Nes kai esu silpnas, tada esu stiprus...

Pasiklausius Džianos Džesen (Gianna Jessen) kalbos, mintyse nori nenori sukasi ši Rašto vieta: „Todėl aš gėriuosi negaliomis, priekaištais, trūkumais, persekiojimais, sielvartais dėl Kristaus, nes kai esu silpnas, tada esu stiprus.” (2Kor. 12, 10)

Džianos Džesen kalba lietuviškai.

...Aš esu įvaikinta. Mano biologinei motinai buvo 17 (kaip ir mano biologiniam tėvui), kai ji, būdama 7,5 mėnesių nėščia nusprendė kreiptis į „Planned Parenthood“ („Planuojama tėvystė“) – didžiausią abortus atliekančią instituciją, kur jai buvo patarta pasidaryti druskos abortą, atliekamą vėlyvo nėštumo metu. Druskos tirpalo yra suleidžiama į gimdą, vaikas ryja tą tirpalą, kuris jį nudegina iš vidaus ir išorės, ko pasekoje motina per 24 valandas turėtų pagimdyti negyvą kūdikį.

Dideliai visų nuostabai ir šokui, 1977 metų balandžio 6 dieną Los Andžele, abortus atliekančioje klinikoje, aš gimiau ne mirusi, o gyva.

Vienas nuostabiausių dalykų, susijusių su mano gimimo valanda, yra tas, kad dar nebuvo prasidėjusi gydytojo, atliekančio abortą, pamaina, todėl jis net neturėjo galimybės įgyvendinti savo plano, susijusio su mano gyvybe, o tiksliau - su mirtimi.

Aš žinau, kad aš esu gražiame vyriausybės pastate ir aš myliu šią šalį ( - kalba buvo pasakyta 2008 metais Australijoje, Melburne, Queens Hall salėje), taip pat ir savo pačios ( - JAV). Bet aš žinau, kad mūsų laikais yra absoliučiai politiškai neteisinga tarti Jėzaus Kristaus vardą tokiose vietose, kaip ši. Ir skelbti Jo vardą štai tokiuose susirinkimuose, nes girdėdami Jo vardą žmonės jaučiasi siaubingai nepatogiai. Bet aš išgyvenau ne tam, kad visi jaustųsi patogiai. Aš išgyvenau tam, kad mažumėlę išjudinčiau viską. Ir žinote, aš puikiai leidžiu laiką tai darydama. :)

...Taigi, kaip sakiau, aš gimiau gyva – po 18 valandų. Turėjau būti akla, nudeginta, manau, turėjau būti mirusi, bet tai niekada neįvyko. Žinote, koks dar vienas nuostabus dalykas buvo tame? Abortą atliekantis gydytojas turėjo pasirašyti mano gimimo liudijimą. Aš žinau, kas jis toks. Skeptikams, kurie manęs klausosi, noriu pasakyti – mano medicininiuose įrašuose užfiksuota: „Gimusi per druskos abortą“ – galite patikrinti. Cha! Jie pralaimėjo.

Aš surinkau informaciją apie abortą dariusį gydytoją. Jo klinika priklauso didžiausiam JAV klinikų tinklui, kurio pelnas – 70 milijonų dolerių per metus. Skaičiau vieną jo pareiškimą, kur jis sako: „Aš nutraukiau gyvybę milijonams kūdikių ir laikau tai savo aistra.“ Sakau jums tai, nes... Klausykite, ponios ir ponai, – mes esame įdomioje kovoje šiame pasaulyje – suprantame tai, ar ne. Tai kova tarp gyvenimo ir mirties. Kieno pusėje esate jūs?

...Žodžiu, slaugytoja iškvietė greitąją pagalbą ir mane nuvežė į ligoninę, o tai jau yra stebuklas, kadangi tuo metu bendroje ligoninių praktikoje (iki 2002 m.) kūdikiams, išgyvenusiems po aborto, gyvybė būdavo nutraukiama. Jie būdavo uždusinami, paliekami mirti arba išmetami... Tačiau 2002 metų rugpjūčio 5 dieną prezidentas Dž. Bušas pasirašė „Įstatymą dėl kūdikių, gimusių gyvų, apsaugos“, kad to nebenutiktų.

Jūs matote – tai ne žaidimas, tai tikra. Aš tikiuosi, kad mano mirties akimirką aš būsiu nekenčiama. Kad galėčiau pajusti Dievą ir suprasti, ką tai reiškia – būti nekenčiamam. Kristus buvo nekenčiamas. Nesakau, kad aš specialiai noriu būti nekenčiama, bet aš žinau – eidama savo gyvenimo keliu aš JAU patyriau, kad esu nekenčiama, nes aš kovoju už gyvenimą. Aš sakau: jūs nesugavote manęs, nebylus holokaustas neužmušė manęs.

Mano misija, ponios ir ponai, viena iš daugelio, yra sukelti žmonių tarpe apie tai diskusiją, kurią mes užvėlėme ir padėjome į lentyną, sakydami, kad tai nėra problema. Mes atmetėme savo emocijas ir tapome kietesni. Ar to jūs norite? Kiek jūs esate pasiruošę rizikuoti ir kiek esate pajėgūs sakyti tiesą meilėje ir malonėje, kad išstotumėte ir taptumėte nekenčiami? Argi pasaulis sukasi tik apie jus? O gal apie mane?..

...Taigi aš buvau perkelta į greitosios pagalbos slaugos namus, kur buvo nuspręsta, kad esu neypatingai miela. Kaip aš mėgstu sakyti: „Kaip gi jūs galėjote manęs nedievinti nuo pat pradžių – kas ne taip su šiais žmonėmis?“ Bet jie nemėgo manęs.

Suprantate, aš buvau nekenčiama nuo pat mano prasidėjimo. Ir manęs nekentė daug kas. Tačiau dar daugiau buvo tų, kurie mane mylėjo. O ypač Dievas. Aš esu Dievo vaikas. O Dievo vaikų negalima įžeidinėti. Turiu ant kaktos ženklą, kuris primena: būkite atsargūs su manimi, nes mano tėvas valdo pasaulį.

