristus apreiškė Pauliui naują, anksčiau neskelbtą evangeliją. Gaila, kad Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų pripažįsta, jog Paulius siųstas skelbti kitą evangeliją, o tuo tarpu daugelis krikščionių – ne. Dievas įvedė žemėje malonės valdžią ir mums ją pristatė per vienintelį savo pasiuntinį – apaštalą Paulių (to Mato, Morkaus, Luko ir Jono knygose neskelbė nei Jėzus Kristus, nei Jo dvylika apaštalų). Apaštalas Paulius užrašė visą jam patikėtą malonės evangeliją trylikoje savo laiškų, kurie prasideda Laišku Romiečiams, o baigiasi laišku Filemonui. Tokiu būdu, skaitydami Pauliaus laiškus, mes juose skaitome mums skirtus „Dievo malonės žodžius“ (Apd. 20:32). Dievas, pakeitęs valdžią, bendrauja su žmonija pagal naują tvarką. Ar mes galėtumėme Lietuvoje gyventi pagal buvusią sovietinę valdžią dabar, kai jos jau nebėra? Išsitrauktumėme senus lozungus, vėliavas, senas sovietines dainas ir visas tos buvusios valdžios idėjas bei bandytumėme tai pritaikyti dabartinėje santvarkoje. Ar mes laimėtumėme tuo ką nors? Manau, mes atsidurtumėme tokioje pat situacijoje, kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais: kovotume, plėšytumės, mosikuotume kumščiais ore, kol bejėgiškai kristume ant žemės. Jeigu mes šiandien gyventume pagal įstatymą, mes tik būtume patys su savimi, be Dievo, nes Dievas eina ir veda malonės kryptimi. Yra bažnyčių, kurios šiandien gyvena pagal įstatymą, skelbia Dievo žodį, bet jose Dievo veikimo nėra, nes jos eina ne ta kryptimi, kuria veda Dievo Dvasia. Apaštalo Pauliaus laikais taip pat buvo tikinčiųjų, kurie gyveno pagal įstatymą. Viena tokių buvo galatų bažnyčia. Jie galvojo, kad gyvendami pagal Biblijoje skelbiamą įstatymą taps tobulesni. Tačiau Paulius jiems rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo, kad jūs neklausytumėte tiesos, prieš kurių akis Jėzus Kristus buvo akivaizdžiai išaiškintas, nukryžiuotas tarp jūsų? Vien tai norėčiau iš jūsų sužinoti: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar tikėjimo klausymu? Ar jūs tokie kvaili? Pradėję Dvasioje ar jūs dabar tapote tobuli kūnu?” (Gal. 3:1-3). Galatams Paulius paskelbė Kristaus kryžiaus auką už jų nuodėmes, ir jie pasitikėjo Kristaus auka, o Dievas, matydamas jų tikėjimą Kristumi, juos išgelbėjo ir davė Savo Dvasią. Tada pas galatus atėjo žydai ir jiems sakė, kad jie turi gyventi pagal įstatymą (Gal. 6:12-13, 5:1-4). Jie apkerėjo galatus, ir tie nukrypo nuo Pauliaus skelbiamos neapipjaustymui skirtos malonės evangelijos bei nusekė paskui apipjaustymui skirtą įstatymą. Todėl Paulius jiems ir rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo...?“ [...] „Kristus tapo negaliojančiu jums, kurie esate išteisinti įstatymu; jūs esate atkritę nuo malonės” (Gal. 3:1, 5:4) Visi, kurie nori gyventi pagal įstatymą, atkrenta nuo Dievo malonės – ji pasidaro nebeveiksminga. Kad taip neatsitiktų su mumis, mes turime apsispręsti, kuo norime sekti – Dvasia, kuri veda pagal Pauliaus surašytą malonės evangeliją, ar įstatymu.

Gyvenimas Kristuje. 7. Dvasios veikla.

2009-06-15T18:53:00.005-05:00

Žinant, kad Dvasia mus veda pagal malonės evengeliją, mums labai svarbu ją pažinti ir suprasti, ką ji skelbia, kas joje rašoma. Dažnai tenka išgirsti skirtingų interpretacijų apie vieną ar kitą Biblijos eilutę, tačiau dažnai jos visiškai neatspindi konteksto. Teologijos mokyklose mokoma alegorinio Biblijos studijavimo. Tokiu būdu Biblijos eilutėse surašyti dalykai suprantami ne tiesiogiai, ne pažodžiui, bet turi kitą, „gilesnę“ reikšmę. Taip studijuojant ir aiškinant Bibliją, atsiranda skirtingos interpretacijos, kadangi kiekvienas žmogus tą „gilesnę“ reikšmę supranta skirtingai. Be to, šitoks metodas prieštarauja tam, jog Dievo tiesa yra viena, bei tam, kad Rašto tekste kiekvienas žodis, per kurį Dievas mus moko, yra svarbus. Pirmo laiške korintiečiams antrame skyriuje apaštalas Paulius pateikia Biblijos interpretavimo metodą, kuris yra nepriklausomas nuo žmogaus. Šiame laiško skyriuje rašoma, kad Dievas atskleidė anksčiau paslėptą išmintį: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Bet Dievas mums juos apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia tiria visus dalykus, taip, gilius Dievo dalykus” (1Kor. 2:9-10). Kaip jau buvo minėta, Dievas apaštalui Pauliui apreiškė malonės evangeliją, kurią Jis laikė griežčiausioje paslaptyje – to nematė nei akis, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neatėjo. Gavęs šią žinią Paulius ją užrašė Dvasios žodžiais bažnyčioms ir taip mes šiandien turime trylika apaštalo Pauliaus laiškų. Jis rašo, kad „tuos dalykus mes ir kalbame; ne žodžiais, kuriuos žmogaus išmintis moko, bet kuriuos moko Šventoji Dvasia: gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais” (1Kor. 2:13). Paulius rašo, kad Dievo apreikštų dalykų jie neskelbia žmogaus išminties žodžiais, tai yra, neinterpretuoja taip, kaip žmogaus metodai moko; tie dalykai yra skelbiami taip, kaip moko Šventoji Dvasia. O kaip Šventoji Dvasia moko skelbti Dievo žodžius? Eilutės pabaigoje rašoma: „Gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais“. Dvasia mus moko Dievo žodžius sugretinti vienus su kitais ir tokiu būdu išsiaiškinti, ką sako viena ar kita Rašto vieta. Biblijoje pilna eilučių, kurios mums būna neaiškios, tačiau skaitydami Raštą mes vienur užtinkame vienas eilutes, kitur – kitas, kurios išaiškina ir papildo tas, kurios nesuprantamos. Daug vaikų ir suaugusių yra pamėgę „puzzle“ dėlionę, kurioje iš šimtų ar net tūkstančių dalelių, visas jas sudėjus kartu, gaunasi vientisas paveikslas. Atsidarius dėžę, ją randame pilną skirtingų detalių, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendra. Bet, nors visos tos detalės skirtingos, kiekviena jų turi savo vietą, kiekviena jų dera tik su jai tinkama detale, kuriuos sudėjus gaunami fragmentai, o iš jų susideda galutinis vaizdas. Biblija sudaryta panašiu principu – joje daugybė žodžių, sakinių, skirsnių, kurie dera su kitose Rašto vietose esančiais žodžiais, sakiniais, skirsniais. Tereikia juos sudėlioti į vietas, kad gautųsi aiškus paveikslas. Ir tam nereikia papildomų detalių – tų, kurių nėra tame rinkinyje. Tam nereikia papildomų žmogaus išgalvotų dalių, nes Biblija pati save interpretuoja. O mes tuo tarpu turime patį geriausią mokytoją, kuris niekada nepavargsta, niekada neklysta, niekada nemeluoja ir niekada mūsų nepalieka – tai Šventoji Dvasia. Ji rūpinasi, kad mes tinkamai suprastume Dievo žodį, kad mums nereikėtų klaidžioti, ieškant žmonių iškarpytų ir papildomai pridėtų „puzzle“ gabalėlių.

Gyvenimas Kristuje. 8. Dvasia teikia stiprybę

2009-06-15T18:51:00.002-05:00

Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams rašoma: „Kad Jis pagal savo šlovės turtus paskirtų jums būti sustiprintiems galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“, „sustiprinti visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu...” (Ef. 3:16; Kol. 1:11). Žinant, kad Dvasia veikia per Dievo žodį, nekyla abejonių, jog Dvasia sustiprina per žodį, kuris turi galią. Kaip kad ir Laiške hebrajams rašoma: „Nes Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją” (Hbr. 4:12). Dvasia, gyvenanti mumyse, išlieja Dievo žodžio gyvybę ir galią per Raštą, tokiu būdu sustiprindama mūsų vidinį žmogų. Laiške tesalonikiečiams rašoma: „Dėl šios priežasties mes be paliovos ir dėkojame Dievui, kadangi, kai jūs priėmėte Dievo žodį, kurį jūs išgirdote iš mūsų, jūs priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip jis iš tiesų yra, Dievo žodį, kuris veiksmingai veikia jumyse, kurie tikite“ (1Tes. 2:13). Tesalonikiečių bažnyčia labai nuoširdžiai priėmė Pauliaus skelbiamą evangeliją, jie tikėjo Dievo žodžiu, todėl tas žodis pradėjo juose veikti. Tam, kad Dievo žodžio gyvybė ir galia būtų veiksminga, būtina labai svarbi veikimo dalis – mūsų tikėjimas Dievo žodžiu. Skaitydami Dievo žodį mes pradedame pažinti daug dalykų, sužinome daug tiesų, viskas pasidaro aiškiau, bet vien to neužtenka, kad Dvasia mums suteiktų galią – mums reikia ir tikėti Dievo žodžiais. Ar Dievas būtų galėjęs mus išgelbėti iš ugnies ežero, jeigu mes nebūtume patikėję Dievo žodžiais, kurie skelbia, ką mūsų Gelbėtojas padarė už mus ant kryžiaus? Ne, jis nebūtų mūsų išgelbėjęs. Laiške korintiečiams rašoma: „Nes žydai reikalauja ženklo, o graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotą“. [...] „Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1Kor. 1:22, 21). Apaštalas Paulius ir jo tarnystės draugai skelbė pasauliui nukryžiuotą Kristų, Jo auką už mūsų nuodėmes. Bet ar visi išgirdę buvo išgelbėti? Vieni reikalavo ženklo, kiti ieškojo išminties, nes kryžiaus skelbimas jiems buvo kvailystė. Tačiau Dievui patiko išgelbėti tik tuos, kurie tiki kryžiaus skelbimu. Tam, kad Dievo žodžio galia galėtų išgelbėti nusidėjėlį, reikia, kad jis tikėtų tuo išgelbėjimo žodžiu. Tikėjimu mes įsileidžiame Dievo žodžio galią, tikėjimu mes pripažįstame, kad Dievo žodis kalba tiesą ir gali tai padaryti: „Nes aš nesigėdiju Kristaus evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėjimui – kiekvienam, kuris tiki“ (Rom. 1:16). Lygiai taip pat yra ir mūsų krikščioniškame gyvenime – jei mes norime, kad Dievo žodis būtų mums galingas, veiksmingas, mes turime jį priimti tikėjimu. Kaip rašoma: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Hab. 2:4). Daugelis žmonių, išgirdę žodžius „Dievo galia“, įsivaizduoja žaibus, žemės drebėjimus, iš dangaus krentančią ugnį, Raudonosios jūros perskyrimą, įvairius stebuklus, ligų išgydymus, priešų naikinimus ir t.t. Mums atrodo, kad Dievo galia pasireiškia matomuose dalykuose. Tačiau mūsų nuostabai, Paulius rašo kiek apie kitokią Dievo galią. Laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams rašoma, kad Dievas mus sustiprina „visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visokiam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu“, [...] „kad Jis pagal savo šlovės turtus paskirtų jums būti sustiprintiems galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“ (Kol. 1:11; Ef. 3:16). Dievo Dvasia sutiprina mūsų vidinį žmogų kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu, Ji nestiprina mūsų išorinio žmogaus sveikata ar įvairiais išgydymais. Dievo galia reiškiasi ten, kur nepamatysi akimis – tikinčiojo viduje. Laiške korintiečiams rašoma: „Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos“ (2Kor. 4:16). Mūsų kūnas kas dieną sensta, genda, serga, miršta, jis nėra svarbus – Dievas jo negydo, neatnaujina. Dažnai tikintieji, susirinkę bažnyčioje maldai, meldžiasi dėl fizinių dalykų. Tikintieji prašo, kad Dievas išgydytų juos iš įvairių ligų, o kai Jis to nepadaro, tuomet jie galvoja, kad Dievas nenori to padaryti, ir tada nusivilia Juo. Krikščionys įsivaizduoja, kad gyvenimas sukasi apie juos, apie jų norus, jų siekimus, jų planus. Tačiau tai buvo tada, kai mes buvome neišgelbėti, kai gyvenome patys sau. Tačiau dabar mes tarnaujame Dievui ir mums reikia gyventi pagal Jo valią. Dievas niekada nieko nedaro atsižvelgdamas į mūsų norus, nuoširdžius prašymus ar ašaras, Jis viską daro atsižvelgdamas į Savo žodį, į Savo planą. Laiško romiečiams aštuntame skyriuje rašoma, kad mes gyvename gedimo vergovėje, mūsų išorinis kūnas genda ir nyksta, kol numiršta, ir mes visi tai puikiai žinome. Dievas negydo mūsų išorinio žmogaus ne todėl, kad Jis mūsų nemyli, ar mes kuo nors nusikaltome prieš Jį, bet todėl, kad Jis turi kitą tikslą, nei mes galvojame. Dievui rūpi mūsų vidinis žmogus, kurį Jis atnaujina kas dieną Savo žodžiu. Kai mes mirsime, mes paliksime savo išorinį kūną dulkėse, pasiimdami tik savo vidinį žmogų, kuris gyvens amžinybę pas Dievą. Kas tad yra svarbesnis – ar tas, kuris labai greitai numirs, ar tas, kuris gyvens amžinybę? Dievas Savo žodžio galią investuoja į mūsų vidinį žmogų. Štai – mes gyvename krikščionišką gyvenimą, bendraujame su savo šeima, su giminaičiais, su bendradarbiais, dirbame savo darbą. Bet laikui bėgant atsiranda sunkumų, atsitinka nelaimių, nesutarimų su kitais, mes prarandame kantrybę stovėdami parduotuvėje, važiuodami keliu, kai kas nors mums užsuka prieš nosį, mes nebesutariame su savo namiškiais ir t.t. Mes įtempiame visas savo jėgas, pakinkome visą savo galią, bet mūsų nuodėmingoji prigimtis tų problemų neišsprendžia. Atvirkščiai – kartais viskas tik dar labiau pablogėja. Reikia atsakymo į visas šias problemas? Reikia stiprybės susidoroti su visais sunkumais? Mes turime „būti sustiprinti galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“, „visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visokiam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu“ (Ef. 3:16, Kol. 1:11). Sunkumai gyvenime yra neišvengiami, nes mes gyvename „dabartiniame piktame pasaulyje“, (Gal. 1:4) mes gyvename gendančiuose, nykstančiuose kūnuose ir mes tebeturime tą nuodėmingąją prigimtį, kuri mums kas dieną kiša koją. Todėl mums reikalinga Dvasios žodžio galia, kuri sustiprintų mūsų vidinį žmogų, kad mes sėkmingai susidorotume su visokiais gyvenimo sunkumais. Sportininkai treniruoja savo kūną, kad susidorotų su įtampa, kad raumenys stiprėtų ir būtų ištvermingesni. Nei vienas rutulio stumikas nemažina rutulio svorio, kad galėtų įvykdyti užduotį. Jis treniruoja savo raumenis, kad galėtų tinkamo svorio rutulį kuo toliau nustumti. Dievas lygiai taip pat – Jis negydo mūsų kūno, nepašalina mūsų gyvenimo sunkumų, nekeičia mūsų aplinkybių, nemažina mūsų „rutulio“ svorio. Tačiau Jis mums suteikia jėgų nustumti tą „rutulį“, įgalina susidoroti su visais sunkumais, kad mes juos pakęstume, džiaugdamiesi viduje, mąstydami, kaip Dievo žodis sako: „Nes aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse” (Rom. 8:18). Dievo žodis suteikia mums Dievo mąstymą, kuris leidžia mums kitaip įvertinti mūsų kasdienybės sunkumus. Dievas nepašalina jų. Jis panaudoja juos mūsų vidinio žmogaus stiprinimui ir mūsų ateities šlovei: „Dėl šios priežasties mes nenusilpstame; bet nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos. Nes mūsų lengvas sielvartas, kuris yra tik akimirkai, gamina mums nepalyginamai labiau viršijantį amžiną šlovės svorį” (2Kor. 4:16-17). Žinant, kad Dvasia mus stiprina per Dievo žodį ir mus įgalina susidoroti su gyvenimo sunkumais, mums būtina „pakrauti“ savo mąstymą tarsi baterijas. Jeigu įdėsime išsikrovusias baterijas į prožektorių, jis nešvies. Taip pat ir Dvasia negalės mūsų sustiprinti, jeigu mūsų baterijos nebus pakrautos Dievo žodžiu. Laiške romiečiams rašoma: „Ir neprisitaikykite prie šito pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad jūs galėtumėte išmėginti, kas yra ta gera, priimtina, ir tobula Dievo valia“ (Rom. 12:2). Taip pat Laiške efeziečiams rašoma: „Kad [...] būtumėte atsinaujinę savo proto dvasioje; ir kad jūs apsivilktumėte nauju žmogumi, kuris pagal Dievą yra sukurtas teisume ir tikrame šventume“ (Ef. 4:23-24). Mums reikalinga pastovi Dievo žodžio „dieta“, kad Dvasia, gyvenanti mumyse, galėtų tuos Dievo žodžius panaudoti mūsų stiprinimui. Rašte ant popieriaus surašyti žodžiai mums nebus naudingi, jeigu mes jų neperkelsime į savo mąstymą. Įsivaizduokite: jūs kiekvieną dieną važiuojate automobiliu į darbą, užsikuriate mašiną, įsijungiate pavarą ir lekiate. Ryte šviečia saulė, pro šoninį stiklą bėga vaizdai, jūs lenkiate šviesoforus vieną po kito. Štai jūs užkilote į kalną ir smagiai leidžiatės nuokalne žemyn. Įsijungiate laisvą pavarą ir riedate tolyn, kol privažiuojate raudoną šviesoforo signalą ir sustojate. Netrukus vėl užsidega žalia ir jūs spaudžiate akseleratorių, kad mašina pajudėtų iš vietos, tačiau ji nejuda. Jūs vėl paspaudžiate, variklis ima garsiai ūžti, bet mašina nei iš vietos. Staiga jūs prisimenate, kad besileisdamas nuo pakalnės buvote įjungęs laisvą pavarą, o įsijungti į darbinę – užmiršote. Žinoma, kaip gi mašina gali važiuoti laisva pavara!? Taigi vėl įsijungiate pavarą ir toliau važiuojate į darbą. Toks pavyzdys labai gerai atspindi mūsų krikščionišką gyvenimą: automobilis – tai mūsų vidinis žmogus, kelias – tai mūsų kasdienis krikščioniškas gyvenimas, laisva pavara – tai mūsų kūno sugebėjimai, na o darbinė pavara – tai Dievo žodis. Kai mes judame savo kasdienybės keliu „įsijungę pavarą“ – Dievo žodį, tuomet kelias smagus, mūsų „automobilis“ rieda į priekį. Tačiau tereikia „išjungti“ Dievo žodį, ir mes pasiliekame su „laisva pavara“ – su mūsų kūno sugebėjimais. Mes „spaudžiame akseleratorių“, bet mūsų vidinis žmogus nejuda iš vietos. Ką mes bedarytume savo kūno sugebėjimais, mes nejudame į priekį, mūsų pačių pastangos negali atlikti mums skirtos tarnystės. Todėl mums reikalinga ta „darbinė pavara“ – Dievo žodis, kad mes eitume į priekį, kad mes darytume tai, kur mus veda Dvasia Biblijos žodžiais. Šventoji Dvasia, gyvenanti mumyse, prisiima atsakomybę mus globoti: Ji suteikia mums pažinimą, moko mus Dievo žodžio, tokiu būdu mus vesdama bei suteikdama mums galią.

Gyvenimas Kristuje. 9. Malda Dvasioje.

2009-06-15T18:50:00.004-05:00

Kaip tuo tarpu su malda? Ar mes turime melstis savaip, ar Dvasia mus moko kaip tai daryti? Vieni melsdamiesi prašo, kad Dievas išgydytų, kiti – kad Dievas atleistų nuodėmes, dar kiti – kad Dievas surastų gyvenimo draugą, darbą, kad Dievas atskleistų Savo valią ir t.t. Visi tie dalykai svarbūs, nes mes su jais susiduriame. Tačiau, kaip bebūtų keista, Dievas į mūsų maldos prašymus jau yra atsakęs Dievo žodyje – Biblijoje yra visi atsakymai. Kai mes susergame, mes žinome, kad Dievas mums sako, jog gyvename gendančiuose kūnuose, ir mūsų išorinis kūnas nyksta diena iš dienos. Todėl mes Jo neprašysime mūsų išgydyti, nes Jis to nedarys. Mes verčiau paklausysime Jo patarimo laiške Timotiejui: „Nebegerk vien vandens, bet naudok truputį vyno dėl savo skrandžio ir savo dažnų negalavimų” (1Tim. 5:23). Timotiejus turėjo skrandžio negalavimų, todėl Paulius jam patarė pasigydyti vynu (greičiausiai jis tai sužinojo iš gydytojo Luko, kuris su juo visur keliavo). Taip Dievas mums pataria patiems pasirūpinti savo kūnų sveikata. Jums reikia nuodėmių atleidimo? Maldoje to prašyti tikrai nereikia, nes Dievas mums jau atleido, jeigu mes patikėjome Kristaus auka ant kryžiaus už mūsų nuodėmes. Prieš du tūkstančius metų, kai mūsų dar nebuvo, Kristus ant kryžiaus sumokėjo pilną mokestį už visas mūsų nuodėmes, kurias mes padarėme, kurias darome ir kurias dar darysime. Jis sumokėjo už visas mūsų nuodėmes, todėl melstis ir prašyti, kad Dievas atleistų, būtų tas pats, kas netikėti Dievo žodžiu, kuriame rašoma: „Būkite vienas kitam malonūs, minkštaširdžiai, atleisdami vieni kitiems, kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido“, „kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite“, „ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus” (Ef. 4:32; Kol. 3:13, 2:13). Jeigu jūs ieškote gyvenimo draugo, jums Dievas sako Laiške korintiečiams, kad reikia ieškoti tikinčiojo, kuris yra Viešpatyje: „...ji yra laisva būti ištekėjusi už ko ji nori; bet tiktai Viešpatyje“ (1Kor. 7:39). Neišgelbėtas žmogus jums netinka, o visa kita – jūsų skonio reikalas – rinkitės tai, ko jūs norite, kas jums priimtina. Jeigu jūs ieškote darbo, Dievas jums Laiške tesalonikiečiams ir Laiške efeziečiams sako: „Mes jums įsakėme tai, kad, jei kuris nenori dirbti, tai tas neturi ir valgyti“. „Tas, kuris vogė, tegul nebevagia, bet verčiau tegul jis triūsia, dirbdamas savo rankomis gerą dalyką, kad jis turėtų ko duoti tam, kuris turi poreikį“ (2Tes. 3:10; Ef. 4:28). Dievas nesuras darbo, bet jis be abejonės nori, kad jūs uždirbtumėte savo ir šeimos išlaikymui, nes „kas neaprūpina savųjų, o ypač savo namiškių, tas yra išsigynęs tikėjimo ir yra blogesnis už netikintįjį“ (1Tim. 5:8). Jeigu jūs norite sužinoti Dievo valią, jums nereikia to prašyti maldoje, nes Dievas jau ją atskleidė Laiške Timotiejui: „Nes tai yra gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo; kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą“ (1Tim. 2:3). Dievas nori išgelbėti žmones, ir kad jie pažintų tiesą. Jeigu jūs išgelbėtas, tuomet jums reikia pažinti tiesą – studijuoti Bibliją ir stengtis atvesti kitus į išgelbėjimą bei pažinimą – štai tokia jums yra Dievo valia. Žinant tokius dalykus, mums nebereikės melstis ir prašyti to, ko nereikia. Laiške efeziečiams rašoma, kokia turi būti mūsų malda: „Visada melsdamiesi Dvasioje...” (Ef. 6:18). Mes turime melstis Dvasioje, tai yra tais žodžiais, kuriais Dvasia mus moko Pauliaus laiškuose. Mes vaikštome ne pagal kūną, bet pagal Dvasią, mes vaikštome ne pagal savo pačių sugebėjimus ir mąstymą, bet pagal Dvasios mokymą ir galią. Dvasia mus veda, moko ir stiprina per Dievo žodį, todėl ir mūsų malda turi atitikti Dievo žodžio mokymą. Geriausias maldos Dvasioje pavyzdys yra Pauliaus maldos už tikinčiuosius, surašytos jo laiškuose. Paulius savo laiškuose užrašė Dvasios įkvėptus žodžius (visas raštas yra Dievo įkvėptas – 2Tim. 3:16), todėl ir jo surašytos maldos yra Dvasios žodžiai. Paulius meldžiasi už efeziečius: „Todėl ir aš, išgirdęs apie jūsų tikėjimą Viešpačiu Jėzumi ir meilę visiems šventiesiems, nepaliauju už jus dėkoti, minėdamas jus savo maldose; kad mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievas, šlovės Tėvas, duotų jums išminties ir apreiškimo dvasią jo pažinimui, apšvietus jūsų pažinimo akis; kad jūs pažintumėte, kokia yra jo pašaukimo viltis ir kokie jo paveldo šlovės turtai šventuosiuose, ir kokia beribė jo jėgos didybė mums, kurie tikime pagal jo galingos jėgos veikimą“. „Dėl šios priežasties aš lenkiu savo kelius mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, iš kurio yra įvardinta visa šeima danguje ir žemėje, kad jis pagal savo šlovės turtus paskirtų jums būti sustiprintiems galybe per jo Dvasią vidiniame žmoguje; kad Kristus per tikėjimą gyventų jūsų širdyse; kad jūs, būdami įšaknyti ir įtvirtinti meilėje, galėtumėte su visais šventaisiais suvokti, kas yra plotis, ilgis, gylis ir aukštis; ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą, kad jūs būtumėte pripildyti visa Dievo pilnatve“ (Ef. 1:15,3:14-19 ). Paulius meldžiasi už filipiečius: „Ir aš meldžiu tai, kad jūsų meilė vis labiau ir labiau gausėtų pažinimu bei visokeriopu nuovokumu; kad jūs išmėgintumėte dalykus, kurie yra geriausi; kad jūs būtumėte nuoširdūs ir be pažeidimo iki Kristaus dienos; būdami pripildyti teisumo vaisių, kurie yra per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui” (Fil. 1:9-11). Paulius meldžiasi už kolosiečius: „Dėl šios priežasties ir mes, nuo tos dienos, kai tai išgirdome, nesiliaujame melstis už jus ir trokšti, kad jūs būtumėte pripildyti jo valios pažinimo visa išmintimi ir dvasiniu supratimu; kad jūs galėtumėte vaikščioti verti Viešpaties, pilnai patikdami, būdami vaisingi kiekvienu geru darbu ir augdami Dievo pažinimu; sustiprinti visa galybe pagal jo šlovingą jėgą visam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu; dėkodami Tėvui, kuris padarė mus tinkamus būti šventųjų paveldo dalininkais šviesoje...” (Kol. 1:9-12). Įdėmiau pasigilinus į Pauliaus maldas už tikinčiuosius, galima pastebėti, kad jis nori, jog tikintieji pažintų tiesą, joje atskleistą Dievo valią, kad būtų sustiprinti Dievo galybe vidiniame žmoguje ir kad, turėdami pažinimą, jie vaikščiotų patikdami Viešpačiui, darydami gerus darbus. Paulius Dvasioje nesimeldė ir neprašė Dievo, kad Jis išgydytų tikinčiuosius, kad Jis pakeistų jų gyvenimo aplinkybes, kad Jis jiems padėtų pašalindamas sunkumus arba kad Jis parodytų tikintiesiems įvairius ženklus, kuriais būtų galima sekti. Mūsų malda nesusijusi su mūsų išoriniu žmogumi ar su mūsų gyvenimo aplinkybėmis, ji yra skirta mūsų vidinio žmogaus tobulinimui. Tai yra būtent tai, ko Dvasia siekia mūsų gyvenimui, kad mes pažintume tiesą, atnaujintume savo mąstymą ir pagal ją gyventume, „nes mes esame jo darbas, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, kad mes juose vaikščiotume” (Ef. 2:10). Malda nėra priemonė, kuria pasinaudodami mes ką nors gausime iš Dievo. Mes viską jau turime iš Jo gavę, mes esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais Kristuje (Ef. 1:3), mums nieko nebetrūksta, mes turime surašytą visą Dievo valią, kurią mums belieka pažinti iš Rašto. Malda mums reikalinga, kad mes tas pažintas tiesas sau primintume kalbėdami su savo Tėvu ir Jam už tai dėkotume. Apaštalas Paulius rašo tesalonikiečiams: „Be paliovos melskitės“ (1Tes. 5:17). Namuose, darbe, tarp žmonių mes nuolatos turime sau priminti, ką moko Dievo žodis ir su Tėvu apie tai kalbėti, kad mes negyventume pagal kūną. Aš turiu nuolat galvoti ir elgtis ne taip, kaip aš noriu, bet kaip Dievas nori; aš turiu vykdyti ne savo, bet Tėvo valią. Taip pastoviai mes savo mąstymą bei elgesį turime pakeisti Dievo mąstymu. Todėl mums yra labai svarbu pastoviai skaityti Bibliją, taip atnaujinant savo mąstymą, kad mes turėtume savo viduje Dievo žodį, suteikiantį mums reikiamą išmintį, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, ką kalbėti joje ir kaip elgtis. Malda – tai mūsų kasdienis vaikščiojimas bendravime su Tėvu, kai mes, susidurdami su kasdienybe, vadovaujamės ne savo, bet Biblijos suteiktu mąstymu.

