Jei norite suprasti Raštą pagal jame pačiame Dievo išdėstytus studijavimo principus, spustelėkite ant šios nuorodos į BIBLIJOS STUDIJŲ SVETAINĘ

2008 m. sausio 28 d., pirmadienis

1910 metų Biblija

Gretinant Biblijos tekstus kartais labai smagu atsiversti senąją lietuviškąją Bibliją. Turim čia tokią - 1910-ųjų metų, išleistą Berlyne, atspausdintą, kaip rašoma, „Britiškosios bei svetimųjų žemių biblijų draugystės”. Tiesa, data parašyta ties Naujuoju Testamentu, o kaip yra su Senuoju - nežinia, mat keleto priekinių lapų jau nebėra... Bet kokiu atveju, vienas įdomiausių dalykų lyginant tekstus su šiuo leidimu, yra lietuvių kalba, kokia ji buvo tuo metu. Dabar jau keistai skambančios žodžių formos, kaip pvz. „Gromata šv. Povilo Tesalonisensump” arba „Prarakas Dangielas”, tada juk buvo norma. Beje, turbūt ne vienas esame girdėjęs, kad, tarkim, tokia anglų kalba per laiką subanalėjo, supaprastėjo, ir patys džiaugiamės, kad mūsų kalba išliko tokia, kokia ir buvo... Deja, paskaičius tokius tekstus, paaiškėja, kad ir ta pati lietuvių kalba prarado daug savo grožio ir net, sakyčiau tikslumo. Štai ištrauka, pvz., iš „Gromatos šv. Povilo Epėzionump” (suprask, iš laiško Efeziečiams): O ir jus, kaip buvote numirę peržengimuose ir griekuose, kuriuose jus pirma vaikščiojote pagal budą šio svieto ir pagal kunigaikštį, kurs ore ponavoja, butent pagal tą dvasę, kuri šime čėse savo darbą tur vaikuose netikėjimo, (tarp kurių ir mes visi pirm to vaikščiojome geiduliuose savo kuno, darydami valę kuno bei proto; o ir buvome vaikai keršto iš prigimties, lygiai kaip ir kiti); bet Dievas, kuris bagotas yra mielaširdingystėje dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjęs, kaip mes numirę buvome griekuose, jis mus gyvais padarė draug su Kristumi, (nės jus iš malonės išganytais pastojote), ir mus draug su juomi prikėlė, ir draug su juomi į dangiškąjį gyvenimą iškėlė Kristuje Jėzuje; jeib išrodytų busiančiuose čėsuose apstingąją bagotystę savo malonės, per savo gėrybę ant mūsų Kristuje Jėzuje. Nės iš malonės išganyti pastojote per tikėjimą, o tai ne iš savęs, Dievo dovana tai yra, ne iš darbų, jeib ne kas girtųsi. (2 sk. 1-9 eil.) Arba štai iš Giesmių giesmės, kuri vadinasi „Aukštoji giesmė Salomono”: Aš esmi kvietka Saroone ir rožė dauboje. Kaip rožė tarp erškėčių, taip yra mano prietelka tarp dukterų. Kaip obelis tarp girės medžių, taip yra mano prietelius tarp sunų. Aš sėdžiu po pavėsiu to, kurio aš noru, ir jo vaisius yra mano gerklei saldus. Jis veda mane į vyno kelnorę, ir meilė yra jo karuna ant manęs. Jis atgaivina manę žolėmis ir pamyl manę obuoliais; nės aš sergu iš meilės. (2 giesmė, 1-5 eil.). Nors man smagiausiai skaitosi Pradžios knyga, t.y. „Pirma knyga Maižėšiaus”: Ir Dievas peržegnojęs Noaką ir jo sunus tarė: vaisykitės ir prasiplatinkitės ir priviskite ant žemės. Tesibijo ir tesibaido jųsų visos žvėrys ant žemės, visi paukščiai po dangumi ir vislab, kas ant žemės kruta, ir visos žuvys mariose testov paduotos į jųsų rankas. Vislab, kas kruta ir gyvuoja, t'esie jųsų valgis; kaip žalią žolę, taip ir tus visus aš jums daviau. (9 sk. 1-3 eil.) Smagu, tiesa? :)

