Jei norite suprasti Raštą pagal jame pačiame Dievo išdėstytus studijavimo principus, spustelėkite ant šios nuorodos į BIBLIJOS STUDIJŲ SVETAINĘ

2008 m. birželio 20 d., penktadienis

Pauliaus laiškai. Ignoruoti-negalima-pasitikėti.

Kai kam nors prasitariu, jog mano tikėjimas remiasi Pauliaus laiškuose išdėstyta tikėjimo doktrina, vieni sutrinka, kiti puola ginčytis, treti susidomi. Mano šios dienos užrašai skirti išdėstyti savo poziciją visoms trims stovykloms, kurios gal kartais pritrūksta kantrybės išklausyti gan koncentruotą informaciją, o gal tai aš nesugebu iki galo nuosekliai visko išdėstyti, taip dar labiau sukeldama įtarimą, paliekantį kiekvieną prie savo minčių. Negaliu garantuoti, kad ir čia surašysiu viską, ką norėčiau, nes matomai yra per daug dalykų, apie kuriuos galima būtų kalbėti. Tačiau bent dalis tebūnie būna išsakyta šiandien.

Turbūt ne paslaptis, kad dauguma žmonių savo tikėjimą statydina ant keturių evangelistų Evangelijų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Svarų savo indėlį čia turi katalikų bažnyčia, kuri Lietuvoje, deja, tapatinama su visa krikščionybe. Todėl ne retas sutiktas iš tiesų labiau yra linkęs iš viso atsisakyti Pauliaus laiškų, sakydamas, kad jie nedaro nieko daugiau, kaip tik kelia daugybę prieštaravimų. Ir iš tiesų – išmesk iš Biblijos Pauliaus laiškus, keletą paskutiniųjų Apaštalų darbų knygos skyrių, ir tu nerasi esminių prieštaravimų tikėjimo klausimais. Tačiau lygiai taip pat tu nerasi ir nei vienos užuominos apie Kristaus kūną, apie tai, ką reiškia Kristaus auka, ar nieko, kas būtų neskirta Dievo tautai – Izraeliui. Iš pradžių gal kiek keistai gali pasirodyti tai, kad kai visa Biblija yra persipynusi, vienos knygos papildo kitas, ir kaip garantas persikloja esminiuose dalykuose, o tuo tarpu Pauliaus laiškai yra tarsi atskiras, savarankiškas „vienetas“, tarsi nelimpantis savo prieštaravimais prie likusių Biblijos knygų. Turbūt ne veltui ne vienas todėl, vengdamas įsivelti į tuos prieštaravimus, mieliau renkasi nuo Senojo testamento laikų per istoriją einančias tiesas, taip ir iki galo likdamas dvasinėje painiavoje.

Taip, be abejo, Pauliaus laiškai nėra pasakojamojo pobūdžio, kaip kad dauguma Senojo testamento knygų ar keturių evangelistų pasakojimai. Pauliaus laiškai yra nepaprastai koncentruoti ir tikrai reikalauja gilaus įsiskaitymo bei studijavimo. Pats Petras užsimena apie jų sudėtingumą paskutinajame savo laiške (2Pt. 3:15-16). Tačiau tai, kad Pauliaus laiškai yra „kitokie“, nėra anaiptol kažkoks tai nesusipratimas. Tai – lygiai tokia pati Dievo plano dalis, kaip ir pažadas Abraomui, per Mozę paskelbtas Įstatymas bei Kristaus atėjimas, mirtis ir prisikėlimas. Vienintelis dalykas, mistifikuojantis Pauliaus laiškus, yra tai, kad, kaip ir rašoma, tai nuo pat pasaulio sūkurimo pradžios buvo paslaptis (Rom. 16:26, Ef. 3:8-9). Ir atskleista tinkamu metu (1Tim. 2:6), kad nebūtų sugriauti kiti Dievo planai (1Kor. 2:8).