Gyvenimas Kristuje. 10. Dvasios vaisiai

2009-06-15T18:48:00.012-05:00

Kai mes kas dieną važiuojame į darbą, bendraujame su žmonėmis, namuose su namiškiais, visur, kur mes bebūtume, mes nešiojamės su savimi Šventąją Dvasią. Nors mes to nejaučiame ir nematome, Ji ištikimai daro savo darbą: moko mus Rašto, moko melstis pagal pažinimą, stiprina Rašto žodžiais. Dvasia visa tai daro su tikslu, Ji mumyse augina ir brandina vaisius. Laiške galatams rašoma: „Bet Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas – prieš tokius nėra įstatymo” (Gal. 5:22-23). Mes visi žinome, kad vaisius neatsiranda iš nieko. Sodininkas pasėja sėklą, iš kurios išdygsta mažas sodinukas, kurį jis kas dieną prižiūri: tręšia, apravi nuo piktžolių, apkaupia, kad šaknys gautų deguonies, laisto vandeniu. Paūgėjęs medelis išleidžia šakas, sodininkas pradeda formuoti jo vainiką, nupjaudamas nereikalingas šakas. Na, o štai po keleto metų jis pražįsta ir rudenį duoda vaisių, kurį mes nusiskiname ir suvalgome. Taip ir Dvasia – ji tarsi sodininkas, kuris mumyse pasėja sėklą, augina ją, tręšia ir laisto Dievo žodžiu, kad mumyse užaugtų ir subręstų Jos vaisiai. Kai mes patikėjome Kristaus kraujo auka už mūsų nuodėmes, Dievas mus išgelbėjo iš ugnies ežero, atleido mūsų nuodėmes, tačiau Jis mūsų nepadarė „geriečiais“ – mes negavome Dvasios vaisių, mes iš karto nepasidarėme tokie, kaip rašoma šioje Laiško galatams eilutėje. Dvasios vaisiai pasireiškia tikinčiajame praėjus laikui. Nes kol sėkla tampa vaisiumi, įvyksta daugybė procesų – vaisius neatsiranda per naktį. Yra nemažai tikinčiųjų, kurie yra išgelbėti 10, 20 ar dar daugiau metų, tačiau tebėra kūniški, nesutaria, pykstasi, skiriasi jų šeimos, tikintieji svetimauja, girtuokliauja. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie yra netikintieji, jog jie neišgelbėti, tačiau iš elgesio nenustatysi, ar žmogus yra išgelbėtas, ar ne. Jeigu žmogus patikėjo Kristaus atlikta auka ant kryžiaus, Dievas jį išgelbėjo, ir jis per amžius lieka išgelbėtas, nesvarbu koks jo elgesys, nes Dievas jį išgelbėjo neatsižvelgdamas į jo nuodėmingumą. Kai tikintysis blogai elgiasi, jam trūksta ne išgelbėjimo, bet Dvasios vaisių. Mes patys niekada nepajėgsime duoti Dvasios vaisių, nes mūsų pačių vaisiai neprilygsta Dvasios vaisiams, mūsų vaisiai nėra, kaip rašoma: „Meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas” (Gal. 5:22-23). Pagalvokime – kai mus kažkas giliai įskaudina, argi mes tuojau puolame atleisti? Dažnai mes laikome savyje tą nuoskaudą, galvodami: „Mane neteisėtai nuskriaudė, aš nekaltas, kodėl aš turėčiau atleisti?“ Mes atleidžiame tik tada, kai mus užgavęs žmogus „vaikšto keliais“, maldaudamas atleisti, ar kai kitais būdais nusipelno atleidimo. O ir kai atleidžiame, tai dažnai tai darome paviršutiniškai, ir viduje vis tiek dar kurį laiką nešiojamės pagiežą, kuri vėliau ima ir pratrūksta. Tačiau yra rašoma: „Kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite” (Kol. 3:13). Kabėdamas ant kryžiaus ir matydamas mūsų bjaurias nuodėmes (už kurias mes kitiems neatleistume), Kristus nesakė: „O kodėl aš turėčiau atleisti?“ Jis nesakė: „Aš atleisiu tik geriems, kurie daro mažas nuodėmes, kurie ant kelių maldauja manęs atleidimo, o blogiems neatleisiu, piktadariams nėra atleidimo, jie to nenusipelnė“. Taip sakome mes, bet ne Dievas. Kristus mums atleido ne todėl, kad mes Jo maldavome atleisti, ne todėl, kad mes to nusipelnėme. Jis mums atleido nieko iš mūsų nereikalaudamas, be jokių sąlygų, Jis atleido dovanai, savanoriškai. Taip ir mes turime atleisti – besąlygiškai, savanoriškai, nuoširdžiai. Savo jėgomis mes niekada to nepadarysime, nes mes negalime duoti gero vaisiaus, kuris patiktų Dievui. Meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas – tai ne mūsų vaisiai, tai – Dvasios vaisiai. Mūsų vaisiai pateikiami Laiške galatams: „Svetimavimas, paleistuvystė, nešvarumas, gašlumas, stabmeldystė, burtininkavimas, neapykanta, nesutarimai, rungtyniavimai, rūstybė, vaidai, maištavimai, erezijos, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs tokie” (Gal. 5:19-21). Kaip matyti, labai aiškus skirtumas tarp to, ką kuria Dievas, ir to, ką subrandiname mes savo kūniškais sugebėjimais. Žinoma, mūsų savigarba nenori su tuo sutikti – juk pasaulyje yra nemažai gerų žmonių, kurie daro gerus darbus, šelpia beturčius, dalinasi savo turtu, padeda ieškantiems pagalbos. Kad ir visiems gerai žinoma Motina Teresė, kurią pasaulis vainikuoja laurais už jos gailestingumo darbus. Žinoma, mes galime padaryti nemažai gerų darbų, jei mums leidžia įsitikinimai, laikas ir galimybės. Tačiau mūsų vertinimų skalė, palyginus su Dievo vertinimais, yra žema. Mes galime padaryti tai, kas mūsų akimis žiūrint yra geri darbai, bet Dievo gerų darbų mes savo kūno pajėgumais padaryti nepajėgiame. Štai pavyzdžiui: mes kas dieną darome žmonėms gera, ypač tiems, kurie su mumis gerai elgiasi. Bet ima ir pasitaiko žmogus, kuris mus įskaudina ar pasielgia su mumis netinkamai. Ir staiga nebeturime nei noro, nei jėgų atleisti, viduje gal netgi pradedame to žmogaus nekęsti ar jo vengti. Čia ir užsibaigia mūsų geri darbai – kai tik mums kas padaro bloga, mūsų prigimtis pradeda šiauštis. Biblijoje rašoma, kad turime atleisti, kaip Kristus mums atleido. Biblija iš mūsų reikalauja tokių gerų darbų, kokių mes nesugebame padaryti. Tai ką tuomet mums daryti? Kokią mes turime išeitį? Tam, kad galėtume atleisti taip, kaip atleido Jėzus, mes turime turėti Kristaus teisumo vaisius, tas Jo savybes, kurios įgalintų mus pasielgti tinkamai net ir tuomet, kai mūsų kūniški sugebėjimai to padaryti negali. Laiške filipiečiams rašoma: „Kad jūs būtumėte nuoširdūs [...] būdami pripildyti teisumo vaisių, kurie yra per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui” (Fil. 1:10-11). Čia rašoma, kad teisumo vaisiai yra per Jėzų Kristų, o štai Laiške galatams yra išvardinti Dvasios vaisiai. Tokiu būdu Dvasios vaisiai – tai Jėzaus Kristaus vaisiai, kas reikštų, jog Dvasia mumyse augina Kristų. Laiške galatams rašoma: „Mano vaikeliai, dėl kurių aš vėl kenčiu gimdymo skausmus, kol Kristus bus suformuotas jumyse...” (Gal. 4:19). Apaštalas Paulius skelbė bažnyčioms malonės evangeliją, siekdamas juose suformuoti Kristų. Iš tiesų tai ne pats Paulius formuoje tikinčiuosiuose Kristų, bet evangelijos žodžiai, kuriuos jis skelbia. Šventoji Dvasia per evangeliją ir atlieka tą darbą, augindama mumyse Kristaus vaisius. Mes turime liautis pasikliauti savo kūnu, ir pradėti pasitikėti Dievo žodžiu, laikyti jį savo gyvenimo pagrindu. Kai mes tai darysime, Dvasia pradės mumyse veikti, mus augins, tręš, laistys Dievo žodžiu, kol mumyse pradės augti ir sirpti Dvasios vaisiai. Mes esame Dievo žodžio žmonės – visiškai nauji kūriniai, o mūsų gyvenimo knyga – Biblija, kurią Dvasia naudoja mūsų auginimui, kaip yra rašoma: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams” (2Tim. 3:16-17).

Gyvenimas Kristuje. 11. Tarnystės motyvai

2009-06-15T18:48:00.011-05:00

Bet kokį darbą atlikdami mes esame vedini tam tikrų motyvų. Vieni darbuojamės dėl garbės, prestižo, kiti – iš pareigos, dar kiti – verčiami. Niekas nieko nedaro be priežąsties. Senajame Testamente Dievas Izraeliui davė įstatymą, kuriame buvo nurodyta, kokius darbus turi daryti žydai. Kunigų knygos 26-tame skyriuje ir Pakartoto įstatymo knygos 28-tame skyriuje yra surašytos sąlygos, kurių Dievas laikysis su izraelitais, jiems Jam tarnaujant. Tas Dievo sąlygas galima nusakyti taip: „Jeigu jūs darysite tai, ką sakau, aš jus palaiminsiu. Bet jeigu nedarysite, ko reikalauju, jūs būsite nubausti“. Jėzus irgi, skelbdamas įstatymą, sakė mokiniams: „Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų kaltes, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis; bet jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt. 6:14-15). Kiekvieną dieną žydai vykdė Dievo įsakymus, pastoviai Jo stebimi. Jie pastoviai jautė įtampą, nenorėdami supykdinti savo Dievo. Bijodami Dievo bausmės, jie buvo priversti Jam tarnauti. Toks buvo žydų tarnystės Dievui motyvas – baimė. Mes taip pat esme pašaukti tarnauti Dievui. Jis mums taip pat davė nurodymus ir tarnavimo sąlygas. Tačiau skirtingai nuo Izraelio tautos, mums nereikia tarnauti Dievui, Jo bijant ir siekiant Jo palaiminimų. Nes mes jau esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais dangaus vietose, Kristuje (Ef. 1:3). Izraeliui reikėjo „lipti kopėčiomis“ į viršų nusiskinti Dievo palaiminimų. Mums gi nereikia niekur lipti, nes mes jau turime visus palaiminimus. Ar mes tarnausime patikdami Dievui, ar mes jį apvilsime, ar iš viso netarnausime, nuo to nepriklausys mūsų pozicija prieš Dievą, nes mes esame priimtini Jo mylimajame Sūnuje (Ef. 1:6). ir niekada neprarasime savo palaiminimų, nes mes jų neužsitarnavome – mes turime juos gavę dovanai nuo tada, kai įtikėjome Kristumi. Mums nereikia atleisi tam, kad Dievas mums atleistų, nes mums jau viskas atleista dovanai, nepriklausomai nuo mūsų. Mūsų situacija daug geresnė – žydai turėjo viską užsidirbti, o mes nuo pat pradžių viską turime. Todėl ir mūsų tarnystės motyvai yra kitokie. Mes netarnaujame Dievui įsitempę, bijodami prarasti savo palaiminimus. Mūsų tarnystės motyvas – ne baimė, bet padėka Dievui. Nes mes dovanai iš Dievo gavome visus Kristaus turtus: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus“ (Ef. 3:8), kaip rašo Paulius. Įsivaizduokite, jog gyvenate baudžiavos laikais ir tarnaujate pas poną. Tačiau jis jums yra nepaprastai dosnus: jis jus viskuo aprūpina ir netgi daugiau, nei jums reikia, leidžia jums nebedirbti, kai tuo tarpu kiti lenkia nugaras, kad užsidirbtų duonos kąsnį. Argi jūs nenorėtume atsidėkoti tokiam dosniam šeimininkui, kuris jus viskuo aprūpino? Ar jūs jam netarnautume bent iš padėkos? Ar mes neturėtume iš padėkos tarnauti Dievui, kuris mus dosniai apdovanojo Kristuje ir pasirūpino mūsų ateitimi? Paulius savo laiškuose visuomet dėkoja Dievui už tikinčiuosius, už jiems duotus malonės turtus bei ragina būti dėkingiems Dievui už turimus palaiminimus ir nuoširdžiai Jam tarnauti.

•••

Ar jūs tikras savo ateitimi? Ar jūs galite iš širdies pasakyti Dievui: „Aš tikiu, kad Kristus mirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir tik per šią Jo atliktą auką mano nuodėmės yra atleistos, aš esu išgelbėtas nuo bausmės ugnies ežere“? Jei jūs nesate tuo tikras, užsitikrinkite tai! Kristus už jus viską padarė, todėl Dievas iš jūsų visiškai nieko nebereikalauja. Tam, kad įgytumėte išgelbėjimą, jums nereikia nei melstis, nei atgailauti, nei nuodėmių išpažinėti. Jums tereikia tikėti tuo, kas parašyta Dievo žodyje – kad Kristus mirė ant kryžiaus, sumokėdamas už visas jūsų nuodėmes bei išgelbėdamas jus iš ugnies ežero, ir prisikėlė, kad jums duotų amžiną gyvenimą. Jeigu jūs tuo tikėsite, Dievas atleis visas jūsų nuodėmes, išgelbės jus iš ugnies ežero ir dovanos jums amžiną gyvenimą.

•••

Šėtono triumfas

2009-05-22T11:47:00.009-05:00

Šį video klipą jau senokai buvau radusi internete, jau buvau ir pamiršusi, tačiau šiandien, po vieno laiško draugei, kuriame dėsčiau mintis apie šėtono klastas, prisiminiau jį... Nors jame, mano požiūriu, nėra iki galo viskas pasakyta, bet dalis tiesos iš tiesų yra tame. Užimdamas žmogaus gyvenimą įvairiais dalykais, kurie žmogui gal ir atrodo geri, šėtonas sau tyliai triumfuoja. Ir sėkmingai kuria kitus planus, apie kuriuos šiame klipe nekalbama... (Medžiaga anglų kalba, tad nesuprantantiems – apytikslis vertimas apačioje ;) Surengė kartą šėtonas pasaulinį demonų suvažiavimą. Atidarymo proga jis tarė: – Mes negalime sulaikyti krikščionių nuo vaikščiojimo į bažnyčią. Mes negalime sulaikyti jų nuo Biblijos skaitymo ir tiesos pažinimo. Mes netgi negalime atitraukti jų nuo artimo ir stiprėjančio ryšio su jų Gelbėtoju, nes vos jie susijungia su Jėzumi, mūsų valdžia jų nebeveikia. Tad leiskime jiems eiti į jų bažnyčias, leiskime jiems kartu pietauti, todėl pavokime iš jų laiką, kad jie neturėtų jo santykių su Jėzumi Kristumi statymui. Aš noriu, kad jūs padarytumėte štai ką: atitraukite juos nuo didėjančio prieraišumo jų Gelbėtujui ir nuo to gyvybiškai svarbaus, ištisą dieną trunkančio ryšio su Juo.“ – Kaip mes tai padarysime? – šaukė demonai. – Užimikite juos nereikšmingais gyvenimo dalykais ir sugalvokite nesuskaičiuojamą galybę būdų, kaip pavergti jų mintis, – atsakė šėtonas. – Gundykite juos leisti, leisti ir dar kartą leisti, skolintis, skolintis ir dar kartą skolintis. – Įtikinkite žmonas dirbi ilgas darbo valandas, o vyrus dirbti 6-7 dienas per savaitę, 10-12 valandų per parą, kad jie galėtų priprastų prie tokio gyvenimo būdo. – Sulaikykite juos nuo laiko leidimo kartu su vaikais – tokiu būdu jų šeimos greit išsiskaidys, o namai nebesuteiks užuovėjos po įtampos darbe! – Užgožkite jų mintis, kad jie jų negirdėtų. Gundykite juos įsijungti radiją ar bet kokį kitą grotuvą jiems vairuojant. Pastoviai laikykite įungtą televizorių, CD ar video grotuvą, kompiuterį... Visa tai užkimš jų mintis ir suardys jų sąjungą su Kristumi. – Užpildykite žurnalinius stalus laikraščiais ir žurnalais. – Bombarduokite jų mintis žiniomis 24 valandas per parą. – Užkariaukite laiką, kurį jie skirai vairuodami, reklaminiais stendais. – Užkimškite jų pašto dėžutes įvairiais brukalais, katalogais ir kita panašia pasiūlymų bei reklamų medžiaga, nemokamais produktais, paslaugomis, klaidingomis viltimis. – Afišuokite liekno, gražaus tipo modelius žurnalų viršeliuose ir televizijoje, kad vyrai galvotų, jog išorinis grožis yra svarbiausia – kad jie nusiviltų savo žmonomis. – Sukelkite žmonoms nuovargį, kad vakare joms nebeužtektų meilės savo vyrui. Lygiai taip sukelkite joms galvos skausmus! – Jei jos neduos savo vyrams tos meilės, kurios jiems reikia, jie eis ieškoti jos kitur. Tai greitai sugriaus jų šeimas. – Duokite jiems Kalėdų Senelį, kuris atitrauktų juos nuo vaikų mokymo apie tikrąją Kalėdų prasmę. – Duokite jiems Velykinį zuikį, kad jie nekalbėtų apie prisikėlimą ir nuodėmės bei mirties galią. – Net ir jų atostogų metu – leiskite jiems persistengti. Tegul jie grįžta iš jų pavargę ir išsekę. – Užimkite juos taip, kad jie neberastų laiko eiti pasigrožėti gamta, kuri atspindi Dievo kūrybą. – Išsiųskite juos į pramogų parkus, sporto varžybas, spektaklius, koncertus ir filmus vietoj to. – Užimkite juos, užimkite!!! – Tuomet, kai jie susitinka dvasiškai pabendrauti, įtraukite juos į apkalbas, sukelkite susiskaldymus, kad jie išeitų neramia sąžine. – Pripildykite jų gyvenimus tokia gausa gerų dalykų, kad jie nebeturėtų kada kalbėti apie Jėzus galią. Greitai jie dirbs vien savo pačių pajėgumu, aukodami savo sveikatą ir šeimą vadan to gerbūvio. Tai suveiks!!! Pamatysit, tai suveiks!!! Tai buvo visai neblogas planas! Demonai entuziastingai išsiskirstė, gavę užduotis, priversdami krikščionis būti daug užimtesniais ir labiau skubančiais šen bei ten, turinčiais daug mažiau laiko jų Dievui ir šeimoms. Neturinčiais laiko pranešti kitiems apie Kristaus galią keisti gyvenimus. Klausimas tėra vienas: ar šėtonui sekasi jo sugalvotame plane..? Jūs teisėjai...

Kirtis evoliucijos šalininkams

2009-05-18T10:46:00.000-05:00

Tiesiog. „Mokslininkai nesuseka žirafos evoliucijos“.

Stiprybė ir silpnumas

2009-03-24T10:38:00.017-05:00

„Ir jis man tarė: ‘Mano malonė tau yra pakankama, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume’.“ (2Kor. 12:9) 24-verių australas Nick Vujicic gimė be rankų ir be kojų. Šiandien jis - aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, keliaujantis po visą pasaulį ir skelbiantis Dievo malonę: „Jei aš su savo aplinkybėmis galiu, tai galite ir jūs!“

Sėklos ir vaisiai

2009-03-24T09:45:00.004-05:00

„Moteris sapnavo, kad ji įeina į naujutėlaitę parduotuvę ir nuščiūva, už prekystalio pamačiusi Dievą. – Ką Jūs parduodate? – paklausė. – Viską, ko geidžia jūsų širdis, – tarė Dievas. Nelabai tikėdama savomis ausimis ir kiek pamąsčiusi ji tarė: – Norėčiau ramybės, meilės, laimės, išminties ir išsivadavimo iš baimės ne tik man, bet ir kiekvienam šioje Žemėje. Dievas nusišypsojo: – Manau, jūs ne taip mane supratote, mieloji, – tarė Jis. – Neparduodame prinokusių vaisių. Tik sėklas." (bernardinai.lt) Jau trys metai, kai aš įtikėjau ir pradėjau sėti sėklas, taip laukdama bepasirodančių vaisių. Teko ne kartą nusivilti, kai jau, atrodydavo, ims kokia viena sėkla ir sudygs, tačiauji taip ir nepasirodydavo, o aš ėjau sėti toliau, tikėdamasi, kad Dievas laistys tas sėklas... Pagaliau turiu kuo pasidžiaugti, matydama, kad Kristaus kūną papildė vienas mano šeimos narys. Sunku buvo tuo patikėti, nors, regis, to taip ilgai laukiau ir vis tikėjausi. Atsigręžus atgal, atrodo, kad tas laikas pralėkė šuoliais. O tada regis, slinko taip lėtai... Aleliuja! „Nes kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaip tad jie šauksis to, kuriuo jie netikėjo? Ir kaip jie įtikės tuo, apie kurį jie negirdėjo? Ir kaip jie išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip yra parašyta: ‘Kokios dailios yra kojos tų, kurie skelbia taikos evangeliją ir neša džiugias žinias gerų dalykų!’ [...] Taigi tikėjimas ateina per klausymą, o klausymas per Dievo žodį.“ (Rom. 10:13-15,17) Tad nepaliaukime sėti. Skelbti, kad tie, tie, kuriems reikia, išgirstų. Kad tie, kurie išgirstų, įtikėtų.

Nuodėme ar auksas

2009-03-24T09:42:00.004-05:00

Viename straipsnyje radau tokią paralelę: Kartą išminčius paklausė galingąjį: – Ką rinktumeisi: nuodėmę ar auksą? – Aš rinkčiausi auksą, – atsakė galingasis. – Tai kodėl į amžinąjį gyvenimą nešiesi nuodėmę, o pinigus palieki?

Dispensionalizmas - kas tai?

2009-01-11T13:44:00.007-06:00

Dispensionalizmas kilęs iš angliško žodžio „dispensation“, kuris išvertus iš graikiško „oikonomia“, reiškia turto administravimą, darbų paskirstymą ar išdalijimą; ūkvedybą. Šis žodis Biblijoje (remiantis textus receptus rankraščiais) minimas keturis kartus: 1Kor 9:17 („...man yra patikėtas evangelijos paskirstymas.“), Ef. 1:10 („...kad laikų pilnatvės paskirstyme jis surinktų į vieną visus dalykus Kristuje...“), Ef. 3:2 („.... jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“) ir Kol. 1:25 („...tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“). Esamuose lietuviškuose vertimuose šis žodis verčiamas atitinkamose vietose taip: tarnavimas/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tvarkymas / patvarkymas (K.Burbulys); uždavinys/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / priežiūros tarnyba / paskyrimas (A.Jurėnas); tarnyba/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tarnyba / paskyrimas (Č.Kavaliauskas). Iš viso to, plius atkreipiant dėmesį į Dievo įsakymą studijuoti Jo žodį jį „paskirstant“ (kaip kad rašoma 2 Tim. 2:15 – „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintu Dievui, darbininku, neturinčiu ko gėdytis, teisingai padalijančiu tiesos žodį“) ir atsirado Biblijos studijavimas pagal šiuos du pagrindinius principus – suskirstant Bibliją tam tikrais laiko etapais, kuriais Dievas keičia savo bendravimo būdą, pereidamas nuo vienos plano žmonijai dalies į kitą. Taigi dispensionalizmas, kitais žodžiais tariant, yra Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į Dievo planų paskirstymą. Yra tekę girdėti įvairiausių klausimų bei nuomonių, neva Raštas yra vientisas, ir jis negali būti kažkaip tai sudalintas, perskirtas ar pan., bandant sugretinti tai su Kristum, su bažnyčia, kurie nėra padalinti (1Kor. 1:13). Tačiau juk kontekste kalba neina nei apie Kristaus, nei, tuo labiau, apie bažnyčios padalijimą. Kalba eina apie tai, kaip turi būti studijuojamas Raštas, kad jis butų „naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Juk vienaip Dievas bendravo su Adomu ir Ieva, kol jie buvo be nuodėmės, kitaip Jis elgėsi po to, kai jie nusidėjo. Mėsos Dievas žmogui pradžioje neleido valgyti, tačiau po Tvano tai – jau galima, be jokių apribojimų, tačiau dar vėliau, su Mozei duotu įstatymu atsiranda „švaraus“ ir „nešvaraus“ maisto apibrėžimas (Kun. 11 sk.), kuris gi dar vėliau vėl nebetenka prasmės (1Tim. 4:3-5). Ir taip – su daugybe dalykų, ne tik su maistu. Grįžtant prie Biblijos studijavimo, toliau gilinantis galima rasti pavyzdžių, kas nutinka, kai Raštas yra studijuojamas netinkamai: „...kurie tiesos atžvilgiu nuklydo, sakydami, kad prisikėlimas yra jau įvykęs; ir nugriovė kai kurių tikėjimą“ (2Tim. 3:18) arba pavyzdys su tais, kurie pranašavo ar išvarinėjo velnius Kristaus vardu: „Daugelis sakys man aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu? Ir argi tavo vardu neišvarinėjome velnių? Ir argi tavo vardu nedarėme daug nuostabių darbų?’“ (Mt. 7:22) – tokie yra tie, kurie neatrenka, kas kur kada turi vietą Dievo plane bei kas kada turi įvykti, t.y. painioja įvykius vietomis, nežinodami, kas kada veikia ar neveikia. Grubiai paėmus, studijuojant Bibliją suskirstant ją tam tikrais istoriniais etapais bei atsirenkant, apie ką konkrečiai kur kalbama, kas kuriuo metu konkrečiai kam yra skirta, kokie Dievo veikimo principai pakeitė prieš tai buvusius, dingsta bet kokie prieš tai atrodę esantys prieštaravimai. Vakar atsitiktinai radau internete porą TV laidų, kuriose Douglas D. Stauffer, parašęs dvi knygas („One Book Rightly Divided“ bei „One Book Stands Alone“), dalinasi mintimis apie dispensionalizmą bei apie anliškąją KJV Bibliją. Šių dviejų laidų (kiekviena jų iš trijų dalių) metu galite išgirsti ataskymus į klausimus: 1 laida: Kam skaityti Senąjį Testamentą, jei gyvename Naujojo testamento laikais? Kur prasideda Naujasis Testamentas? Kaip Dievas veikia? Kodėl nebegalioja principas „Akis už akį“ ar kodėl neatsukame kito žando, jei kas mums trenkia per pirmąjį? Kas yra dispencionalizmas ir kas tas Biblijos padalinimas? Kodėl žydai pardavė savo turtą, kai tai jiems liepė Kristus ir kodėl šiandien to nedaro tikintieji? Kodėl Petras, būdamas žydu, nenorėjo eiti pas pagonį Kornelijų? Kam Kristus liepė ir kam draudė eiti skelbti karalystės evangeliją? 2 laidoje: Kodėl reikėtų remtis KJV Biblija? Ko nėra kituose vertimuose apie atpirkimą? Kaip Dievas gali mirti, jei jis nemirtingas? Ar Biblijoje, kurią studijuojate jūs, yra žodis Kalvarija? bei kt.. Suprantantiems angliškai siūlau pasižiūrėti: 1 laida 2 laida

