Šiek tiek pie brandą...

Prieš keltą dienų stebėjau, kaip aštuonmetis berniukas, atsivertęs matematikos užduočių knygą, godžiai sprendė uždavinius. Nuo pernkerių pradėjęs skaičiuoti, greitai perpratęs dviženklius skaičius, šiandien jis greičiau už mane mintinai deda, atima, daugina juos nei nemirktelėjęs. Tad ir dabar, išsprendęs visas užduotis, esančiame lape, vertė sekantį puslapį, bet staiga pareiškė: – Šito nespręsiu... Jau buvo beverčiąs kitą lapą, kai aš paklausiau, kodėl jis nespręs uždavinių, susijusių su dalyba. – Todėl, kad aš nesuprantu. Man neįdomu. Ir toliau pasileido reaktyviniu greičiu spręsti sudėties, atimties bei daugybos uždavinių... Prieš kurį laiką teko matyti filmą „Religulous“. Lietuviškai, jei išvertus pažodžiui, tai gautųsi kažkas panašaus į „Religijuokingas“. Man asmeniškai pasirodė, kad šis filmas pastatytas kontraargumentuojant į Ben'o Stein'o „Expelled. No intelligence allowed“. Nors filme „Religulous“ paliečiama kiek kitokia tema, bet principas iš tiesų panašus. Tik žaidimas šį sykį vyksta į priešingus vartus. Jei Ben'as Stein'as gina Aukštesniojo intelekto teoriją prieš evoliucionistus, tai Bill'as Maher'is filme „Religulous“ netikinčiojo žmogaus akimis žvelgia į įvairias religijas bei bando rasti atsakymus į tam tikrus, sakyčiau, labai protingus klausimus. Deja, galima sakyti, kad NEI VIENAS iš kalbintų krikščionių (bei kitų tikėjimų išpažinėjų) filme nesugeba atsakyti į jiems užduotus klausimus. Tad ar nuostabu, jog pasaulis ir toliau smagiai juokiasi iš krikščionių, susipainiojusių savo atsakymuose, bei iš tiesų nežinančių, kaip ten visgi – Jėzus liepė parduot visą turtą, kurį turi, bei išdalinti vargšams, ar būti turtingu (nepasant to, kad „kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui įeiti į dangaus karalystę“) ir traktuoti tai kaip didžiausią Dievo palaiminimą... Įdomu tai, kad B. Maher'is daug kur pasirodė žymiai labiau išprusęs ir apsiskaitęs, susipažinęs su Raštu,nei tie, kurių jis klausinėjo... Ką bendro turi šios mano dvi istorijos? Nebrandą. Taip pavadinčiau. Paviršutiniškumą. Vaikiškumą. Vis ketinu perskaityti R. Dawson Barlow knygą „The Apostasy of the Christian church“, kur jau iš turinio aišku, kad krikščionybė kuo toliau, tuo labiau išsigimsta, nes kuo toliau, tuo labiau yra atmetamas brandus Biblijos studijavimas bei pažinimas. Daug populiaresnės daugumos tikinčiųjų tarpe yra knygos APIE Bibliją, bet ne pati Biblija. Ar tada keista, kad gimsta vis daugiau ir daugiau interpretacijų, vis labiau ir labiau tolstama nuo tikrosios tiesos, ko pasekoje yra daug peno filmų kūrėjams bei dar daugiau juoko paprastiems netikintiesiems..? Ir ar keista tada, jei Kostas Burbulys, vienas paskutiniųjų vertęs į lietuvių kalbą Bibliją, savo knygoje „Gyvendamas privalai“ pareiškia, kad lietuviams nereikia pažodinio Rašto vertimo – reikia tik jau gerai sugromuluotos, sklandžios minties, nesvarbu, kaip arti ar toli ji bebūtų nuo originalo. Tai ir yra - patys save nuskurdinam, patys save laikom „bukais“, tad nenuostabu, jog ilgainiui visas gyvenimas pasidaro paviršutiniškas, skubotas, tuo tik nuvertėdamas... Būdama Londone lankiausi skirtingose bažnyčiose, kuriose lygiai taip kaip ir katalikų banyčiose savu laiku, supratau girdinti tą patį: perskaitoma kokia nors Rašto vieta, Biblija užverčiama, o toliau minia klausosi kunigo/pastoriaus išvedžiojimų, jo minčių ta tema, kas dažniausiai yra tik interpretacija, o ne pats Raštas, nors rašoma: „skelbk žodį“ (2 Tim 4:2). Ne mintį, ne savo pamąstymus, ne savus pamokymus, bet tą grynuolį, kuris „ kaip žemės krosnyje išgrynintas sidabras, septynis kartus išvalytas“ (Ps. 12:6). Ir, iš tiesų, nieko negali kaltinti... Nebent Adomą, kuris padėjo pradžią pasaulio ir žmogaus degradacijai, kūrinijos griuvimui ir gedimui (Rom. 8:21). Ir visa, kas vyksta, tėra laiko klausimas. Bet, kaip ten bebūtų, nors tai, kam skirta mirti, tas ir suirs, tačiau amžini dalykai visuomet liks amžini, ir jų tobulinimas bei puoselėjimas šiandien turėtų tapti tuo pagrindu, kuris klojamas tais mums skirtais paraginimais: „Todėl nemiegokime, kaip kiti miega; bet budėkime ir būkime blaivūs.“ (1Tes. 5:6)... Telieka viltis, kad tie, kas ieško, ras, kad tie, kurie pakeliui, suspės, kad tie, kurie nežino, sužinos...