2008 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Tikėjimas ar religija

Šias mintis jau buvau publikavusi kitame savo dienoraštyje, tačiau pagalvojau, kad gerai joms būtų nutūpti ir čia... --- Daugelis mano artimųjų, draugų ir pažįstamų žino, kad prieš porą metų pasukau gilinimosi į Bibliją linkme. Tačiau iš galybės klausimų bei replikų supratau, kad tai, kaip jie įsivaizduoja mano gyvenimą, yra pakankamai toli nuo realybės. Dalis žmonių galbūt mano, kad įsipainiojau į kokią sektą ar religinį judėjimą, kurių Amerikoje apstu. Dalis nesupranta, kaip čia aš taip nusisukau nuo katalikų bažnyčios bei klausinėja, kuo skiriasi įvairios apeigos bažnyčioje, kurioje lankausi, klausinėja kitų religinių niuansų. Dažnai pritrūkstu žodžiu jiems tai paaiškinti, nes jei pasakyčiau, kad pas mus nėra nei apeigų, nei jokių ritualų, nei altorių, niekas neverčia atsisakyti savo turto, ar dar kaip kitaip išreikšti savo tikėjimą, kad nėra nei jokių ten sakramentų ar dar ko nors, kas jiems siejasi su religija, jie greičiausiai tik dar labiau nesuprastų ir vėl tyliai pagalvotų: „Sekta. Ne kitaip.” Juk turbūt dauguma mūsų įsivaizduojame, kad tikintis žmogus tai tas, kuris kaip minimum kas sekmadienį vaikšto į bažnyčią, vykdo ar įsivaizduoja vykdąs 10 Dievo įsakymų, padedantis visoms bobutėms pereiti per gatvę, žodžiu, visaip kaip tobulas... Tačiau visa tai – tik žmogiškos pastangos atrodyti tobulam, kai tuo tarpu visi esam drėbti iš to paties molio ir savo pastangomis absoliučiai nieko gero negalintys nuveikti Dievo garbei. Ir tai, kas tikintįjį turėtų išskirti iš netikinčiųjų, kaip jau ir pats žodis apibrėžia, turėt būti tikėjimas. Išskirtinai tik jis. Visa kita – tėra mūsų pačių sugalvotos dekoracijos, kurios Dievo akyse nieko nevertos. Teko prieš kurį laiką ginčytis su viena artima drauge dėl žodžio „religija”. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas deda lygybės ženklą tarp religijos ir tikėjimo. Kažkokiam kitam žodyne rašoma, kad religija – tai vieno ar kito tikėjimo išpažinimas, turintis tam tikras apeigas, tradicijas ir pan., su kuo aš vienareikšmiškai nesutinku. Tikėjimas ir religija – du skirtingi poliai, niekaip negalintys išeiti vienas iš kito. Juk vienas jų – neįkainojama vertybė (teisusis gyvens tikėjimu - Hab. 2:4, Rom. 1:17, Gal. 3:11), kitas – tuštybių tuštybė, visų žmogiškų vaidų pagrindas. Ne veltui turbūt skeptikai, vos nugirdę ką diskutuojant tikėjimo kausimais, tuoj griebiasi šaukti apie Kryžiaus žygius, klausinėti, po kokia vėliava – svastikos ar kryžiaus buvo išžudyta daugiau žmonių, o paskui trina rankomis, kai apklaustųjų persvara kryžiaus nenaudai puikuojasi apklausos rezultatuose. Tačiau ar tarp tų, kurie ta vėliava prisidengė ir tarp pačio vėliavoje vaizduojamo kryžiaus (ant kurio buvo nukryžiuotas Kristus), buvo kas bendro, drįsčiau labai abejoti. Tikrieji krikščionys nuo pat 1-ojo amžiaus patys buvo kankinami, persekiojami, anot būdami žudynių iniciatoriais. O kaip atskirti, kas buvo tie tikrieji, o kas ne – jau čia mūsų kiekvieno žinių ir suvokimo bei noro suvokti reikalas. Biblijoje sakoma, kad netikrus pranašus galime atskirti iš vaisių (Mt.7:16, 20). Tad atskirkime. Kas neleidžia? Tik atskyrę nepainiokime atskiros religijos bei jos atneštų vaisių apskritai su krikščionybe, apie kurią statistinis lietuvis irgi klausimas dar kiek dorai išmano. Visiems gerai žinomas posakis: „Geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti”. Prieš kelioliką metų lietuviška spauda mirgėte mirgėjo visokiais baisiais straipsniais apie į religiją pasinešusius