Biblijos ratas

2009-01-09T10:17:00.012-06:00

Kiekvieną kartą, kai randu kažką panašaus, dar ir dar kartą nusistebiu, kiek Biblijoje viskas yra persipynę. Žinant tai, kad Biblija parašyta 40-ties vyrų, gyvenusių skirtingu metu skirtingose vietose, nekyla abejonių, kad už viso to stovi kažkoks aukštesnis Autorius, genealiai sustygavęs Knygoje tai, kas kartais tikrai atima žadą. Negana to, kad nors rašytos ne iš eilės, knygos Biblijoje sudėliotos taip, kad papildytų viena kitą, jos dar ir eina istoriškai chronologiškai. Šalia to, viskas stebėtinai tiksliai išdėliota doktrinos prasme. Ir būtent tai atspindi šis, taip vadinamas Biblijos ratas, padalintas į 22 dalis - tiek, kiek hebrajų abėcėlėje yra raidžių (jos taip pat žymi ir skaitmenis). Kadangi Biblijoje yra viso 66 knygos, visa tai gražiai sugula į tris ratus. 2 laiške Timotiejui parašyta, visas Raštas yra skirtas mokslui, pabarimui (pataisymui) ir teisumo pamokymui. Šis trigubas ugdymo modelis įvairiu masteliu atsikartoja visoje Biblijoje. I ratas: Tora (žydų doktrinos pagrindas), ST istorijos knygos (Izraelio klaidos ir klystkeliai), Išminties knygos (išmintis). Lygiai taip pat II ratas: Didieji pranašai, Mažieji pranašai, NT istorinės knygos. Tokiu principu išsidėsto ir III rate esantys Pauliaus laiškai: romiečiams, korintiečiams ir galatams rašoma apie tikėjimo doktriną – kryžių, pirmiesiems skelbiant pagrindus, antruosius pataisant, kas ne taip suprasta, paskutiniuosis gi taisant iš nuklydusio tikėjimo kelio. Tas pats su toliau isidėsčiusiomis knygomis: efeziečiams, filipiečiams, kolosiečiams kalbant apie meilę ir jos išraišką per bažnyčią, tesalonikiečiams perduodant žinią apie viltį. Kadangi vilties išsipildymas nereikalauja nei pataisymo, nei kokios nors auklybos, logiškai daugiau ta tema laiškų ir nėra. Galiausiai trys paskutiniai Pauliaus laiškai: Timotiejui, Titui ir Filemonui – apie bendrystę ir tarnystės modelį – jos pagrindai, klaidos ir pamokos... Toliau gi seka Biblijos finalas: išlikimui Suspaudimo metu taip reikalinga informacija – „tranzitinis“ Hebrajų laiškas pasklidusiems po pasaulį žydams, ir toliau – septynios „kolonos“, apie kurias kalbama dar Senajame Testamente (Pat. 9:1). Apie jas savo laiške vėl prabyla Petras (1 Pt.1:5-7). Tai – ant tikėjimo pagrindo stovintys: dorybė (Jok.), pažinimas (1Pt), susivaldymas (2Pt), ištvermė (1Jn), dieviškumas (2Jn), broliškumas (3Jn) bei geraširdiškumas (Jud) – apie šiuos dalykus būtent kalba septyni apaštalų laiškai, kol galiausiai viskas ateina iki Apreiškimo knygos – iki antrojo Viešpaties atėjimo ir Jo karalystės žemėje įkūrimo. Tad, jei ko nors ieškome Biblijoje, visa tai tikrai nesunku rasti konkrečiose „lentynėlėse“. Na o jau tada – pasimokyti iš viso to ir ugdyti savo vidinį žmogų.

Biblijos knygų ratas (paspauskite ant paveiksliuko, kad pasididintų)

Beje, neatsitiktinis yra ir šių knygų padalijimas į 5-12-5 (Senajame Testamente) ir likę 22 knygos. 5 Biblijoje paprastai žymi mirtį, 12 - visa, kas susiję su Izraelio tauta, jos struktūra: 12 apaštalų, 12 sostų, 12 giminių ir t.t. Beje, tokia va įdomi geometrija, susijusi su šiais skaičiais:

Kaip sakant, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių... :)

Tikiu savaip...

2009-01-08T08:47:00.008-06:00

Per šventes teko nemažai išgirsti įvairių žmonių nuomonių tikėjimo tema. Vieno jų sąmonė nuo vaikystės persmelkta katalikybės stereotipų, ir jis sako: „Na, turbūt tik tokie doruoliai, kaip ... nueis į dangų. O aš kas? Tiesiog eilinis nusidėjėlis“... Dar buvo mergina, kurios mamą neseniai „suvalgė“ vėžys – taip dažnai šiais laikais pasitaikanti liga. Kai ji buvo užklausta apie tikėjimą, ji pasakė: „Apie Dievą aš turiu savo nuomonę, ir tikiu savaip... Aš nemeluosiu, aš tikiu, kad jis yra, pasitikiu juo, tačiau aš neinu į bažnyčią, nesu labai religinga... Tikriausiai tai labai blogai, bet manau kad kiekvieno žmogaus teisė rinktis... As labai pykstu, kad Dievas pasiėmė mano mamytę... Labai neteisingas mūsų gyvenimas – atima tuos žmones, kurie yra labai geri...“ Į tai merginai vienas mano pažįstamas atrašė laišku, kuriuo leido pasidalinti... Manau, jis atsako į klausimą ir minėtam „eiliniam nusidėjėliui“... Be to, net neabejoju, kad kažkam tai gali būti ne blogesnis atsakymas į jų keliamus klausimus... Atsakymas į laišką: „Nieko baisaus, kad nesi religinga, sakyčiau netgi labai gerai. Religija – tai žmogaus sugalvotas būdas garbinti Dievą, kuris nesusijęs su tikru tikėjimu, užrašytu Biblijoje. Jei pastebėsi, visos pasaulio religijos mini Dievo vardą, tačiau visos yra skirtingos. Vien tai parodo, jog tai – netikra. Tai atspindi vien tos vietos kultūrą, žmonių įsitikinimus, prietarus, tradicijas, apeigas ir t.t. Po Kristaus mirties ir prisikėlimo Jo apaštalai skelbė žmonėms jiems patikėtą žinią. Jie nieko kito neskelbė, tik Dievo žodį, kuris skirtas kiekvienam paprastam žmogui, o ta žinia skirta sielų išgelbėjimui. Ta žinia netrukus buvo užrašyta į Bibliją graikų kalba, o vėliau išversta ir į kitas kalbas. Visas tas procesas tęsiasi ir toliau – žmonės (nebe apaštalai) toliau skelbia tą pačią žinią. Tie, kurie tiki ta žinia, tų žmonių sielos išgelbėjamos iš pragaro, ir jiems dovanojamas amžinas gyvenimas. Visi tie, kurie tiki Biblija, tiki tuo pačiu, nes visiems skelbiama ta pati žinia. Tikėjimas Biblija neturi nieko bendra su religija. Mes tikime surašytais Dievo žodžiais, kuriuose yra tiesa, kai religija tuo tarpu yra kilusi iš žmonių. Paimkime kad ir katalikybę. Tai – žmogaus sukurta religija, kilusi iš pagonių papročių. Katalikai meldžiasi už mirusius, garbina Dangaus Karalienę, garbina statulas ir t.t. Biblijoje rašoma apie tokią pačią veiklą, kurią darė pagonys prieš tūkstantmečius, ir Dievas smerkia tokius dalykus – tokia veikla Jam yra pasibjaurėjimas. Jei domėjaisi istorija, nuo 500 iki 1600 metų buvo tamsūs laikai. Romos katalikai valdė visą pasaulį. Valdžia buvo religijos rankose, nebuvo valstybinės valdžios, kaip šiandien, viską valdė ne karalius, ne prezidentas, bet Popiežius. Tais laikais buvo uždrausta skaityti Bibliją, buvo žiauriai persekiojami tikintieji Biblija. Pas ką rasdavo namuose Šventąjį Raštą, tą bausdavo mirties bausme. Vienas žmogus 1500-aisiais metais išvertė Raštą į anglų kalbą, už ką jis buvo sudegintas ant laužo. Visus žmones, kurie tikėdavo Dievo žodžiais, surašytais Biblijoje, taip pat sudegindavo ant laužo. Čekijoje viduramžiais gyveno apie 4 milijonus gyventojų, bet po katalikų kryžiaus žygių jų beliko vos 800 000. 3,2 milijono buvo išžudyti, nes jie tikėjo Biblijos skelbimu. Ir tas sąrašas nesibaigiantis... Štai kas atsitinka, kai valdo religija. Religija priešinasi Dievo žodžiui ir nekenčia tų, kurie tiki Dievo žodžiais bei juos skelbia. Tai aiškiai liudija kruvini istorijos puslapiai. Dėl tavo mamytės – Dievas čia niekuo dėtas. Tavo mamytę numarino vėžys. Kai Dievas sukūrė Adomą ir Ievą, jie gerai sutarė su Dievu. Bet vėliau jie nusidėjo, ir tada Dievas juos prakeikė. Nuo to laiko visi žmonės gimsta nuodėmingi, nes visi yra Adomo ir Ievos palikuonys. Dėl to žmonės ir serga, kaip Biblijoje rašoma: „Visa kūrinija yra gedimo vergovėje“. Tavo mamytė susirgo ne todėl, kad Dievas ją norėjo pasiimti, bet todėl, kad ji „sugedo“. Mes visi gimstame paveldėdami iš Adomo prakeikimą. Kiek žmonės besukurtų vaistų, vis tiek atsiranda ligos, kurios žmogų nugali. Miršta kūdikiai, paaugliai, jauni žmonės, kaip tavo mama. Visa tai – gendančios kūrinijos pasekmės. Dievas neatima žmogaus gyvybės, nepasiima nei vieno pagal savo norą. Tai gendančios kūrinijos procesas, kaip ir visi kiti gamtos dėsniai, kurie, beje, yra Dievo sukurti. Dievui rūpi ne mūsų kūnų būsena, o mūsų siela. Siela Dievo akimis nepalyginamai svarbesnė, nes kūnas gyvena labai trumpai, o siela – amžinai. Dievas gelbėja žmonių sielas nuo amžinosios kančios pragare per tą senąją gerą žinią, kurią skelbė apaštalai po Kristaus prisikėlimo, o dabar ją toliau skelbia Biblijos tikintieji – tai, kad Kristus mirė už mūsų nuodėmes, kad savo krauju mus atpirko iš pražūties. Gerų žmonių nėra. Biblijoje aiškiai apie tai rašoma. Jei mes būtume geri, Dievui nebūtų reikėję siųsti Savo Sūnaus, kad Jis mirtų už mūsų nuodėmes. Pagalvok apie tai...“

Pažvelgus Dievo ir žmogaus akimis...

2008-12-31T11:34:00.008-06:00

Ne mano tai idėja, tačiau ji pasirodė pakankamai prasminga metų pabaigai... Apie tai, kaip vieni ar kiti dalykai atrodo Dievo bei žmogaus akimis. Tiesiog pamąstymui, kokiais standartais gyvename mes patys, kiek esame aprazgyti stereotipų, savų principų ar tiesiog nežinojimo... Du kontrastai – žmogiška prigimtis ir Dievo išmintis...

– Nes mano mintys yra ne jūsų mintys, ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. (Izaijo 55:8)

Žavumas ir grožis žmogui – nuostabūs, tačiau Dievui tai tik tuštybė (Pat. 31:30). Turtai žmogui – geidžiamas dalykas, Dievui tai – visokio blogio šaknis (1 Tim. 6:10); jie pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę (Pat. 23:5). Kilmingumas žmogui – siekiamybė, Dievui tai – melas (Ps. 62:9). Rūpesčiai žmogui tai – nemalonumas, Dievui tai – augimas (Rom. 5:3-5). Skurdas žmogui – ko jis bet kokia kaina nori išvengti, Dievui tai vertingiau už turtus (Pat. 15:16-17; 19:1). Vaikai žmogus tai laiko našta, Deivui vaikai – tai palikimas, dovana (Ps. 127). Evoliucijos teorija žmogui tai nuostabus mokslas, Dievui tai tik tariamas pažinimas (1Tim. 6:20). Kvaili juokai ir nešvankūs sąmojai žmogui tai juokinga ir smagu, Dievui tai tuštybė (Ekl. 7:5-6), užtraukianti Jo rūstybę (Ef. 5:4-6). Savireklama, savigyra žmogui atrodo išmintinga, Dievui – tai, kas jį pažemins (Mt. 23:12, Pat. 27:2). Žmogiška prigimtis žmogui gera ir priimtina, tačiau Dievas sako, kad nėra nei vieno, kuris darytų gera (Rom. 3:12). Religija žmogus galvoja, kad visos religijos turi dalį tiesos ir veda į tą patį Dievą, tačiau Dievas sako, kad tik Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir niekas neatiena pas tėvą kitaip, kaip tik per Jį (Jn. 14:6). Religijų harmonija žmogui tai – tikslas, tačiau Dievas sako, kad Kristus neturi nieko bendra su Belialu (2 Kor. 6:14-15). Pragaras žmogus mano, kad tai tik religinis mitas, Dievas sako, kad tai lemtis kiekvieno, kuris mirs be Kristaus (Jn. 3:36, Ef. 5:6).

Originalas angliškai čia.

Gražių ir prasmingų visiems ateinačių 2009-ųjų metų!

Šiek tiek pie brandą...

2008-12-02T18:45:00.011-06:00

Prieš keltą dienų stebėjau, kaip aštuonmetis berniukas, atsivertęs matematikos užduočių knygą, godžiai sprendė uždavinius. Nuo pernkerių pradėjęs skaičiuoti, greitai perpratęs dviženklius skaičius, šiandien jis greičiau už mane mintinai deda, atima, daugina juos nei nemirktelėjęs. Tad ir dabar, išsprendęs visas užduotis, esančiame lape, vertė sekantį puslapį, bet staiga pareiškė: – Šito nespręsiu... Jau buvo beverčiąs kitą lapą, kai aš paklausiau, kodėl jis nespręs uždavinių, susijusių su dalyba. – Todėl, kad aš nesuprantu. Man neįdomu. Ir toliau pasileido reaktyviniu greičiu spręsti sudėties, atimties bei daugybos uždavinių... Prieš kurį laiką teko matyti filmą „Religulous“. Lietuviškai, jei išvertus pažodžiui, tai gautųsi kažkas panašaus į „Religijuokingas“. Man asmeniškai pasirodė, kad šis filmas pastatytas kontraargumentuojant į Ben'o Stein'o „Expelled. No intelligence allowed“. Nors filme „Religulous“ paliečiama kiek kitokia tema, bet principas iš tiesų panašus. Tik žaidimas šį sykį vyksta į priešingus vartus. Jei Ben'as Stein'as gina Aukštesniojo intelekto teoriją prieš evoliucionistus, tai Bill'as Maher'is filme „Religulous“ netikinčiojo žmogaus akimis žvelgia į įvairias religijas bei bando rasti atsakymus į tam tikrus, sakyčiau, labai protingus klausimus. Deja, galima sakyti, kad NEI VIENAS iš kalbintų krikščionių (bei kitų tikėjimų išpažinėjų) filme nesugeba atsakyti į jiems užduotus klausimus. Tad ar nuostabu, jog pasaulis ir toliau smagiai juokiasi iš krikščionių, susipainiojusių savo atsakymuose, bei iš tiesų nežinančių, kaip ten visgi – Jėzus liepė parduot visą turtą, kurį turi, bei išdalinti vargšams, ar būti turtingu (nepasant to, kad „kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui įeiti į dangaus karalystę“) ir traktuoti tai kaip didžiausią Dievo palaiminimą... Įdomu tai, kad B. Maher'is daug kur pasirodė žymiai labiau išprusęs ir apsiskaitęs, susipažinęs su Raštu,nei tie, kurių jis klausinėjo... Ką bendro turi šios mano dvi istorijos? Nebrandą. Taip pavadinčiau. Paviršutiniškumą. Vaikiškumą. Vis ketinu perskaityti R. Dawson Barlow knygą „The Apostasy of the Christian church“, kur jau iš turinio aišku, kad krikščionybė kuo toliau, tuo labiau išsigimsta, nes kuo toliau, tuo labiau yra atmetamas brandus Biblijos studijavimas bei pažinimas. Daug populiaresnės daugumos tikinčiųjų tarpe yra knygos APIE Bibliją, bet ne pati Biblija. Ar tada keista, kad gimsta vis daugiau ir daugiau interpretacijų, vis labiau ir labiau tolstama nuo tikrosios tiesos, ko pasekoje yra daug peno filmų kūrėjams bei dar daugiau juoko paprastiems netikintiesiems..? Ir ar keista tada, jei Kostas Burbulys, vienas paskutiniųjų vertęs į lietuvių kalbą Bibliją, savo knygoje „Gyvendamas privalai“ pareiškia, kad lietuviams nereikia pažodinio Rašto vertimo – reikia tik jau gerai sugromuluotos, sklandžios minties, nesvarbu, kaip arti ar toli ji bebūtų nuo originalo. Tai ir yra - patys save nuskurdinam, patys save laikom „bukais“, tad nenuostabu, jog ilgainiui visas gyvenimas pasidaro paviršutiniškas, skubotas, tuo tik nuvertėdamas... Būdama Londone lankiausi skirtingose bažnyčiose, kuriose lygiai taip kaip ir katalikų banyčiose savu laiku, supratau girdinti tą patį: perskaitoma kokia nors Rašto vieta, Biblija užverčiama, o toliau minia klausosi kunigo/pastoriaus išvedžiojimų, jo minčių ta tema, kas dažniausiai yra tik interpretacija, o ne pats Raštas, nors rašoma: „skelbk žodį“ (2 Tim 4:2). Ne mintį, ne savo pamąstymus, ne savus pamokymus, bet tą grynuolį, kuris „ kaip žemės krosnyje išgrynintas sidabras, septynis kartus išvalytas“ (Ps. 12:6). Ir, iš tiesų, nieko negali kaltinti... Nebent Adomą, kuris padėjo pradžią pasaulio ir žmogaus degradacijai, kūrinijos griuvimui ir gedimui (Rom. 8:21). Ir visa, kas vyksta, tėra laiko klausimas. Bet, kaip ten bebūtų, nors tai, kam skirta mirti, tas ir suirs, tačiau amžini dalykai visuomet liks amžini, ir jų tobulinimas bei puoselėjimas šiandien turėtų tapti tuo pagrindu, kuris klojamas tais mums skirtais paraginimais: „Todėl nemiegokime, kaip kiti miega; bet budėkime ir būkime blaivūs.“ (1Tes. 5:6)... Telieka viltis, kad tie, kas ieško, ras, kad tie, kurie pakeliui, suspės, kad tie, kurie nežino, sužinos...

Krikščionybė ir Kinija

2008-11-14T13:02:00.009-06:00

Kiniečių kalbos nemoku, tačiau vienas tyrinėtojas, pasigilinęs į kai kuriuos kiniečių hieroglifus, atrado labai įdomių dalykų. Pvz., ar žinot, iš ko susideda kiniečių hieroglifas, reiškiantis žodį „laivas“? O gi iš trijų stilizuotų elementų: valties, skaičiaus 8 ir burnų/asmenų...

Ar nepanašu į Nojaus arką ir jos sudėtį?.. O ar žinote, iš ko sudarytas kiniečių žodis „žmogus“?

Iš ko buvo padarytas Adomas? Ar ne iš žemės dulkių, kurioms buvo įpūsta gyvybė?..

Paralelės. Sena ir nauja

2008-11-14T12:38:00.009-06:00

Sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi. Tačiau taip pat sakoma, kad istorija kartojasi, arba kad nauja – tai užmiršta sena. Abiems pastariesiems posakiams ne per seniausiai išgirdau, sakyčiau, įdomių palyginimų. Pažvelkime į grubų vienos Dievo plano atkarpos išdėstymą: Senasis pasaulis Nojaus arka 120 įspėjimo/ apsigalvojimo metų Tvanas Naujasis pasaulis O dabar štai kita Dievo plano atkarpa: Šių dienų pasaulis Mažoji kaimenė virš 2000 metų 7 suspaudimo metai Naujas dangus ir žemė. Ar jums tai neatrodo panašu? Taip kaip Nojaus dienomis Dievas paskelbė apie artėjantį tvaną ir davė žmonėms apsigalvoti 120 metų (Pr. 6:3), taip ir Jėzus, paskelbęs apie artėjančią Dangaus karalystę, apreiškė savo „ilgą kantrybę“ (2Pt. 3:15), kuri pasibaigs kaip ir tada – griausminga Dievo rūstybės kulminacija, prieš tą karalystę įkuriant. Tik tuomet tai buvo tvanas, po kurio Dievas davė žmonės vaivorykštę, kaip ženklą, kad niekumet daugiau nebeužlies visos žemės vandeniu (Pr. 9:13), na o kitą kartą tai bus 7 suspaudimo metai bei jų metu išlieta Dievo rūstybė įvairiomis negandomis, po kurių bus sukurta nauja žemė ir dangus (Apr. 21:1). Beje, Tvano metu išsigelbėjo tik 8 žmonės. Tai – mažuma – to meto „mažoji kaimenė“ (Lk. 12:23)...

Apie taisykles

2008-11-14T11:15:00.006-06:00

Kalbant apie Bibliją, ypač apie Senajį Testamentą (ST), neretai kalbama apie jį kaip apie tam tikrų taisyklių rinkinį. Tai – tie patys 10 Mozei duotų Dievo įsakymų, daugybė kitų nurodymų Izraelio tautai, pradedant buities detalėmis, švenčių šventimo ypatumais, baigiant statybomis, kur kiekviena detalė, kiekviena virvelė buvo suskaičiuota, kiekvienas indas pasvertas... Ar egzistuoja koks nors taisyklių rinkinys, kuris būtų priskirtas Naujajam testamentui (NT)? Tam metui, kai įsigalioja testamentas (Hbr. 9:14 - KJV). Gal 6:15-16 rašoma: „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys. Ir visi, kurie vaikšto pagal šią taisyklę, tebūnie jiems ramybė bei gailestingumas ir Dievo Izraeliui. Taigi, Naujojo Testamento taisyklė yra naujas kūrinys, t.y Kristaus kūnas. Tai jame viešpatauja ramybė nuo Dievo rūstybės (1Tes. 5:9; 2Pt. 3:15 - KJV) bei gailestingumas laikinai puolusio Izraelio (Rom. 11:25 - KJV) atžvilgiu. Gal todėl ne veltui Paulius visuose savo laiškuose skelbia: „Malonė jums ir ramybė“. Iki tol, kol bus išlieta Dievo rūstybė, pranašauta Izraelio pranašų. Kokiu pagrindu veikė ST taisyklės? Labai geras to pavyzdys yra Pakartoto įstatymo knygos 28 skyrius, kur smulkiai išdėstomi Dievo palaiminimo bei bausmės išliejimo atvejai, pagrįsti principu „Jeigu... jeigu...“ Kaip tuo tarpu veikia NT Naujo kūrinio taisyklė? Kas tai per taisyklė, apie kurią pakartotinai primenama Fil. 3:6 ir 2Tim. 2:5? Jei Senajame testamente visko mokė Įstatymas, dabar gi randame, kad mus visko moko Dievo malonė: „Nes Dievo malonė, kuri neša išsigelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms, mokindama mus, kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje...“ (Tit. 2:11-12 - KJV) Įdomu tai, kad šis trejetukas – blaivumas • teisumas • dieviškumas yra priešingybė kūno geismui • akių geismui • išdidumui, per ką į mūsų gyvenimą ateina nuodėme (1Jn. 2:16 - KJV), t.y., kitaip tariant, yra tie ginklai, kuriuos pasirinkdami keičiame savo mąstymą (Rom. 12:2 - KJV). Tokios štai, berods, paprastos mūsų šiandieninio gyvenimo taisyklės. Kitas klausimas, kiek pavyksta mums jų išmokti ir pritaikyti realiame gyvenime...

Pamąstymui

2008-11-14T10:22:00.011-06:00

Seniai berašiau. Ne todėl, kad neturėčiau apie ką, greičiau – atvirkščiai – galvoje per daug dalykų, ir vienas lenkia kitą... Kol sugalvoju, jog reikia parašyti apie vieną iš jų, kitas užlipa ant viršaus, ir taip senesnės mintys pabėga, o procesas kartojasi diena iš dienos... Tačiau šiandien, paskatinta vienos sesės, nutariau kiek stabtelt ir ištraukti iš savo užrašų sąsiuvinio keletą temų... Pradžiai – nedidelė įžvalga pamąstymui... Ne paslaptis, kad nemažai tikinčiųjų kreipia didžiulį dėmesį į gyvenimo aplinkybes, kaip į savotiškus Dievo jiems siunčiamus ženklus. 1 Kor 2:6-9 rašoma: „Tačiau mes kalbame išmintį tarp tų, kurie yra tobuli, tačiau ne šio pasaulio išmintį, nei šio pasaulio kunigaikščių [...] Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Jei Dievo mums paruoštų dalykų nei akimis, nei ausimis, nei širdimi negalime fiksuoti, ar gali būti tos visos fizinės aplinkybės tais ženklais mums, kurie esame ištobulinti..? (plg. su 1Tes. 3:10) Kas tuomet yra gyvenimo aplinkybės – pasaulio dalykai, per kuriuos einame, kokie jie bebūtų, tobulindami savo vidinį žmogų, ar kas kita, kuo esame įpratę jas laikyti, remdamiesi į jas..?

Didžiausias iš jų...

