Kiniečių kalbos nemoku, tačiau vienas tyrinėtojas, pasigilinęs į kai kuriuos kiniečių hieroglifus, atrado labai įdomių dalykų. Pvz., ar žinot, iš ko susideda kiniečių hieroglifas, reiškiantis žodį „laivas“? O gi iš trijų stilizuotų elementų: valties, skaičiaus 8 ir burnų/asmenų...
Ar nepanašu į Nojaus arką ir jos sudėtį?..
O ar žinote, iš ko sudarytas kiniečių žodis „žmogus“?
Iš ko buvo padarytas Adomas?
Ar ne iš žemės dulkių, kurioms buvo įpūsta gyvybė?..
Sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi. Tačiau taip pat sakoma, kad istorija kartojasi, arba kad nauja – tai užmiršta sena. Abiems pastariesiems posakiams ne per seniausiai išgirdau, sakyčiau, įdomių palyginimų. Pažvelkime į grubų vienos Dievo plano atkarpos išdėstymą: Senasis pasaulis Nojaus arka 120 įspėjimo/ apsigalvojimo metų Tvanas Naujasis pasaulis O dabar štai kita Dievo plano atkarpa: Šių dienų pasaulis Mažoji kaimenė virš 2000 metų 7 suspaudimo metai Naujas dangus ir žemė. Ar jums tai neatrodo panašu? Taip kaip Nojaus dienomis Dievas paskelbė apie artėjantį tvaną ir davė žmonėms apsigalvoti 120 metų (Pr. 6:3), taip ir Jėzus, paskelbęs apie artėjančią Dangaus karalystę, apreiškė savo „ilgą kantrybę“ (2Pt. 3:15), kuri pasibaigs kaip ir tada – griausminga Dievo rūstybės kulminacija, prieš tą karalystę įkuriant. Tik tuomet tai buvo tvanas, po kurio Dievas davė žmonės vaivorykštę, kaip ženklą, kad niekumet daugiau nebeužlies visos žemės vandeniu (Pr. 9:13), na o kitą kartą tai bus 7 suspaudimo metai bei jų metu išlieta Dievo rūstybė įvairiomis negandomis, po kurių bus sukurta nauja žemė ir dangus (Apr. 21:1). Beje, Tvano metu išsigelbėjo tik 8 žmonės. Tai – mažuma – to meto „mažoji kaimenė“ (Lk. 12:23)...
Kalbant apie Bibliją, ypač apie Senajį Testamentą (ST), neretai kalbama apie jį kaip apie tam tikrų taisyklių rinkinį. Tai – tie patys 10 Mozei duotų Dievo įsakymų, daugybė kitų nurodymų Izraelio tautai, pradedant buities detalėmis, švenčių šventimo ypatumais, baigiant statybomis, kur kiekviena detalė, kiekviena virvelė buvo suskaičiuota, kiekvienas indas pasvertas... Ar egzistuoja koks nors taisyklių rinkinys, kuris būtų priskirtas Naujajam testamentui (NT)? Tam metui, kai įsigalioja testamentas (Hbr. 9:14 - KJV). Gal 6:15-16 rašoma: „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys. Ir visi, kurie vaikšto pagal šią taisyklę, tebūnie jiems ramybė bei gailestingumas ir Dievo Izraeliui. Taigi, Naujojo Testamento taisyklė yra naujas kūrinys, t.y Kristaus kūnas. Tai jame viešpatauja ramybė nuo Dievo rūstybės (1Tes. 5:9; 2Pt. 3:15 - KJV) bei gailestingumas laikinai puolusio Izraelio (Rom. 11:25 - KJV) atžvilgiu. Gal todėl ne veltui Paulius visuose savo laiškuose skelbia: „Malonė jums ir ramybė“. Iki tol, kol bus išlieta Dievo rūstybė, pranašauta Izraelio pranašų. Kokiu pagrindu veikė ST taisyklės? Labai geras to pavyzdys yra Pakartoto įstatymo knygos 28 skyrius, kur smulkiai išdėstomi Dievo palaiminimo bei bausmės išliejimo atvejai, pagrįsti principu „Jeigu... jeigu...“ Kaip tuo tarpu veikia NT Naujo kūrinio taisyklė? Kas tai per taisyklė, apie kurią pakartotinai primenama Fil. 3:6 ir 2Tim. 2:5? Jei Senajame testamente visko mokė Įstatymas, dabar gi randame, kad mus visko moko Dievo malonė: „Nes Dievo malonė, kuri neša išsigelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms, mokindama mus, kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje...“ (Tit. 2:11-12 - KJV) Įdomu tai, kad šis trejetukas – blaivumas • teisumas • dieviškumas yra priešingybė kūno geismui • akių geismui • išdidumui, per ką į mūsų gyvenimą ateina nuodėme (1Jn. 2:16 - KJV), t.y., kitaip tariant, yra tie ginklai, kuriuos pasirinkdami keičiame savo mąstymą (Rom. 12:2 - KJV). Tokios štai, berods, paprastos mūsų šiandieninio gyvenimo taisyklės. Kitas klausimas, kiek pavyksta mums jų išmokti ir pritaikyti realiame gyvenime...
Seniai berašiau. Ne todėl, kad neturėčiau apie ką, greičiau – atvirkščiai – galvoje per daug dalykų, ir vienas lenkia kitą... Kol sugalvoju, jog reikia parašyti apie vieną iš jų, kitas užlipa ant viršaus, ir taip senesnės mintys pabėga, o procesas kartojasi diena iš dienos... Tačiau šiandien, paskatinta vienos sesės, nutariau kiek stabtelt ir ištraukti iš savo užrašų sąsiuvinio keletą temų... Pradžiai – nedidelė įžvalga pamąstymui... Ne paslaptis, kad nemažai tikinčiųjų kreipia didžiulį dėmesį į gyvenimo aplinkybes, kaip į savotiškus Dievo jiems siunčiamus ženklus. 1 Kor 2:6-9 rašoma: „Tačiau mes kalbame išmintį tarp tų, kurie yra tobuli, tačiau ne šio pasaulio išmintį, nei šio pasaulio kunigaikščių [...] Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Jei Dievo mums paruoštų dalykų nei akimis, nei ausimis, nei širdimi negalime fiksuoti, ar gali būti tos visos fizinės aplinkybės tais ženklais mums, kurie esame ištobulinti..? (plg. su 1Tes. 3:10) Kas tuomet yra gyvenimo aplinkybės – pasaulio dalykai, per kuriuos einame, kokie jie bebūtų, tobulindami savo vidinį žmogų, ar kas kita, kuo esame įpratę jas laikyti, remdamiesi į jas..?
