Kiek teko susidurti, krikščionybė ir pinigai paprastai vertinami per dviejų kraštutinumų prizmę. Nusistovėję stereotipai verčia netikinčius žmones tikėti racionalumui prieštaraujančiomis idėjomis, kurios vadinamos krikščioniško gyvenimo standartais. Tačiau apie viską iš eilės. Manau, nei vienam nesvetima dvasininkų pozicija, kad krikščionis turi atsisakyti savo turto ir gyventi kiek įmanoma kukliau. Tokią nuomonę jie paprastai grindžia Mt. 19:21-24 eilutėmis, kur Jėzus ragina: „Jei tu nori būti tobulas, eik ir parduok, ką turi ir atiduok vargšams, ir tu turėsi lobį danguje; ir ateik ir sek paskui mane“. „Iš tiesų aš sakau jums, jog turtuolis sunkiai įeis į dangaus karalystę. Ir vėlgi sakau aš jums: lengviau yra kupranugariui pralįsti pro adatos akį, negu turtuoliui įeiti į Dievo karalystę.“ Kitą gi poziciją gina tie, kurie nesigėdija turtų, tokį savo elgesį pateisindami Dievo palaiminimu, gindami savo poziciją daugybe situacijų iš Senojo Testamento, kur pinigai buvo palaiminimo ženklas – tokie žmonės, kaip išmintingasis Saliamonas, ištvermingasis Jobas ar Egipto turtus valdęs Juozapas, galima sakyti, maudėsi piniguose ir tai buvo Dievo palaiminimo ženklas. Tokiu ženklu materialinę gerovę linkę laikyti ir nemažai šiandieninio pasaulio įvairių krikščioniškų bažnyčių pastorių, taip susikraunančių neblogą kapitalą sau ir savo atžaloms... Panašu, jog matydamas tokius du kardinalius požiūrius į pinigus, pasaulis juokiasi iš krikščionybės, badydamas pirštais ir klausdamas: „na, ir kuo ta jūsų krikščionybė skiriasi nuo eilinio netikinčio gobšuolio situacijos?” Ir iš tiesų, aš asmeniškai labai pritarčiau taip šiandien krikščionybę vertinančiam pasauliui. Iš pirmo žvilgsnio iš tiesų gali atrodyti, kad Biblija prieštarauja pati sau, tarsi duodama pasirinkti bet kokią kiekvienam patogią poziciją, kuo puikiai ir manipuliuoja valdančiosios bažnyčios galvos. Ir taip, sutikime, dažniausiai nutinka tuomet, kai ištraukiame atskiras Biblijos eilutes, užmiršdami apie bet kokį egzistuojantį kontekstą. Be abejo, Biblijoje kontekstas dažnai esti suprantamas ne per minutę, ne per dieną, kartais reikia gerai pasikapstyti joje esančios informacijos džiunglėse, kad suprastum apskritai, kas joje vyksta. Ir grįžtant prie pinigų klausimo, greičiausiai ir vertėtų pradėti nuo to elementaraus konteksto, kuriame pinigai veikia pagal vienas ar kitas taisykles, ženklindami vienokį ar kitokį požiūrį į juos. Jei anksčiau Dievas savo išrinktajai tautai rodė įvarius savo elgsenos ženklus, taip duodamas suprasti, ar jis tuo metu laimina, ar keikia savo žmones, nesunku suprasti, kodėl minėtieji Saliamonas, Jobas ar Juozapas nestokojo nieko. Tačiau tuomet kyla klausimas, kodėl pats Jėzus ir jo mokiniai buvo ne tokie. Kodėl jie nevaldė didelių turtų, kodėl jie pardavė viską, kaip jiems buvo nurodyta, ir sekė paskui Jėzų? Negi jie, kurie buvo Jo išrinktieji tuo metu, nebuvo verti tokių Dievo palaiminimų, kaip kad jų protėviai? Nemanau. Bėda ta, kad visų ankstesnių palaiminimų ir prakeikimų grandinėje Izraelio tauta prarado malonę Dievo akyse ir buvo palikta savo pačių valiai iki pat, kol po kelių šimtmečių atėjo Jonas