2008-09-30T13:15:00.013-05:00

Paskutiniu metu daug galvojau apie krikščionių bendravimą. Apie tai, kad krikščionybei išsigimstant randasi tiek daug kivirčų, nesusipratimų bei rietenų, į kurias žiūrėdami netikintieji tik kraipo galvas ir mąsto: „jei visa tai – krikščionybė, aš nenoriu būti jos dalimi“... Prieš savaitę apie visa tai kalbėjome su broliais ir sesėmis Kristuje, kurie buvo susirinkę prie pietų stalo viename jaukiame pažįstamų name. Mūsų buvo aštuonetas. Kiekvienas su savu gyvenimu, su skirtinga krikščioniško gyvenimo patirtimi, su skirtingu požiūriu į gyvenimą, tačiau susieti vieno tikslo – dalintis gyvenimu, mokytis būti ta šviesa, kuria turime būti pasaulyje, kaip Kristaus ambasadoriai žemėje... Šį pokalbį išprovokavo mūsų pastoriaus sekmadieninis pamokslas, kuriame kalba nors ir nėjo apie savus įsitikinimus ir sąvąjį teisumą, tačiau sukosi apie dalykus, kurie gali būti pamatuoti tik širdimi. Apie dalykus, kurie ir turi likti savi, neprimesti kitiems, nes kiekvienas esame skirtingas, ir „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno“ (Rom. 3:10). Tad ar gali primetinėti kitam tai, kas nėra teisinga?.. Biblijoje visuomet rasi pateisinimų tiek vienai, tiek kitai pusei, reikia tik noro. Kitas klausimas, kaip išmintingai visa tai suvaldysi ir kam panaudosi – savęs pateisinimui, kito sugniuždymui ar ko nors prasmingo statymui... Ne per seniausiai teko susirašinėti su vienu tikėjimo broliu, kuris aršiai puolė mano įsitikinimus. Nežinau, kokie buvo jo širdies ketinimai – ar sumenkinti mane, ar iškelti savo teisumą, tačiau kas kartą bandant atsakyti į jo laiškus, mintyse sukosi ir sukosi šios dvi Rašto vietos: „ Ir dabar pasilieka tikėjimas, viltis, geraširdiškumas – tie trys; bet didžiausias iš jų yra geraširdiškumas.“ (1Kor. 13:13) bei „Tegul kiekvienas būna pilnai įsitikinęs savo paties protu.” (Rom. 14:5). Tokiais atvejais bendravimas tampa išties dideliu iššūkiu. Juk geraširdiškumas nieko bendro neturi kivirčais, su rietenomis ar teisumo įrodinėjimu... Kita vertus, ar gali apginti savąją nuomonę (kuri, aišku, priešinga oponento nuomonei) taip, kad visame tame, kas parašyta, spinduliuotų tas geraširdiškumas, ta šviesa, kuri ir turi spinduliuoti iš bet kurio tikro krikščionio... Grįžus po popietės pas draugus, kur diskutavome šiomis ir panašiomis temomis, ilgai mąsčiau. Apie tai, kad lengva išlikti aukštumoje, kai šalia – tokie patys. Ir taip nelengva išsilaikyti tose aukštumose, kai kažkas už rankovės visomis jėgomis tempia žemyn prieš tavo valią. Kita vertus, juk tik taip išbandai savo jėgas, tik taip išbandai savo tikėjimą, atrandi savo silpnas vietas, kurios reikalauja didesnio dėmesio, taip suteikdamos galimybę pasiruošti, subręsti ateinančioms kovoms... Galiausiai atrandi ir tuos, kurie tokiose situacijose gali pasidalinti savo išmintimi ir gyvenimiška patirtimi... Po visų apmąstymų atradau krikščionio brandos matą. Matą, kuris ir uždengtas šviečia, prie kurio visada traukia, kartais net nesuprantant, kodėl... Ir dar kartą įsitikinau: gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Ir tuo, kad net ir bloga patirtis vis tiek yra neįkainuojama patirtis...

Paralelės. Du medžiai.

2008-08-28T13:20:00.005-05:00

„Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, malonius pažiūrėti ir gerus maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo” (Pr. 2:9) „... bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo, tu nuo jo nevalgyk, nes tą dieną, kurią tu valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi“ (Pr. 2:17) Du medžiai Edeno sode: vienas gyvybės, kitas – mirties. Visada renkamės iš dviejų kelių. Vienas visada link gyvenimo, kitas – link mirties...

Paralelės. Gyvybės kvapas.

2008-08-28T13:14:00.010-05:00

Seniai galvojau, kad verta kažkur užrašinėti trumpas, vieno sakinio paraleles, kurios atsiveria apie gyvenimą, skaitant Raštą... Paskui pagalvojau, kodėl gi negaliu to padaryti čia? Taigi, nuo šiol, kategorijoje „paralelės” bandysiu sukaupti savo pastebėjimus, kurie nespėja išsibarstyti... „Ir VIEŠPATS Dievas suformavo žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; ir žmogus tapo gyva siela“ (Pr. 2:7) Adomą gyvu padarė gyvybės kvapo įkvėpimas. Kaip ir kūdikis apie savo atėjimą į šį pasaulį supranta iš pirmojo įkvėpimo oro savais plaučiais...

Yra laikas kalbėti...

2008-08-25T14:01:00.011-05:00

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai. (Ekl. 3:1-8)

Šiandien man – laikas kalbėti... Nes per pastarąsias keletą savaičių ne kartą gimdžiau mintis ir jas marinau... Bandžiau sodinti savaip suprantamus gėrio daigus, o paskui rauti, pamačius, kad dirva tam netinkama... Žudžiau žodžiu tai, kam neradau vaistų, kad galėčiau pagydyti... Grioviau tylos sienas ir stačiau bendravimo pagrindus... Verkiau iš nevilties ir juokiausi, suprasdama, kad nieko negaliu pakeisti... Gedėjau prarasto laiko ir šokinėjau iš laimės gavusi daugybę meilės ir pažinimo... Net ir akmenis mėčiau į daržą, iš kurio vėliau juos rinkdama galėjau pasižiūrėti į savo pačios daržą iš šono... Bandžiau apkabinti, bet teko susilaikyti, kai priešininkas nusisuko... Atrodė, kad įgyjau priešo palankumą, bet tuoj pat jį praradau... Laikiau žodžius tiek, kiek galėjau, bet paskui išmečiau į šiukšlių dėžę... Perplėšiau daromą dovaną, nes supratau, kad galėčiau padaryti geriau, todėl siuvau iš naujo... Tylėjau iki šiandien, todėl dabar kalbu... Kad suteikčiau kažkam progą mylėti arba nekęsti... Kad vis dar tęstųsi taika širdy, kai aplinkui tiek daug karo... Ir viskas susiveda į vientisą gyvenimą, kuris dar vakar vadinosi ateitimi, o šiandien jau yra praeitis... Dar ne per seniausiai į mūsų gyvenimą pasibeldė įdomus išbandymas. Su puikia galimybe stebėti, kiek esi kūniškas, kiek visgi sugebi duoti kelią Dvasios veikimui tavyje... Tris savaites mūsų namuose gyveno viešnia iš Rusijos, kurią pažinojome vos iš keleto elektroninių laiškų. Greitai supratome, kad toks žmogus – kietas riešutėlis ne tik mums, bet ir aplinkiniams :) Kaip bendrauti su tokiu žmogumi, kuris iššaukia nieko daugiau, tik tavo kūniškumą, norą priešintis to žmogaus ego, norą paprasčiausiai nusisukti ir bėgti kuo toliau? Kaip išlikti išmintingu ten, kur viršų ima emocijos ir niekas daugiau?.. „Bjaurėkitės tuo, kas pikta; prilipkite prie to, kas gera. Būkite vienas kitam maloniai nusiteikę broliška meile; su pagarba teikiantys vienas kitam pirmenybę; [...] besidžiaugiantys viltyje; kantrūs varge; nepaliaujantys maldoje; dalinantys šventųjų būtinybei; atsidavę svetingumui. Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkite su tais, kurie verkia. Būkite vienas su kitu vienminčiai. Nesirūpinkite aukštais dalykais, bet nusižeminkite iki žemo luomo žmonių. Nebūkite išmintingi savo pačių pasipūtimais. Neatmokėkite nei vienam piktu už piktą. Rūpinkitės sąžiningais dalykais visų žmonių akyse. Jei būtų įmanoma, tiek kiek yra jumyse, gyvenkite taikiai su visais žmonėmis. Brangiai mylimi, nekeršykite patys, bet verčiau užleiskite vietą rūstybei, nes yra parašyta: ‘Mano yra kerštas; aš atmokėsiu, – sako Viešpats.’ Todėl jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį; jei jis trokšta, pagirdyk jį, nes taip darydamas tu sukrausi ugnies žarijas ant jo galvos. Nebūkite pikto nugalėti, bet nugalėkite pikta geru.“ (Rom. 12:9-21) „...jus irgi raginame, kad jūs nepriimtumėte Dievo malonės veltui [...] Niekuo nesukeldami pasipiktinimo, kad tarnystė nebūtų peikiama, bet visuose dalykuose pasirodydami kaip Dievo tarnai: dideliu kantrumu, sielvartuose, stokojimuose, varguose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkavimuose; tyrumu, pažinimu, ilga kantrybe, maloningumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės, garbe ir negarbe, piktu pranešimu ir geru pranešimu, kaip klaidintojai, tačiau teisūs; kaip nežinomi, tačiau gerai žinomi; kaip mirštantys, ir štai mes gyvename; kaip baudžiami, ir nenužudomi; kaip liūdintys, tačiau visuomet besidžiaugiantys; kaip vargšai, tačiau daugelį padarydami turtingais; kaip nieko neturintys, tačiau turintys visus dalykus.“ (2Kor. 6:1-10) Šios visos eilutės sukosi galvoje pastarųjų mėnesių gyvenime kas dieną po keletą kartų. Sukosi tol, kol apsigyveno manyje. Kol dvasia pasisotino jomis, duodama savo vaisius... Džiaugiuosi, kad patyriau tai, kas rašoma 2Tim. 2:7: „Apgalvok, ką sakau; ir Viešpats tau duos supratimą visuose dalykuose.“ Ar lengva tai įgyvendinti? Dar ne taip seniai būčiau pasakius, kad ne. Šiandien žinau, kad yra kitaip. Be abejo, tai įmanoma ne savo jėgomis, nes jei būtų mūsų valia, panašu, kad žmogiška prigimtis kištų koją kiekviename žingsnyje, o žmogiški įsitikinimai bėgtų priešinga šiems pamokymams linkme. Ir tai tik patvirtina žodžiai, užrašyti Gal. 5:16-17: „Tad aš sakau tai: vaikščiokite Dvasioje, ir jūs nevykdysite kūno geidulių. Nes kūnas geidžia priešingai Dvasiai, o Dvasia priešingai kūnui, ir šitie yra priešingi vienas kitam, todėl jūs negalite padaryti dalykų, kurių jūs norite.“ Tad jei norime visa tai įvykdyti, belieka vaikščioti pagal Dvasią, leisti jai gyventi mūmyse bei skleisti tą šviesą, kuriai esame pašaukti. Gera pajusti veikiantį Dievo žodį. Žodį, kuris veiksmingai veikia mumyse, kurie tikime (1Tes. 2:13). Žinoti jį ne teoriškai, bet jausti kiekvienoje sąmonės kertelėje, kai pagaliau sugebi kiekvieną mintį paduoti į nelaisvę, kad paklustų Kristui (2Kor. 10:5)... Todėl kol pasaulis su siaubu žiūri iš šono į viską, kas vyko tas tris savaites, šūkčiodami iš siaubo ir pasipiktinimo viešnios elgesiu, aš švenčiu pergalę. Dvasios prieš kūną. Tikiuosi, kad ne paskutinę :)

Dievo planas

2008-08-18T09:32:00.006-05:00

Jau seniai turėjau šią įdomią schemutę, kurią pagaliau prisiruošiau įdėti ir čia. Pavadinčiau ją Dievo planu. Prieš beveik 100 metų ją sudarė pastorius J. C. Oheras. Ir nors joje ir sužymėta viskas, ką galima rasti Rašte, tačiau dauguma kertinių Dievo plano dalykų visgi yra. Vertikalėse sužymėti chronologiniai įvykiai, horizontaliai - per laiką keitęsi įvykiai, Dievo ir žmonių veiksmai. Visa tai, kaip matyti, susipina į vientisą piešinį, kuris yra neblogas pagalbininkas atsirenkant įvairius dalykus, esančius Rašte. Gero pasistudijavimo!

Kristaus kūnas...

2008-07-22T07:45:00.021-05:00

Kai pradėjau Biblijos studijas ir išvažiavau iš Londono, palikdama ten esančią sekmininkų bažnyčią, daug kas stebėjosi pasikeitusiu mano požiūriu į daugelį dalykų Biblijoje, kartais gan atsargiai, o kartais atvirai kreivai žiūrėdami į mano išsakytas mintis. Tačiau kiek tai buvo įmanoma tam kartui, stengiausi kuo mažiau visa tai deklaruoti – juk kiekvieno valia tikėti tuo, kuo jis pats tiki, kiekvieno valia rinktis, kokiais argumentais tikėti. Tuo labiau, kad kiekvienam mūsų yra skirtingai nušviečiami tie dalykai, skirtingai susijungia tos loginės suvokimo grandys, iš ko kiekvienas pasidarome savas išvadas. Tačiau šiandien matau, kad visgi yra žmonių, kuriems tai įdomu ar bent smalsu, kodėl aš manau būtent taip, kodėl mano tikėjimas remiasi tais dalykais. Be abejo, didžiausias skirtumas tarp to, kuo tikiu aš, ir tarp to, kuo tiki sekmininkai, yra Kristaus kūno bažnyčios atsiradimo pradžia. Apie jį todėl šiandien ir nutariau parašyti. Kaip žinia, sekmininkų nuomone, Kristaus kūno bažnyčios pradžia siejasi su Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje aprašytu Šv. Dvasios išliejimu ant tikinčiųjų. Mano ir kitų po pasaulį pasklidusių krikščionių, nepriskiriančių savęs jokiai denominacijai, nuomone, Kristaus kūnas prasidėjo Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, kai Kristus apreiškė Sauliui, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi, paslaptį, apie kurią anksčiau nebuvo niekur Biblijoje kalbama, o t.y. apie Kristaus mirties ant kryžiaus prasmę. Bet pradėkime nuo Sekminių šventės Jeruzalėje, į kurią buvo susirinkę žydai, kaip ir Jėzus jiems buvo liepęs: „ir [Jėzus] būdamas su visais kartu susirinkusiais, jiems įsakė, kad jie neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado“ (Apd. 1:4). Po šio paliepimo, kaip matome antrame skyriuje, tikintieji ir susirinko Jeruzalėje, kur ant jų nusileido ugnies liežuviai, jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis, aplinkiniams suprantamomis kalbomis (kaip rašoma Apd. 2:9-11, susirinkusieji buvo iš skirtingų kraštų, kalbėję skirtingomis kalbomis). Dėl to susirinkusieji ir stebėjosi: „Štai argi ne visi šitie kalbantys yra galilėjiečiai? Ir kaip gi mes kiekvienas girdime savo pačių kalba, kuria mes gimėme?“ Nustebusiems Petras paaiškina: „tai yra tai, kas buvo pasakyta pranašo Joelio...” Kaip matome, tai yra dalis tos pranašystės, kuri kažkada buvo duota, kad išsipildytų. Kaip rašoma toliau, matydami visus šituos ženklus, suprasdami kątik išsipildžiusią pranašystę, daug ten susirinkusiųjų įtikėjo ir „tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų“ (Apd. 2:41). Klausimas, prie ko prisidėjo tie susirinkę, kurie įtikėjo. Prieš tai, Apd. 1:12-13, rašoma: „Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu. Ir kai jie buvo įėję, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas bei Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.“ Kalba eina apie Jėzaus mokinius, kurie buvo tikintieji, jau pakrikštyti Jono Krikštytojo krikštu (Apd. 1:5). Taigi prie visų šių tikinčiųjų, kurie susirinko Jeruzalėje, prisijungė tie mano anksčiau minėtieji trys tūkstančiai naujų tikinčiųjų. Palikim tam kartui šią grupę žmonių ir persikelkime į tas Rašto vietas, kur kalbama apie Kristaus kūną. Ef. 3:1-12 rašoma: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią; kad pagonys turi būti bendrapaveldėtojai ir to paties kūno, ir jo pažado dalininkai Kristuje per evangeliją, kurios tarnu aš tapau pagal Dievo malonės dovaną, man duotą veiksmingu jo jėgos veikimu. Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus; ir apšviesti visiems žmonėms, kokia yra draugystė paslapties, kuri nuo pasaulio pradžios buvo paslėpta Dieve, kuris sukūrė visus dalykus per Jėzų Kristų, su tikslu, kad dabar kunigaikštystėms ir valdžioms dangaus vietose per bažnyčią taptų žinoma visokeriopa Dievo išmintis, pagal amžinąjį tikslą, kurį jis sumanė Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriame per jo tikėjimą mes turime drąsą ir priėjimą su pasitikėjimu.” Taip pat pažiūrėkime į Rom. 16:25: „Na o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios...“ Iš šių ir panašių Pauliaus laiškuose esančių vietų, aišku, kad Pauliui buvo patikėta paslaptis, kuri anksčiau nebuvo skelbta, nebuvo jokių pranašysčių dalis. Grįžtant į Apaštalų darbų antrą skyrių, jame, kaip matėme, vyko tai, kas buvo skelbta. Tai niekuomet nebuvo paslaptis, tikintieji žinojo, kad taip įvyks. Taip pat pasižiūrėkime į dar vieną Rašto vietą: „bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.“ (1Kor. 2:8) Čia gi matome, su kokiu tikslu ta paslaptis, kurią skelbia Paulius, nebuvo atskleista anksčiau. Be abejo, jei Šėtonas būtų žinojęs šią Dievo plano dalį, jis nebūtų norėjęs, kad Kristus būtų nukryžiuotas, gal net nebūtų ėjęs ir teršęs Izraelio žemės, kaip kad matome jį darant ištisai keturiose evangelijose. Jei Šėtonas būtų žinojęs, kad per Kristaus auką ateis išgelbėjimas visiems žmonėms, ar tikrai jis būtų trukdęs Jėzaus nukryžiavimui?.. Kitas dalykas, iš ko matosi, kad visa tai buvo paslaptis, yra tai, kad Kristaus mokiniai, apaštalai nesuprato, kodėl Kristus bus nukryžiuotas. Juk kaip gali būti nukryžiuotas tas, kuris turėtų būti jų karaliumi bei įkurti taip seniai jiems Dievo pažadėtą karalystę?.. Kaip rašoma: „Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: ‘Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels.’ Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.“ (Mk. 9:31-32) Taip pat: „‘Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas.’ Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko jiems paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šitą pasakymą“ (Lk. 9:44-45). Klausimas, ar vėliau Kristaus mokiniams buvo visa tai atskleista? T.y. ta paslaptis, kad po Kristaus mirties ir prisikėlimo išgelbėjimas ateina per malonę? Aš asmeniškai niekur neradau, kad tai būtų parašyta. Nes Kristus, kaip žinia, po prisikėlimo mokiniams kalbėjo tai, kas parašyta raštuose, t.y., Kristus aiškino ir rodė, kas išsipildė, aiškino jiems tai, ką kalbėjo pranašai. Kaip ir rašoma: „Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų, jis jiems detaliai išaiškino iš visų raštų dalykus apie jį“ (Lk. 24:27). Kaip ir Apaštalų darbų knygoje rašoma: „...ir kalbėjo apie dalykus, priklausančius Dievo karalystei... [...] Todėl kai jie buvo susirinkę, jie paklausė jo, sakydami: ‘Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?’“ (Apd. 1:3, 6). Kaip matyti, viskas sukasi apie Karalystę, kurią Dievas buvo pažadėjęs Izraelio tautai. Apie tuos dalykus Kristus kalbėjo su apaštalais, aiškino jiems, pasilikęs tas 40 dienų žemėje. Tai, kad jiems nebuvo nieko sakoma apie tai, kas buvo vėliau apreikšta Pauliui, matyti ir iš šios Rašto vietos: „Tada, po keturiolikos metų, aš vėl nuėjau aukštyn į Jeruzalę su Barnabu ir taip pat pasiėmiau su savimi Titą. Ir aš nuėjau aukštyn per apreiškimą ir jiems išdėsčiau tą evangeliją, kurią aš skelbiu tarp pagonių, bet asmeniškai tiems, kurie buvo gerbiami, kad kartais kokiu būdu aš nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui. [...] kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija [...] ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ (Gal. 2:1-2, 7, 9) Įvairiuose Biblijos vertimuose galime rasti šią vietą išverstą skirtingai, todėl daug kas ignoruoja tai, jog Paulius ir Petras skelbė skirtingus dalykus, tarsi skirtingas žinias. Tačiau tokio pobūdžio netikslumus paprastai galima išsiaiškinti pasižiūrėjus į kitas Rašto vietas. Jei Petras ir Paulius skelbė tą patį, tuomet Petras turėjo aiškiai žinoti, ką skelbia Paulius. Tuo tarpu jo laiške rašoma: „Ir mūsų Viešpaties ilgą kantrybę laikykite išgelbėjimu; kaip ir mūsų mylimas brolis Paulius jums parašė pagal jam duotą išmintį; kaip ir visuose savo laiškuose, kalbėdamas juose apie šituos dalykus; kuriuose yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokytieji ir nestabilieji iškreipia, kaip ir kitus raštus savo pačių pražūčiai“ (2 Pt. 3:15-16). Tad jei Petrui yra sunkiai suvokiamų dalykų Pauliaus laiškuose, ar jis galėjo eiti ir skelbti tai, ko pats nesuvokia, kitiems?.. Be to, jei Petrui ir kitiems apaštalams, su kuriais Jėzus buvo pasilikęs 40 dienų, būtų atskleista ta Pauliui apreikšta paslaptis, ar Petrui būtų kilęs klausimas, kodėl Viešpats jį siunčia pas pagonį Kornelijų, kas aprašoma Apd. 10 skyriuje? Iš istorijos su Kornelijumi matosi, kad Petras gyvena pagal tuos nurodymus, kurie yra skirti išskirtinai izraelitams, t.y. jam nevalia net eiti pas pagonis, kurie yra nešvarūs. Kas tuo tarpu sakoma apie Kristaus kūną? „Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyriškos lyties, nei moteriškos lyties: nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal. 3:28). Jei visa tai Petras būtų žinojęs po Apd. 2 skyriuje aprašomo Šv. Dvasios išliejimo, ar jis būtų priešinęsis eiti pas pagonį? Be to, ar Paulius būtų buvęs apmėtytas akmenimis, jei jis būtų skelbęs tą patį, ką Petras, t.y. tuos dalykus, kurie buvo Viešpaties jiems atskleisti per tas 40 dienų ar per Sekmines?.. „Ir sekančią dieną Paulius su mumis įėjo pas Jokūbą; ir buvo ten visi vyresnieji (izraelitai) [...] ir jam tarė: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų yra, kurie tiki; ir jie visi yra uolūs dėl įstatymo; ir jiems yra pranešta apie tave, kad tu mokini visus žydus, esančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, kad jiems nereikia apipjaustyti savo vaikų nei vaikščioti pagal papročius. Tad kas gi tai? [...] Azijos žydai, pamatę jį šventykloje, sukurstė visą liaudį ir sučiupo jį, šaukdami: „Izraelio vyrai, padėkite: šitas yra vyras, kuris visur visus žmones moko prieš tautą ir įstatymą, ir šitą vietą; ir be to jis dar ir graikus atvedė į šventyklą ir suteršė šią šventą vietą (nes jie prieš tai buvo matę su juo mieste efezietį Trofimą, kurį Paulius, jie manė, buvo atsivedęs į šventyklą). Ir visas miestas sujudo, ir tauta subėgo kartu; ir jie paėmė Paulių ir išvedė jį iš šventyklos, ir bematant durys buvo užrakintos. Ir kai jie ruošėsi jį užmušti, žinia atėjo iki vyriausiojo pulko vado, kad visa Jeruzalė buvo sujudime“ (Apd. 21:18, 20-22, 27-31). Manau, užtektinai citatų, kad būtų aišku, jog net Apaštalų darbų knygos pabaigoje aprašomuose dalykuose žydai vis dar nežino, kad egzistuoja toks Kristaus kūnas, kuriame nėra nei žydo, nei pagonies; jie laikosi įstatymo, nieko nežinodami apie išgelbėjimą tikėjimu per malonę. Galiausiai, kalbant apie Kristaus kūną ir krikščionis, tik Apaštalų darbų 11 skyriuje randame įrašą: „Ir įvyko, jog visus metus jie susirinkdavo su bažnyčia ir mokino daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmiausiai buvo vadinami Antioche.“ Ne Jeruzalėje, kur žydams buvo išlieta pažadėta Šventoji Dvasia, bet Antioche, kur Paulius pradėjo kurti bažnyčias. Grįžtant į visų šių mano minčių pradžią, į tą antrąjį Apaštalų darbų knygos skyrių, kur tikintieji tiesiog jungėsi prie jau esančių tikinčiųjų, prasmės netektų dar viens Pauliaus minimas dalykas – tai, kad Kristaus kūnas, t.y. mes, esame visiškai naujas kūrinys: „Todėl, jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji“ (2Kor. 5:17). „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys“ (Gal 6:15). O ar 12 apaštalų ir kiti to meto tikintieji, Kristaus mokiniai bei tie, kurie prie jų prisijungė per Sekmines, buvo naujas kūrinys? Manau, vargiai... Kokia viso to prasmė? Ar svarbūs šitie dalykai paprastam žmogeliui po saule? Kaip pažiūrėsi... :) Mano asmeninė nuomonė, kuria nesinorėtų nieko įžeisti, yra tokia: Apaštalų darbų knygoje aprašomas tas istorijos tarpsnis, kai Mozės Įstatymą pakeitė Dievo malonė ir per ją ateinantis išgelbėjimas. Paulius, buvęs ir žydas, ir graikas, elgėsi taip, kad visiems įtiktų, kad skirtingose situacijose parodytų skirtingus dalykus, kaip kad jis pats rašo: „Nes nors aš esu laisvas nuo visų, tačiau aš tapau tarnu visiems, kad aš laimėčiau daugiau. Ir žydams aš tapau kaip žydas, kad aš laimėčiau žydus; tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kaip esantis įstatymo valdžioje, kad aš laimėčiau tuos, kurie yra įstatymo valdžioje; tiems, kurie yra be įstatymo, kaip be įstatymo (nebūdamas be įstatymo Dievui, bet Kristui – įstatymo valdžioje), kad laimėčiau tuos, kurie yra be įstatymo“ (1Kor. 9:19-21). Mes šiandien esame Kristaus kūnas. Jo nariai, kurie veikia pagal tam tikrus principus. Paulius tai vadina malonės paskirstymu, kuris vienareikšmiškai prieštarauja Įstatymui: „nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom. 6:14). Yra daugybė dalykų Apaštalų darbų knygoje, kurie prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek tam, kas rašoma Pauliaus laiškuose. Iš to dažniausiai kyla ir dauguma denominacinių skirtumų, nesutarimų tarp bažnyčių. Nes vieni praktikuoja vienus dalykus, kiti – kitus, kai tuo tarpu visa tai buvo pavadinkim „tranzitinis“ laikotarpis, kuriame buvo visko... Ir stebuklai, kad sukeltų žydams pavydą (Rom. 11:11, 14), ir įvairios dvasinės dovanos, kad jie matytų, jog Dievas išeina pas pagonis (Apd. 13:46, 18:6, 28:21), kad Izraelis, kaip Dievo tauta, praranda bet kokias privilegijas, per ką galiausiai išgelbėjimas ateina visiems žmonėms... Be abejo, yra dalykų, kurie visoje Biblijoje veikia kaip bendri dvasiniai principai, tačiau yra begalė dalykų, kurie įvairiais laikotarpiais keitė vieni kitus. Nepamirškime, kad tuo metu dar net visa pilna Biblija nebuvo parašyta, ir tikintieji daug ko nežinojo, neturėjo pilno Dievo plano paveikslo, Dievo Žodžio apreiškimas žmonijai buvo nebaigtas. Ne veltui Paulius ir rašo tuo metu: „Bet kai ateis tai, kas tobula, tada tai, kas yra iš dalies, bus panaikinta“ (1Kor. 13:10). Be to iš kitų Rašto vietų žinome, kad Pauliui buvo patikėta užbaigti Dievo Žodį: „...aš dabar džiaugiuosi savo kentėjimuose dėl jūsų ir savo kūne papildau tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra bažnyčia, kurios tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį; būtent paslaptį, kuri buvo paslėpta nuo amžių ir kartų, bet dabar yra atskleista jo šventiesiems, kuriems Dievas panorėjo atskleisti, kokie yra šitos paslapties šlovės turtai tarp pagonių...“ (Kol 1:24-27), ką Paulius ir padarė, kaip matome: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams“ (2Tim. 3:16). Todėl žinant visa tai, žinant, kad Pauliaus tarnystė yra visai kitokia, nei ta, kuri buvo patikėta 12 apaštalų, skelbiančių geras naujienas Izraeliui apie Dievo karalystę, žinant, kad Kristaus kūnas – tai ta Dievo plano dalis, kurioje nėra nei žydo, nei pagonies, kuri veikia ne pagal Įstatymo, bet pagal malonės principus, kurie mokina mus, kaip rašoma: „kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje“ (Tit. 2:11). Ir visa tai labai skiriasi nuo to, ko moko Įstatymas – jį sutinkame išsibarsčiusį po visą Apaštalų darbų knygą, jis sugrįžta ir prasidėjus suspaudimo laikams, kai Kristaus kūnas bus pagautas į orą bei nebebus jo šioje žemėje... Tad ar galime ant visos tos sumaišties, ant visų tų prieštaravimų statyti kokio nors mokslo pagrindus?.. Ar galime tada pasitikėti Dievo Žodžiu kaip tuomet, kai tie prieštaravimai išsisklaido, atsistoję visi į savo vietas?.. Juk rašoma, kad Dievo Žodis veiksmingai veikia mumyse, tuose, kurie tikime (1Tes 2:13). Tad, manau, viskas ir prasideda nuo to, kuo mes tikime... „Nes tai yra gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo; kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą“ (1Tim. 2:3). Tokia Dievo valia... Štai tiek trumpai (jei tai galima pavadinti trumpai:). Be abejo, galima būtų verti ir verti Rašto vietas tarsi žemuoges ant smilgos ir dėti kitas smulkmenas į vientisą piešinį, bet tai protingiau gal būtų padaryti atskirose temose... Be to, apie kai ką jau rašiau anksčiau.