jaunuolius, kurie atsisakę mokslų bei viso kito gerbūvio, apie nieką daugiau nekalbėjo, tik apie Dievą. Galiausiai tai tapo siejama su „Tikėjimo žodžio” bažnyčia, paskiausiai tapusia vos ne bendriniu žodžiu apibūdinant bet kokią netradicinę Lietuvoje pasirodžiusiąją tikėjimo išraišką. Nesvarbu, kiek apie tai išmanai, kiek neišmanai, viskam buvo prilipdoma ta etiketė, kuri reiškė „Nesiartinti. Aukšta įtampa. Pavojinga gyvybei”. Taškas. Tokie jau mes lietuviai – bijom visko, apie ką nežinom. Negali kaltinti, kai pats esi toks. Bet pakantumo ir tolerancijos būtų neprošal kiekvienam iš mūsų išmokti. Patiko man sykį perskaityta laikraštyje frazė apie tai, kad daugiau nei kas antras lietuvis nei dienos negali nugyventi neperskaitęs laikraštyje dienos horoskopo ar kartą į mėnesį/pusmetį/metus nenuėjęs pas burėją, kokį astrologą, besidomintis kokia karmos diagnostika, o galiausiai, jei tuo nesidomi, tai vis tiek yra susikūręs kokią nors savą „religiją” – krepšinį, muziką, futbolą ir pan... Pagaliau – bent pašto ženklus kolekcionuoja, o gal pasidaro stabą iš kompiuterio ir garbina jį daugiau nei bet ką... Ir tai laikoma normalu. Tačiau tik paminėk vieną kartą žodį Jėzus, ir tave tuoj apšauks fanatiku. Pirmųjų nuoširdžiai gaila, kai matai, kaip jie be būtinos horoskopo „dozės” jau nebemoka gyventi, tapę kitų pasipelnymo marionetėmis. Na o į antruosius pasižiūrėjus iš šalies, kyla klausimas, ar jie ne dažniau galėtų būti pavadinti fanatikais, kai pvz. po kokių futbolo rungtynių matai neaišku ko motyvuojamus sirgalius, išeinančius po vienos ar kitos komandos vėliava, aršiai nusiteikusius kitos stovyklos atžvilgiu. Tik įdomu, ar tie, kurie eina po tos komandos vėliava, tikrai vykdo tai, ką ta vėliava ženklina... Ne paslaptis, kad visas pasaulis ritasis žemyn – nuo tobulo Rojaus, iš kurio buvo išvaryti Adomas su Ieva dėl savo nepaklusnumo, link Ugnies ežero, į kurį bus įmesta dauguma žmonių sielų po galutinio Teismo, atmetusių Kelią, Tiesą ir Gyvenimą. Aišku, yra daugybė žmonių, teigiančių atvirkščiai – kad pasaulis juda tobulėjimo link. Kad kuo toliau, tuo labiau žmonija žengia į priekį. Tačiau kaip marionetės užvaldyti pinigų, garbės, godumo, kuo toliau tuo labiau tampa civilizacijos vergais. Civilizacijos, kuri pati prieš save kas dieną pakyla „kryžiaus žygiui”... Nafta, Valdžia, Aš – žodžiai, praktiškai pakeitę Meilės, Vilties ir Tikėjimo trejetuką. Kiekvienam savo. Tačiau aš renkuosi tiesiog tikėjimą. Tikėjimą tuo, kas parašyta Dievo. Tuo, kas išlaisvina iš bet kokios religijos. Mąstyme ir suvokime. Kaip ir Jėzus pasakė: „Ir jūs žinosite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8:32). Didžiausia žmogui duota Dievo dovana – pasirinkimo laisvė. O pasirinkimas, kaip žinia, turi du kelius – priimti arba atmesti, kas vienu ar kitu metu yra siūloma. Aš renkuosi Dievo nustatytą tvarką, kuri man atrodo daug logiškesnė ir priimtinesnė nei žmogaus bandymai padaryti pasaulį ar savo gyvenimą „tobulą”. Renkuosi ne religiją, kuri yra sugalvota to paties žmogaus ir ne daugiau. Bet Dievo malonę, kuri po Kristaus aukos už kiekvieno iš mūsų nuodėmes, dovanai duodama kiekvienam, kuris tiki. Atmetant bet kokio įstatymo vergovę. Kaip rašoma: „...kodėl, tarsi gyvendami pasaulyje, jūs esate pavaldūs įsakams (neliesk, neragauk, neimk, kurie visi dingsta vartojant) pagal žmonių įsakymus ir mokslus? Šitie dalykai iš tikrųjų atrodo išmintingi noro garbinime ir nusižeminime, ir kūno varginime; neteikia jokios garbės kūno patenkinimui.”„Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje.” (Kol. 2:21-23, Rom. 6:14)

