Kiek yra Dievo?

Kaip visada, mintys vėl susibėga į krūvą po daugelio sukritusių į krūvą įvykių, įsismelkiančių į sąmonę... Maestro Vytauto Kernagio mirtis; 11 vaikų motinos iš Panevėžio, likusios be šeimos maitintojo, istorija; pensininkai, galvojantys, kad abortų uždraudimas išgelbės Lietuvos demografinę padėtį, bet tuo pačiu sutiktai daugiavaikei motinai pasiguodus apie vaikų auginimo sunkumus atrėžiantys: „nereikėjo gimdyti“ (LTV 2 laida „Asmens kodas“), autoavarijoje žuvusio politiko sūnus, kurio tėvai, kaip ir dauguma tokiais atvejais, klausiantys: „Kodėl tai vyksta? Kur yra Dievas? Ir kiek jo yra?” Galiausiai, neradus konkretesnių atsakymų, pareiškiama: „Jei Dievo būtų buvę daugiau... bet Dievo buvo tiek, kiek yra...“ Finale į sąmonę įstringa dar viena labai į temą paskutinė „Laiko portretų“ TV laida, kurioje – esminius klausimus sau kelianti Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždutė – devyniolikmetė daininkė Alina Orlova. Į jos klausimus šiandien man tarsi susiveda ankstesnių istorijų iškelti bei taip ir žiniasklaidos neatsakyti klausimai... „Pykstu ant Dievo, kad jis neatsakingas už tai, ką sukūrė... Jei jis myli savo vaikus, yra gailestingas, tai aš nežinau, nesuprantu... Žmonės kartais taip kenčia, aš nesuprantu, kodėl, kodėl būtent jiems, nors jie nėra to užsitarnavę...” – Tarsi retoriškai klausia Alina. Manau, kad 90 procentų žmonių kelia sau tokius klausimus, visą gyvenimą taip ir neatrasdami atsakymų į juos, net nebandydami pažinti Dievo – to „negailestingojo“, taip „žiauriai žaidžiančio“ mūsų gyvenimais... Kiti, tiesa, atsiverčia tokiais gyvenimo momentais Bibliją, ir visgi randa atsakymus tiek į klausimą „Kodėl?“, tiek į tai, „kiek yra Dievo?“ Gyvendami visuomenėje, kur dažniausiai deklaruojamas priežasties-pasekmės principas, nepaisant, ar tai būtų įvilkta į rytų filosofiją, ar į katalikiškai lietuvišką Dievo pažinimą, nekyla didesnės nuostabos išgirdus taip mąstančius. Tačiau atskyrus pelus nuo grūdų pamatai, kad visa tai – graži iliuzija, kuri pasimeta tarp buitinių rūpesčių bei asmeninių gyvenimiškų ambicijų. Bandant suvokti, kur viso to šaknys, galima kapstytis giliai praeityje, kol šaknys pasieks pirmuosius mirtinguosius – Adomą ir Ievą. Štai jums ir kaltininkai, į kuriuos galima besti pirštu, kaltinant juos dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Nes ne Dievas renkasi už žmogų, manipuliuodamas juo tarsi kokia marionete, tačiau žmogus, kuriam duota absoliuti laisvė pasirinkti. Arba jis renkasi šviesą, arba jis renkasi tamsą. Adomas ir Ieva pasirinko tamsą. Pasirinko ne Dievo, bet Šėtono išmintį. Nuo tada nemirtingu buvęs žmogus tapo mirtingas, ką paveldėjome iš šių savo protėvių, žemė tapo prakeikta, o visa kūrinija, kurioje gyvename, kiek būtų bepalaikoma mokslo ir įvairiausių technologijų, kuo toliau tuo labiau eina į pražūtį, nyksta ir išsiderina iš harmoningo jos egzistavimo ciklo. Ir tam nereikia būti aiškiaregiu. Galiausiai atėjęs žmonijos Atpirkėjas Jėzus Kristus, dar vadinamas Biblijoje Antruoju Adomu, vėl gimusiu ne iš gendančio žmogaus, bet iš Dievo sėklos, davė pasauliui viltį apie naują, negendantį, tobulą, amžiną pasaulį. Nukryžiuotas, miręs už kiekvieno mirtingojo nuodėmes bei prisikėlęs iš numirusiųjų, davė viltį kiekvienam, kuris tuo tiki, kad visa tai, kas šiandien vyksta - tik laikina, tik trumpa akimirka Dievo plane. Ir kad visa, kas vyksta regimame pasaulyje, tėra priemonė užgrūdinti, sustiprinti savo vidinį žmogų, išugdyti jį dvasiškai. Visa tai - tik pasirengimas amžinybei. Ir