...Aš buvau paimta iš blogų namų ir perkelta į kitus namus, nuostabius namus - į Penės (Penny) namus. Penė sakė, kad tuo metu man buvo 17 mėnesių, turėjau 14 kilogramų „negyvo“ svorio, šalia to man buvo diagnozuota liga, kurią laikau dovana, tai – cerebrinis paralyžius. Jį sukėlė nepakankamas deguonies kiekis mano smegenyse tuo metu, kai aborto metu aš bandžiau išgyventi. Todėl dabar aš tiesiog negaliu nepaklausti: jei abortas yra viena iš moters teisių, ponios ir ponai, tai kur tuo momentu buvo mano teisės?.. Neatsirado nei vienos radikalios feministės, kuri išstotų ir šauktų, kad buvo pažeistos mano teisės ir kad mano gyvenimas tuo momentu buvo paaukotas vardan moterų teisių.

Ponios ir ponai, aš neturėčiau cerebrinio paralyžiaus, jei nebūčiau per visa tai perėjusi. Todėl kai išgirstu niekingus argumentus, kad abortas turi būti daromas tik dėl to, kad vaikas bus neįgalus, siaubas užlieja mano širdį.

Ponios ir ponai, yra dalykų, kuriuos galite sužinoti tik silpnesniųjų, esančių tarp mūsų, dėka. Ir tuomet, kai atsikratote jais, jūs liekate tie, kurie pralaimite, o ne jie. Viešpats pasirūpins silpnais, o jūs kentėsite amžinai. O kokia arogancija... kokia tobula arogancija argumente, kad stiprus turi slopinti silpną, turi nuspręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Kokia arogancija... Negi jūs nesuprantate, kad jūs negalite priversti savo širdies plakti? Argi jūs nesuprantate, kad visa jėga, kurią turite, iš tiesų nėra iš jūsų? Tai Viešpaties malonė jus palaiko, net jei jūs ir nekenčiate Jo.

...Jie (daktarai) pažvelgė į mano brangiąją Peni, ir pasakė: „Iš Džianos nieko gero nebus.“ Tokie žodžiai visada „padrąsina“... Tačiau ji nusprendė neklausyti jų ir tris kartus per dieną darbuodavosi su manimi. Aš pradėjau laikyti galvą, o jie ir toliau kartojo: „Nieko gero iš Džianos nebus, ji negalės to, ano...“ Trumpai tariant, aš pradėjau vaikščioti būdama 3,5 metų – su vaikštynėmis ir įtvarais ant kojų. Aš stoviu čia šiandien šiek tiek šlubuojanti, tačiau be jokių įtvarų ir be vaikštynės. Kartais aš grakščiai nugriūnu, o kartais ir ne visai grakščiai – priklauso nuo situacijos. Bet visa tai laikau Dievo šlove.

Matot, ponios ir ponai, aš esu silpnesnė nei daugelis iš jūsų, bet tai mano pamokslas. Kokia maža tai tėra kaina, kad galiu skelbti taiką, ką aš ir darau, ir suteikti viltį.

Manau, mūsų sugedusioje pasaulėžiūroje mes nebesuprantame, kokia nuostabi gali būti kančia. Aš nesiekiu kančios, tačiau kai ji ateina, mes pamirštame, kad Dievas viską kontroliuoja ir kad Jis turi galią paversti patį apgailėtiniausią dalyką į nuostabų.

Aš atleidau savo biologinei motinai. Aš esu krikščionė. Ji – labai sugniuždyta moteris. Ji atėjo į renginį, kuriame aš dalyvavau prieš dvejus metus. Iš karto po to, kai buvo paskelbtas mano vardas, ji priėjo ir pasakė: „Labas, aš tavo motina.“

Tai buvo labai sunki diena ir, gal jums pasirodys tai kvaila, bet kol turėjau ją išklausyti, aš sėdėjau ten ir mąsčiau: „Aš tau nepriklausau, aš priklausau Kristui. Aš esu jo mergina, aš jo princesė... Todėl nesvarbu, ką tu sakai apimta savo pykčio ar betikslio įniršio, tai ne mano našta. Ir aš nenešiu.“ Visa tai sakiau sau viduje...

Ponios ir ponai, jūs turite galimybę. Labai trumpai norėčiau kreiptis į vyrus, esančius šiame kambaryje, ir padaryti kai ką, kas paprastai nedaroma. Vyrai, jūs esate sukurti didybei. Jūs esate sukurti tam, kad atsistotumėte ir būtumėte vyrais. Jūs esate sukurti tam, kad apsaugotumėte moteris ir vaikus, o ne sėdėtumėte ir nieko nedarytumėte. Jei žinote, kad žmogžudystė yra nusikaltimas, kodėl nieko nedarote?

Jūs esate sukurti ne tam, kad išnaudotumėte moteris ir apleistumėte. Jūs esate sukurti, kad būtumėte geri, didingi, maloningi ir stiprūs kovoti už kažką. Nes, vyrai, – paklausykite manęs – aš esu pernelyg pavargusi daryti tai, ką turėtumėte daryti jūs... Moterys, jūs esate sukurtos ne tam, kad būtumėte išnaudojamos, jūs neturėtumėte sėdėti nuošalyje ir stebėti, nežinodamos savo vertės. Jūs esate sukurtos tam, kad už jus kovotų. Per amžius.

Taigi, tai yra jūsų laikas. Kokiais žmonėmis jūs norite būti? Tikiu, kad nuostabiais. Tikiuosi, vyrai, kad jūs nekrisite veidu į purvą. Politikams, kurie klausosi manęs, o ypač vyrams, aš norėčiau pasakyti štai ką: Jūs esate sukurti didybei. Šalin tokią politiką. Jūs turite ginti tai, kas teisinga ir gera, – tai sakau aš, deganti mergaitė, kuri atsistojo čia tam, kad pasakytų: atėjo jūsų laikas. Kokiais vyrais jūs norite būti: Apsėstais savo šlovės ar apsėstais Dievo šlovės? Atėjo laikas užimti pergalingą poziciją. Tai – jūsų valanda. Dievas jums padės. Dievas bus su jumis. Jūs turite galimybę šlovinti ir garbinti Dievą.