Pavydas

Netikėtai užkliuvau už vieno pasisakymo internete. Cituoju: KLAUSIMAS: Kodėl Jėzus buvo nužudytas? ATSAKYMAS: Kodėl Jėzus mirė (Dievo planas) ir už ką Jis buvo nužudytas (žmogaus planas) buvo du skirtingi dalykai. Jėzus mirė už mūsų nuodėmes. Tačiau Jis buvo nužudytas iš pavydo (Mato 27:18). Galima sakyti, kad mūsų nuodėmės pražudė Dievą. Galima dar toliau eiti - nuodėmės pagrindinis tikslas yra nužudyti Dievą. Jėzaus auka ant kryžiaus parodė nuodėmės tikrąjį veidą. Dabar kažkaip dar geriau supratau Jėzaus aukos prasmę (ir kartu beprasmybę, nes žmogus nužudė Dievą iš pavydo) bei nuodėmės negailestingą troškimą naikinti gėrį. Ant kryžiaus atsiskleidė gėrio ir blogio kova. (Originalus pilnas šaltinis čia) Tikrai netikėtas atradimas, sakyčiau. Juk žmogus lygiai taip pat paragavo uždrausto vaisiaus dėl vienos iš priežasčių - dėl norėjimo būti kaip Dievas ir net jį pranokti... Kaip ir šiandien griebiamasi įvairiausių dalykų, norint kažką įrodyti, vardan to, kad Dievas vienu ar kitu būdu būtų nužudytas žmogaus širdyje.

Nėra nei vieno teisaus?..