Paprastai žmonės, atradę vienokį ar kitokį prieštaravimą Biblijoje, tuoj skuba suabejoti jos autoritetingumu. Arba net nesigilina, visuomet grįždami į keturias evangelijas, kuriose pats Kristus skelbia vienokias ar kitokias tiesas. „Štai čia yra garantas, nes va, – paprastai jie argumentuoja, – taip sako pats Kristus, ir aš geriau tikėsiu jo žodžiais, nei neaišku kokio ten Pauliaus“. Taip, neginčysiu, kad Kristus skelbė tiesą. Tačiau ar dėl to tai, ką, pvz., skelbė Mozė, pasidaro mažiau reikšminga? Kaip ir ne. Be abejo, tai, ką skelbė Mozė, neprieštaravo tam, ką skelbė Kristus. Juk todėl ir rašoma, jog Kristus atėjo išpildyti Įstatymo. Ir tai padarė. Viską užbaigdamas auka ant kryžiaus. Ir pasakydamas: „Viskas atlikta“ (Jn. 19:30). Paprastai tokie žodžiai ženklina vienokią ar kitokią pabaigą. Belieka išsiaiškinti, kokią. Ir jei Kristus atėjo išpildyti Įstatymo, tai turbūt reikėtų klausti, kam tas Įstatymas buvo duotas. O juk duotas jis buvo tam, kad žmogus pamatytų, koks jis yra prieš Dievą. Kaip ir rašoma: „per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.“ (Rom. 3:20) Tačiau net ir šiandien, po Kristaus prisikėlimo praėjus beveik 2000 metų, vis dar yra daugybė žmonių, kurie gyvena Senojo testamento nuostatomis, net nesuprasdami, kad po Kristaus prisikėlimo daug kas iš esmės pasikeitė. Ir, kaip rašoma: „nes jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2:21).

Bet grįžkime prie Pauliaus. Kas jis tame Dievo plane, kad galima būtų pasikliauti jo skelbiamomis tiesomis kaip galutiniu faktu? Ar jis – tai vienas iš dvylikos apaštalų būrio? Deja – ne. Nes ji neatitiko nei vieno iš tų kriterijų, kurie buvo keliami apaštalui, galinčiam užimti Judo vietą (Apd. 1:21-22). Kaip tik atvirkščiai – jis buvo tuomet vienas iš tų, kurie persekiojo tikinčiuosius bei sodino juos į kalėjimus. Štai tokį jį Dievas pasirinko tuomet, kai mažiausiai kas to galėjo tikėtis – kaip tik tuo metu, kai pagal pranašystę atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę, ką ir matė Steponas, kurį už tokį įžūlų paskelbimą žydai užmėtė akmenimis (Apd. 7:56-58). Gal kam ir per maža smulkmena gali pasirodyti tai, kad Steponas pamatė Viešpatį stovintį Dievo dešinėje. Tačiau visoje Biblijoje niekur nerasi daugiau, kad Viešpats stovėtų Dievo dešinėje, kas reiškia, kad atėjo laikas 70-ajai Danieliaus pranašystėje minimai savaitei prasidėti – kaip ir buvo tiksliai pranašauta (Dan. 9:24), o tiksliau – kad atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę (Apd. 2:24). Štai ties šia riba ir įvyko didžiosios Dievo plano paslapties atskleidimas apie tai, kokia gi tikroji Kristaus aukos ant kryžiaus prasmė. Atidžiai perverskit Evangelijas, Apaštalų darbų knygos skyrius iki Pauliaus išgelbėjimo (9 sk.) bei laiškus nuo Laiško hebrajams iki pat Biblijos pabaigos (t.y viską, išskyrus Pauliaus laiškus), ir aš jums garantuoju – jūs niekur nerasite parašyta nieko apie Kristaus kūną: nei ką jis reiškia, nei kaip jis veikia, nei kaip jis atsirado, nei kur yra jo pabaiga. Vos vienintelė nuoroda yra jau minėtame Petro laiške apie sunkiai suprantamus dalykus Pauliaus laiškuose. Ir viskas. Nes nei vienam iš dvylikos apaštalų Kristus, būdamas žemėje, neapreiškė to, ką apreiškė Pauliui. 40 dienų, kurias Kristus praleido su dvylika apaštalų bei kitais mokiniais, buvo skirtos tam, kad įrodytų žydams, kad jis – tai tas Mesijas, apie kurį buvo pranašauta. Ir nieko daugiau. Jei nesutinkat, raskit man bent vieną eilutę, rašančią kitaip... Vienas iš ryškiausių įrodymų to, kad dvylika apaštalų neskelbė to, ką skelbė Paulius, yra Galatų laiško 2 skyriaus 7-9 eilutės, kurios, deja, nei viename lietuviškame tekste nėra išverstos taip, kaip angliškame KJV leidime, kuriuo aš šiandien vadovaujuosi. Nes lietuviškai šios eilutės angliškame tekste skamba taip: „kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija (nes tas, kuris veiksmingai veikė Petre apipjaustymo apaštalystei, tas pats buvo galingas manyje pagonims); ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ Iš ko nedviprasmiškai aišku, kad Petras ir dvylika toliau ėjo žydams liudyti apie praeitį, t.y. apie tai, kad Kristus – tai tas pranašautas Mesijas bei kad jis prisikėlė iš numirusių (Apd. 1:22). Tuo tarpu Paulius nuėjo pas kitas tautas liudyti to, kas atsivėrė pasauliui po Kristaus mirties – sutaikymo su Dievu žinios – žinios apie tai, kad kiekvienas, kuris tiki Kristaus auka, kaip sumokėta kaina už visas nuodėmes, yra išgelbėtas nuo amžinų sielos kančių ugnies ežere. Ir kad tai duodama kiekvienam tikėjimu dovanai, o ne kažkaip užsitarnaujama: "Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų.“ (Ef. 2:8-9) Ir visa tai yra informacija, kurią skelbia Paulius – ne mažiau svarbus asmuo Naujajame testamente nei Senajame – Mozė, kuriuo, beje, irgi tauta nenorėjo tikėti... 