Pabaigai pasakysiu štai ką... Kai kuriuos iš jūsų galbūt šiek tiek erzina, kad aš kalbu apie nieką daugiau, tik apie Dievą ir Jėzų. Bet, kaip kitaip aš galiu eiti šlubuodama per šį pasaulį, neatiduodama visos savo širdies, proto, sielos, ir jėgų Kristui, kuris davė man gyvybę. Todėl, jei manote, kad aš kvaila, tebūnie tai dar vienas brangakmenis mano karūnoje. Mano gyvenimo čia tikslas – priversti Dievą šypsotis. Tikuosi, kad tai, ką pasakiau, turi prasmę. Visa tai atėjo iš mano širdies. Dievo palaimos jums.

P.S. viename interviu Džiana išsako dar vieną taiklią mintį: šiame pasaulyje, kur visi deklaruoja begalinę toleranciją ir laisvę kiekvieno įsitikinimams, yra toleruojama viskas, išskyrus krikščionybę.

Ar Dievas visavaldis?

Kartais mane baigia pribaigti stereotipinis mąstymas apie tai, kad Dievas viską valdo, kad Jis reguliuoja kiekvieną mūsų žingsnį ir neva yra atsakingas už visas žmonių daromas nuodėmes, neatsakingus žmonijos pasirinkimus bei iš to kylančius rezultatus...

Todėl su džiaugsmu pranešu apie naują knygelę, pavadinimu „Visavaldis Dievas“. Ją, kaip visada, galite rasti svetainėje malones-zinia.lt, skyriuje Krikščioniškos knygos.

Ką Dievas daro ir ko ne, kaip pasireiškia Dievo visavaldystė, o kas tėra mūsų pačių stereotipinio mąstymo vaisiai? Ar Dievas sukelia karus ir juos sustabdo? Ar Dievas atsakingas už mūsų planetą niokojančias stichijas? Ar visa tai yra bausmė žmonijai už jos daromus juodus darbelius?..

Apie visa tai ir ne tik, šioje knygelėje.

Evangelijos terminai

Na va, paruošėme dar vieną knygelę. Tai - T. M. Bruscha „Evangelijos terminai“, kurioje galima susipažinti su tokiais terminais, kaip teisumas, priskaitymas, išgelbėjimas, malonė, atpirkimas, permaldavimas, tikėjimas, atleidimas, pakantumas, sutaikinimas ir pašventimas. Ne retam šie, Laiško romiečiams 3 bei 5 skyriuje ir Pirmo laiško korintiečiams 1 skyriuje minimi terminai, yra nemažas galvos skausmas, todėl manau, jog knygelė bus naudinga tiek pradedančiajam, tiek „pažengusiam“. :)
Knygelę galite rasti čia.

Keliaudamas plačiu keliu

Kas žinot Leonard'o Cohen'o dainą Aleliują, nesunkiai atpažinsite jos lietuviška variantą, kurio žodžiai, beje, man daug labiau patinka nei dviprasmiškas originalas...

Penki siurprizai tiems, kurie pateks į pragarą

Viens žymiausių Amerikos baptistų, pastorius Peteris Rakmanas (Peter S. Ruckman), pasirodo, turi ne tik pastoriui reikalingų savybių, bet ir meninių sugebėjimų. Kaip jis šiuo dalykus suderina, galite pasižiūrėti įdomioje pamokoje apie tai, kokie penki siurprizai laukia tų, kurie pateks į pragarą...

Biblija per metus

Ar kada nors bandėte skaityti Raštą pagal kokį nors grafiką? Aš – ne...
Internete galima rasti įvairiausių Biblijos studijavimo modelių, tiek skaitant Bibliją iš eilės, tiek skaitant pagal tai, kokia tvarka vyko vieni ar kiti įvykiai ir pan...

Kadangi metai dar tik vos prasideda, jei norite, galite dar spėti įšokti į vieną ar kitą traukinį ;)

Šviesa tamsoje

Kai vakare sutemsta, kai ateina naktis, pakeliu akis į žvaigždes, kurios šviečia nesuskaičiuojamoje tamsos platybėje... O tada prisimenu, kam Dievas sukūrė žvaigždes... „Dievas [...] taip pat padarė žvaigždes. Ir Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos...“ (Pr 1, 16-18) O paskui persikeliu į pirmojo tūkstantmečio pradžią, kai buvo parašyta: „Viską darykite be murmėjimų ir ginčų [...] tarpe nedoros ir iškrypusios tautos, tarp kurios jūs spindite kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2, 14-15).

Ne per seniausiai sekiau Rašte šiuos du žodžius: šviesa ir tamsa. Nemažai apie juos mąsčiau, o jie savo ruožtu painiojosi įvairiose situacijose man po kojomis. Kaip žinia, Biblijoje pasaulis yra ta naktis, kurioje tikintieji visais laikais švietė tarsi tos žvaigždės, rodančios kelią kitiems... Žvaigždžių ir šviesos visais laikais buvo daug mažiau nei tamsos. Nes „žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.“ (Jn 3, 19) Nojaus laikais iš visų tuo metu gyvenusių milijonų tebuvo vos 8 tikintieji, vienintelis Lotas buvo teisus Dievo akyse tarp viso didžiulio pulko Sodomos gyventojų, iš visos Izraelio daugybės pas Joną Krikštytoją į dykumą atėjo tik „mažoji kaimenė“... Tad ar turėtume stebėtis, jog aplink mus tiek daug tamsos?.. Kita vertus, Pradžios knygoje rašoma, kad šviesa valdo dieną ir naktį. Ir nors tamsa gali atrodyti labai galinga, ji niekuomet nepanaikins tamsos.

Galvodama apie visa tai, bandau sau priminti tai, kas nutiko ką tik pasibaigusiais 2009-aisiais. Tai buvo iš tiesų nepaprastai vaisingi ir atradimų kupini metai. Galbūt ne veltui skaičius 9 Biblijoje yra vaisiaus ir derliaus skaičius. Labiausiai, aišku, norisi pasidžiaugti baigtu KJV Biblijos vertimu bei iš audio įrašų perkeltomis Biblijos studijavimo pagrindų studijomis. Tikėkimės, kad 2010-ieji us dosnūs laiku, ir galima bus greitu laiku pabaigti paruošti ne mažiau įdomų pamokų kursą apie Biblijos rankraščių ištakas.