Krikštytojas bei juo sekęs Mesijas – Jėzus Kristus, skelbęs apie besiartinančią Dievo pažadėtą Karalystę. Karalystę, kurioje nebus nei ligų, nei bado, nei karo. Kurioje šio pasaulio turtai nebereikalingi – štai kodėl jų buvo liepiama atsisakyti, viską parduoti bei sekti paskui. Ir tie mokiniai tai darė, visa širdimi pasitikėdami savo mokytoju. Tačiau po Kristaus nukryžiavimo, kai staiga Dievas apreiškė paslaptį, kuri iki tol buvo nutylėta (Rom. 11:25, 16:25-26, 1Kor. 2:7-8, Ef. 3:3-6 ir kt.) ir taip sujaukė visus Šėtono planus, visi pažadai buvo sustabdyti dėl apreikštos paslapties išsipildymo, kol įeis pagonių, t.y. mūsų, šios dienos tikinčiųjų, pilnatvė – tam tikras jų skaičius (Rom. 16:25-26). Būtent dėl šios paslapties atskleidimo ir sulaikyto Karalystės atėjimo savo turto atsisakę Izraelio tikintieji skurdo, ir Paulius rinko įvairias rinkliavas jų reikmėms (1Kor. 16:3) bei skatino tai daryti kitus (1Kor. 4:19-21; 2Kor. 8:1-2-6, 19-24, 9:8-14). Toks štai kontekstas trumpai. Tad gal jame ir verta paieškoti tos pozicijos pinigų bei viso materialinio turto atžvilgiu, kurios turėtume šiandien laikytis?.. 13 Apaštalo Pauliaus laiškų – vienintelis šaltinis, kuriame rašoma apie Kristaus aukos prasmę, apie atskleistą Kristaus kūno – bažnyčios formavimąsi, struktūrą bei paskirtį. Pastudijavus juos, pasirodo, kad pinigai nebėra susiję nei su Dievo palaiminimu, nei su raginimu jų atsisakyti – panašu, jog kiekvienas čia yra savo likimo kalvis. Visgi, pradėkime nuo keleto įdomių detalių... Ant vieno automobilio vienas pažįstamas sakė matęs užrašą: „Jei pinigai – blogis, tai kodėl visos bažnyčios jų taip trokšta?” Nebloga mintis, tiesa? Ir iš tiesų, kai pagalvoji, geras kabliukas paneigti krikščionybę. Tačiau ar tai – tikroji Biblijos citata? Paimkime kiek platesnį kontekstą, kuriame yra ir minėtoji frazė: „Visi tarnai, kurie yra po jungu, telaiko savo pačių valdovus vertais visos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir jo mokslui. O tie, kurie turi tikinčius valdovus, teneniekina jų, kad jie yra broliai; bet verčiau tetarnauja jiems, kad jie yra ištikimi ir mylimi, naudos dalininkai. Tuos dalykus mokink ir ragink. Jei kas mokina kitaip ir nesutinka su sveikais žodžiais – mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais ir mokslu, kuris yra pagal dievotumą; tas yra išdidus, nieko nežinantis, bet pakvaišęs klausimais ir žodžių kivirčais, iš kurių kyla pavydas, nesutarimas, keikimas, pikti įtarinėjimai, iškreipti ginčai sugedusio proto ir tiesos neturinčių žmonių, manančių, kad pelnas yra dievotumas: nuo tokių pasišalink. Bet dievotumas su pasitenkinimu yra didelis pelnas. Nes mes nieko neatsinešėme į šį pasaulį ir, tikrai, mes negalime nieko išsinešti. Ir turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę. Bet tie, kurie nori praturtėti, įpuola į pagundą bei pinkles, ir į daugelį kvailų bei žalingų geismų, kurie paskandina žmones žlugime ir pražūtyje. Nes meilė pinigams yra viso blogio šaknis, kurių geisdami kai kurie nuklydo nuo tikėjimo ir pervėrė save daugybe skausmų. Bet tu, o Dievo žmogau, bėk nuo šitų dalykų; ir sek paskui teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą. Kovok gerąją tikėjimo kovą, nutverk amžinąjį gyvenimą, kuriam tu esi pašauktas, ir išpažinai gerą išpažinimą daugelio liudytojų akivaizdoje... Įpareigok tuos, kurie yra turtingi šiame pasaulyje, kad jie nebūtų išdidūs, nei pasitikėtų nepatikimais turtais, bet gyvuoju Dievu, kuris apsčiai mums duoda visus dalykus džiaugsmui; kad jie darytų gera, kad jie būtų turtingi gerais darbais, dosnūs, norintys dalintis; sau susikraudami gerą pamatą ateinančiam laikui, kad jie nutvertų amžiną gyvenimą.” (1 Tim. 6:1-12, 17-19) Taigi, patys pinigai, ar meilė pinigams yra blogis?.. Kaip ir kiekvienas įrankis – naudojamas netinkamai, gali tapti tiek gero, tiek blogo darbo pagrindu. Juk ir plaktuku, kuriuo įkaldamas vinį pakabinsi paveikslą artimųjų džiaugsmui, galima užmušti žmogų, ir akivaizdu, jog tai bus du skirtingi dalykai. Beje, citata, kurią panorau visą užrašyti, verčia į visą reikalą pažiūrėti gan išsamiai, tuo labiau, kad šiandien viskas persipynę gan painiai, ir nėra taip paprasta vienu sakiniu viską parašyti. Kaip ir bet kur, taip ir krikščionių tarpe yra tam tikra hierarchija – pastoriai, mokytojai, tiesiog tikintieji. Ir jei paprasti tikintieji, ypač Lietuvoje, linkę slėpti savo įsitikinimus nuo platesnės visuomenės dėl įsibujojusių su krikščionybe susijusių stereotipų gausos, tai pastoriai ir kiti tikinčiųjų bendruomenių lyderiai yra daugiau matomi, ir paprastai pagal juos yra sprendžiama apie visą krikščioniškąją bendruomenę stambiu mastu, nesigilinant į tai, ar jie iš tiesų gyvena pagal krikščioniškus principus, ar paprasčiausiai šiltai sėdi įsisupę į krikščionio mantiją. Minėtoji citata gan išsamiai nupiešia taip vadinamų sveikų žodžių mokslą, apie ką tiek daug ir taip dažnai savo laiškuose primena apaštalas Paulius, priešpastatydamas visam tam neigiamą tikinčiojo paveikslą: iš dievotumo besipelnančius, godumo bei išdidumo apimtus bažnyčių lyderius. Įdomu tai, kad šioje žinioje turtingas žmogus nėra nei aukštinamas, nei atvirkščiai – žeminamas, skatinant jį atsisakyti to turto. Pabrėžiama viena – „kad jie darytų gera, kad jie būtų turtingi gerais darbais, dosnūs, norintys dalintis; sau susikraudami gerą pamatą ateinančiam laikui, kad jie nutvertų amžiną gyvenimą.” Kaip galime pastebėti, tai tik patvirtina, kad patys pinigai iš savęs nėra blogis – turėk tu jų kiek nori, pagaliau... Tik nepamiršk, kad pinigai pritraukia godumą bei kitas meilės jiems išraiškas, kurios atneša neigiamus dalykus. Visais laikais galime rasti pavyzdžių, kai žmonės, godumo apimti, naudojo pinigus visai ne tam, kam reikėjo, kurių sprendimus lėmė ne kas kitas, o brangenybės ir pinigai, galimybė pasipelnyti. Kad ir tas pats gerai žinomas Judo atvejis, kai Jėzus buvo parduotas už 30 sidabrinių... Visa tai buvo meilė pinigams, kuri yra visų vėliau ateinančių negandų šaknis. Štai fariziejai ir pinigų keitėjai, kuriuos išvaikė Jėzus iš sinagogos, lygiai taip pat neturėjo supratimo apie tikrąją pinigų paskirtį. O Apaštalų darbų knygoje 8 skyriuje aprašomas burtininkas Simonas net pačią Šventosios Dvasios jėgą norėjo nusipirkti už pinigus. Arba štai Feliksas, kuris laukė, kad