„Nėra teisaus, ne nėra nei vieno...”
Tokius žodžius randame bent keliose Biblijose vietose (Rom. 3:10, Ekl. 7:20, Ps. 14:1-3). Ir turbūt iš pradžių tai gali kelti šypseną, prisiminus kitą teiginį, kad teisusis gyvens tikėjimu, apie ką bandžiau parašyti vakar. Taigi tęsiant temą, kažkaip kilo klausimas, kaip gali būti apskritai tas teisusis, jei tokio nėra nei vieno?.. Tuo labiau, kad kitas teiginys dar labiau muša iš vėžių: „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai” (Izaijo 64:6 ). Ir iš tiesų, žiūrint tiek iš žmogaus pozicijos, tiek iš Dievo, nėra nei vieno teisaus - mes kiekvienas turime savąjį teisumą, paremtą skirtingu suvokimu, išreiškiamą skirtinga nuomone, ją ginant kaip mums atrodo teisinga. Bet tai tėra, pasirodo, tik purvini skarmalai, lyginant su Dievo teisumu. Kita vertus, jei visgi tiesusis gyvens tikėjimu, vadinasi kažkaip galima gauti tą teisumą, kurio nei vienas iš prigimties neturime, tiesa?.. Apie teisumą Biblijoje rašoma tikrai nemažai. Kiek pavyko suskaičiuoti, remiantis Džeimso Strongo (James Storng) sudarytu Biblijos nuorodų sąrašu, žodžiai teisusis ir teisumas minimi daugiau nei 500 kartų. Tad panašu, jog tai - tikrai aktuali tema. Ir nors negaliu teigti, kad mano supratimas šia tema yra pilnas, noriu tai pagvildenti... Visų pirma turbūt vertėtų prisiminti, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą bei iki pirmosios nuodėmės turėjo Dievo teisumą. Tačiau paskui jį prarado, ir štai dabar tebevyksta ta kova, kuri ateityje baigsis to teisumo atstatymu bei nuodėmės panaikinimu. Teisumo įgijimas, kiek gilinausi, vienprasmiškai įgyjamas tikėjimu. Tačiau natūraliai kyla klausimas: „tikėjimas kuo?” Kaip rašiau vakarykščiame poste, tikėjimas ateina per klausymą, klausymas - per Dievo žodį. Ir iš tiesų, skaitant visus Senojo Testamento pavyzdžius, matosi, kad teisiais buvo laikomi tie, kurie tikėjo Dievo žodžiu bei jo pažadais. Atsivertus Laiško hebrajams 11 skyrių, rasime galybę vienoje krūvoje surašytų pavyzdžių: pasaulių sutvėrimas, Abelio, Nojaus, Abraomo, Saros, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Samuelio ir kitų žmonių tikėjimo pavyzdžiai. Juk žmogaus akimis žiūrint, kai kurie jų buvo tikrai ne šventieji... Mergišius Dovydas, užmušęs Ūriją, kad galėtų turėti jo žmoną Betšebą, bailys Abraomas, privertęs Sarą net du kartus atsižadėti žmonos vardo - sunku būtų juos pavadinti teisiais, tiesa?.. Bet jie štai, mums duodami pavyzdžiais... Tik patvirtinančiais, kad iš tiesų nėra teisaus nei vieno... Vadinasi ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti, jei jie vis tik vadinami teisiais... Šioje vietoje į galvą lenda mintys apie įstatymą bei tai, kad „jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų buvęs per įstatymą.” (Gal. 3:21) Ir peršasi išvada, kad įstatymas bei nuodėmė - ne tie kriterijai, pagal kuriuos Dievo akyse mes renkame sau „minusus” ar „pliusus”... Kad dar aiškiau būtų, bandau kas kartą įsigilinti į šią citatą: „Na o mes žinome, kokius tik dalykus besako įstatymas, jis sako tiems, kurie yra įstatymo valdžioje: kad būtų sustabdyta kiekviena burna, ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą. Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą yra nuodėmės pažinimas. Bet dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, paliudytas įstatymo ir pranašų; tai - Dievo teisumas, kuris yra per Jėzaus Kristaus tikėjimą visiems ir ant visų, kurie tiki, nes nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės; būdami išteisinti dovanai jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje, kurį Dievas išstatė būti permaldavimu per tikėjimą jo krauju, pareikšti savo teisumą, atleidžiant už nuodėmes, kurios praėjo, per Dievo pakantumą... Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje. (Rom. 3:19-25, 6:14) Ir štai būtent čia bent jau aš randu raktą - esmė ne nuodėmėje, ne įstatyme, bet atleidime - tame išteisinime, kurį visais laikais įgydavo (arba ne) žmonės. Taip per atgailą jį įgyjo tas pats Dovydas, taip per tikėjimą jį gavo Abraomas, taip per Kristaus auką jį šiandien gauname mes. Ne kartą teko susidurti tiek su giminaičių, tiek su pažįstamų ar draugų abejonėmis dėl išteisinimo vien tikėjimu, tai yra be jokių taip vadinamų „įstatymo darbų”. Manyčiau, kad šios abejonės daugiausiai susijusios su painiava tarp Senojo ir Naujojo testamento. Nes Senajame iš tiesų tikėjimo patvirtinimui buvo reikalingi tam tikri darbai - atgaila, aukojimai ir pan. Tuo tarpu Naujasis testamentas skelbia kad „jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2 :21) ir tai, jog „tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu”. (Rom. 4:5) Tad belieka atsirinkti, kur baigiasi ir kada iš tiesų prasideda Naujasis testamentas... Nemanau, kad tai yra sunku, žinant, kad testamentas įsigali po testatoriaus mirties. Ir dar - turbūt svarbu nepamiršti, kieno akyse mes esame teisūs - žmonių, ar Dievo, ir kas mums svarbiau... Ir tai, kam mums reikalingas tas teisumas. Tiek vienų, tiek kito akyse :) Pabaigai - viena citata, kurioje irgi tarsi iš naujo suskambėjo žodis teisumas: 2 Tim. 3:16-17: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams.”