Šalia visų šių džiaugsmą teikusių darbų, daug dalykų praėjusiais metais mane nustebino, tačiau iš visos jų gausos negaliu nepaminėti to, kad toje pasaulio tamsoje atradau keletą šviesų, kurios, pasirodo, buvo dar prieš man apie jas sužinant... Jei kalbant be užuolankų, turiu pasakyti, jog sužinojau, kad keletas mano draugų, su kuriais esu pažįstama nebe vienerius metus, jau gerą laiko tarpą yra mano tikėjimo broliai ir seserys. Faktas, aišku, labai džiugus, verčiantis dar kartą pasidalinti savo liudijimu bei ta istorijos dalimi, kuri buvo iki tol neatskleista. Tačiau šalia džiaugsmo, mano mintyse pradėjo suktis mintys su didžiuliu klausimu: „Kodėl?“ Kodėl aš tik dabar apie tai sužinau? Kodėl iš jų lūpų niekuomet neišgirdau savu laiku to, apie ką girdžiu dabar..? Kodėl ta šviesa, kuri turėtų nušviesti naktį, taip stropiai buvo slepiama? Ar aš man patikėtą šviesą taip pat slepiu po kokia nors žmogiška uždanga?.. Manau, ši klausimą turiu sau užduoti kasdien. Kas kartą, kai susiduriu su nauju žmogumi savo kelyje. Kas kartą, kai patenku į abejonių kryžkelę, bijodama arba likti nesuprasta, arba suprasta ne taip. Bet ar ne mums adresuotos eilutės, skelbiančios, jog mes gavome ne baimės, bet jėgos, meilės ir sveiko proto dvasią? (1Tim 1, 7)

Todėl 2010-iesiems linkiu tiek sau, tiek jums, kurie čia kartkartėmis užklystate, nebijoti būti ta šviesa, kurios jokia tamsa nugalėti negali...

Šėtono triumfas

Šį video klipą jau senokai buvau radusi internete, jau buvau ir pamiršusi, tačiau šiandien, po vieno laiško draugei, kuriame dėsčiau mintis apie šėtono klastas, prisiminiau jį... Nors jame, mano požiūriu, nėra iki galo viskas pasakyta, bet dalis tiesos iš tiesų yra tame. Užimdamas žmogaus gyvenimą įvairiais dalykais, kurie žmogui gal ir atrodo geri, šėtonas sau tyliai triumfuoja. Ir sėkmingai kuria kitus planus, apie kuriuos šiame klipe nekalbama... (Medžiaga anglų kalba, tad nesuprantantiems – apytikslis vertimas apačioje ;)

 Filmuką rasite čia.
 Surengė kartą šėtonas pasaulinį demonų suvažiavimą. Atidarymo proga jis tarė: – Mes negalime sulaikyti krikščionių nuo vaikščiojimo į bažnyčią. Mes negalime sulaikyti jų nuo Biblijos skaitymo ir tiesos pažinimo. Mes netgi negalime atitraukti jų nuo artimo ir stiprėjančio ryšio su jų Gelbėtoju, nes vos jie susijungia su Jėzumi, mūsų valdžia jų nebeveikia. Tad leiskime jiems eiti į jų bažnyčias, leiskime jiems kartu pietauti, todėl pavokime iš jų laiką, kad jie neturėtų jo santykių su Jėzumi Kristumi statymui. Aš noriu, kad jūs padarytumėte štai ką: atitraukite juos nuo didėjančio prieraišumo jų Gelbėtujui ir nuo to gyvybiškai svarbaus, ištisą dieną trunkančio ryšio su Juo.“ – Kaip mes tai padarysime? – šaukė demonai. – Užimikite juos nereikšmingais gyvenimo dalykais ir sugalvokite nesuskaičiuojamą galybę būdų, kaip pavergti jų mintis, – atsakė šėtonas. – Gundykite juos leisti, leisti ir dar kartą leisti, skolintis, skolintis ir dar kartą skolintis. – Įtikinkite žmonas dirbi ilgas darbo valandas, o vyrus dirbti 6-7 dienas per savaitę, 10-12 valandų per parą, kad jie galėtų priprastų prie tokio gyvenimo būdo. – Sulaikykite juos nuo laiko leidimo kartu su vaikais – tokiu būdu jų šeimos greit išsiskaidys, o namai nebesuteiks užuovėjos po įtampos darbe! – Užgožkite jų mintis, kad jie jų negirdėtų. Gundykite juos įsijungti radiją ar bet kokį kitą grotuvą jiems vairuojant. Pastoviai laikykite įungtą televizorių, CD ar video grotuvą, kompiuterį... Visa tai užkimš jų mintis ir suardys jų sąjungą su Kristumi. – Užpildykite žurnalinius stalus laikraščiais ir žurnalais. – Bombarduokite jų mintis žiniomis 24 valandas per parą. – Užkariaukite laiką, kurį jie skirai vairuodami, reklaminiais stendais. – Užkimškite jų pašto dėžutes įvairiais brukalais, katalogais ir kita panašia pasiūlymų bei reklamų medžiaga, nemokamais produktais, paslaugomis, klaidingomis viltimis. – Afišuokite liekno, gražaus tipo modelius žurnalų viršeliuose ir televizijoje, kad vyrai galvotų, jog išorinis grožis yra svarbiausia – kad jie nusiviltų savo žmonomis. – Sukelkite žmonoms nuovargį, kad vakare joms nebeužtektų meilės savo vyrui. Lygiai taip sukelkite joms galvos skausmus! – Jei jos neduos savo vyrams tos meilės, kurios jiems reikia, jie eis ieškoti jos kitur. Tai greitai sugriaus jų šeimas. – Duokite jiems Kalėdų Senelį, kuris atitrauktų juos nuo vaikų mokymo apie tikrąją Kalėdų prasmę. – Duokite jiems Velykinį zuikį, kad jie nekalbėtų apie prisikėlimą ir nuodėmės bei mirties galią. – Net ir jų atostogų metu – leiskite jiems persistengti. Tegul jie grįžta iš jų pavargę ir išsekę. – Užimkite juos taip, kad jie neberastų laiko eiti pasigrožėti gamta, kuri atspindi Dievo kūrybą. – Išsiųskite juos į pramogų parkus, sporto varžybas, spektaklius, koncertus ir filmus vietoj to. – Užimkite juos, užimkite!!! – Tuomet, kai jie susitinka dvasiškai pabendrauti, įtraukite juos į apkalbas, sukelkite susiskaldymus, kad jie išeitų neramia sąžine. – Pripildykite jų gyvenimus tokia gausa gerų dalykų, kad jie nebeturėtų kada kalbėti apie Jėzus galią. Greitai jie dirbs vien savo pačių pajėgumu, aukodami savo sveikatą ir šeimą vadan to gerbūvio. Tai suveiks!!! Pamatysit, tai suveiks!!! Tai buvo visai neblogas planas! Demonai entuziastingai išsiskirstė, gavę užduotis, priversdami krikščionis būti daug užimtesniais ir labiau skubančiais šen bei ten, turinčiais daug mažiau laiko jų Dievui ir šeimoms. Neturinčiais laiko pranešti kitiems apie Kristaus galią keisti gyvenimus. Klausimas tėra vienas: ar šėtonui sekasi jo sugalvotame plane..? Jūs teisėjai...