Paulius jam sumokėtų „kyšį”, taip norėdamas pasipelnyti prieš paleidžiant Paulių iš kalėjimo... Taigi, pinigai iš tiesų galingas įrankis, kuriuo nevengiama manipuoliuoti ir kuris nepaprastai veikia žmones. Dabar gi pažvelkime į tai, ką Paulius vadina „pasipelnymu iš dievotumo”. Šiek tiek informacijos apie tai randame ir laiške Titui: „Nes vyskupas turi būti nepeiktinas, kaip Dievo ūkvedys; ne savivaliautojas, ne greitas pykti, nelinkęs į vyną, ne kivirčius, nelinkęs į nešvarų pelną; bet mylintis svetingumą, mylintis gerus žmones, blaivus, teisingas, šventas, susivaldantis; tvirtai besilaikantis ištikimo žodžio, kaip jis buvo išmokintas, kad jis būtų pajėgus sveiku mokslu paraginti ir įtikinti prieštaraujančius. Nes yra daug neklusnių ir tuščiakalbių, ir klaidintojų, ypač tų iš apipjaustymo, kurių burnos turi būti sustabdytos, kurie apverčia ištisus namus, mokindami dalykus, kurių jie neturėtų, dėl nešvaraus pelno.” (Tit 1:7-11) Panašu, jog prieš darant kažkokias prielaidas, reikėtų išsiaiškinti, kas gi yra tie „ iš apipjaustymo”. Apipjaustymu paprastai buvo vadinami žydai, laikęsi įstatymo, nenorėję pripažinti Kristaus, tie, kurie tik prisidengę dievotumu, bet širdimi neturintys jokio tikėjimo. Ir tai buvo pagrindinė Izraelio tautos problema – juos valdė pinigai, o ne tiesa. Ir fariziejai darė viską, kad tik kokiu būdu apgautų žmones, uždėtų ant jų pečių kuo daugiau naštų, kad tik tie mokėtų pinigus. Štai taip mes ir atsiduriame religijoje – ne ten, kur yra Dievas, bet kur yra žmogaus sukurtas Dievo paveikstas. Originalas apsukriai iškeistas į nevykusiai padirbtą pakaitalą. Tuo tarpu Paulius skelbia, kad mes esame ne įstatymo, bet malonės valdžioje; žinią, kurią jis skelbia, vadindamas sveiku mokslu (Rom. 6:14, 1Tim. 1:10-11). Tad kiekvienas, kuris skelbia priešingai, naudodamasis kitomis Biblijoje esančiomis dokrinomis, kurios veikė skirtingais laikais visai kitame kontekste, siekia paprastai vieno – bet kokiais būdais pasipelnyti. Man asmeniškai tai labai glaudžiai siejasi su ta situacija, kai Šėtonas dykumoje gundė Jėzų – siūlė jam daryti tuos dalykus, kuriuos iš principo Jėzus būtų galėjęs padaryti, bet jie buvo visai ne tame kontekste, visai ne tuo metu, skirti ne poreikiui, bet puikybei patenkinti. Tad nenuostabu, jog ir šiandien pasaulyje apstu bažnyčių, vieną dieną skelbiančių vienaip, kitą dieną – kitaip, kad bet kokiu būdu pritrauktų žmonių turtus, manipuliuodami jų nežinojimu bei iš tiesų paversdami jų tikėjimą jiems pravarčia visagale Religija. Tad ar nuostabu paskui, kad pasaulis eskaluoja: „Religija – paprasčiausias būdas valdyti mases”. Taip, pilnai sutinku. Nes visa tai – graži, iš konteksto išimta apgaulė. Juk, jei sakysi tiesą – nebeteksi pasipelnymo šaltinio, ar ne taip?.. Be abejo, būkime realistai – pinigų negalime atsisakyti, nes jų dėka sukasi mūsų kiekvieno gyvenimas. Jų dėka turime maisto ant stalo, turime kuo apsirengti ir pan... Tačiau kuo daugiau bandai susidaryti įspūdį apie šiuolaikinį krikščionybės įvaizdį, tuo labiau matai, kaip godumas joje ima viršų – užeikite į bet kurią taip vadinamą „mega bažnyčią” ir paklausykite, kuo vadovaujasi jų