2008 m. sausio 23 d., trečiadienis

Teisusis gyvens tikėjimu

„...Teisusis gyvens tikėjimu... Na o tikėjimas yra pagrindas dalykų, kurių viliamasi, neregimų dalykų įrodymas... Per tikėjimą mes suprantame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, taip, kad regimi dalykai nebuvo padaryti iš dalykų, kurie pasirodo... (Hbr. 10:38-11:3) Tik vakar atradau, kad visas laiško Hebrajams 11 skyrius kalba išskirtinai apie tikėjimą, iliustruodamas galybe pavyzdžių laiko perspektyvoje... Daug kartų matydavau Romiečių laiško 10 skyriaus 17 eilutėje parašytus žodžius, kad „Tikėjimas ateina per klausymą, o klausymas per Dievo žodį“, tačiau, kad tiek daug apie tai kalbama laiške Hebrajams – tikrai nebuvau užfiksavusi... Iš tiesų, daugybė supančių dalykų mums yra suvokiami išskirtinai per tikėjimą. Nuo pat vaikystės, kurioje būta tiek daug tikėjimo, jis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ir tai normalu. Tačiau man daugiau įdomus tikėjimo pasirinkimo faktorius, t.y., kodėl vienais dalykais vieni patiki, kiti – ne. Kodėl istorijos vadovėliuose rašoma tiesa tikima per daug nesukant galvos, ar tai buvo iš tiesų, ar tai – tik kažkieno seniai seniai sugalvotas iš lūpų į lūpas sklindantis pasakojimas. Tačiau vos tik dauguma netikinčiųjų susiduria su Biblija, kuri laikoma seniausiu ir patikimiausiu istoriniu šaltiniu, ir žmonės ima abejoti, atmesti tai. Ne mažai vietų Biblijoje kalba apie širdies tyrimą. Ir apie tai, kad Dievo žodis – aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantį iki sielos ir dvasios, ir sąnarių bei kaulų smegenų pasidalijimo skyriumi, įžvelgiantis mintis bei širdies ketinimus (Hbr. 4:12). Šios eilutės man daug ką paaiškina. Žmogus, susidūręs su tuo Žodžiu, kuris turi galią rasti pačią giliausią sielos, dvasios ir kūno pasidalijimo vietą, atranda didžiausią savo gyvenime kryžkelę – pasirinkimo kryžkelę – tikėti tuo ar ne... Tikėti tuo besąlygiškai ir taip per tikėjimą prikelti savo dvasią naujam gyvenimui. Dvasią, kuri per Adomo nuopolį mirė, ir tik per asmeninį tikėjimą Kristumi gali vėl būti prikelta. Arba pasirinkti kitą kelią – ir toliau likti mirusiu dvasioje – tuo, kuris, kaip rašoma 1 Kor. 2:13, „nepriima Dievo Dvasios dalykų, nes jam jie yra kvailystė, nei negali jis jų pažinti, nes jie yra dvasiškai atskiriami“. Ir toliau sukti ratais kažkur šalia tiesos, taip ir nepasiekiant jos – dėl nenoro tikėti, o gal dėl nenoro išgirsti... Tad ar turėčiau netikinčiajam aiškinti tai, kas jam – viso labo tik kvailystė? Ar vietoj to turėčiau jam tepasakyti viena – kad kiekvienas kelias prasideda nuo pradžios. O ta pradžia – tai Kristus, sakęs, kad jis yra Kelias, jis yra Tiesa ir Gyvenimas. Ir kad nei vienas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį (Jn. 14:6). Ir kad ankšti yra vartai ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra jį atrandančių“. (Mt. 7:14) Dar pridurdama tai, kad tas kelias prasideda nuo suvokimo, jog kiekvienas nusidėjėlis, koks jis bebūtų, turi priėjimą prie didžiausios dovanos, kokią kada nors pasaulis buvo gavęs - išpirką už sielą, kurią, mirdamas ant kryžiaus užmokėjo savo gyvybe Kristus. Dovaną, kuri negali būti pasiekta nei universitetiniais išsilavinimais, nei žmogiška išminti, bet tiesiog tikėjimu... Kaip rašoma: Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki...“ (1 Kor. 1:21) Ir daugiau nepridurdama nieko. Nes tas, kuris ieško, tas atras. O kas tik dedasi ieškąs, taip niekada vis tiek nepatikės tuo, ką kalbi – gal net ir tuomet, jei jam perpasakosi visą Bibliją... Nes tikėjimas nėra viso labo pliusiukas tavo gyvenimo aprašyme, jis nėra išmokstamas prestižiniame universitete, nėra nuperkamas kaip viduramžių indulgencija, jis nėra paveldimas iš turtingo dėdės. Nes kaip ir visa kita, kas yra tikra, jis įgyjamas širdimi...