Kirtis evoliucijos šalininkams

Tiesiog. „Mokslininkai nesuseka žirafos evoliucijos“.

Stiprybė ir silpnumas

„Ir jis man tarė: ‘Mano malonė tau yra pakankama, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume’.“ (2Kor. 12:9) 24-verių australas Nick Vujicic gimė be rankų ir be kojų. Šiandien jis - aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus, keliaujantis po visą pasaulį ir skelbiantis Dievo malonę: „Jei aš su savo aplinkybėmis galiu, tai galite ir jūs!“

Dispensionalizmas - kas tai?

Dispensionalizmas kilęs iš angliško žodžio „dispensation“, kuris išvertus iš graikiško „oikonomia“, reiškia turto administravimą, darbų paskirstymą ar išdalijimą; ūkvedybą. Šis žodis Biblijoje (remiantis textus receptus rankraščiais) minimas keturis kartus: 1Kor 9:17 („...man yra patikėtas evangelijos paskirstymas.“), Ef. 1:10 („...kad laikų pilnatvės paskirstyme jis surinktų į vieną visus dalykus Kristuje...“), Ef. 3:2 („.... jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“) ir Kol. 1:25 („...tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų...“). Esamuose lietuviškuose vertimuose šis žodis verčiamas atitinkamose vietose taip: tarnavimas/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tvarkymas / patvarkymas (K.Burbulys); uždavinys/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / priežiūros tarnyba / paskyrimas (A.Jurėnas); tarnyba/ (Ef. 1:10 neverčiamas) / tarnyba / paskyrimas (Č.Kavaliauskas). Iš viso to, plius atkreipiant dėmesį į Dievo įsakymą studijuoti Jo žodį jį „paskirstant“ (kaip kad rašoma 2 Tim. 2:15 – „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintu Dievui, darbininku, neturinčiu ko gėdytis, teisingai padalijančiu tiesos žodį“) ir atsirado Biblijos studijavimas pagal šiuos du pagrindinius principus – suskirstant Bibliją tam tikrais laiko etapais, kuriais Dievas keičia savo bendravimo būdą, pereidamas nuo vienos plano žmonijai dalies į kitą. Taigi dispensionalizmas, kitais žodžiais tariant, yra Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į Dievo planų paskirstymą. Yra tekę girdėti įvairiausių klausimų bei nuomonių, neva Raštas yra vientisas, ir jis negali būti kažkaip tai sudalintas, perskirtas ar pan., bandant sugretinti tai su Kristum, su bažnyčia, kurie nėra padalinti (1Kor. 1:13). Tačiau juk kontekste kalba neina nei apie Kristaus, nei, tuo labiau, apie bažnyčios padalijimą. Kalba eina apie tai, kaip turi būti studijuojamas Raštas, kad jis butų „naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Juk vienaip Dievas bendravo su Adomu ir Ieva, kol jie buvo be nuodėmės, kitaip Jis elgėsi po to, kai jie nusidėjo. Mėsos Dievas žmogui pradžioje neleido valgyti, tačiau po Tvano tai – jau galima, be jokių apribojimų, tačiau dar vėliau, su Mozei duotu įstatymu atsiranda „švaraus“ ir „nešvaraus“ maisto apibrėžimas (Kun. 11 sk.), kuris gi dar vėliau vėl nebetenka prasmės (1Tim. 4:3-5). Ir taip – su daugybe dalykų, ne tik su maistu. Grįžtant prie Biblijos studijavimo, toliau gilinantis galima rasti pavyzdžių, kas nutinka, kai Raštas yra studijuojamas netinkamai: „...kurie tiesos atžvilgiu nuklydo, sakydami, kad prisikėlimas yra jau įvykęs; ir nugriovė kai kurių tikėjimą“ (2Tim. 3:18) arba pavyzdys su tais, kurie pranašavo ar išvarinėjo velnius Kristaus vardu: „Daugelis sakys man aną dieną: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu? Ir argi tavo vardu neišvarinėjome velnių? Ir argi tavo vardu nedarėme daug nuostabių darbų?’“ (Mt. 7:22) – tokie yra tie, kurie neatrenka, kas kur kada turi vietą Dievo plane bei kas kada turi įvykti, t.y. painioja įvykius vietomis, nežinodami, kas kada veikia ar neveikia. Grubiai paėmus, studijuojant Bibliją suskirstant ją tam tikrais istoriniais etapais bei atsirenkant, apie ką konkrečiai kur kalbama, kas kuriuo metu konkrečiai kam yra skirta, kokie Dievo veikimo principai pakeitė prieš tai buvusius, dingsta bet kokie prieš tai atrodę esantys prieštaravimai. Vakar atsitiktinai radau internete porą TV laidų, kuriose Douglas D. Stauffer, parašęs dvi knygas („One Book Rightly Divided“ bei „One Book Stands Alone“), dalinasi mintimis apie dispensionalizmą bei apie anliškąją KJV Bibliją. Šių dviejų laidų (kiekviena jų iš trijų dalių) metu galite išgirsti ataskymus į klausimus: 1 laida: Kam skaityti Senąjį Testamentą, jei gyvename Naujojo testamento laikais? Kur prasideda Naujasis Testamentas? Kaip Dievas veikia? Kodėl nebegalioja principas „Akis už akį“ ar kodėl neatsukame kito žando, jei kas mums trenkia per pirmąjį? Kas yra dispencionalizmas ir kas tas Biblijos padalinimas? Kodėl žydai pardavė savo turtą, kai tai jiems liepė Kristus ir kodėl šiandien to nedaro tikintieji? Kodėl Petras, būdamas žydu, nenorėjo eiti pas pagonį Kornelijų? Kam Kristus liepė ir kam draudė eiti skelbti karalystės evangeliją? 2 laidoje: Kodėl reikėtų remtis KJV Biblija? Ko nėra kituose vertimuose apie atpirkimą? Kaip Dievas gali mirti, jei jis nemirtingas? Ar Biblijoje, kurią studijuojate jūs, yra žodis Kalvarija? bei kt.. Suprantantiems angliškai siūlau pasižiūrėti: 1 laida 2 laida