Muzikinė pauzė

2008-07-21T15:30:00.005-05:00

Praeitą savaitę, kaip ir kasmet liepos viduryje, mūsų bažnyčioje buvo surengta konferencija. Turiu pripažinti, kad po tokių konferencijų galva lieka ne menkai kvadratinė, mat į dieną būna vidutiniškai po penkis pranešimus skirtingomis temomis. Buvo ir vis dar yra daug dalykų, kuriais norisi pasidalinti, viso to pasiklausius. Tačiau norisi, kad kai kas susigulėtų, kai kas nusėstų, atsisijotų... Todėl tam kartui internete radau neblogą krikščioniškos muzikos „karaoke“ – taip pavadinkim – lobyną :) Tebūnie galvai pravėdinti... Gero pasidainavimo ar pasiklausymo – gal patiks :)

Kaip atsirado rasės?

2008-07-07T18:49:00.009-05:00

Šia tema seniai nemąsčiau. Tačiau prieš savaitę Darius nusipirko knygą, pavadinimu „Rasių kilmė“ (Origin of Races), kuri tikrai suintrigavo. Visą savaitgalį diskutavom apie tai, tad šiandien ta tema pabandžiau paieškoti informacijos dar ir internete. Be abejo, radau. Įdomiausia, ką radau, pasirodė dvi serijos video medžiagos. Jei jums įdomūs tokie klausimai, kaip „Kokios odos spalvos buvo Adomas su Ieva?“, „Iš kur Kainas gavo žmoną?“, Ką reiškia Nojaus sūnų vardai?“ ir kt., siūlau pasižiūrėti: 1 filmas – „Rasių kilmė“ 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis 2 filmas – „Biblija paaiškina rases“: 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis

Pasaulis...

2008-07-01T14:25:00.008-05:00

Paskutinių dienų mano mintys neatsitraukia nuo to, kas šiandien dedasi pasaulyje. Galvoje nuolat sukasi Pauliaus Timotiejui rašytos eilutės, kurios kas dieną tarsi įgauna pagreitį šiandienos kasdienybėje: „Žinok ir tai, kad paskutinėmis dienomis ateis pavojingi laikai. Nes žmonės bus savimylos, godūs, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, neturintys prigimtinio prieraišumo, nesutaikomi, melagingi kaltintojai, nesusivaldantys, niršūs, nekenčiantys tų, kurie yra geri, išdavikai, karštagalviai, pasipūtę, mylintys malonumus labiau negu Dievą; turintys dieviškumo formą, bet išsigynę jo jėgos: nuo tokių šalinkis.” (2Tim. 3:1-5) Nežinau, kiek tai ryšku Lietuvoje, tačiau imant dalykus, vykstančius Europoje ir JAV, sąvoka „pavojingi laikai” darosi vis stipresnė ir vis labiau apčiuopiama. Dalykai, apie kuriuos šiose eilutėse rašo Paulius, tampa vis aršesni ir aršesni, ir tai, kas vos prieš dešimt metų buvo normalu, šiandien beveik stovi ant išnykimo slenksčio. Tai, kas gera, tampa nebe vertybe, ir pasaulis viską ima statyti ant manipuliacijos, melo, agresijos, visa tai paversdamas moralės kodeksu, gyvenimo norma... Prieš kurį laiką įvairiems savo draugams uždaviau klausimą: „Ką darytum, jei sužinotum, kad šiandien yra tavo paskutinė gyvenimo diena?” Kaip ir reikėjo tikėtis, praktiškai visi atsakymai vienaip ar kitaip bylojo tą patį: „Pasakyčiau artimiems žmonėms, kad juos myliu.” Galvojau, ką į tokį klausimą atsakyčiau aš pati?.. Matomai, pirmiausiai pulčiau į paniką, kad nespėjau duoti tiems žmonėms to, ką planavau ir tebeplanuoju duoti. Pirmajai šoko bangai atslūgus, matomai sėsčiau ir parašyčiau ilgą laišką, kuriame išsakyčiau tai, ko nesugebu išsakyti paprastomis kasdienėmis akimirkomis. Taip, į tai įeitų ir prisipažinimai meilėje: mamai, broliui, tėtei, mylimai tetai, draugams, pažįstamiems. Po viso to žmonių sąrašo greičiausiai sektų gilus atodūsis ilgo daugtaškio pavidalu ir dar vienas - paskutinis - pasisakymas evangelijos tema - kad suprastų tai, ko dar nesuprato, kad nesuprastų to, ko iki šiol nesuprato... Finale greičiausiai palinkėčiau ištverti visa tai, per ką jiems, pasiliekantiems, reikės pereiti šiame, šuoliais žemyn bekeliaujančiame pasaulyje, ir atsisveikinčiau su viltimi susitikti kitur. Ten, kur jie pasirinks arba nepasirinks ateiti... Tada į adresų laukelį įvesčiau visus savo turimus 267 adresatus ir paspausčiau „siųsti”. Taip būtų atliktas pagrindinis darbas, kurį norėčiau tą dieną padaryti... Įtariu, kad taip ateitų ir vakaras, ir aš, kaip paprastai, nueičiau miegoti... Tačiau kaip ten bebūtų, aš neturiu galimybės sužinoti, kada bus mano paskutinė gyvenimo diena ir kokioje situacijoje ji mane užklups. Galiu tik matyti, kuria kryptimi lekia gyvenimas, ir kasdien išsiųsti po dalelę to „paskutiniojo” laiško tiems, kurių gyvenimai man rūpi, tiems, su kuriais jaučiuosi vis dar galinti kažkuo pasidalinti, kažkuo pasidžiaugti ar kartu paliūdėti. Su viltimi, kad kažkas pasuks pãskui...

Pauliaus laiškai. Ignoruoti-negalima-pasitikėti.

2008-06-20T14:21:00.019-05:00

Kai kam nors prasitariu, jog mano tikėjimas remiasi Pauliaus laiškuose išdėstyta tikėjimo doktrina, vieni sutrinka, kiti puola ginčytis, treti susidomi. Mano šios dienos užrašai skirti išdėstyti savo poziciją visoms trims stovykloms, kurios gal kartais pritrūksta kantrybės išklausyti gan koncentruotą informaciją, o gal tai aš nesugebu iki galo nuosekliai visko išdėstyti, taip dar labiau sukeldama įtarimą, paliekantį kiekvieną prie savo minčių. Negaliu garantuoti, kad ir čia surašysiu viską, ką norėčiau, nes matomai yra per daug dalykų, apie kuriuos galima būtų kalbėti. Tačiau bent dalis tebūnie būna išsakyta šiandien.

Turbūt ne paslaptis, kad dauguma žmonių savo tikėjimą statydina ant keturių evangelistų Evangelijų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Svarų savo indėlį čia turi katalikų bažnyčia, kuri Lietuvoje, deja, tapatinama su visa krikščionybe. Todėl ne retas sutiktas iš tiesų labiau yra linkęs iš viso atsisakyti Pauliaus laiškų, sakydamas, kad jie nedaro nieko daugiau, kaip tik kelia daugybę prieštaravimų. Ir iš tiesų – išmesk iš Biblijos Pauliaus laiškus, keletą paskutiniųjų Apaštalų darbų knygos skyrių, ir tu nerasi esminių prieštaravimų tikėjimo klausimais. Tačiau lygiai taip pat tu nerasi ir nei vienos užuominos apie Kristaus kūną, apie tai, ką reiškia Kristaus auka, ar nieko, kas būtų neskirta Dievo tautai – Izraeliui. Iš pradžių gal kiek keistai gali pasirodyti tai, kad kai visa Biblija yra persipynusi, vienos knygos papildo kitas, ir kaip garantas persikloja esminiuose dalykuose, o tuo tarpu Pauliaus laiškai yra tarsi atskiras, savarankiškas „vienetas“, tarsi nelimpantis savo prieštaravimais prie likusių Biblijos knygų. Turbūt ne veltui ne vienas todėl, vengdamas įsivelti į tuos prieštaravimus, mieliau renkasi nuo Senojo testamento laikų per istoriją einančias tiesas, taip ir iki galo likdamas dvasinėje painiavoje.

Taip, be abejo, Pauliaus laiškai nėra pasakojamojo pobūdžio, kaip kad dauguma Senojo testamento knygų ar keturių evangelistų pasakojimai. Pauliaus laiškai yra nepaprastai koncentruoti ir tikrai reikalauja gilaus įsiskaitymo bei studijavimo. Pats Petras užsimena apie jų sudėtingumą paskutinajame savo laiške (2Pt. 3:15-16). Tačiau tai, kad Pauliaus laiškai yra „kitokie“, nėra anaiptol kažkoks tai nesusipratimas. Tai – lygiai tokia pati Dievo plano dalis, kaip ir pažadas Abraomui, per Mozę paskelbtas Įstatymas bei Kristaus atėjimas, mirtis ir prisikėlimas. Vienintelis dalykas, mistifikuojantis Pauliaus laiškus, yra tai, kad, kaip ir rašoma, tai nuo pat pasaulio sūkurimo pradžios buvo paslaptis (Rom. 16:26, Ef. 3:8-9). Ir atskleista tinkamu metu (1Tim. 2:6), kad nebūtų sugriauti kiti Dievo planai (1Kor. 2:8).

Paprastai žmonės, atradę vienokį ar kitokį prieštaravimą Biblijoje, tuoj skuba suabejoti jos autoritetingumu. Arba net nesigilina, visuomet grįždami į keturias evangelijas, kuriose pats Kristus skelbia vienokias ar kitokias tiesas. „Štai čia yra garantas, nes va, – paprastai jie argumentuoja, – taip sako pats Kristus, ir aš geriau tikėsiu jo žodžiais, nei neaišku kokio ten Pauliaus“. Taip, neginčysiu, kad Kristus skelbė tiesą. Tačiau ar dėl to tai, ką, pvz., skelbė Mozė, pasidaro mažiau reikšminga? Kaip ir ne. Be abejo, tai, ką skelbė Mozė, neprieštaravo tam, ką skelbė Kristus. Juk todėl ir rašoma, jog Kristus atėjo išpildyti Įstatymo. Ir tai padarė. Viską užbaigdamas auka ant kryžiaus. Ir pasakydamas: „Viskas atlikta“ (Jn. 19:30). Paprastai tokie žodžiai ženklina vienokią ar kitokią pabaigą. Belieka išsiaiškinti, kokią. Ir jei Kristus atėjo išpildyti Įstatymo, tai turbūt reikėtų klausti, kam tas Įstatymas buvo duotas. O juk duotas jis buvo tam, kad žmogus pamatytų, koks jis yra prieš Dievą. Kaip ir rašoma: „per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.“ (Rom. 3:20) Tačiau net ir šiandien, po Kristaus prisikėlimo praėjus beveik 2000 metų, vis dar yra daugybė žmonių, kurie gyvena Senojo testamento nuostatomis, net nesuprasdami, kad po Kristaus prisikėlimo daug kas iš esmės pasikeitė. Ir, kaip rašoma: „nes jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2:21).

Bet grįžkime prie Pauliaus. Kas jis tame Dievo plane, kad galima būtų pasikliauti jo skelbiamomis tiesomis kaip galutiniu faktu? Ar jis – tai vienas iš dvylikos apaštalų būrio? Deja – ne. Nes ji neatitiko nei vieno iš tų kriterijų, kurie buvo keliami apaštalui, galinčiam užimti Judo vietą (Apd. 1:21-22). Kaip tik atvirkščiai – jis buvo tuomet vienas iš tų, kurie persekiojo tikinčiuosius bei sodino juos į kalėjimus. Štai tokį jį Dievas pasirinko tuomet, kai mažiausiai kas to galėjo tikėtis – kaip tik tuo metu, kai pagal pranašystę atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę, ką ir matė Steponas, kurį už tokį įžūlų paskelbimą žydai užmėtė akmenimis (Apd. 7:56-58). Gal kam ir per maža smulkmena gali pasirodyti tai, kad Steponas pamatė Viešpatį stovintį Dievo dešinėje. Tačiau visoje Biblijoje niekur nerasi daugiau, kad Viešpats stovėtų Dievo dešinėje, kas reiškia, kad atėjo laikas 70-ajai Danieliaus pranašystėje minimai savaitei prasidėti – kaip ir buvo tiksliai pranašauta (Dan. 9:24), o tiksliau – kad atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę (Apd. 2:24). Štai ties šia riba ir įvyko didžiosios Dievo plano paslapties atskleidimas apie tai, kokia gi tikroji Kristaus aukos ant kryžiaus prasmė. Atidžiai perverskit Evangelijas, Apaštalų darbų knygos skyrius iki Pauliaus išgelbėjimo (9 sk.) bei laiškus nuo Laiško hebrajams iki pat Biblijos pabaigos (t.y viską, išskyrus Pauliaus laiškus), ir aš jums garantuoju – jūs niekur nerasite parašyta nieko apie Kristaus kūną: nei ką jis reiškia, nei kaip jis veikia, nei kaip jis atsirado, nei kur yra jo pabaiga. Vos vienintelė nuoroda yra jau minėtame Petro laiške apie sunkiai suprantamus dalykus Pauliaus laiškuose. Ir viskas. Nes nei vienam iš dvylikos apaštalų Kristus, būdamas žemėje, neapreiškė to, ką apreiškė Pauliui. 40 dienų, kurias Kristus praleido su dvylika apaštalų bei kitais mokiniais, buvo skirtos tam, kad įrodytų žydams, kad jis – tai tas Mesijas, apie kurį buvo pranašauta. Ir nieko daugiau. Jei nesutinkat, raskit man bent vieną eilutę, rašančią kitaip... Vienas iš ryškiausių įrodymų to, kad dvylika apaštalų neskelbė to, ką skelbė Paulius, yra Galatų laiško 2 skyriaus 7-9 eilutės, kurios, deja, nei viename lietuviškame tekste nėra išverstos taip, kaip angliškame KJV leidime, kuriuo aš šiandien vadovaujuosi. Nes lietuviškai šios eilutės angliškame tekste skamba taip: „kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija (nes tas, kuris veiksmingai veikė Petre apipjaustymo apaštalystei, tas pats buvo galingas manyje pagonims); ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ Iš ko nedviprasmiškai aišku, kad Petras ir dvylika toliau ėjo žydams liudyti apie praeitį, t.y. apie tai, kad Kristus – tai tas pranašautas Mesijas bei kad jis prisikėlė iš numirusių (Apd. 1:22). Tuo tarpu Paulius nuėjo pas kitas tautas liudyti to, kas atsivėrė pasauliui po Kristaus mirties – sutaikymo su Dievu žinios – žinios apie tai, kad kiekvienas, kuris tiki Kristaus auka, kaip sumokėta kaina už visas nuodėmes, yra išgelbėtas nuo amžinų sielos kančių ugnies ežere. Ir kad tai duodama kiekvienam tikėjimu dovanai, o ne kažkaip užsitarnaujama: "Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų.“ (Ef. 2:8-9) Ir visa tai yra informacija, kurią skelbia Paulius – ne mažiau svarbus asmuo Naujajame testamente nei Senajame – Mozė, kuriuo, beje, irgi tauta nenorėjo tikėti...

Ne kartą po tokių mano minčių sulaukiu priekaišto: Bet juk parašyta, jog „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Taip, visas. Bet ar tai reiškia, kad aš turiu save sutapatinti su viskuo, ką randu Rašte? Ar aš turiu nusikelti į Edeno sodą ir spręsti uždrausto vaisiaus valgymo/nevalgymo dilemą? Ar aš turiu kaip Nojus statyti laivą, laukdama potvynio? Auginti avių bandas bei klajoti po dykumą 40 metų?.. Taip, visa Biblija naudinga. Kad suprastume, kaip viskas buvo nuo pradžios, kaip viskas vyko, koks yra Dievo planas, galiausiai, koks yra pats Dievas kaip Asmuo, kokia bus ateitis, kad, galiausiai, atrastume savo vietą visame tame bei žinotume, ką galime taikyti, o kas yra praeitis arba ateitis, kurioje dalykai nėra tokie, kokie yra šiandien. Taip, visatos dėsniai, dvasiniai principai Biblijoje – jie per amžius nekintantys, kaip ir Dievas, vykdantis savo pažadus. Tačiau ne veltui Paulius rašo apie tai, kaip turime studijuoti Bibliją: „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintas Dievui, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai padalijantis tiesos žodį.“ (KJV) Nes Dievas nuo pat pirmos Biblijos eilutės mus moko atskirti dalykus, kas prie ko priklauso. Tai – dangus ir žemė, tai – šviesa ir tamsa, tai viena ir kita pertvaros tarp žydų ir pagonių pusė, tai sausuma ir vanduo, ir t.t. ir t.t... ir viskas turi savo vietą jo plane. Net jei tai būtų Mozė ar Paulius.... Tereikia atsirinkti, ką po ko Dievas apreiškė, ir kuriame taške mes šiandien esame. Praeityje, dabartyje ar ateityje...

Dievas žmogaus akimis

2008-06-05T09:53:00.005-05:00

Pralinksmino šįryt mane Ryčio Daukanto karikatūra, rasta pie vieno iš delfi.lt straipsnių :)

Aišku, karikatūra yra karikatūra, bet manau, ji labai gerai atspindi statistinio žmogelio įsivaizdavimą apie tai, koks yra Dievas bei „ką jis ten, aukštai, veikia“.

Tokie jau esam - visuomet yra smagu kažkam kitam suversti kaltę bei taip išvengti atsakomybės už savo veiksmus :)

Ir tiesa padarys jus laisvus...

2008-06-02T17:09:00.040-05:00

Ne kartą vieni ar kiti pažįstami manęs yra klausę, iš kur aš žinau, jog tai, kuo aš tikiu, yra tiesa, bei kad ta tiesa yra nekintama. Sunku į tokius klausimus atsakyti tiek krikščionims, kuriuose veikia Dievo Žodis, tiek netikintiesiems, kurie nuoširdžiai ieško kelio į dvasinę pilnatvę bei egzistencinius, dvasinius klausimus, tačiau nėra patyrę, kas tai yra atgimusi dvasia. Tiesą suvokiame kiekvienas savaip. Ir tai yra iš tiesų pakankamai „slidi“ tema. Todėl Ron'o Sorg'o Biblijos studija šia tema man tarsi sudėliojo gražiai visus taškus ant „i“. Ne viską parašysiu, ką kalbėjo Ron'as, tačiau didžiąją dalį jo pasisakymo, gal kiek ne visai sklandžiai, sudėdama savus akcentus, pabandysiu perteikti... Pirmam laiške Timotiejui, 2:3-4 rašoma: „(Dievas) nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą.“ Besiruošdamas šiai temai aš vaikų paklausiau: kas yra tiesa? Jie pradžioj pasakė: – Na, tiesa yra tiesa. – Ne, – pasakiau, – taip netinka. Po kiek laiko jie atėjo ir pasakė: – Tiesa yra tai, kas tikra, kuo gali įsitikinti, ką gali pamatyti, ko negalima paneigti. Taigi jei tiesa yra tiesa, turi būti kažkas, kas tiesą įrodo, ką tu gali patvirtinti faktais. Yra žmonių, netgi tikinčiųjų tarpe, kurie vis dar abejoja Biblija, keldami klausimą, kodėl jie turėtų tikėti, kad Biblijoje rašoma tiesa, kad tai yra Dievo Žodis. Aš tikiu Biblija ne vien todėl, kad joje rašoma, kad tai yra tiesa (Jn. 17:17: „Pašventink juos savąja tiesa: tavo žodis yra tiesa.“), tačiau lygiai taip pat todėl, kad per istoriją ji save paliudijo ir nei karto nepaneigė. Pranašystė – vienas didžiausių visų laikų patvirtinimų. Ir jei tos pranašystės iki smulkmenos išsipildė, kaip buvo parašyta, kodėl aš turiu netikėti, kad visa kita, kas joje parašyta, nėra tiesa? Vien tai, kad dar tuomet, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei faksų, nei kompiuterių, nei kitų šiuolaikinių technologijų, 40 skirtingų rašytojų, gyvenusių skirtingose vietose, skirtingais laikotarpiais, nežinodami vieni apie kitus užrašė tokį vientisą ir vienas kito trūkstamas vietas papildantį liudijimą, jog tai nekelia abejonių: už viso to turi būti kažkas vienas - Autorius. Jei nėra nieko už jų, kaip jie galėjo visa tai sudėti į vientisą istoriją? Be to, seniai pripažinta, kad istoriškai Biblija yra nepaprastai tiksli knyga. Reikia būti absoliučiu skeptiku, aklu, kad nematytum šių dalykų bei juos neigtum... Jn. 18:37 rašoma: Jėzus tarė: ‘...aš atėjau į pasaulį, kad aš liudyčiau tiesą’.“ Jei Jėzus atėjo paliudyti tos tiesos, vadinasi yra tam tikri dalykai, kurie paliudija, jog tai yra tiesa... Ir iš tiesų, visi pažadai, kurie buvo skelbiami Senajame Testamente – apie tai, kad jis ateis, apie tai, kad bus skelbiama Dievo karalystė, išsipildė, kad žmonės žinotų, jog visa tai yra tiesa, kad visa tai yra tikra bei kad tikėtų jiems ateičiai duodamais pažadais apie išgelbėjimą. Kaip ir rašoma: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių...“ (1Tim. 1:15) Tačiau kiek žmonių šiandien iš tiesų skelbia šią tiesą? 25 proc. tikinčiųjų šiandien vis dar mano, kad išgelbėjimas yra užsitarnaujamas, kažkaip įgyjamas per darbus... o ne per tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus Kalvarijoje, pasakydamas, kad viskas atlikta... Tai ar viskas atlikta, ar ne? Ar tai tiesa, ar melas?.. Kur ta tiesa, kuri mus išlaisvina, bei užtikrina mūsų amžinybę? Ir kas yra melas, kuris yra iliuzija..? Štai kas dedasi šiandien pasaulyje... „Jūs esate iš savo tėvo – velnio, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir nepasiliko tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, jis kalba iš savęs paties; nes jis yra melagis ir to tėvas. Ir kadangi aš jums kalbu tiesą, jūs manimi netikite.“ (Jn. 8:44-45) (Ši vieta mane labiausiai šokiravo, nes ja teko ne kartą įsitikinti: žmogus visada daug greičiau patiki melu nei tiesa...) Ir visa tai prasideda Edeno sode, kai Šėtonas sugundo Ievą su Adomu. „Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.“(Pr. 2:9) – Taigi Edene yra du medžiai – gyvybės medis bei gero ir blogo pažinimo medis, nuo kurio suvalgius vaisius ateitų mirtis. Galima būtų sakyti, kad Dievas davė pasirinkti žmogui – valgyti, kad gyventum arba valgyti, kad mirtum, priklausomai kurio medžio vaisius pasirinksi... „Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’.” Gyvatė atsakė: „Nemirsite!“ (Pr. 3:1-4) Kaip žinia, Dievas nieko nekalbėjo apie tai, kad jiems net liesti negalima tų vaisių – čia jau Ievos išsigalvojimas, interpretacija. Kaip matome, velnias iškelia savo „tiesą“. Kai Dievas sako „mirsite“, velnias sako „nemirsite.“ Vienas iš jų meluoja. Kuris? Pažiūrėkime, kas nutinka vėliau. Adomas susilaukia sūnų, kurie gyvena ir galiausiai... miršta – kaip ir visi mes šiandien. Taip, jie sužino, kas yra gera ir kas yra bloga, bet taip pat pasitvirtina ir ta tiesa, kurią sakė Dievas, – jog jie mirs. O tuo pačiu atsiskleidė Šėtono melas, kai jis sakė, kad jie nemirs suvalgę tą vaisių. Rom. 1:18-20 rašoma: „kadangi Dievo rūstybė yra atskleista iš dangaus dėl visos bedievystės ir neteisumo žmonių, kurie tiesą nuslopina neteisumu; todėl kad tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, yra juose apreikšta, kadangi Dievas tai jiems atskleidė. Kadangi jo neregimi dalykai – jo amžinoji jėga ir Dievystė – yra aiškiai matomi nuo pasaulio sukūrimo, suprantami pagal padarytus dalykus, todėl jie yra nepateisinami“... Tiesa visuomet yra priešais žmones. Tačiau jie nuslopina ją, kad nematytų jos. Juk kiekvienas pagal savo sąžinę žino, kas yra gera o kas yra bloga – intuityviai. Kodėl vaikai, padarę kažką blogo, slepia tai?... kaip ir Adomas, kuris padaręs su Ieva tai, kas jiems nebuvo leistina, pasislėpė nuo Dievo... Jie žinojo, kad tai, ką jie padarė, buvo maištas. Tai buvo laisvės nuo Dievo deklaracija. Ir kas nutiko? Jie mirė. Jie prarado Dievo duotą gyvybę. Todėl ir vėliau Biblijoje randame, kad ir pranašai rauda dėl to, kad buvo prarasta tiesa. (Iz 59:14: „Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti.“) Pasaulis šiandien kalba, kad viskas gerėja, kad viskas eina tik geryn, progresuoja. Tačiau apsižvalgykime aplinkui ir pamatysime, kad tai – melas. Nes viskas eina atvikrščiai – blogyn. Viskas regresuoja, degraduoja. Ir jei evoliucija yra tiesa, ir čia tik mes tokie einam neteisingu keliu, prieš srovę, tad iš kur tada atėjo mirtis? Kaip ji atsirado? Turi būti kažkas už to, iš kur visa tai ateina... Grįžtant prie Laiško romiečiams. Žmonėms viskas yra apreikšta. Tačiau jie nenori to priimti... Rom. 1:21-25 rašoma: „todėl kad jie, pažindami Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo, nei buvo dėkingi, bet tapo beverčiai savo įsivaizdavimais, ir jų kvaila širdis aptemo. Dėdamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili. Ir negendančio Dievo šlovę iškeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus ir paukščių, ir keturkojų žvėrių, ir šliaužiojančių būtybių. Todėl lygiai taip ir Dievas per jų pačių širdžių geidulius paliko juos nešvarumui, tarpusavyje gėdinti savo pačių kūnus; kurie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino padarą bei tarnavo jam daugiau negu Kūrėjui...“ Ir taip yra šiandien. Tiesa pakeičiama melu. Mes kas dieną darome vienokius ar kitokius sprendimus. Vertindami juos, ar jie yra geri, ar ne. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ką tie sprendimai atneša: ar jie padeda mums, ar jie kenkia mums. Ar jie artina mus prie tiesos, ar tolina. Nuo to, kaip mes elgiamės su vienais ar kitais dalykais, priklauso mūsų gyvenimas. Juk jei ir peilį naudosi ne taip, kaip reikia, gali susižeisti, pasismeigti, o vairuodamas išgėręs gali pats žūti ir dar kitą suvažinėti... Ir mes turim atsirinkti tarp savo pasirinkimų. Kaip ir vaikams turi įdiegti tas tiesas, kurios jiems yra naudingos, kad jie žinotų, kokie jų pasirinkimai lemia vienus dalykus, o kurie – kitus... Kas lemia gera, o kas bloga... Tai, kas yra pasaulyje, mums yra siūloma kaip laimę atnešančios priemonės: turtas, garbė, gerbūvis. Tačiau nugyvenęs taip trisdešimt metų, aš staiga pamačiau, kad tai man nesuteikia absoliučiai jokio pasitenkinimo. Ir vieną dieną aš suvokiau, kad kažkur yra įsimaišęs melas. Turiu gerą draugą, su kuriuo teko kalbėti, ir jis vis klausia: jei yra Dievas, ir jei jis yra geras, tai kaip jis gali leisti, jog žemėje vyksta tokie dalykai, kaip kad miršta nuo vėžio dviejų metų vaikai, kad pasaulį gali krėsti tokios katastrofos ir t.t... T.y. kaip tai susiveda su tuo, kad Dievas myli pasaulį?.. Aišku, kad klausimo esmė ta, kad kaip gali Dievas sukelti tuos dalykus. Ir yra daugybė taip mąstančių žmonių, net nesuvokiančių, jog Dievas visiškai su tuo nesusijęs, ir tam labai geras atsakymas yra Rom. 1:26: „Dėl šios priežasties Dievas paliko juos begėdiškiems jausmams...“ Nenori tiesos, nenori ja tikėti, gerai, tikėk sau melu, turėkis melą. Gyvenk su visu tuo kaip išmanai... Ir nors Šėtonas gali atrodyti šiame pasaulyje nugalėtoju, pavergęs viską sau, tačiau mūsų viltis ir išsigelbėjimas yra visai kitur ir tai visai neusiję su tuo, kas vyksta pasaulyje... Ir tai labai geras pavyzdys, kaip yra iškraipomos tiesos, kaip yra iškraipomas Dievo žodis, kaip juo yra manipuliuojama, sakant, kad Dievas yra geras ir jis negali todėl leisti tokiems dalykams vykti, visai nesuvokiant, kad už viso to stovi ne Dievas, o Šėtonas – melo tėvas. Ir tai, kas šiandien vyksta, vyksta ne dėl to, kad Dievas kažką leidžia ar neleidžia, bet todėl, kad nuodėmė ir melas daro savo. Apsidairyk aplinkui, ir rasi krūvą įrodymų: žemė užteršta, tautos kariauja apimtos godumo ir neapykantos viena prieš kitą, išdarkyta ekologinė pusiausvyra sukelia vis naujas ekologines problemas, ligas, patologijas ir t.t ir t.t... Net ir pati kalba išsigimsta: žodžiai pradedami vartoti nebe taip, kaip turėtų būti vartojami, kuo labiau nukrypstant nuo terminų, esančių Šventajame Rašte. Žodis „nuodėmė“ pakeičiamas „blogu pasirinkimu“, vietoj žodžio „kūdikis“, kalbant apie abortus, vartojamas žodis „embrionas“, kad tik bet kokiom priemonėm save išteisinti... Ir taip visame kame. Žingsnelis po žingsnelio, lėtai... Čia kaip ir su viščiuku – jei mesi jį gyvą į verdančio vandens puodą, jis iš karto iššoks. Tačiau jei įdėsi jį į šaltą vandenį ir palaipsniui kelsi vandens temperatūrą, laipsnis po laipsnio, jis paprasčiausiai išvirs. Taip ir pasaulis žmones šiandien „verda“... Paimkite 50 pastarųjų metų ir patys pamatysit. Tarkim, paimkim paplūdimį. Ar jame išsirengęs taip, kaip išsirengiame šiandien, kas mums atodo visiškai suprantama ir natūralu, tu būsi suprastas anuomet, prieš pusę šimtmečio? Tai – vienas nedidelis pvz., bet tai galioja visur, kur bepasisuksi... Taip ir krikščionys šiandien yra nukreipiami nuo tiesos – žingsnelis po žingsnelio. Ir jei mes nežinome, kokia yra tiesa, mes esame lengvai palenkiami, lengvai manipuoliuojami mums patiems net nepastebint... Tuomet, kai buvo rašomas Laiškas romiečiams, turbūt niekas negalėjo net pagalvot, kad tai, kas rašoma pirmame jo skyriuje apie visą žmonijos nuklydimą, apie stabmeldystę bei homoseksualizmą, apie tiesos atsisakymą, šiandien bus tokia aktuali kasdienybė... 30 procentų išgelbėtų krikščionių šiandien mano, kad abortas yra normalus reiškinys, kad tai neprieštarauja Biblijai... 42 proc. mano, kad nesantuokiniai ryšiai lygiai taip pat dera su Dievo Žodžiu... Sunku įsivaizduoti tokius skaičius, ir tada pagalvoji – ar jie tikrai skaito tą pačią Bibliją, kurią skaitau aš?.. Ar jie tikrai yra tikintys, jog Dievo Žodis yra tiesa?.. Ar jie dar iš viso atskiria tiesą nuo melo?.. Štai, eilutės, kurias kažkada aš skaičiau ir nesupratau jų, galvojau, kad tai juokinga, kaip taip gali būti... Šiandien visa tai – realybė... „Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose. Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių. Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį. Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!“ Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas“. Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia. Nė vienas nepagalvoja, kad pusę sudegino, ant anglių išsikepė duonos, išsivirė mėsos ir pavalgė. Iš likusio medžio pasidirbę stabą, parpuola prieš medžio gabalą.“ (Iz. 44:13-17) Štai taip melas apakina žmones. O aklumas tiesai priveda prie štai tokių paradoksų... Žmonės, apakinti melo nebesuvokia, ką jie kam naudoja, nes niekas jų gyvenime pradeda nebeveikti... Jie pagatavi persiplėšti, kad kažko pasiektų, bet tie dalykai neveikia jų gyvenime, kaip turėtų, anaiptol – dar labiau įklampina į gražią tuščią iliuziją... Ir žinote, kodėl aš tikiu, jog Biblija yra tiesa? Todėl, kad ji veikia. Aš žinau, kad kai taikau dalykus, susijusius su santykiais šeimoje, tai veikia. Kai susiduriu su vaikų auklėjimo klausimais, bendravimo su kolegomis darbe klausimais, ir imu taikyti Biblijoje esančius principus, tai veikia. Iš to aš žinau, kad tai tiesa. Ji patvirtina pati save. Ir jei tu gali prieštarauti, kad tai nėra Dievo Žodis, jei tu gali prieštarauti, kad tai ne tiesa, tu negali paneigti, jog tai neveikia... Tam tereikia vieno dalyko – tiesai pasitvirtinti reikia laiko... Ir tai matome jau nuo pat Pradžios knygoje to paties aprašyto Ievos bei Adomo sugundymo. Taip, Ieva ir Adomas nemirė tą pačią sekundę. Jie mirė nugyvenę savo gyvenimus. Bet jie mirė – to negali paneigti... Kaip ir niekas nesako, kad išgerti taurelę alkoholio yra mirtis. Tačiau visi gerai žinom, prie ko priveda piktnaudžiavimas juo: tragedijos paties ir aplinkinių žmonių gyvenimuose. Pažiūrėkime į reklamas. Jose visose rodomos geros nuotaikos, linksmi veidai, linksmybės. Tačiau kodėl jie neparodo tose reklamose kenčiančių nuo smurto vaikų, praloštų namų, mirštančių benamių, šiukšlių ir t.t...? Todėl, kad visa tai, ką jie siūlo – melas, kuris sugriūna vos pasižiūrėjus į visumą. Kaip ir Ievai ir Adomui – buvo pasakyta tik gražioji pusė, bet nuslėpta kita pusė, kuri ne mažiau tikra. Taip, jų akys atsivėrė, jie pamatė, kas yra gera ir kas bloga, kaip ir buvo pasakyta. Ir tada jie pabėgo pasislėpti. Galiausiai jie mirė. Deja, žmonės ir toliau maištauja prieš tiesą... Jie visuomet maištavo prieš Dievo išmintį, norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad jie žino geriau. Net ir tie, kurie tariasi ieškantys tiesos, neretai tą tiesą jau yra atradę, tačiau nenori jos pripažinti. Vietoj to suka galvą, ieškodami išėjimo iš to tarsi užburto rato, užmiršdami, kad ne jie sukūrė Dievą, bet Dievas juos. Kad ne jų yra tiesa, bet Dievo. Ir raktas į tiesą bei tą neatsakytų klausimų vergovę yra labai paprastas – tikėjimas Dievo žodžiu. Nieko daugiau. Kaip ir parašyta: „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn. 8:32) Ir jei nesi laisvas, vadinasi dar neradai tiesos. O jei esi laisvas dvasioje, vadinasi tiesa, kuria tiki, yra tikra. Todėl ir mano atsakymas tiems, kurie manęs klausia, iš kur aš žinau, kad tai yra tiesa, būtų toks: todėl, kad mano dvasia atrado laisvę, kur nebėra tos neužpildytos klausimų bedugnės, kur yra ramybė, viltis ir tikėjimas. Kaip ir yra pažadėta.