lyderiai bei kas jiems rūpi. Turbūt nenustebsite išgirdę, kad jų siekiai yra įkurti kuo daugiau vietų salėje, kuo daugiau žmonių į susirinkimus pritraukti, kuo didesnius projektus paruošti, kuo didesnes programas sukurti, kad tik kuo didesnės sumos suktųsi jų sąskaitoje... Bet ar tai turi ką bendro su dievotumu?.. Skambūs žodžiai apie tai, kad taip Dievas juos laimina – ar tai tikrai dievotumo rodiklis šios dienos kontekste? Paulius sako šalintis, bėgti nuo tokių dalykų, verčiau siūlydamas pasirinkti teisumą, dievotumą, tikėjimą, meilę, kantrumą, romumą... Taigi pinigų siekimas – anaiptol ne dievotumo išraiška. Ir tai nėra tai, už ką Dievas pasisako... Kokia tuo tarpu galėtų būti toji tiesa, jei jau kalbame apie tai? Laiške efeziečiams 4:28 rašoma: „Tas, kuris vogė, tegul nebevagia, bet verčiau tegul jis triūsia, dirbdamas savo rankomis gerą dalyką, kad jis turėtų ko duoti tam, kuriam reikia.” Nesvarbu, kokio turtingumo laipsnio esame – ne tai svarbu Dievo akyse. Viską lemia požiūris į pinigus kaip į priemonę. Ne savo egoizmui patenkinti, bet kaip priemonę pasidalinti su kitu, panaudoti tai padedant kitiems bėdoje, skleidžiant kitiems Dievo malonės bei išgelbėjimo ir sutaikymo žinią. Tokia turėtų būti bažnyčia, tokia turėtų būti kiekvieno tikinčiojo pozicija ir toks, mano suvokimu, turėtų būti krikščionio paveikslas. Štai dar viena citata: „...jei pirmiausiai yra sąmoningas noras, tai yra priimtina pagal tai, ką žmogus turi, o ne pagal tai, ko jis neturi. Nes aš turiu omenyje ne tai, kad kiti žmonės būtų palengvinti, o jūs apsunkinti, bet pagal lygybę, kad dabartiniu metu jūsų perteklius būtų jų stokos aprūpinimas, kad ir jų perteklius būtų jūsų stokos aprūpinimas: kad būtų lygybė, kaip yra parašyta: 'Tas, kuris daug surinko, neturėjo nieko atliekamo; o tas, kuris surinko mažai, neturėjo stokos'” (2Kor. 8:11-15). Ir iš tiesų teko stebėti ne kartą, kai vienas pastorius, matydamas, kad kolega verčiasi sunkiau, neėmė atlyginimo, perleisdamas jį kitam, sakydamas, kad anajam tų pinigų reikia labiau, nei jam dabar. Praėjo keletas mėnesių. Paaiškėjo, kad pastoriui, taip dosniai atidavusiam savo kolegai savąją dalį, buvo diagnozuotas vėžys. Liga – visiškai pradinėje stadijoje, gali būti nesunkiai išgydyta. Tačiau finansų tam nėra. O reikia praktiškai dviejų metų atlyginimo sumos... Ne, jis neprašė bažnyčios, sakydamas, „duokite, ir jums bus duota”. Gydymas vis dėl to buvo pradėtas. Nes pinigų atsirado. Juos iš visos šalies pradėjo siųsti pastorių pažinoję ir apie jo bėdą vieni per kitus sužinoję tikintieji. Suma netgi ženkliai peršoko tą, kurios realiai reikėjo. Todėl buvo įkurtas fondas kitiems panašiems atvejams, jei taip atsitiktų kam kitam iš bažnyčios narių ir prireiktų staigių nenumatytų išlaidų. Tokiais atvejais auksiniais tampa žodžiai: „Taip sako Viešpats: 'Išmintingasis tenesigiria savo išmintimi, stiprusis – savo stiprybe, o turtingasis – savo turtais. Kas nori girtis, tegul giriasi, kad supranta ir pažįsta mane, kad Aš – Viešpats, kuris vykdau malonę, teismą ir teisingumą žemėje, nes tai man patinka, – sako Viešpats” (Jer. 9:23-24). Kaip žinia, visada lengva kalbėti, bet