Muzikinė pauzė

Praeitą savaitę, kaip ir kasmet liepos viduryje, mūsų bažnyčioje buvo surengta konferencija. Turiu pripažinti, kad po tokių konferencijų galva lieka ne menkai kvadratinė, mat į dieną būna vidutiniškai po penkis pranešimus skirtingomis temomis. Buvo ir vis dar yra daug dalykų, kuriais norisi pasidalinti, viso to pasiklausius. Tačiau norisi, kad kai kas susigulėtų, kai kas nusėstų, atsisijotų... Todėl tam kartui internete radau neblogą krikščioniškos muzikos „karaoke“ – taip pavadinkim – lobyną :) Tebūnie galvai pravėdinti... Gero pasidainavimo ar pasiklausymo – gal patiks :)

Kaip atsirado rasės?

Šia tema seniai nemąsčiau. Tačiau prieš savaitę Darius nusipirko knygą, pavadinimu „Rasių kilmė“ (Origin of Races), kuri tikrai suintrigavo. Visą savaitgalį diskutavom apie tai, tad šiandien ta tema pabandžiau paieškoti informacijos dar ir internete. Be abejo, radau. Įdomiausia, ką radau, pasirodė dvi serijos video medžiagos. Jei jums įdomūs tokie klausimai, kaip „Kokios odos spalvos buvo Adomas su Ieva?“, „Iš kur Kainas gavo žmoną?“, Ką reiškia Nojaus sūnų vardai?“ ir kt., siūlau pasižiūrėti: 1 filmas – „Rasių kilmė“ 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis 2 filmas – „Biblija paaiškina rases“: 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis

Kelias per jūrą

Kaip visada, tokie dalykai ypač pagauna mano dėmesį. Šįsyk tai - serija filmukų apie tai, kurioje vietoje buvo pereita Raudonoji jūra bei apie tai, ar Sinajaus kalnas, pažymėtas žemėlapiuose, tikrai yra ta vieta, kurioje Mozei Dievas davė 10 įsakymų?..
Siūlau pasižiūrėti: „Raudonosios jūros perėja“ (anglų k.)

Žemėlapis ta tema, rastas vienoje internetinėje svetainėje:


Palyginimui - žemėlapis, kokį galima rasti įdėtą į daugumą Biblijų šiandien.

Kiek yra Dievo?