Suakmenėjusių medžių mislė...

2008-05-08T11:14:00.011-05:00

Grįžus iš atostogų po JAV, mintys vis sukasi apie matytą Suakmenėjusio miško parką, kuris iš mokslo pusės pristatomas kaip milijonus metų besiformavęs miškas, per laiką suakmenėjęs dėl tam tikrų veiksnių. Daugiau info apie šį buvusį mišką anglų kalba – paties parko svetainėje, kur dažniausiai užduodamų klausimų skiltyje radau įdomių faktų. Faktų, kurie tarsi atsako žmonėms į klausimus tos mokslinės teorijos rėmuose. Tačiau man, netikinčiai ta oficialiąja versija, kuri paremta savaiminiu planetos bei viso, kas joje gyva, susiformavimu, tie faktai gražiai sugula su Biblijoje esančia informacija.
Jau pamačius tuos po teritoriją išsisklaidžiusius rąstus, kurie iš tiesų atrodo kaip mediniai, bet priėjęs iš arčiau pamatai, jog tai – uoliena, kilo didžiulis klausimas, kodėl jie atrodo tarsi supjaustyti žmogaus, taip, tarsi būtų paruošti žmogaus reikmėms, kodėl tie, didžiuliai, sutręšę, kai kur tuščiaviduriai rąstai neskilo kaip pakliuvę, ką matai apleistuose miškuose šiandien, kodėl nėra kitų medžio dalių – šaknų, ištįsų kamienų, šakotų medžio dalių. Tiesa, vietomis matėsi tarsi trigubo ilgio rąstų, t.y. nesusmulkintų taip smulkiai kaip kiti, bet ir jų galai buvo tiesiai nupjauti kaip ir mažųjų.
Internete paskaičiusi atsakymus į šiuos klausimus, radau atsakymą, kad tų medžio dalių iš tiesų nėra rasta. Visa, kas rasta, yra šie atskiri fragmentai. Daroma prielaida, kad tie kamienai patys suskilinėjo taip tiesiai veikiami tempimo jėgų, atseit ta uoliena taip skyla. Tačiau kodėl tada nesuskilinėjo tie du ar tris kartus ilgesni, jei jau kiti suskilinėjo?... Be to, priėjus arčiau aiškiai matosi, kad ne savaiminis tai skilimas – vienur tai ištisai lygu, kitur – tarsi pjauta iš dviejų pusių, ir per vidurį susitikta, kaip kad būna pjaunant kamieną iš dviejų pusių... Vienur tiesiau, kitur kiek įžambiau... Todėl galvokit ką norit, bet tame puslapyje pateikti atsakymai manęs neįtikina...

Tikėti tuo, kad visa tai – Didžiojo Nojaus laikų Tvano padarinys, mane verčia ne tik tai, kad rąstai tarsi žmogaus supjaustyti – taip, lyg jie buvo supjaustyti bei palikti džiovinimui, kad paskui būtų galimybė juos naudoti kurui ar kitoms reikmėms. Minėtosios svetainės atsakymų į klausimus skiltyje radau dar keletą faktų, kurie mane veda į Biblinių tiesų patvirtinimą. Visų pirma tai, kad ištyrus tuos suakmenėjusius medžius, nėra rasta medžiui būdingų sezoninių rievių. Atsakyme daroma prielaida, kad tuo metu, kai augo tie medžiai, nebuvo žemėje sezonų ir kad oras buvo labai šiltas ir prisotintas drėgmės. Mes gi tuo tarpu žinome, kad Pradžios knygoje būtent apie tokias oro sąlygas žemėje ir rašoma (Pr. 2:5-6). Lygiai taip pat rievių nerasta ir medyje, iš kurio buvo padarytas Nojaus laivas, praeitame amžiuje archeologų atrastas Ararato kalnuose – toje vietoje, kuri nurodyta Biblijoje – Pr. 8:4). Kitas faktas, kad medžiai prieš suakmenėjimą turėjo būti apsemti vandens, jog iš jų išeitų deguonis, vėlgi grąžina mane į Tvano laikus, kai viskas buvo užlieta vandeniu. Tai, kad kaip kitame pateiktame atsakyme rašoma, pats medžių suakmenėjimo procesas truko apie 100 metų, manęs neįspraudžia į milijonus metų planetos egzistavimo teoriją, ir vėlgi niekuo neprasilenkia su Biblijos tiesomis. Tokie vandens prisisunkę rąstai vėliau veikiami vulkaninių dulkių (o gal dar kitokių mums nežinomų veiksnių), per 100 metų (o gal net ir greičiau) iš organinės medžiagos virto neorganine – kvarcu su įvairiomis kitų mineralų priemaišomis...

Todėl visame tame niekaip nerandu vietos milijonams metų, į kuriuos įsikabinęs mokslo pasaulis, bandantis įminti vienokias ar kitokias mus supančio pasaulio mįsles...

Sandoros skrynia

2008-04-09T18:57:00.009-05:00

Na ir dar viena filmukų serija, šį kartą kiek ilgesnė, netgi iš 27 dalių, apie archeologų 1982 metais atrastą per amžius buvusią paslėptą Sandoros skrynią. Istorija pasirodė kupina neįtikėtinai įdomių detalių... Kuo susiję Kristaus nukryžiavimo vieta ir sandoros skrynios slėptuvės vieta? Iš kur buvo paimtas akmuo užritinti Jėzaus kapui, nuo ko mirė Jėzus - nuo kabėjimo ant kryžiaus ar kt.? Tai - klausimai, į kuriuos atsakoma šioje studijoje. Yra serijų, tokių kaip 16, 26 ar 27, kuriose pasakojami dalykai man nėra iki galo įtikinami bei priimtini, bet apskritai - manau verta dėmesio filmų serija. Štai nuorodos į visas serijas: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis, 7 dalis, 8 dalis, 9 dalis, 10 dalis, 11 dalis, 12 dalis, 13 dalis, 14 dalis, 15 dalis, 16 dalis, 17 dalis, 18 dalis, 19 dalis, 20 dalis, 21 dalis, 22 dalis, 23 dalis, 24 dalis, 25 dalis, 26 dalis, 27 dalis. Ta pati istorija raštiškame pavidale, šiek tiek iliustruota nuotraukom, - čia.

Kelias per jūrą

2008-04-09T18:46:00.011-05:00

Kaip visada, tokie dalykai ypač pagauna mano dėmesį. Šįsyk tai - serija filmukų apie tai, kurioje vietoje buvo pereita Raudonoji jūra bei apie tai, ar Sinajaus kalnas, pažymėtas žemėlapiuose, tikrai yra ta vieta, kurioje Mozei Dievas davė 10 įsakymų?..
Siūlau pasižiūrėti: „Raudonosios jūros perėja“ (anglų k.)

Žemėlapis ta tema, rastas vienoje internetinėje svetainėje:

Palyginimui - žemėlapis, kokį galima rasti įdėtą į daugumą Biblijų šiandien.

Kiek yra Dievo?

2008-03-31T14:11:00.026-05:00

Kaip visada, mintys vėl susibėga į krūvą po daugelio sukritusių į krūvą įvykių, įsismelkiančių į sąmonę... Maestro Vytauto Kernagio mirtis; 11 vaikų motinos iš Panevėžio, likusios be šeimos maitintojo, istorija; pensininkai, galvojantys, kad abortų uždraudimas išgelbės Lietuvos demografinę padėtį, bet tuo pačiu sutiktai daugiavaikei motinai pasiguodus apie vaikų auginimo sunkumus atrėžiantys: „nereikėjo gimdyti“ (LTV 2 laida „Asmens kodas“), autoavarijoje žuvusio politiko sūnus, kurio tėvai, kaip ir dauguma tokiais atvejais, klausiantys: „Kodėl tai vyksta? Kur yra Dievas? Ir kiek jo yra?” Galiausiai, neradus konkretesnių atsakymų, pareiškiama: „Jei Dievo būtų buvę daugiau... bet Dievo buvo tiek, kiek yra...“ Finale į sąmonę įstringa dar viena labai į temą paskutinė „Laiko portretų“ TV laida, kurioje – esminius klausimus sau kelianti Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždutė – devyniolikmetė daininkė Alina Orlova. Į jos klausimus šiandien man tarsi susiveda ankstesnių istorijų iškelti bei taip ir žiniasklaidos neatsakyti klausimai... „Pykstu ant Dievo, kad jis neatsakingas už tai, ką sukūrė... Jei jis myli savo vaikus, yra gailestingas, tai aš nežinau, nesuprantu... Žmonės kartais taip kenčia, aš nesuprantu, kodėl, kodėl būtent jiems, nors jie nėra to užsitarnavę...” – Tarsi retoriškai klausia Alina. Manau, kad 90 procentų žmonių kelia sau tokius klausimus, visą gyvenimą taip ir neatrasdami atsakymų į juos, net nebandydami pažinti Dievo – to „negailestingojo“, taip „žiauriai žaidžiančio“ mūsų gyvenimais... Kiti, tiesa, atsiverčia tokiais gyvenimo momentais Bibliją, ir visgi randa atsakymus tiek į klausimą „Kodėl?“, tiek į tai, „kiek yra Dievo?“ Gyvendami visuomenėje, kur dažniausiai deklaruojamas priežasties-pasekmės principas, nepaisant, ar tai būtų įvilkta į rytų filosofiją, ar į katalikiškai lietuvišką Dievo pažinimą, nekyla didesnės nuostabos išgirdus taip mąstančius. Tačiau atskyrus pelus nuo grūdų pamatai, kad visa tai – graži iliuzija, kuri pasimeta tarp buitinių rūpesčių bei asmeninių gyvenimiškų ambicijų. Bandant suvokti, kur viso to šaknys, galima kapstytis giliai praeityje, kol šaknys pasieks pirmuosius mirtinguosius – Adomą ir Ievą. Štai jums ir kaltininkai, į kuriuos galima besti pirštu, kaltinant juos dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Nes ne Dievas renkasi už žmogų, manipuliuodamas juo tarsi kokia marionete, tačiau žmogus, kuriam duota absoliuti laisvė pasirinkti. Arba jis renkasi šviesą, arba jis renkasi tamsą. Adomas ir Ieva pasirinko tamsą. Pasirinko ne Dievo, bet Šėtono išmintį. Nuo tada nemirtingu buvęs žmogus tapo mirtingas, ką paveldėjome iš šių savo protėvių, žemė tapo prakeikta, o visa kūrinija, kurioje gyvename, kiek būtų bepalaikoma mokslo ir įvairiausių technologijų, kuo toliau tuo labiau eina į pražūtį, nyksta ir išsiderina iš harmoningo jos egzistavimo ciklo. Ir tam nereikia būti aiškiaregiu. Galiausiai atėjęs žmonijos Atpirkėjas Jėzus Kristus, dar vadinamas Biblijoje Antruoju Adomu, vėl gimusiu ne iš gendančio žmogaus, bet iš Dievo sėklos, davė pasauliui viltį apie naują, negendantį, tobulą, amžiną pasaulį. Nukryžiuotas, miręs už kiekvieno mirtingojo nuodėmes bei prisikėlęs iš numirusiųjų, davė viltį kiekvienam, kuris tuo tiki, kad visa tai, kas šiandien vyksta - tik laikina, tik trumpa akimirka Dievo plane. Ir kad visa, kas vyksta regimame pasaulyje, tėra priemonė užgrūdinti, sustiprinti savo vidinį žmogų, išugdyti jį dvasiškai. Visa tai - tik pasirengimas amžinybei. Ir kiek žiauriai gali tai skambėti, bet gal kūdikio mirtis, šalia jokios prasmės neturinčio savęs kaltinimo kažkam atvers akis į to paties Dievo pažinimą, akmerks akis vėl atrasti šviesą, gal tik per anksti išėjusios iš gyvenimo įžymybės mirtis ar ištisa tų mirčių serija galiausiai atmerks tautai akis ir pervers jų gyvenimus aukštyn kojomis, perstatydama prioritetus vietomis, primins, kad nei vienas nežinome, kurią akimirką išeisime bei tai, kad nesame savo gyvenimų valdovai, visagaliai dievai, turintys galią savo ir kitų gyvenimams, gal tik daugiavaikės motinos istorija suminkštins aplinkinių širdis, kurie, apsčiai prisivalgę staiga pagalvos ne tik apie save, bet ir apie šalimais gyvenantį, gal tada politikas, kuris gedi sūnaus, atkreips galybės jaunuolių dėmesį į jų pačių saugumą vairuojant ir taip išgelbės daug kitų gyvybių, gal tik šiuos faktus lydinti straipsnių bei TV laidų lavina paskatins žmones žiūrėti į viską ne per savo egoistinę prizmę, bet pagaliau atrasti kitą gyvenimo pusę bei atsirinkti, ko vis tik į gyvenimą įsileidžiam daugiau mes patys - Dievo ar Šėtono? Kas valdo mūsų likimus? Netiksliai parinktos žurnalistų mintys, neatsakyti klausimai ar kažkas daugiau, kas nėra matoma plika akimi, ko negali įrodyti mokslas? Šėtonas, kuris šiandien valdo pasaulį, pavergdamas pinigais, garbe, geismu; ar Dievas, kuris tyliai duoda žmogui teisę rinktis bei laukia kiekvieno paklydusio tarsi sūnaus palaidūno. Dievas, kuris atidavė už visus pasaulio nusidėjėlius savo vienatinį sūnų, kuris savo gyvybe užmokėjo tą nesuvokiamai didelę nuodėmės kainą už bet kurį, net ir patį didžiausią nusidėjėlį... Nesvarbu, ką jis bebūtų padaręs. Ir išvadavo nusidėjusias sielas iš atlygio už tai... Todėl džiaugiuosi, kad Alina Orlova dėsto savo mintis toliau: „Aš labai idealizuoju Dievą ir meilę. Tai, ko aš laukiu iš meilės ir kaip įsivaizduoju, koks tai jausmas, tai yra labai daug. Meilė turi būti kažkas tokio. Kažkoks kosminis ryšys.“ Nes gal net pati to nežinodama Alina tarsi atsako į klausimą, kas tas Dievas. Nes tai ir yra Meilė. Nes tai – iš tiesų „kažkas tokio...“ „kažkas labai daug...“ Tai – ideali meilė tam, kurio žmogiškomis akimis žiūrint, negalima mylėti... Vieniems tai – tas, kuris gyvena ne taip, kaip jis pats, kitiems – į giliausią gyvenimo prarają nuėjęs žmogžudys, kitam – „blogasis, negailestingasis“ Dievas, kurio tarsi vis maža... Nes žmogiškomis akims negali pamatyti to, ką mato dvasinės akys. Akys, kurias atverti tegali tikėjimas, ieškojimas ir pats Dievas, jei pasirenkame tai, kad mūsų akys būtų atvertos. Kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų, būtų atsakyti... O ne tai, kad ir toliau gyventume užmerktomis dvasinėmis akimis, kuriomis regint tie klausimai neturi atsakymų... Štai tokiose klausimų bei atsakymų labirintuose ir pasiklystame, nepastebėdami kitos medalio pusės – to, ką iš tiesų mums duodą Dievas. Kad ir tokių talentų, kaip vėlgi ta pati Alina, ar paprasto aštuonmečio lietuvio iš Rokiškio, pavadinto „Žvaigždžių vaiku“, nepastebėdami kitų žmonių sugebėjimo pagelbėti nelaimėje kitiems, kartais net nepažįstamiems, ar stiprybės, kuria spindi konkurso „Mis negalia“ dalyvės, atveriančios akis ir mokančios aplinkinius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena... Tačiau taip jau yra - kai mums gerai, mes Dievą užmirštame, prisimindami jį tik tuomet, kai kas nors atsitinka, apiberdami vienas kitą tais pačiais, dažniausiai niekuo su Dievu nesusijusiais klausimais... Todėl ir Dievo yra tiek, kiek mes jo norime turėti...

Kieno galia?

2008-03-31T14:01:00.003-05:00

Mažos smulkmenos Iš knygos Stebina mane. Po kryžium paslėptas Prisikėlimas – Amžinybės galia. Su kuo keliauji tu? Pas ką? Kuriuo keliu Sugrįši sveikas? Jei Dievo nepažįsti, Ar kaltint jį gali Atžgaria ranka? Spauda štai pranešė, Kad numirė mirtingas. Kažkam sūnus, kažkam gal draugas, nežinia. Ir pilasi daugybė klausimų, Neįrašytų vadovėliuos: „Kodėl? Kodėl mane? Už ką?” Ir niekas neišdrįsta pasakyti: Ne Dievo tai, o nuodėmės galia.

Kas svarbiau - Velykos ar Kalėdos? arba Šiek tiek minčių apie gimimą, mirtį ir prisikėlimą.

2008-03-24T19:15:00.015-05:00

Prieš keletą dienų kalbėdama su mama telefonu, išgirdau iš jos lūpų tai, kad Velykos ne tokia didelė šventė, kaip Kalėdos. Panašią mintį delfi.lt portalo publikuotame straipsnyje pasakė ir mūsų šalies pirmoji ledi – visuomet man žavesį kelianti Alma Adamkienė. Tada aš pagalvojau – o kas iš tiesų yra visgi svarbiau mums šiandien – Kalėdų ar Velykų žinia? Kristaus gimimas ar mirtis ir prisikėlimas? Kas yra tikrasis stebuklas, ir kuria žinia šiandien krikščionis tikėdamas išsiskiria iš netikinčiųjų tarpo? Kai galvoju apie Kalėdas, mąstau, kad tai turėjo būti neeilinis įvykis tuomet gyvenusio izraelito gyvenime. Juk tuomet užgimė visos tautos taip lauktas ir per amžius pranašautas Mesijas - Tautos Gelbėtojas, tautos nuodėmių Atpirkėjas, Karalius, turėjęs įkurti žemėje tobulą karalystę. Tai buvo didžiausia Izraelio tautos viltis po viso to, ką per istoriją teko patirti Dievo išrinktajai tautai. Ir nors pats Kristaus gimimo faktas yra ne didesnis stebuklas, nei bet kurio ir šiandien ateinančio į pasaulį kūdikio gimtis, reikėtų nepamiršti, kad jo gimimą išskirtiniu daro faktas, kad Jėzus Kristus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, kas jį ir išskiria iš visų mirtingųjų tarpo. Faktas, kuris žmogų ir Dievą apjungia į vieną asmenį bei tampa kertiniu akmeniu Izraelio tikėjimo bei netikėjimo slenkstyje. Tuo tarpu Kristaus mirtis ant kryžiaus bet kuriam, net ir giliai tikinčiam apaštalui, buvo didžiausia tragedija, kurios jie negalėjo suprasti (Mk. 9:32, Lk. 9:45, Lk. 18:32-34). Ir natūralu – juk pagal viską, ką buvo skelbę pranašai, Kristus turėjo įkurti tą taip ilgai lauktą karalystę žemėje. Todėl natūralu, jog Kristui prisikėlus jiems kyla tokie klausimai, kaip „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd. 1:6). Tačiau Kristus, 40 dienų po prisikėlimo praleidęs su jais bei išaiškinęs „dalykus, priklausančius Dievo karalystei” (Apd. 1:3), vis tiek palieka juos taip ir neįkūręs tos karalystės... Ar tai ir yra ta Velykų žinia, kuri šioje vietoje tarsi pameta savo prasmę, palikdama tik viltį bei laukimą iki antrojo jo atėjimo? Kaip žinome, istorija šioje vietoje nesibaigia, ir įdomiai rutuliojasi toliau, prasidėdama per Sekmines atsiųsta Jeruzalėje susirinkusiems Šventąja Dvasia, toliau tęsdamasi pagonies Kornelijaus ir Petro susitikimu (Apd. 10 skyrius) bei žydų nesupratimu, kas vyksta, ir kodėl čia staiga pagonys yra įtraukiami į Dievo planus (Apd. 11:2-18), nors iki galo tuo metu jie taip ir nesuprato, kaip dabar turėtų jie kartu su tais pagonimis elgtis - versti juos laikytis visų jų papročių, ar neversti, laikytis juos „savais“ ar vis tik ne... Nenuostabu – juk retas kuris jų tuomet žinojo, ką Kristus per Dvasią apreiškė Sauliui pakeliui į Damaską (Apd. 9 sk.), vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi - apie tai, kad nuo šiol ir pagonys turi išgelbėjimą, apie kurį iki pat tos akimirkos nežinojo nei vienas Izraelio pranašas, apie kurį per amžius buvo nutylėtas (Rom. 16:25, Kol. 1:25-27; Ef. 3:1-10), kad nebūtų žinomas Šėtonui (1Kor. 2:6-8), iki tol taip triumfavusiam nukryžiuojant Tautos Mesiją... Nei nebuvo tokių, kurie būtų girdėję apie Kristaus aukos prasmę. Apie įgytą taiką su Dievu, apie Kristaus Kūno bažnyčios formavimą bei Izraelio tautos išskirtinumo praradimą... Pagalvojau, įdomu būtų „atkasti”, kas per metų laikas, kas per mėnuo buvo, kai Paulius tapo pirmuoju išgelbėtu krikščionimi (1Tim. 1:15) – tuo nusidėjėliu, kuriam net piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai buvo atleistas... (Mt. 12:31, 1Tim. 1:12-13) Tuo, kurį žydai už jo skelbiamą evangeliją akminimis užmėtyt ne kartą norėjo, kol galiausiai susitikus su Petru tapo aišku, kas prie ko (Gal. 2:1-9) ir kad Pauliui apreikšta informacija yra tarsi tas raktas, atrakinantis visas iki tol nesuvoktas paslaptis, tas, kuris tarsi sudeda visus taškus ant „i“. Ne veltui būtent šiam apaštalui patikima galutinai išpildyti, t.y. užbaigti Šventąjį raštą – tą Knygą, kurią turime šiandien (Kol. 1:25-26, 2Tim. 3:16). Ir jei šiandien gyvename Kristaus kūno bažnyčios formavimo laikotarpiu, kur nėra skirtumo Dievo akyse tarp žydo ir pagonies, kur nebėra nei taip vadinamo Apipjaustymo, nei Neapipjaustymo, kokia data galėtų būti pažymėtas Kristaus kūno gimimas? Ar Antioche, kur tikintieji pirmą kartą buvo pradėti vadinti krikščionimis (Apd. 11:26), kas nors galėjo užfiksuoti kokią įsimintiną datą? Kokia bus Kristaus kūno mirties data, kai vėl „atgims“ Dievo plano tęsinys su 70-tąja Danieliaus pranašauta savaite priešaky, kitaip dar vadinama Suspaudimo laikais bei galiausiai įkuriama Dievo karalyste žemėje?.. Taip ir keičiasi mirties bei prisikėlimo tema Dievo plane. Kol galiausiai prisikelsime amžinybei, kuri nebeturės nei mirties, nei prisikėlimo, nei jas ženklinančių datų... Bet, grįžtant prie pirmojo iškeltojo klausimo – kas gi vis tik šiandien yra svarbiau, aišku viena - be Kristaus gimimo nebūtų ir jo mirties bei prisikėlimo. Tačiau kas būtų buvę, jei nebūtų Kristaus mirties bei prisikėlimo - štai klausimas, į kurį rastas atsakymas sustato į vietas mūsų, kaip krikščionių, kaip Kristaus Kūno bažnyčios narių, prioritetus...