kiek žiauriai gali tai skambėti, bet gal kūdikio mirtis, šalia jokios prasmės neturinčio savęs kaltinimo kažkam atvers akis į to paties Dievo pažinimą, akmerks akis vėl atrasti šviesą, gal tik per anksti išėjusios iš gyvenimo įžymybės mirtis ar ištisa tų mirčių serija galiausiai atmerks tautai akis ir pervers jų gyvenimus aukštyn kojomis, perstatydama prioritetus vietomis, primins, kad nei vienas nežinome, kurią akimirką išeisime bei tai, kad nesame savo gyvenimų valdovai, visagaliai dievai, turintys galią savo ir kitų gyvenimams, gal tik daugiavaikės motinos istorija suminkštins aplinkinių širdis, kurie, apsčiai prisivalgę staiga pagalvos ne tik apie save, bet ir apie šalimais gyvenantį, gal tada politikas, kuris gedi sūnaus, atkreips galybės jaunuolių dėmesį į jų pačių saugumą vairuojant ir taip išgelbės daug kitų gyvybių, gal tik šiuos faktus lydinti straipsnių bei TV laidų lavina paskatins žmones žiūrėti į viską ne per savo egoistinę prizmę, bet pagaliau atrasti kitą gyvenimo pusę bei atsirinkti, ko vis tik į gyvenimą įsileidžiam daugiau mes patys - Dievo ar Šėtono? Kas valdo mūsų likimus? Netiksliai parinktos žurnalistų mintys, neatsakyti klausimai ar kažkas daugiau, kas nėra matoma plika akimi, ko negali įrodyti mokslas? Šėtonas, kuris šiandien valdo pasaulį, pavergdamas pinigais, garbe, geismu; ar Dievas, kuris tyliai duoda žmogui teisę rinktis bei laukia kiekvieno paklydusio tarsi sūnaus palaidūno. Dievas, kuris atidavė už visus pasaulio nusidėjėlius savo vienatinį sūnų, kuris savo gyvybe užmokėjo tą nesuvokiamai didelę nuodėmės kainą už bet kurį, net ir patį didžiausią nusidėjėlį... Nesvarbu, ką jis bebūtų padaręs. Ir išvadavo nusidėjusias sielas iš atlygio už tai... Todėl džiaugiuosi, kad Alina Orlova dėsto savo mintis toliau: „Aš labai idealizuoju Dievą ir meilę. Tai, ko aš laukiu iš meilės ir kaip įsivaizduoju, koks tai jausmas, tai yra labai daug. Meilė turi būti kažkas tokio. Kažkoks kosminis ryšys.“ Nes gal net pati to nežinodama Alina tarsi atsako į klausimą, kas tas Dievas. Nes tai ir yra Meilė. Nes tai – iš tiesų „kažkas tokio...“ „kažkas labai daug...“ Tai – ideali meilė tam, kurio žmogiškomis akimis žiūrint, negalima mylėti... Vieniems tai – tas, kuris gyvena ne taip, kaip jis pats, kitiems – į giliausią gyvenimo prarają nuėjęs žmogžudys, kitam – „blogasis, negailestingasis“ Dievas, kurio tarsi vis maža... Nes žmogiškomis akims negali pamatyti to, ką mato dvasinės akys. Akys, kurias atverti tegali tikėjimas, ieškojimas ir pats Dievas, jei pasirenkame tai, kad mūsų akys būtų atvertos. Kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų, būtų atsakyti... O ne tai, kad ir toliau gyventume užmerktomis dvasinėmis akimis, kuriomis regint tie klausimai neturi atsakymų... Štai tokiose klausimų bei atsakymų labirintuose ir pasiklystame, nepastebėdami kitos medalio pusės – to, ką iš tiesų mums duodą Dievas. Kad ir tokių talentų, kaip vėlgi ta pati Alina, ar paprasto aštuonmečio lietuvio iš Rokiškio, pavadinto „Žvaigždžių vaiku“, nepastebėdami kitų žmonių sugebėjimo pagelbėti nelaimėje kitiems, kartais net nepažįstamiems, ar stiprybės, kuria spindi konkurso „Mis negalia“ dalyvės, atveriančios akis ir mokančios aplinkinius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena... Tačiau taip jau yra - kai mums gerai, mes Dievą užmirštame, prisimindami jį tik tuomet, kai kas nors atsitinka, apiberdami vienas kitą tais pačiais, dažniausiai niekuo su Dievu nesusijusiais klausimais... Todėl ir Dievo yra tiek, kiek mes jo norime turėti...