Ne kartą po tokių mano minčių sulaukiu priekaišto: Bet juk parašyta, jog „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Taip, visas. Bet ar tai reiškia, kad aš turiu save sutapatinti su viskuo, ką randu Rašte? Ar aš turiu nusikelti į Edeno sodą ir spręsti uždrausto vaisiaus valgymo/nevalgymo dilemą? Ar aš turiu kaip Nojus statyti laivą, laukdama potvynio? Auginti avių bandas bei klajoti po dykumą 40 metų?.. Taip, visa Biblija naudinga. Kad suprastume, kaip viskas buvo nuo pradžios, kaip viskas vyko, koks yra Dievo planas, galiausiai, koks yra pats Dievas kaip Asmuo, kokia bus ateitis, kad, galiausiai, atrastume savo vietą visame tame bei žinotume, ką galime taikyti, o kas yra praeitis arba ateitis, kurioje dalykai nėra tokie, kokie yra šiandien. Taip, visatos dėsniai, dvasiniai principai Biblijoje – jie per amžius nekintantys, kaip ir Dievas, vykdantis savo pažadus. Tačiau ne veltui Paulius rašo apie tai, kaip turime studijuoti Bibliją: „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintas Dievui, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai padalijantis tiesos žodį.“ (KJV) Nes Dievas nuo pat pirmos Biblijos eilutės mus moko atskirti dalykus, kas prie ko priklauso. Tai – dangus ir žemė, tai – šviesa ir tamsa, tai viena ir kita pertvaros tarp žydų ir pagonių pusė, tai sausuma ir vanduo, ir t.t. ir t.t... ir viskas turi savo vietą jo plane. Net jei tai būtų Mozė ar Paulius.... Tereikia atsirinkti, ką po ko Dievas apreiškė, ir kuriame taške mes šiandien esame. Praeityje, dabartyje ar ateityje...

2 komentarai:

Anonimiškas rašė...

Įdomios tavo mintys, Agne. Panašiai ir aš galvoju, kol kas tyliai. Nelabai ir yra aplink mane su kuo tokiais pamąstymais pasidalint...
Hm...kažin kokiu būdu, tokios profesijos kokios esu atstovė sugebėjo tavęs su tokia pat galvosena iki šiol nesurast?;) Ir visagalis internetas, pasirodo kartais gali būti visai ne visagalis...
neri

agnė rašė...

Matomai, viskam savas laikas :)
Vieniems atradimams - anksčiau, kitiems - vėliau..