Kaip visada, mintys vėl susibėga į krūvą po daugelio sukritusių į krūvą įvykių, įsismelkiančių į sąmonę... Maestro Vytauto Kernagio mirtis; 11 vaikų motinos iš Panevėžio, likusios be šeimos maitintojo, istorija; pensininkai, galvojantys, kad abortų uždraudimas išgelbės Lietuvos demografinę padėtį, bet tuo pačiu sutiktai daugiavaikei motinai pasiguodus apie vaikų auginimo sunkumus atrėžiantys: „nereikėjo gimdyti“ (LTV 2 laida „Asmens kodas“), autoavarijoje žuvusio politiko sūnus, kurio tėvai, kaip ir dauguma tokiais atvejais, klausiantys: „Kodėl tai vyksta? Kur yra Dievas? Ir kiek jo yra?” Galiausiai, neradus konkretesnių atsakymų, pareiškiama: „Jei Dievo būtų buvę daugiau... bet Dievo buvo tiek, kiek yra...“ Finale į sąmonę įstringa dar viena labai į temą paskutinė „Laiko portretų“ TV laida, kurioje – esminius klausimus sau kelianti Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždutė – devyniolikmetė daininkė Alina Orlova. Į jos klausimus šiandien man tarsi susiveda ankstesnių istorijų iškelti bei taip ir žiniasklaidos neatsakyti klausimai... „Pykstu ant Dievo, kad jis neatsakingas už tai, ką sukūrė... Jei jis myli savo vaikus, yra gailestingas, tai aš nežinau, nesuprantu... Žmonės kartais taip kenčia, aš nesuprantu, kodėl, kodėl būtent jiems, nors jie nėra to užsitarnavę...” – Tarsi retoriškai klausia Alina. Manau, kad 90 procentų žmonių kelia sau tokius klausimus, visą gyvenimą taip ir neatrasdami atsakymų į juos, net nebandydami pažinti Dievo – to „negailestingojo“, taip „žiauriai žaidžiančio“ mūsų gyvenimais... Kiti, tiesa, atsiverčia tokiais gyvenimo momentais Bibliją, ir visgi randa atsakymus tiek į klausimą „Kodėl?“, tiek į tai, „kiek yra Dievo?“ Gyvendami visuomenėje, kur dažniausiai deklaruojamas priežasties-pasekmės principas, nepaisant, ar tai būtų įvilkta į rytų filosofiją, ar į katalikiškai lietuvišką Dievo pažinimą, nekyla didesnės nuostabos išgirdus taip mąstančius. Tačiau atskyrus pelus nuo grūdų pamatai, kad visa tai – graži iliuzija, kuri pasimeta tarp buitinių rūpesčių bei asmeninių gyvenimiškų ambicijų. Bandant suvokti, kur viso to šaknys, galima kapstytis giliai praeityje, kol šaknys pasieks pirmuosius mirtinguosius – Adomą ir Ievą. Štai jums ir kaltininkai, į kuriuos galima besti pirštu, kaltinant juos dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Nes ne Dievas renkasi už žmogų, manipuliuodamas juo tarsi kokia marionete, tačiau žmogus, kuriam duota absoliuti laisvė pasirinkti. Arba jis renkasi šviesą, arba jis renkasi tamsą. Adomas ir Ieva pasirinko tamsą. Pasirinko ne Dievo, bet Šėtono išmintį. Nuo tada nemirtingu buvęs žmogus tapo mirtingas, ką paveldėjome iš šių savo protėvių, žemė tapo prakeikta, o visa kūrinija, kurioje gyvename, kiek būtų bepalaikoma mokslo ir įvairiausių technologijų, kuo toliau tuo labiau eina į pražūtį, nyksta ir išsiderina iš harmoningo jos egzistavimo ciklo. Ir tam nereikia būti aiškiaregiu. Galiausiai atėjęs žmonijos Atpirkėjas Jėzus Kristus, dar vadinamas Biblijoje Antruoju Adomu, vėl gimusiu ne iš gendančio žmogaus, bet iš Dievo sėklos, davė pasauliui viltį apie naują, negendantį, tobulą, amžiną pasaulį. Nukryžiuotas, miręs už kiekvieno mirtingojo nuodėmes bei prisikėlęs iš numirusiųjų, davė viltį kiekvienam, kuris tuo tiki, kad visa tai, kas šiandien vyksta - tik laikina, tik trumpa akimirka Dievo plane. Ir kad visa, kas vyksta regimame pasaulyje, tėra priemonė užgrūdinti, sustiprinti savo vidinį žmogų, išugdyti jį dvasiškai. Visa tai - tik pasirengimas amžinybei. Ir kiek žiauriai gali tai skambėti, bet gal kūdikio mirtis, šalia jokios prasmės neturinčio savęs kaltinimo kažkam atvers akis į to paties Dievo pažinimą, akmerks akis vėl atrasti šviesą, gal tik per anksti išėjusios iš gyvenimo įžymybės mirtis ar ištisa tų mirčių serija galiausiai atmerks tautai akis ir pervers jų gyvenimus aukštyn kojomis, perstatydama prioritetus vietomis, primins, kad nei vienas nežinome, kurią akimirką išeisime bei tai, kad nesame savo gyvenimų valdovai, visagaliai dievai, turintys galią savo ir kitų gyvenimams, gal tik daugiavaikės motinos istorija suminkštins aplinkinių širdis, kurie, apsčiai prisivalgę staiga pagalvos ne tik apie save, bet ir apie šalimais gyvenantį, gal tada politikas, kuris gedi sūnaus, atkreips galybės jaunuolių dėmesį į jų pačių saugumą vairuojant ir taip išgelbės daug kitų gyvybių, gal tik šiuos faktus lydinti straipsnių bei TV laidų lavina paskatins žmones žiūrėti į viską ne per savo egoistinę prizmę, bet pagaliau atrasti kitą gyvenimo pusę bei atsirinkti, ko vis tik į gyvenimą įsileidžiam daugiau mes patys - Dievo ar Šėtono? Kas valdo mūsų likimus? Netiksliai parinktos žurnalistų mintys, neatsakyti klausimai ar kažkas daugiau, kas nėra matoma plika akimi, ko negali įrodyti mokslas? Šėtonas, kuris šiandien valdo pasaulį, pavergdamas pinigais, garbe, geismu; ar Dievas, kuris tyliai duoda žmogui teisę rinktis bei laukia kiekvieno paklydusio tarsi sūnaus palaidūno. Dievas, kuris atidavė už visus pasaulio nusidėjėlius savo vienatinį sūnų, kuris savo gyvybe užmokėjo tą nesuvokiamai didelę nuodėmės kainą už bet kurį, net ir patį didžiausią nusidėjėlį... Nesvarbu, ką jis bebūtų padaręs. Ir išvadavo nusidėjusias sielas iš atlygio už tai... Todėl džiaugiuosi, kad Alina Orlova dėsto savo mintis toliau: „Aš labai idealizuoju Dievą ir meilę. Tai, ko aš laukiu iš meilės ir kaip įsivaizduoju, koks tai jausmas, tai yra labai daug. Meilė turi būti kažkas tokio. Kažkoks kosminis ryšys.“ Nes gal net pati to nežinodama Alina tarsi atsako į klausimą, kas tas Dievas. Nes tai ir yra Meilė. Nes tai – iš tiesų „kažkas tokio...“ „kažkas labai daug...“ Tai – ideali meilė tam, kurio žmogiškomis akimis žiūrint, negalima mylėti... Vieniems tai – tas, kuris gyvena ne taip, kaip jis pats, kitiems – į giliausią gyvenimo prarają nuėjęs žmogžudys, kitam – „blogasis, negailestingasis“ Dievas, kurio tarsi vis maža... Nes žmogiškomis akims negali pamatyti to, ką mato dvasinės akys. Akys, kurias atverti tegali tikėjimas, ieškojimas ir pats Dievas, jei pasirenkame tai, kad mūsų akys būtų atvertos. Kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų, būtų atsakyti... O ne tai, kad ir toliau gyventume užmerktomis dvasinėmis akimis, kuriomis regint tie klausimai neturi atsakymų... Štai tokiose klausimų bei atsakymų labirintuose ir pasiklystame, nepastebėdami kitos medalio pusės – to, ką iš tiesų mums duodą Dievas. Kad ir tokių talentų, kaip vėlgi ta pati Alina, ar paprasto aštuonmečio lietuvio iš Rokiškio, pavadinto „Žvaigždžių vaiku“, nepastebėdami kitų žmonių sugebėjimo pagelbėti nelaimėje kitiems, kartais net nepažįstamiems, ar stiprybės, kuria spindi konkurso „Mis negalia“ dalyvės, atveriančios akis ir mokančios aplinkinius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena... Tačiau taip jau yra - kai mums gerai, mes Dievą užmirštame, prisimindami jį tik tuomet, kai kas nors atsitinka, apiberdami vienas kitą tais pačiais, dažniausiai niekuo su Dievu nesusijusiais klausimais... Todėl ir Dievo yra tiek, kiek mes jo norime turėti...