Dar šiek tiek skaičių

2008-03-12T13:04:00.004-05:00

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė įdomių faktų, vėlgi kiek susijusių su skaičiais Biblijoje. Tokios žinios paprastai kažkur užsimeta, užsimiršta, tad, pagalvojau, reikia išsaugoti, kad paskui vėl nereikėtų ieškoti. --- Koks yra trumpiausias Biblijos skyrius? – 117 psalmė. Koks yra ilgiausias Biblijos skyrius? – 119 psalmė. Koks skyrius yra pačiame Biblijos viduryje? – 118 psalmė. Iki 118 psalmės yra 594 skyriai. Taip pat ir po 118 psalmės yra 594 skyriai. Sudėjus šiuos skaičius gauname 1188. Kuri eilutė Biblijoje yra pačiame viduryje? – 188 skyriaus 8 eilutė, t.y. Ps. 118:8 Ką ta eilutė sako? „Geriau glaustis prie VIEŠPATIES, negu pasitikėti žmonėmis.“ Tai - pagrindinis tikinčiojo principas, Dievo valia kiekvienam žmogui. Turbūt nenuostabu, kad ir pats centrinis žodis Biblijoje yra VIEŠPATS, originale užrašytas keturraide JHVH. Tai - tik vienas nedidelis pavyzdys, kaip nepaprastai Biblijoje viskas susiję bei kaip viskas turi savo prasmę.

Apie nuodėmes

2008-03-11T13:14:00.008-05:00

Delfyje perskaičiau nedidelį straipsnelį, pavadinimu Vatikanas išplėtė mirtinų nuodėmių sąrašą. Įdomu vienok. Skaitant tokius pareiškimus, man kyla vienas klausimas - kuo vadovaujasi Vatikanas? Kada paskutinį kartą ten esantys dvasininkai skaitė Bibliją? Ar apart keturių evangelijų joje jie dar yra ką nors skaitę, ar ne? O gal net ir to nesivargino akimis permesti?.. Nenoriu gilintis į visas panašių Vatikano nutarimų peripetijas ir kritikuoti, tačiau po tokių pareiškimų galvoje sukasi tik šios citatos iš Biblijos: "Jūs, veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas: ' Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs. Tačiau veltui jie garbina, mokindami žmonių įsakymus kaip mokslus'." (Mt. 15:7-9, ) Nes, atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug panašių dalykų jūs darote" (Mk. 5:8) Ir: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)...

Pakantumas tikėjimui Lietuvoje

2008-03-10T15:44:00.005-05:00

Kurį laiką maudausi internetiniuose LTV laidų įrašuose. Netikėtai peržiūrėjau labai įdomią laidą „Asmens kodas”, kurioje kalbama apie religinę toleranciją Lietuvoje. Manau, tikrai verta pasižiūrėti šią laidą, kurios anonsas skamba taip: Mokslininkų tyrimai rodo ryškėjančią tendenciją marginalizuoti visų religinių bendruomenių atstovus ir riboti jų pilietines teises. Tai patvirtina Milda Ališauskienė, VDU doktorantė, pasakojanti ne vieną atvejį, kai dėl religinių bendruomenių narių veiklos eskaluojama įtampa arba painiojamos sąvokos. Visuomenės akyse baptistai netikėtai tampa satanistais. O tikintieji net vadinami sektantais. Tuo tarpu kunigas Ričardas Doveika teigia, jog Lietuvoje satanistų nėra ir paminklo nuvertimas kapinėse dar nereiškia, jog tai – sektantiškos apeigos. Tačiau apie nepakantumą kalba ir tradicinių tikėjimų atstovai. Musulmonai Lietuvoje neretai siejami su teroristais, nors šį bendruomenė mūsų krašte skaičiuoja jau 600 gyvavimo metų. Pasak Kauno mečetės imamo Romo Jakubausko, pastaruoju metu bendruomenės nariai sulaukia itin nemalonaus dėmesio. Tarptautinės Kristaus bažnyčios Vilniuje narys Mantas Verbiejus teigia, jog visuomenės priešiškumo ar atskirties nejaučia tol, kol išpažindamas tikėjimą nebando savo žinios perduoti kitiems. Jis sako, jog dėl tikėjimo yra sulaukęs ir nepadoraus siūlymo. Apie diskriminavimą kalba ir Naujosios kartos bažnyčios pastorius Vaidas Vyšniauskas pasakojantis, jog jo bendruomenės nariai jau priprato visuomenėje būti vadinami sektantais, orgijų kėlėjais, lupikautojais. Naujųjų religinių judėjimų atstovai neslepia, jog daugiausia nepasitenkinimo tikinčiaisiais skatina žiniasklaida. „Ar spaudoje būtų skelbiama, jog katalikas iššoko pro langą? Tačiau jei tai padarytų Jehovos liudytojas, faktas nebūtų nutylėtas“, – pastebi Milda Ališauskienė, pripažindama jog žiniasklaida formuoja neigiamus stereotipus, nuteikia žmones prieš naujuosius tikėjimus arba net kelia intrigas. Buvęs ministras Gintaras Furmanavičius neslepia patekęs į pinkles, kai buvo apkaltintas ryšiais su pasaulyje išgarsėjusiu Ošo tikėjimu, nors Lietuvos Konstitucija kiekvienam garantuoja tikėjimo laisvę.

Truputis matematikos

2008-02-15T15:39:00.010-06:00

Ne vienas esame susidūrę su romėniška bei arabiška skaitmenų rašymo sistema. Arabiški skaitmenys pažįstami jau pirmokui. Tai – 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 0. Tuo tarpu romėniški atitinka mūsų, t.y. lotyniškos abėcėlės raides: I, V, X, L, C, D ir M, žyminčias atitinkamai 1, 5, 10, 50, 100, 500 ir 1000. Įdomu tai, kad sudėjus pirmus šiuos 6 skaitmenis, 1+5+10+50+100+500, gauname taip gausiai legendomis apipintą skaičių 666. O gal žodį/vardą, susidėsiantį iš šių skaitmenų raidinio atitikmens: DCLXVI. Beje, besidomintiems skaičiais Biblijoje, visai įdomi pasirodė info, kurią radau štai čia, teomatikos svetainėje ir dar vienoje svetainėje apie tai.

Trumpai

2008-02-14T10:17:00.010-06:00

Ne kartą girdėjau žmones kabant, kad krikščionybė stabdo mokslo raidą. Iš dalies, manau, galima sutikti. Tačiau klausimas turbūt kyla, kokio mokslo - naudingo ar žalingo žmogui... Tačiau šiandien ne apie tai ;)

Tiesiog prisiminiau Kristoforą Kolumbą, kuris būdamas tikintysis tik todėl pasileido į kelionę aplink pasaulį, kadangi tikėjo tuo, kas parašyta Biblijoje apie žemę - jog ji yra sferos formos...

Reikės paskaitinėti jo dienoraščius - sako, įdomu...

Pakalbėkime apie pinigus

2008-02-08T16:08:00.004-06:00

Kiek teko susidurti, krikščionybė ir pinigai paprastai vertinami per dviejų kraštutinumų prizmę. Nusistovėję stereotipai verčia netikinčius žmones tikėti racionalumui prieštaraujančiomis idėjomis, kurios vadinamos krikščioniško gyvenimo standartais. Tačiau apie viską iš eilės. Manau, nei vienam nesvetima dvasininkų pozicija, kad krikščionis turi atsisakyti savo turto ir gyventi kiek įmanoma kukliau. Tokią nuomonę jie paprastai grindžia Mt. 19:21-24 eilutėmis, kur Jėzus ragina: „Jei tu nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi ir atiduok vargšams, ir tu turėsi lobį danguje; ir ateik ir sek paskui mane“. „Iš tiesų aš sakau jums, jog turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę. Ir vėlgi sakau aš jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“ Kitą gi poziciją gina tie, kurie nesigėdija turtų, tokį savo elgesį pateisindami Dievo palaiminimu, gindami savo poziciją daugybe situacijų iš Senojo Testamento, kur pinigai buvo palaiminimo ženklas – tokie žmonės, kaip išmintingasis Saliamonas, ištvermingasis Jobas ar Egipto turtus valdęs Juozapas, galima sakyti, maudėsi piniguose ir tai buvo Dievo palaiminimo ženklas. Tokiu ženklu materialinę gerovę linkę laikyti ir nemažai šiandieninio pasaulio įvairių krikščioniškų bažnyčių pastorių, taip susikraunančių neblogą kapitalą sau ir savo atžaloms... Panašu, jog matydamas tokius du kardinalius požiūrius į pinigus, pasaulis juokiasi iš krikščionybės, badydamas pirštais ir klausdamas: „na, ir kuo ta jūsų krikščionybė skiriasi nuo eilinio netikinčio gobšuolio situacijos?” Ir iš tiesų, aš asmeniškai labai pritarčiau taip šiandien krikščionybę vertinančiam pasauliui. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų gali atrodyti, kad Biblija prieštarauja pati sau, tarsi duodama pasirinkti bet kokią kiekvienam patogią poziciją, kuo puikiai ir manipuliuoja valdančiosios bažnyčios galvos. Ir taip, sutikime, dažniausiai nutinka tuomet, kai ištraukiame atskiras Biblijos eilutes, užmiršdami apie bet kokį egzistuojantį kontekstą. Be abejo, Biblijoje kontekstas dažnai esti suprantamas ne per minutę, ne per dieną, kartais reikia gerai pasikapstyti joje esančios informacijos džiunglėse, kad suprastum apskritai, kas joje vyksta. Ir grįžtant prie pinigų klausimo, greičiausiai ir vertėtų pradėti nuo to elementaraus konteksto, kuriame pinigai veikia pagal vienas ar kitas taisykles, ženklindami vienokį ar kitokį požiūrį į juos. Jei anksčiau Dievas savo išrinktajai tautai rodė įvarius savo elgsenos ženklus, taip duodamas suprasti, ar jis tuo metu laimina, ar keikia savo žmones, nesunku suprasti, kodėl minėtieji Saliamonas, Jobas ar Juozapas nestokojo nieko. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl pats Jėzus ir jo mokiniai buvo ne tokie. Kodėl jie nevaldė didelių turtų, kodėl jie pardavė viską, kaip jiems buvo nurodyta, ir sekė paskui Jėzų? Negi jie, kurie buvo Jo išrinktieji tuo metu, nebuvo verti tokių Dievo palaiminimų, kaip kad jų protėviai? Nemanau. Bėda ta, kad visų ankstesnių palaiminimų ir prakeikimų grandinėje Izraelio tauta prarado malonę Dievo akyse ir buvo palikta savo pačių valiai iki pat, kol po kelių šimtmečių atėjo Jonas Krikštytojas bei juo sekęs Mesijas – Jėzus Kristus, skelbęs apie besiartinančią Dievo pažadėtą Karalystę. Karalystę, kurioje nebus nei ligų, nei bado, nei karo. Kurioje šio pasaulio turtai nebereikalingi – štai kodėl jų buvo liepiama atsisakyti, viską parduoti bei sekti paskui. Ir tie mokiniai tai darė, visa širdimi pasitikėdami savo mokytoju. Tačiau po Kristaus nukryžiavimo, kai staiga Dievas apreiškė paslaptį, kuri iki tol buvo nutylėta (Rom. 11:25, 16:25-26, 1Kor. 2:7-8, Ef. 3:3-6 ir kt.) ir taip sujaukė visus Šėtono planus, visi pažadai buvo sustabdyti dėl apreikštos paslapties išsipildymo, kol įeis pagonių, t.y. mūsų, šios dienos tikinčiųjų, pilnatvė – tam tikras jų skaičius (Rom. 16:25-26). Būtent dėl šios paslapties atskleidimo ir sulaikyto Karalystės atėjimo savo turto atsisakę Izraelio tikintieji skurdo, ir Paulius rinko įvairias rinkliavas jų reikmėms (1Kor. 16:3) bei skatino tai daryti kitus (1Kor. 4:19-21; 2Kor. 8:1-2-6, 19-24, 9:8-14). Toks štai kontekstas trumpai. Tad gal jame ir verta paieškoti tos pozicijos pinigų bei viso materialinio turto atžvilgiu, kurios turėtume šiandien laikytis?.. 13 Apaštalo Pauliaus laiškų – vienintelis šaltinis, kuriame rašoma apie Kristaus aukos prasmę, apie atskleistą Kristaus kūno – bažnyčios formavimąsi, struktūrą bei paskirtį. Pastudijavus juos, pasirodo, kad pinigai nebėra susiję nei su Dievo palaiminimu, nei su raginimu jų atsisakyti – panašu, jog kiekvienas čia yra savo likimo kalvis. Visgi, pradėkime nuo keleto įdomių detalių... Ant vieno automobilio vienas pažįstamas sakė matęs užrašą: „Jei pinigai – blogis, tai kodėl visos bažnyčios jų taip trokšta?” Nebloga mintis, tiesa? Ir iš tiesų, kai pagalvoji, geras kabliukas paneigti krikščionybę. Tačiau ar tai – tikroji Biblijos citata? Paimkime kiek platesnį kontekstą, kuriame yra ir minėtoji frazė: „Visi tarnai, kurie yra po jungu, telaiko savo pačių valdovus vertais visos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir jo mokslui. O tie, kurie turi tikinčius valdovus, teneniekina jų, kad jie yra broliai; bet verčiau tetarnauja jiems, kad jie yra ištikimi ir mylimi, naudos dalininkai. Tuos dalykus mokink ir ragink. Jei kas mokina kitaip ir nesutinka su sveikais žodžiais – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais ir mokslu, kuris yra pagal dievotumą; tas yra išdidus, nieko nežinantis, bet pakvaišęs klausimais ir žodžių kivirčais, iš kurių kyla pavydas, nesutarimas, keikimas, pikti įtarinėjimai, iškreipti ginčai sugedusio proto ir tiesos neturinčių žmonių, manančių, kad pelnas yra dievotumas: nuo tokių pasišalink. Bet dievotumas su pasitenkinimu yra didelis pelnas. Nes mes nieko neatsinešėme į šį pasaulį ir, tikrai, mes negalime nieko išsinešti. Ir turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę. Bet tie, kurie nori praturtėti, įpuola į pagundą bei pinkles, ir į daugelį kvailų bei žalingų geismų, kurie paskandina žmones žlugime ir pražūtyje. Nes meilė pinigams yra viso blogio šaknis, kurių geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų. Bet tu, o Dievo žmogau, bėk nuo šitų dalykų; ir sek paskui teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą. Kovok gerąją tikėjimo kovą, nutverk amžinąjį gyvenimą, kuriam tu esi pašauktas, ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akivaizdoje... Įpareigok tuos, kurie yra turtingi šiame pasaulyje, kad jie nebūtų išdidūs, nei pasitikėtų nepatikimais turtais, bet gyvuoju Dievu, kuris apsčiai mums duoda visus dalykus džiaugsmui; kad jie darytų gera, kad jie būtų turtingi gerais darbais, dosnūs, norintys dalintis; sau susikraudami gerą pamatą ateinančiam laikui, kad jie nutvertų amžiną gyvenimą.” (1 Tim. 6:1-12, 17-19) Taigi, patys pinigai, ar meilė pinigams yra blogis?.. Kaip ir kiekvienas įrankis – naudojamas netinkamai, gali tapti tiek gero, tiek blogo darbo pagrindu. Juk ir plaktuku, kuriuo įkaldamas vinį pakabinsi paveikslą artimųjų džiaugsmui, galima užmušti žmogų, ir akivaizdu, jog tai bus du skirtingi dalykai. Beje, citata, kurią panorau visą užrašyti, verčia į visą reikalą pažiūrėti gan išsamiai, tuo labiau, kad šiandien viskas persipynę gan painiai, ir nėra taip paprasta vienu sakiniu viską parašyti. Kaip ir bet kur, taip ir krikščionių tarpe yra tam tikra hierarchija – pastoriai, mokytojai, tiesiog tikintieji. Ir jei paprasti tikintieji, ypač Lietuvoje, linkę slėpti savo įsitikinimus nuo platesnės visuomenės dėl įsibujojusių su krikščionybe susijusių stereotipų gausos, tai pastoriai ir kiti tikinčiųjų bendruomenių lyderiai yra daugiau matomi, ir paprastai pagal juos yra sprendžiama apie visą krikščioniškąją bendruomenę stambiu mastu, nesigilinant į tai, ar jie iš tiesų gyvena pagal krikščioniškus principus, ar paprasčiausiai šiltai sėdi įsisupę į krikščionio mantiją. Minėtoji citata gan išsamiai nupiešia taip vadinamų sveikų žodžių mokslą, apie ką tiek daug ir taip dažnai savo laiškuose primena apaštalas Paulius, priešpastatydamas visam tam neigiamą tikinčiojo paveikslą: iš dievotumo besipelnančius, godumo bei išdidumo apimtus bažnyčių lyderius. Įdomu tai, kad šioje žinioje turtingas žmogus nėra nei aukštinamas, nei atvirkščiai – žeminamas, skatinant jį atsisakyti to turto. Pabrėžiama viena – „kad jie darytų gera, kad jie būtų turtingi gerais darbais, dosnūs, norintys dalintis; sau susikraudami gerą pamatą ateinančiam laikui, kad jie nutvertų amžiną gyvenimą.” Kaip galime pastebėti, tai tik patvirtina, kad patys pinigai iš savęs nėra blogis – turėk tu jų kiek nori, pagaliau... Tik nepamiršk, kad pinigai pritraukia godumą bei kitas meilės jiems išraiškas, kurios atneša neigiamus dalykus. Visais laikais galime rasti pavyzdžių, kai žmonės, godumo apimti, naudojo pinigus visai ne tam, kam reikėjo, kurių sprendimus lėmė ne kas kitas, o brangenybės ir pinigai, galimybė pasipelnyti. Kad ir tas pats gerai žinomas Judo atvejis, kai Jėzus buvo parduotas už 30 sidabrinių... Visa tai buvo meilė pinigams, kuri yra visų vėliau ateinančių negandų šaknis. Štai fariziejai ir pinigų keitėjai, kuriuos išvaikė Jėzus iš sinagogos, lygiai taip pat neturėjo supratimo apie tikrąją pinigų paskirtį. O Apaštalų darbų knygoje 8 skyriuje aprašomas burtininkas Simonas net pačią Šventosios Dvasios jėgą norėjo nusipirkti už pinigus. Arba štai Feliksas, kuris laukė, kad Paulius jam sumokėtų „kyšį”, taip norėdamas pasipelnyti prieš paleidžiant Paulių iš kalėjimo... Taigi, pinigai iš tiesų galingas įrankis, kuriuo nevengiama manipuoliuoti ir kuris nepaprastai veikia žmones. Dabar gi pažvelkime į tai, ką Paulius vadina „pasipelnymu iš dievotumo”. Šiek tiek informacijos apie tai randame ir laiške Titui: „Nes vyskupas turi būti nepeiktinas, kaip Dievo ūkvedys; ne savivaliautojas, ne greitas pykti, nelinkęs į vyną, ne kivirčius, nelinkęs į nešvarų pelną; bet mylintis svetingumą, mylintis gerus žmones, blaivus, teisingas, šventas, susivaldantis; tvirtai besilaikantis ištikimo žodžio, kaip jis buvo išmokintas, kad jis būtų pajėgus sveiku mokslu paraginti ir įtikinti prieštaraujančius. Nes yra daug neklusnių ir tuščiakalbių, ir klaidintojų, ypač tų iš apipjaustymo, kurių burnos turi būti sustabdytos, kurie apverčia ištisus namus, mokindami dalykus, kurių jie neturėtų, dėl nešvaraus pelno.” (Tit 1:7-11) Panašu, jog prieš darant kažkokias prielaidas, reikėtų išsiaiškinti, kas gi yra tie „ iš apipjaustymo”. Apipjaustymu paprastai buvo vadinami žydai, laikęsi įstatymo, nenorėję pripažinti Kristaus, tie, kurie tik prisidengę dievotumu, bet širdimi neturintys jokio tikėjimo. Ir tai buvo pagrindinė Izraelio tautos problema – juos valdė pinigai, o ne tiesa. Ir fariziejai darė viską, kad tik kokiu būdu apgautų žmones, uždėtų ant jų pečių kuo daugiau naštų, kad tik tie mokėtų pinigus. Štai taip mes ir atsiduriame religijoje – ne ten, kur yra Dievas, bet kur yra žmogaus sukurtas Dievo paveikstas. Originalas apsukriai iškeistas į nevykusiai padirbtą pakaitalą. Tuo tarpu Paulius skelbia, kad mes esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje; žinią, kurią jis skelbia, vadindamas sveiku mokslu (Rom. 6:14, 1Tim. 1:10-11). Tad kiekvienas, kuris skelbia priešingai, naudodamasis kitomis Biblijoje esančiomis dokrinomis, kurios veikė skirtingais laikais visai kitame kontekste, siekia paprastai vieno – bet kokiais būdais pasipelnyti. Man asmeniškai tai labai glaudžiai siejasi su ta situacija, kai Šėtonas dykumoje gundė Jėzų – siūlė jam daryti tuos dalykus, kuriuos iš principo Jėzus būtų galėjęs padaryti, bet jie buvo visai ne tame kontekste, visai ne tuo metu, skirti ne poreikiui, bet puikybei patenkinti. Tad nenuostabu, jog ir šiandien pasaulyje apstu bažnyčių, vieną dieną skelbiančių vienaip, kitą dieną – kitaip, kad bet kokiu būdu pritrauktų žmonių turtus, manipuliuodami jų nežinojimu bei iš tiesų paversdami jų tikėjimą jiems pravarčia visagale Religija. Tad ar nuostabu paskui, kad pasaulis eskaluoja: „Religija – paprasčiausias būdas valdyti mases”. Taip, pilnai sutinku. Nes visa tai – graži, iš konteksto išimta apgaulė. Juk, jei sakysi tiesą – nebeteksi pasipelnymo šaltinio, ar ne taip?.. Be abejo, būkime realistai – pinigų negalime atsisakyti, nes jų dėka sukasi mūsų kiekvieno gyvenimas. Jų dėka turime maisto ant stalo, turime kuo apsirengti ir pan... Tačiau kuo daugiau bandai susidaryti įspūdį apie šiuolaikinį krikščionybės įvaizdį, tuo labiau matai, kaip godumas joje ima viršų – užeikite į bet kurią taip vadinamą „mega bažnyčią” ir paklausykite, kuo vadovaujasi jų lyderiai bei kas jiems rūpi. Turbūt nenustebsite išgirdę, kad jų siekiai yra įkurti kuo daugiau vietų salėje, kuo daugiau žmonių į susirinkimus pritraukti, kuo didesnius projektus paruošti, kuo didesnes programas sukurti, kad tik kuo didesnės sumos suktųsi jų sąskaitoje... Bet ar tai turi ką bendro su dievotumu?.. Skambūs žodžiai apie tai, kad taip Dievas juos laimina – ar tai tikrai dievotumo rodiklis šios dienos kontekste? Paulius sako šalintis, bėgti nuo tokių dalykų, verčiau siūlydamas pasirinkti teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą... Taigi pinigų siekimas – anaiptol ne dievotumo išraiška. Ir tai nėra tai, už ką Dievas pasisako... Kokia tuo tarpu galėtų būti toji tiesa, jei jau kalbame apie tai? Laiške efeziečiams 4:28 rašoma: „Tas, kuris vogė, tegul nebevagia, bet verčiau tegul jis triūsia, dirbdamas savo rankomis gerą dalyką, kad jis turėtų ko duoti tam, kuriam reikia.” Nesvarbu, kokio turtingumo laipsnio esame – ne tai svarbu Dievo akyse. Viską lemia požiūris į pinigus kaip į priemonę. Ne savo egoizmui patenkinti, bet kaip priemonę pasidalinti su kitu, panaudoti tai padedant kitiems bėdoje, skleidžiant kitiems Dievo malonės bei išgelbėjimo ir sutaikymo žinią. Tokia turėtų būti bažnyčia, tokia turėtų būti kiekvieno tikinčiojo pozicija ir toks, mano suvokimu, turėtų būti krikščionio paveikslas. Štai dar viena citata: „...jei pirmiausiai yra sąmoningas noras, tai yra priimtina pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko jis neturi. Nes aš turiu omenyje ne tai, kad kiti žmonės būtų palengvinti, o jūs apsunkinti, bet pagal lygybę, kad dabartiniu metu jūsų perteklius būtų jų stokos aprūpinimas, kad ir jų perteklius būtų jūsų stokos aprūpinimas: kad būtų lygybė, kaip yra parašyta: 'Tas, kuris daug surinko, neturėjo nieko atliekamo; o tas, kuris surinko mažai, neturėjo stokos'” (2Kor. 8:11-15). Ir iš tiesų teko stebėti ne kartą, kai vienas pastorius, matydamas, kad kolega verčiasi sunkiau, neėmė atlyginimo, perleisdamas jį kitam, sakydamas, kad anajam tų pinigų reikia labiau, nei jam dabar. Praėjo keletas mėnesių. Paaiškėjo, kad pastoriui, taip dosniai atidavusiam savo kolegai savąją dalį, buvo diagnozuotas vėžys. Liga – visiškai pradinėje stadijoje, gali būti nesunkiai išgydyta. Tačiau finansų tam nėra. O reikia praktiškai dviejų metų atlyginimo sumos... Ne, jis neprašė bažnyčios, sakydamas, „duokite, ir jums bus duota”. Gydymas vis dėl to buvo pradėtas. Nes pinigų atsirado. Juos iš visos šalies pradėjo siųsti pastorių pažinoję ir apie jo bėdą vieni per kitus sužinoję tikintieji. Suma netgi ženkliai peršoko tą, kurios realiai reikėjo. Todėl buvo įkurtas fondas kitiems panašiems atvejams, jei taip atsitiktų kam kitam iš bažnyčios narių ir prireiktų staigių nenumatytų išlaidų. Tokiais atvejais auksiniais tampa žodžiai: „Taip sako Viešpats: 'Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats” (Jer. 9:23-24). Kaip žinia, visada lengva kalbėti, bet ne taip paprasta padaryti. Juk, pasaulio mastu imant, nei vienas iš skaitančių šias mano parašytas eilutes šiandien (bent jau kiek aš žinau), nesame tokie milijonieriai, kad galėtume dalį savo uždirbtų pinigų skirti kažkam, kuriam reikia galbūt daugiau nei mums. Kaip tik atvirkščiai, jei daugumos pažįstamų jūs ar aš apklausčiau, turbūt išgirstume visi panašius atsakymus, kad ne tai kad galima būtų kažkam tų uždirbtų pinigų skirti, bet dar ir patiems jų trūksta... Tad atrodytų, jog visi tie pamokymai šiuolaikinėje visuomenėje – tik gležnas muilo burbulas, kuris, atsitrenkęs į realybę, lengvai sprogsta... Tačiau pabandykime pasigilinti kiekvienas į savo gyvenimą ir paklausti savęs – po kiek iš mūsų teiginių „man reikia” slepiasi ne kas kita, kaip „aš noriu”. Nesusimąstant, ar tikrai mums to reikia. O paskui verkiam, kad neturim pinigų. Iš tiesų įdomu tai, kad didžiausių ekonominių sunkumų metu žmonės vis dėl to sugebėdavo išauginti bei išleisti į mokslus visą krūvą vaikų ir dar padėti kitiems... Ne pinigų nebuvimas iš tiesų yra problema. Visiems gerai žinomas posakis: „Ne piniguose laimė”. Ir šmaikšti posakio pabaiga: „Laimė jų kiekyje”. Nes problema yra viso labo nesugebėjime paskirstyti juos tarp prioritetų gyvenime. Ir panašu, jog mes dažniau elgiamės spontaniškai, kaip vaikai, pamatę naują žaislą – noriu čia ir tuoj pat. Bet ar dažnai tikrai gerai pasveriam vienų ar kitų išlaidų svarbą? Kaip sakoma, ne tas turtingas, kuris daug gauna, bet tas, kuris nedaug išleidžia... Įdomu pastebėti, kad visa tai susiję su mokėjimu pasitenkinti tuo, ką turi. Vienas žmogus, pasibėdojęs, kad jam trūksta pinigų, buvo užklaustas, ar jei turėtų jų daugiau, būtų patenkintas? Šis atsakė: „Greičiausiai ne”. Kodėl? Todėl, kad žmogaus godumas nesustabdomas, ir kiek jis beturėtų, jo poreikiai iš karto auga kaip ant mielių, ir jam vėl yra maža... Saliamonas, buvęs vienas turtingiausių to metų žmonių, pripažino, kad visi jo turtai – tik tuštybė, nes širdis niekada nenustos norėjusi. Vieną kartą žinomo amerikiečių milijonieriaus Dž. Rokfelerio paklausė, kiek reikia pinigų, kad jau būtų gana. Jis atsakė: „dar trupučio”... Ir čia mes grįžtame į pačias ištakas – į Rojaus sodą su Ieva ir Adomu, kuriems buvo duoti visi vaisiai. Bet ne, negana – reikia dar kažko... Nors štai, tame pačiame Pauliaus laiške Timotiejui, rašoma: „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę.” Kalba net neina apie būstą... O ar taip yra mūsų gyvenime?.. Nepasitenkinimas tuo, ką turi, visuomet buvo ir bus. Jei žiūrėsim į savo gyvenimą trumparegio žvilgsniu... Tačiau atsigręžę vėl į laišką Timotiejui, kuriame rašoma apie amžinojo gyvenimo nutvėrimą, viskas susidėlioja į vietas kiek kitaip. Nes gyvenimo atlygis tampa nebe šis trumpalaikis gyvenimas. Ir kiekvienos dienos matas jau tampa daug paprastesnis bei trumpesnis, kai perkeli jį į kitą matavimo sistemą... To pasekoje ir ateina suvokimas apie pasitenkinimą ne tuo, ko nori, bet tuo, ką turi. Ir tai tampa ne tik skambia fraze, bet ir realybe. Kaip ir rašoma: „dievotumas su pasitekimu – štai kas yra pelnas...” Nes kaip atėjome pliki į šį pasaulį, taip pliki ir išeisime...