2008 m. sausio 21 d., pirmadienis

Žmogus gyvas ne vien duona...

„Žmogus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu Dievo žodžiu...” (Įst. 8:3) Įtariu, kad Lietuvoje yra labai mažai tikinčiųjų, kurie studijuoja Bibliją ne alegoriniu būdu, bet tiesiogiai suprasdami tai, kas joje rašoma. Priimdami visus faktus tokiais, kokie jie yra, o ne tik žiūrėdami į jų pamokomąją vertę. Kol kažkas man iš pažįstamųjų nepasakė apie tokį alegorinį požiūrį, man net į galvą neatėjo mintis, kad Dievas, vietoj to, kad pasakytų tiesiai šviesiai tai, ką nori, paslėpė savo ketinimus po perkeltine žodžių prasme. Tuo labiau, kad tai man kertasi su tuo, kad Dievas mums yra atskleidęs savo planus (Ef. 3:8-10, Kol. 1:27). O jei atskleidęs, tai ar dar turime spėlioti, kas yra kas, vietoj to, kad tiesiog ramiai atsisėstume, susidėliotume prieš akis visą reikalingą informaciją (2 Tim. 3:16) ir pasižiūrėtume, kokį turime vaizdą?.. Iš vaikystės atsimenu tuomet labai mėgiamą filmą apie kapitoną Grantą ir apie, jei gerai pamenu, turėtus kažkokius lapelius su informacija, kurios dalis buvo nusiplovusi. Iš turimos informacijos reikėjo atsekti įvykių seką. Taip jau yra - kuo daugiau informacijos turi, tuo greičiau susidėlioja vaizdas prieš akis. Bet kas, jei ta informacija yra vietomis sutrumpinta, o vietomis prailginta, o gal vietomis tiesiog suklastota?.. Galvosūkis, greičiausiai, taps arba labai sunkiai įveikiamas, arba visai neįveikiamas... Anksčiau nesukau dėl to galvos. Tačiau kai vieną kartą pasijaučiau esanti apvogta informacijos, esančios Biblijoje atžvilgiu, ne juokais suklusau... Juk, neturėdami teisingos informacijos, mes lengvai trūkstamas vietas užpildome savo fantazija, draugų įžvalgomis ar dar kokia žmogiškos filosofijos išraiška, nuo kurios Biblijoje žmogus yra įspėjamas trauktis (Kol. 2:8, Rom. 16:17)... Rodos, kas čia tokio - viso labo pakeista žodžio galūnė... Bet jei ji staiga tampa kitokia, žiūrėk, griūna visa vienokia ar kitokia tikėjimo doktrina... Kaip išspręsti tą galvosūkį? Kaip gauti tą tekstą, kuriame žodžiai nėra išmėtyti, pridėti, bet yra tokie, kokie turi būti?.. Gerai anglakalbiams, kurie turi gausybę Biblijos vertimų ir gali atsirinkti tarp įvairių vertimų versijų nuo Karaliaus Jokūbo Biblijos iki „The Message” - kiekvienas pagal savo sugedimo ir supratimo laipsnį :) Deja, niekam nepasiskųsi. Nebent, kaip A. Mamontovas savo dainoje dainuoja: „Kreipiuosi į aukščiausią ministeriją”. Arba, kaip sakoma, anot skundęsis, pats imkis dabo... Tai va, ta neteisybė greičiausiai ir duoda impulsą naujoms mintims...