ne taip paprasta padaryti. Juk, pasaulio mastu imant, nei vienas iš skaitančių šias mano parašytas eilutes šiandien (bent jau kiek aš žinau), nesame tokie milijonieriai, kad galėtume dalį savo uždirbtų pinigų skirti kažkam, kuriam reikia galbūt daugiau nei mums. Kaip tik atvirkščiai, jei daugumos pažįstamų jūs ar aš apklausčiau, turbūt išgirstume visi panašius atsakymus, kad ne tai kad galima būtų kažkam tų uždirbtų pinigų skirti, bet dar ir patiems jų trūksta... Tad atrodytų, jog visi tie pamokymai šiuolaikinėje visuomenėje – tik gležnas muilo burbulas, kuris, atsitrenkęs į realybę, lengvai sprogsta... Tačiau pabandykime pasigilinti kiekvienas į savo gyvenimą ir paklausti savęs – po kiek iš mūsų teiginių „man reikia” slepiasi ne kas kita, kaip „aš noriu”. Nesusimąstant, ar tikrai mums to reikia. O paskui verkiam, kad neturim pinigų. Iš tiesų įdomu tai, kad didžiausių ekonominių sunkumų metu žmonės vis dėl to sugebėdavo išauginti bei išleisti į mokslus visą krūvą vaikų ir dar padėti kitiems... Ne pinigų nebuvimas iš tiesų yra problema. Visiems gerai žinomas posakis: „Ne piniguose laimė”. Ir šmaikšti posakio pabaiga: „Laimė jų kiekyje”. Nes problema yra viso labo nesugebėjime paskirstyti juos tarp prioritetų gyvenime. Ir panašu, jog mes dažniau elgiamės spontaniškai, kaip vaikai, pamatę naują žaislą – noriu čia ir tuoj pat. Bet ar dažnai tikrai gerai pasveriam vienų ar kitų išlaidų svarbą? Kaip sakoma, ne tas turtingas, kuris daug gauna, bet tas, kuris nedaug išleidžia... Įdomu pastebėti, kad visa tai susiję su mokėjimu pasitenkinti tuo, ką turi. Vienas žmogus, pasibėdojęs, kad jam trūksta pinigų, buvo užklaustas, ar jei turėtų jų daugiau, būtų patenkintas? Šis atsakė: „Greičiausiai ne”. Kodėl? Todėl, kad žmogaus godumas nesustabdomas, ir kiek jis beturėtų, jo poreikiai iš karto auga kaip ant mielių, ir jam vėl yra maža... Saliamonas, buvęs vienas turtingiausių to metų žmonių, pripažino, kad visi jo turtai – tik tuštybė, nes širdis niekada nenustos norėjusi. Vieną kartą žinomo amerikiečių milijonieriaus Dž. Rokfelerio paklausė, kiek reikia pinigų, kad jau būtų gana. Jis atsakė: „dar trupučio”... Ir čia mes grįžtame į pačias ištakas – į Rojaus sodą su Ieva ir Adomu, kuriems buvo duoti visi vaisiai. Bet ne, negana – reikia dar kažko... Nors štai, tame pačiame Pauliaus laiške Timotiejui, rašoma: „turėdami maisto ir drabužį, būkime tuo pasitenkinę.” Kalba net neina apie būstą... O ar taip yra mūsų gyvenime?.. Nepasitenkinimas tuo, ką turi, visuomet buvo ir bus. Jei žiūrėsim į savo gyvenimą trumparegio žvilgsniu... Tačiau atsigręžę vėl į laišką Timotiejui, kuriame rašoma apie amžinojo gyvenimo nutvėrimą, viskas susidėlioja į vietas kiek kitaip. Nes gyvenimo atlygis tampa nebe šis trumpalaikis gyvenimas. Ir kiekvienos dienos matas jau tampa daug paprastesnis bei trumpesnis, kai perkeli jį į kitą matavimo sistemą... To pasekoje ir ateina suvokimas apie pasitenkinimą ne tuo, ko nori, bet tuo, ką turi. Ir tai tampa ne tik skambia fraze, bet ir realybe. Kaip ir rašoma: „dievotumas su pasitekimu – štai kas yra pelnas...” Nes kaip atėjome pliki į šį pasaulį, taip pliki ir išeisime...