Apie nuodėmes

Delfyje perskaičiau nedidelį straipsnelį, pavadinimu Vatikanas išplėtė mirtinų nuodėmių sąrašą. Įdomu vienok. Skaitant tokius pareiškimus, man kyla vienas klausimas - kuo vadovaujasi Vatikanas? Kada paskutinį kartą ten esantys dvasininkai skaitė Bibliją? Ar apart keturių evangelijų joje jie dar yra ką nors skaitę, ar ne? O gal net ir to nesivargino akimis permesti?.. Nenoriu gilintis į visas panašių Vatikano nutarimų peripetijas ir kritikuoti, tačiau po tokių pareiškimų galvoje sukasi tik šios citatos iš Biblijos: "Jūs, veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas: ' Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs. Tačiau veltui jie garbina, mokindami žmonių įsakymus kaip mokslus'." (Mt. 15:7-9, ) Nes, atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug panašių dalykų jūs darote" (Mk. 5:8) Ir: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)...

Pakantumas tikėjimui Lietuvoje

Kurį laiką maudausi internetiniuose LTV laidų įrašuose. Netikėtai peržiūrėjau labai įdomią laidą „Asmens kodas”, kurioje kalbama apie religinę toleranciją Lietuvoje. Manau, tikrai verta pasižiūrėti šią laidą, kurios anonsas skamba taip: Mokslininkų tyrimai rodo ryškėjančią tendenciją marginalizuoti visų religinių bendruomenių atstovus ir riboti jų pilietines teises. Tai patvirtina Milda Ališauskienė, VDU doktorantė, pasakojanti ne vieną atvejį, kai dėl religinių bendruomenių narių veiklos eskaluojama įtampa arba painiojamos sąvokos. Visuomenės akyse baptistai netikėtai tampa satanistais. O tikintieji net vadinami sektantais. Tuo tarpu kunigas Ričardas Doveika teigia, jog Lietuvoje satanistų nėra ir paminklo nuvertimas kapinėse dar nereiškia, jog tai – sektantiškos apeigos. Tačiau apie nepakantumą kalba ir tradicinių tikėjimų atstovai. Musulmonai Lietuvoje neretai siejami su teroristais, nors šį bendruomenė mūsų krašte skaičiuoja jau 600 gyvavimo metų. Pasak Kauno mečetės imamo Romo Jakubausko, pastaruoju metu bendruomenės nariai sulaukia itin nemalonaus dėmesio. Tarptautinės Kristaus bažnyčios Vilniuje narys Mantas Verbiejus teigia, jog visuomenės priešiškumo ar atskirties nejaučia tol, kol išpažindamas tikėjimą nebando savo žinios perduoti kitiems. Jis sako, jog dėl tikėjimo yra sulaukęs ir nepadoraus siūlymo. Apie diskriminavimą kalba ir Naujosios kartos bažnyčios pastorius Vaidas Vyšniauskas pasakojantis, jog jo bendruomenės nariai jau priprato visuomenėje būti vadinami sektantais, orgijų kėlėjais, lupikautojais. Naujųjų religinių judėjimų atstovai neslepia, jog daugiausia nepasitenkinimo tikinčiaisiais skatina žiniasklaida. „Ar spaudoje būtų skelbiama, jog katalikas iššoko pro langą? Tačiau jei tai padarytų Jehovos liudytojas, faktas nebūtų nutylėtas“, – pastebi Milda Ališauskienė, pripažindama jog žiniasklaida formuoja neigiamus stereotipus, nuteikia žmones prieš naujuosius tikėjimus arba net kelia intrigas. Buvęs ministras Gintaras Furmanavičius neslepia patekęs į pinkles, kai buvo apkaltintas ryšiais su pasaulyje išgarsėjusiu Ošo tikėjimu, nors Lietuvos Konstitucija kiekvienam garantuoja tikėjimo laisvę.

Truputis matematikos

Ne vienas esame susidūrę su romėniška bei arabiška skaitmenų rašymo sistema. Arabiški skaitmenys pažįstami jau pirmokui. Tai – 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, 8, 9 ir 0. Tuo tarpu romėniški atitinka mūsų, t.y. lotyniškos abėcėlės raides: I, V, X, L, C, D ir M, žyminčias atitinkamai 1, 5, 10, 50, 100, 500 ir 1000. Įdomu tai, kad sudėjus pirmus šiuos 6 skaitmenis, 1+5+10+50+100+500, gauname taip gausiai legendomis apipintą skaičių 666. O gal žodį/vardą, susidėsiantį iš šių skaitmenų raidinio atitikmens: DCLXVI. Beje, besidomintiems skaičiais Biblijoje, visai įdomi pasirodė info, kurią radau štai čia, teomatikos svetainėje ir dar vienoje svetainėje apie tai.

Trumpai

Ne kartą girdėjau žmones kabant, kad krikščionybė stabdo mokslo raidą. Iš dalies, manau, galima sutikti. Tačiau klausimas turbūt kyla, kokio mokslo - naudingo ar žalingo žmogui... Tačiau šiandien ne apie tai ;)

Tiesiog prisiminiau Kristoforą Kolumbą, kuris būdamas tikintysis tik todėl pasileido į kelionę aplink pasaulį, kadangi tikėjo tuo, kas parašyta Biblijoje apie žemę - jog ji yra sferos formos...

Reikės paskaitinėti jo dienoraščius - sako, įdomu...

Tikėjimas ar religija

Šias mintis jau buvau publikavusi kitame savo dienoraštyje, tačiau pagalvojau, kad gerai joms būtų nutūpti ir čia... --- Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos. Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano. Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti. Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina... Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką. Kiekvienam savo. Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32). Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę. Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)