2008 m. sausio 17 d., ketvirtadienis

Viskam yra laikas

„Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi.”
(Ekleziastas, 3 sk. 1 eil.)

Yra daugybė nuomonių apie prieštaraujančią viena kitai informaciją Biblijoje. Kurį laiką praktiškai nekreipiau į tai dėmesio, kol susidūriau su realybe, kurioje bandžiau vadovautis tuo, ką galėjau rasti joje, ir supratau, kad kaip ten bebūtų, mes vis tiek esame linkę pasirinkti nebūtinai teisingą, bet greičiau mums patiems patinkančią bei tinkančią informaciją. Taip tarsi bandydami apsisaugoti nuo sunkumų, pateisindami savo mintis kuria nors iš atrastų minčių, prisidengdami „dvasios vedimu”, nors, jei paprašytum rasti toje pačioje Biblijoje to vedimo pavyzdžių, greičiausiai retas ką galėtų pasakyti...

Galima ginčytis šiuo klausimu dienų dienas, ir taip niekada nerasti atsakymo. Tačiau vieną dieną į mano rankas pakliuvo schema, kuri tarsi atvėrė akis į visą tą sumaištį. Kuri sustatė viską į savo vietas, ir visi prieštaravimai dingo, tarsi jų nei nebūtų buvę.


Tai – paprasčiausia schema, kurioje tiesiog išdėliota Bibljoje esančių įvykių seka laiko skalėje. Joje esančios nuorodos leidžia patikrinti faktus bei pasidaryti savas išvadas. Tai bedarydama ir pradėjau suprasti tą iš detalyčių sudėlioto „puzlo” vaizdą.

Esminis schemos raktas – tai, kad laiko eigoje, vykstant įvairiems dalykams, Dievas palaipsniui vykdo skirtingas savo plano žmonijai dalis – vienu metu tai buvo suteikti Nojui ar Abraomui pažadai, apipinti įvairių sąlygų, nuo kurių priklausė, kas vyks toliau, paskui gi – išrinktosios Dievo tautos Izraelio griuvimas, po kurio, kaip buvo nuo seno žinoma, atėjo išgelbėjimas visoms tautom, t.y. taip vadinamiems pagonims. Kol atsiduriame šiandieninės Kristaus Kūno bažnyčios laike, kuriam skirta informacija buvo laikoma paslaptyje. Todėl nenuostabu, kad ta informacija taip skiriasi ir tarsi prieštarauja seniau parašytai informacijai apie išgelbėjimą bei kitais klausimais bei lygiai taip pat skiriasi nuo informacijos apie ateityje vyksiančius dalykus.

Tiesa, vakar kaip tyčia, radau interenete šios schemos supaprastintą variantą.


Atradusi šį savotiško išskaidymo principą, visa tarsi susijungė į vientisą, neprieštaringą įvykių eigą, kur viskam yra savas laikas, sava vieta bei sava priežastis...

2008 m. sausio 15 d., antradienis

Pradžia

Pradėjau vėl nuo pradžių skaityti Pradžios knygą. Pasidarė įdomu suskaičiuoti, kada gi po Adomo buvo tvanas, kada gimė Nojus ar Abraomas. Pradžioj skaičiavau pati, o paskui prisiminiau, gi kad turim tokį dalyką kaip internetas :) Ir radau daugybę įdomių schemų, kas kada vyko. Jos, aišku, kaip ir reikėjo tikėtis, sutapo su mano skaičiavimais. Praėjus 1656 metais po Adomo.

Informatyviausia man pasirodė ši schema, kurioje sužymėtas ir gyvenusiųjų amžius, ir amžius kada susilaukė sūnaus, tęsiančio giminę. Įdomi pasirodė ir ilgaamžiškumo kreivė. Sunku patikėti, kad kažkada žmogus gyveno virš 900 metų...

Beje, anksčiau niekada nebuvau užfiksavusi fakto, kad žmonės prieš 120 metų buvo įspėti apie būsiantį tvaną. Aišku, kaip visada – mažai kas tuo tikėjo...