1910 metų Biblija

2008-01-28T10:01:00.000-06:00

Gretinant Biblijos tekstus kartais labai smagu atsiversti senąją lietuviškąją Bibliją. Turim čia tokią - 1910-ųjų metų, išleistą Berlyne, atspausdintą, kaip rašoma, „Britiškosios bei svetimųjų žemių biblijų draugystės”. Tiesa, data parašyta ties Naujuoju Testamentu, o kaip yra su Senuoju - nežinia, mat keleto priekinių lapų jau nebėra... Bet kokiu atveju, vienas įdomiausių dalykų lyginant tekstus su šiuo leidimu, yra lietuvių kalba, kokia ji buvo tuo metu. Dabar jau keistai skambančios žodžių formos, kaip pvz. „Gromata šv. Povilo Tesalonisensump” arba „Prarakas Dangielas”, tada juk buvo norma. Beje, turbūt ne vienas esame girdėjęs, kad, tarkim, tokia anglų kalba per laiką subanalėjo, supaprastėjo, ir patys džiaugiamės, kad mūsų kalba išliko tokia, kokia ir buvo... Deja, paskaičius tokius tekstus, paaiškėja, kad ir ta pati lietuvių kalba prarado daug savo grožio ir net, sakyčiau tikslumo. Štai ištrauka, pvz., iš „Gromatos šv. Povilo Epėzionump” (suprask, iš laiško Efeziečiams): O ir jus, kaip buvote numirę peržengimuose ir griekuose, kuriuose jus pirma vaikščiojote pagal budą šio svieto ir pagal kunigaikštį, kurs ore ponavoja, butent pagal tą dvasę, kuri šime čėse savo darbą tur vaikuose netikėjimo, (tarp kurių ir mes visi pirm to vaikščiojome geiduliuose savo kuno, darydami valę kuno bei proto; o ir buvome vaikai keršto iš prigimties, lygiai kaip ir kiti); bet Dievas, kuris bagotas yra mielaširdingystėje dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjęs, kaip mes numirę buvome griekuose, jis mus gyvais padarė draug su Kristumi, (nės jus iš malonės išganytais pastojote), ir mus draug su juomi prikėlė, ir draug su juomi į dangiškąjį gyvenimą iškėlė Kristuje Jėzuje; jeib išrodytų busiančiuose čėsuose apstingąją bagotystę savo malonės, per savo gėrybę ant mūsų Kristuje Jėzuje. Nės iš malonės išganyti pastojote per tikėjimą, o tai ne iš savęs, Dievo dovana tai yra, ne iš darbų, jeib ne kas girtųsi. (2 sk. 1-9 eil.) Arba štai iš Giesmių giesmės, kuri vadinasi „Aukštoji giesmė Salomono”: Aš esmi kvietka Saroone ir rožė dauboje. Kaip rožė tarp erškėčių, taip yra mano prietelka tarp dukterų. Kaip obelis tarp girės medžių, taip yra mano prietelius tarp sunų. Aš sėdžiu po pavėsiu to, kurio aš noru, ir jo vaisius yra mano gerklei saldus. Jis veda mane į vyno kelnorę, ir meilė yra jo karuna ant manęs. Jis atgaivina manę žolėmis ir pamyl manę obuoliais; nės aš sergu iš meilės. (2 giesmė, 1-5 eil.). Nors man smagiausiai skaitosi Pradžios knyga, t.y. „Pirma knyga Maižėšiaus”: Ir Dievas peržegnojęs Noaką ir jo sunus tarė: vaisykitės ir prasiplatinkitės ir priviskite ant žemės. Tesibijo ir tesibaido jųsų visos žvėrys ant žemės, visi paukščiai po dangumi ir vislab, kas ant žemės kruta, ir visos žuvys mariose testov paduotos į jųsų rankas. Vislab, kas kruta ir gyvuoja, t'esie jųsų valgis; kaip žalią žolę, taip ir tus visus aš jums daviau. (9 sk. 1-3 eil.) Smagu, tiesa? :)

Tikėjimas ar religija

2008-01-24T15:54:00.002-06:00

Šias mintis jau buvau publikavusi kitame savo dienoraštyje, tačiau pagalvojau, kad gerai joms būtų nutūpti ir čia... --- Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos. Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano. Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti. Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina... Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką. Kiekvienam savo. Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32). Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę. Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)

Pavydas

2008-01-24T13:09:00.002-06:00

Netikėtai užkliuvau už vieno pasisakymo internete. Cituoju: KLAUSIMAS: Kodėl Jėzus buvo nužudytas? ATSAKYMAS: Kodėl Jėzus mirė (Dievo planas) ir už ką Jis buvo nužudytas (žmogaus planas) buvo du skirtingi dalykai. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes. Tačiau Jis buvo nužudytas iš pavydo (Mato 27:18). Galima sakyti, kad mūsų nuodėmės pražudė Dievą. Galima dar toliau eiti - nuodėmės pagrindinis tikslas yra nužudyti Dievą. Jėzaus auka ant kryžiaus parodė nuodėmės tikrąjį veidą. Dabar kažkaip dar geriau supratau Jėzaus aukos prasmę (ir kartu beprasmybę, nes žmogus nužudė Dievą iš pavydo) bei nuodėmės negailestingą troškimą naikinti gėrį. Ant kryžiaus atsiskleidė gėrio ir blogio kova. (Originalus pilnas šaltinis čia) Tikrai netikėtas atradimas, sakyčiau. Juk žmogus lygiai taip pat paragavo uždrausto vaisiaus dėl vienos iš priežasčių - dėl norėjimo būti kaip Dievas ir net jį pranokti... Kaip ir šiandien griebiamasi įvairiausių dalykų, norint kažką įrodyti, vardan to, kad Dievas vienu ar kitu būdu būtų nužudytas žmogaus širdyje.

Nėra nei vieno teisaus?..

2008-01-24T09:16:00.000-06:00

„Nėra teisaus, ne nėra nei vieno...”

Tokius žodžius randame bent keliose Biblijose vietose (Rom. 3:10, Ekl. 7:20, Ps. 14:1-3). Ir turbūt iš pradžių tai gali kelti šypseną, prisiminus kitą teiginį, kad teisusis gyvens tikėjimu, apie ką bandžiau parašyti vakar. Taigi tęsiant temą, kažkaip kilo klausimas, kaip gali būti apskritai tas teisusis, jei tokio nėra nei vieno?.. Tuo labiau, kad kitas teiginys dar labiau muša iš vėžių: „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai” (Izaijo 64:6 ). Ir iš tiesų, žiūrint tiek iš žmogaus pozicijos, tiek iš Dievo, nėra nei vieno teisaus - mes kiekvienas turime savąjį teisumą, paremtą skirtingu suvokimu, išreiškiamą skirtinga nuomone, ją ginant kaip mums atrodo teisinga. Bet tai tėra, pasirodo, tik purvini skarmalai, lyginant su Dievo teisumu. Kita vertus, jei visgi tiesusis gyvens tikėjimu, vadinasi kažkaip galima gauti tą teisumą, kurio nei vienas iš prigimties neturime, tiesa?.. Apie teisumą Biblijoje rašoma tikrai nemažai. Kiek pavyko suskaičiuoti, remiantis Džeimso Strongo (James Storng) sudarytu Biblijos nuorodų sąrašu, žodžiai teisusis ir teisumas minimi daugiau nei 500 kartų. Tad panašu, jog tai - tikrai aktuali tema. Ir nors negaliu teigti, kad mano supratimas šia tema yra pilnas, noriu tai pagvildenti... Visų pirma turbūt vertėtų prisiminti, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą bei iki pirmosios nuodėmės turėjo Dievo teisumą. Tačiau paskui jį prarado, ir štai dabar tebevyksta ta kova, kuri ateityje baigsis to teisumo atstatymu bei nuodėmės panaikinimu. Teisumo įgijimas, kiek gilinausi, vienprasmiškai įgyjamas tikėjimu. Tačiau natūraliai kyla klausimas: „tikėjimas kuo?” Kaip rašiau vakarykščiame poste, tikėjimas ateina per klausymą, klausymas - per Dievo žodį. Ir iš tiesų, skaitant visus Senojo Testamento pavyzdžius, matosi, kad teisiais buvo laikomi tie, kurie tikėjo Dievo žodžiu bei jo pažadais. Atsivertus Laiško hebrajams 11 skyrių, rasime galybę vienoje krūvoje surašytų pavyzdžių: pasaulių sutvėrimas, Abelio, Nojaus, Abraomo, Saros, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Samuelio ir kitų žmonių tikėjimo pavyzdžiai. Juk žmogaus akimis žiūrint, kai kurie jų buvo tikrai ne šventieji... Mergišius Dovydas, užmušęs Ūriją, kad galėtų turėti jo žmoną Betšebą, bailys Abraomas, privertęs Sarą net du kartus atsižadėti žmonos vardo - sunku būtų juos pavadinti teisiais, tiesa?.. Bet jie štai, mums duodami pavyzdžiais... Tik patvirtinančiais, kad iš tiesų nėra teisaus nei vieno... Vadinasi ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti, jei jie vis tik vadinami teisiais... Šioje vietoje į galvą lenda mintys apie įstatymą bei tai, kad „jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų buvęs per įstatymą.” (Gal. 3:21) Ir peršasi išvada, kad įstatymas bei nuodėmė - ne tie kriterijai, pagal kuriuos Dievo akyse mes renkame sau „minusus” ar „pliusus”... Kad dar aiškiau būtų, bandau kas kartą įsigilinti į šią citatą: „Na o mes žinome, kokius tik dalykus besako įstatymas, jis sako tiems, kurie yra įstatymo valdžioje: kad būtų sustabdyta kiekviena burna, ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą. Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą yra nuodėmės pažinimas. Bet dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, paliudytas įstatymo ir pranašų; tai - Dievo teisumas, kuris yra per Jėzaus Kristaus tikėjimą visiems ir ant visų, kurie tiki, nes nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės; būdami išteisinti dovanai jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje, kurį Dievas išstatė būti permaldavimu per tikėjimą jo krauju, pareikšti savo teisumą, atleidžiant už nuodėmes, kurios praėjo, per Dievo pakantumą... Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje. (Rom. 3:19-25, 6:14) Ir štai būtent čia bent jau aš randu raktą - esmė ne nuodėmėje, ne įstatyme, bet atleidime - tame išteisinime, kurį visais laikais įgydavo (arba ne) žmonės. Taip per atgailą jį įgyjo tas pats Dovydas, taip per tikėjimą jį gavo Abraomas, taip per Kristaus auką jį šiandien gauname mes. Ne kartą teko susidurti tiek su giminaičių, tiek su pažįstamų ar draugų abejonėmis dėl išteisinimo vien tikėjimu, tai yra be jokių taip vadinamų „įstatymo darbų”. Manyčiau, kad šios abejonės daugiausiai susijusios su painiava tarp Senojo ir Naujojo testamento. Nes Senajame iš tiesų tikėjimo patvirtinimui buvo reikalingi tam tikri darbai - atgaila, aukojimai ir pan. Tuo tarpu Naujasis testamentas skelbia kad „jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2 :21) ir tai, jog „tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu”. (Rom. 4:5) Tad belieka atsirinkti, kur baigiasi ir kada iš tiesų prasideda Naujasis testamentas... Nemanau, kad tai yra sunku, žinant, kad testamentas įsigali po testatoriaus mirties. Ir dar - turbūt svarbu nepamiršti, kieno akyse mes esame teisūs - žmonių, ar Dievo, ir kas mums svarbiau... Ir tai, kam mums reikalingas tas teisumas. Tiek vienų, tiek kito akyse :) Pabaigai - viena citata, kurioje irgi tarsi iš naujo suskambėjo žodis teisumas: 2 Tim. 3:16-17: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams.”

Teisusis gyvens tikėjimu

2008-01-23T10:41:00.000-06:00

„...Teisusis gyvens tikėjimu... Na o tikėjimas yra pagrindas dalykų, kurių viliamasi, neregimų dalykų įrodymas... Per tikėjimą mes suprantame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, taip, kad regimi dalykai nebuvo padaryti iš dalykų, kurie pasirodo... (Hbr. 10:38-11:3) Tik vakar atradau, kad visas laiško Hebrajams 11 skyrius kalba išskirtinai apie tikėjimą, iliustruodamas galybe pavyzdžių laiko perspektyvoje... Daug kartų matydavau Romiečių laiško 10 skyriaus 17 eilutėje parašytus žodžius, kad „Tikėjimas ateina per klausymą, o klausymas per Dievo žodį“, tačiau, kad tiek daug apie tai kalbama laiške Hebrajams – tikrai nebuvau užfiksavusi... Iš tiesų, daugybė supančių dalykų mums yra suvokiami išskirtinai per tikėjimą. Nuo pat vaikystės, kurioje būta tiek daug tikėjimo, jis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ir tai normalu. Tačiau man daugiau įdomus tikėjimo pasirinkimo faktorius, t.y., kodėl vienais dalykais vieni patiki, kiti – ne. Kodėl istorijos vadovėliuose rašoma tiesa tikima per daug nesukant galvos, ar tai buvo iš tiesų, ar tai – tik kažkieno seniai seniai sugalvotas iš lūpų į lūpas sklindantis pasakojimas. Tačiau vos tik dauguma netikinčiųjų susiduria su Biblija, kuri laikoma seniausiu ir patikimiausiu istoriniu šaltiniu, ir žmonės ima abejoti, atmesti tai. Ne mažai vietų Biblijoje kalba apie širdies tyrimą. Ir apie tai, kad Dievo žodis – aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantį iki sielos ir dvasios, ir sąnarių bei kaulų smegenų pasidalijimo skyriumi, įžvelgiantis mintis bei širdies ketinimus (Hbr. 4:12). Šios eilutės man daug ką paaiškina. Žmogus, susidūręs su tuo Žodžiu, kuris turi galią rasti pačią giliausią sielos, dvasios ir kūno pasidalijimo vietą, atranda didžiausią savo gyvenime kryžkelę – pasirinkimo kryžkelę – tikėti tuo ar ne... Tikėti tuo besąlygiškai ir taip per tikėjimą prikelti savo dvasią naujam gyvenimui. Dvasią, kuri per Adomo nuopolį mirė, ir tik per asmeninį tikėjimą Kristumi gali vėl būti prikelta. Arba pasirinkti kitą kelią – ir toliau likti mirusiu dvasioje – tuo, kuris, kaip rašoma 1 Kor. 2:13, „nepriima Dievo Dvasios dalykų, nes jam jie yra kvailystė, nei negali jis jų pažinti, nes jie yra dvasiškai atskiriami“. Ir toliau sukti ratais kažkur šalia tiesos, taip ir nepasiekiant jos – dėl nenoro tikėti, o gal dėl nenoro išgirsti... Tad ar turėčiau netikinčiajam aiškinti tai, kas jam – viso labo tik kvailystė? Ar vietoj to turėčiau jam tepasakyti viena – kad kiekvienas kelias prasideda nuo pradžios. O ta pradžia – tai Kristus, sakęs, kad jis yra Kelias, jis yra Tiesa ir Gyvenimas. Ir kad nei vienas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį (Jn. 14:6). Ir kad „ankšti yra vartai ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra jį atrandančių“. (Mt. 7:14) Dar pridurdama tai, kad tas kelias prasideda nuo suvokimo, jog kiekvienas nusidėjėlis, koks jis bebūtų, turi priėjimą prie didžiausios dovanos, kokią kada nors pasaulis buvo gavęs - išpirką už sielą, kurią, mirdamas ant kryžiaus užmokėjo savo gyvybe Kristus. Dovaną, kuri negali būti pasiekta nei universitetiniais išsilavinimais, nei žmogiška išminti, bet tiesiog tikėjimu... Kaip rašoma: „Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki...“ (1 Kor. 1:21) Ir daugiau nepridurdama nieko. Nes tas, kuris ieško, tas atras. O kas tik dedasi ieškąs, taip niekada vis tiek nepatikės tuo, ką kalbi – gal net ir tuomet, jei jam perpasakosi visą Bibliją... Nes tikėjimas nėra viso labo pliusiukas tavo gyvenimo aprašyme, jis nėra išmokstamas prestižiniame universitete, nėra nuperkamas kaip viduramžių indulgencija, jis nėra paveldimas iš turtingo dėdės. Nes kaip ir visa kita, kas yra tikra, jis įgyjamas širdimi...

Žmogus gyvas ne vien duona...

2008-01-21T12:57:00.000-06:00

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu...” (Įst. 8:3) Įtariu, kad Lietuvoje yra labai mažai tikinčiųjų, kurie studijuoja Bibliją ne alegoriniu būdu, bet tiesiogiai suprasdami tai, kas joje rašoma. Priimdami visus faktus tokiais, kokie jie yra, o ne tik žiūrėdami į jų pamokomąją vertę. Kol kažkas man iš pažįstamųjų nepasakė apie tokį alegorinį požiūrį, man net į galvą neatėjo mintis, kad Dievas, vietoj to, kad pasakytų tiesiai šviesiai tai, ką nori, paslėpė savo ketinimus po perkeltine žodžių prasme. Tuo labiau, kad tai man kertasi su tuo, kad Dievas mums yra atskleidęs savo planus (Ef. 3:8-10, Kol. 1:27). O jei atskleidęs, tai ar dar turime spėlioti, kas yra kas, vietoj to, kad tiesiog ramiai atsisėstume, susidėliotume prieš akis visą reikalingą informaciją (2 Tim. 3:16) ir pasižiūrėtume, kokį turime vaizdą?.. Iš vaikystės atsimenu tuomet labai mėgiamą filmą apie kapitoną Grantą ir apie, jei gerai pamenu, turėtus kažkokius lapelius su informacija, kurios dalis buvo nusiplovusi. Iš turimos informacijos reikėjo atsekti įvykių seką. Taip jau yra - kuo daugiau informacijos turi, tuo greičiau susidėlioja vaizdas prieš akis. Bet kas, jei ta informacija yra vietomis sutrumpinta, o vietomis prailginta, o gal vietomis tiesiog suklastota?.. Galvosūkis, greičiausiai, taps arba labai sunkiai įveikiamas, arba visai neįveikiamas... Anksčiau nesukau dėl to galvos. Tačiau kai vieną kartą pasijaučiau esanti apvogta informacijos, esančios Biblijoje atžvilgiu, ne juokais suklusau... Juk, neturėdami teisingos informacijos, mes lengvai trūkstamas vietas užpildome savo fantazija, draugų įžvalgomis ar dar kokia žmogiškos filosofijos išraiška, nuo kurios Biblijoje žmogus yra įspėjamas trauktis (Kol. 2:8, Rom. 16:17)... Rodos, kas čia tokio - viso labo pakeista žodžio galūnė... Bet jei ji staiga tampa kitokia, žiūrėk, griūna visa vienokia ar kitokia tikėjimo doktrina... Kaip išspręsti tą galvosūkį? Kaip gauti tą tekstą, kuriame žodžiai nėra išmėtyti, pridėti, bet yra tokie, kokie turi būti?.. Gerai anglakalbiams, kurie turi gausybę Biblijos vertimų ir gali atsirinkti tarp įvairių vertimų versijų nuo Karaliaus Jokūbo Biblijos iki „The Message” - kiekvienas pagal savo sugedimo ir supratimo laipsnį :) Deja, niekam nepasiskųsi. Nebent, kaip A. Mamontovas savo dainoje dainuoja: „Kreipiuosi į aukščiausią ministeriją”. Arba, kaip sakoma, anot skundęsis, pats imkis dabo... Tai va, ta neteisybė greičiausiai ir duoda impulsą naujoms mintims...

Viskam yra laikas

2008-01-17T12:49:00.001-06:00

„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.”
(Ekleziastas, 3 sk. 1 eil.)

Yra daugybė nuomonių apie prieštaraujančią viena kitai informaciją Biblijoje. Kurį laiką praktiškai nekreipiau į tai dėmesio, kol susidūriau su realybe, kurioje bandžiau vadovautis tuo, ką galėjau rasti joje, ir supratau, kad kaip ten bebūtų, mes vis tiek esame linkę pasirinkti nebūtinai teisingą, bet greičiau mums patiems patinkančią bei tinkančią informaciją. Taip tarsi bandydami apsisaugoti nuo sunkumų, pateisindami savo mintis kuria nors iš atrastų minčių, prisidengdami „dvasios vedimu”, nors, jei paprašytum rasti toje pačioje Biblijoje to vedimo pavyzdžių, greičiausiai retas ką galėtų pasakyti...

Galima ginčytis šiuo klausimu dienų dienas, ir taip niekada nerasti atsakymo. Tačiau vieną dieną į mano rankas pakliuvo schema, kuri tarsi atvėrė akis į visą tą sumaištį. Kuri sustatė viską į savo vietas, ir visi prieštaravimai dingo, tarsi jų nei nebūtų buvę.

Tai – paprasčiausia schema, kurioje tiesiog išdėliota Bibljoje esančių įvykių seka laiko skalėje. Joje esančios nuorodos leidžia patikrinti faktus bei pasidaryti savas išvadas. Tai bedarydama ir pradėjau suprasti tą iš detalyčių sudėlioto „puzlo” vaizdą.

Esminis schemos raktas – tai, kad laiko eigoje, vykstant įvairiems dalykams, Dievas palaipsniui vykdo skirtingas savo plano žmonijai dalis – vienu metu tai buvo suteikti Nojui ar Abraomui pažadai, apipinti įvairių sąlygų, nuo kurių priklausė, kas vyks toliau, paskui gi – išrinktosios Dievo tautos Izraelio griuvimas, po kurio, kaip buvo nuo seno žinoma, atėjo išgelbėjimas visoms tautom, t.y. taip vadinamiems pagonims. Kol atsiduriame šiandieninės Kristaus Kūno bažnyčios laike, kuriam skirta informacija buvo laikoma paslaptyje. Todėl nenuostabu, kad ta informacija taip skiriasi ir tarsi prieštarauja seniau parašytai informacijai apie išgelbėjimą bei kitais klausimais bei lygiai taip pat skiriasi nuo informacijos apie ateityje vyksiančius dalykus.

Tiesa, vakar kaip tyčia, radau interenete šios schemos supaprastintą variantą.

Atradusi šį savotiško išskaidymo principą, visa tarsi susijungė į vientisą, neprieštaringą įvykių eigą, kur viskam yra savas laikas, sava vieta bei sava priežastis...

Pradžia

2008-01-15T17:42:00.000-06:00

Pradėjau vėl nuo pradžių skaityti Pradžios knygą. Pasidarė įdomu suskaičiuoti, kada gi po Adomo buvo tvanas, kada gimė Nojus ar Abraomas. Pradžioj skaičiavau pati, o paskui prisiminiau, gi kad turim tokį dalyką kaip internetas :) Ir radau daugybę įdomių schemų, kas kada vyko. Jos, aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, sutapo su mano skaičiavimais. Praėjus 1656 metais po Adomo.

Informatyviausia man pasirodė ši schema, kurioje sužymėtas ir gyvenusiųjų amžius, ir amžius kada susilaukė sūnaus, tęsiančio giminę. Įdomi pasirodė ir ilgaamžiškumo kreivė. Sunku patikėti, kad kažkada žmogus gyveno virš 900 metų...

Beje, anksčiau niekada nebuvau užfiksavusi fakto, kad žmonės prieš 120 metų buvo įspėti apie būsiantį tvaną. Aišku, kaip visada – mažai kas tuo tikėjo...