Teisusis gyvens tikėjimu

„...Teisusis gyvens tikėjimu... Na o tikėjimas yra pagrindas dalykų, kurių viliamasi, neregimų dalykų įrodymas... Per tikėjimą mes suprantame, kad pasauliai buvo sutverti Dievo žodžiu, taip, kad regimi dalykai nebuvo padaryti iš dalykų, kurie pasirodo... (Hbr. 10:38-11:3) Tik vakar atradau, kad visas laiško Hebrajams 11 skyrius kalba išskirtinai apie tikėjimą, iliustruodamas galybe pavyzdžių laiko perspektyvoje... Daug kartų matydavau Romiečių laiško 10 skyriaus 17 eilutėje parašytus žodžius, kad „Tikėjimas ateina per klausymą, o klausymas per Dievo žodį“, tačiau, kad tiek daug apie tai kalbama laiške Hebrajams – tikrai nebuvau užfiksavusi... Iš tiesų, daugybė supančių dalykų mums yra suvokiami išskirtinai per tikėjimą. Nuo pat vaikystės, kurioje būta tiek daug tikėjimo, jis yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. Ir tai normalu. Tačiau man daugiau įdomus tikėjimo pasirinkimo faktorius, t.y., kodėl vienais dalykais vieni patiki, kiti – ne. Kodėl istorijos vadovėliuose rašoma tiesa tikima per daug nesukant galvos, ar tai buvo iš tiesų, ar tai – tik kažkieno seniai seniai sugalvotas iš lūpų į lūpas sklindantis pasakojimas. Tačiau vos tik dauguma netikinčiųjų susiduria su Biblija, kuri laikoma seniausiu ir patikimiausiu istoriniu šaltiniu, ir žmonės ima abejoti, atmesti tai. Ne mažai vietų Biblijoje kalba apie širdies tyrimą. Ir apie tai, kad Dievo žodis – aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją, prasiskverbiantį iki sielos ir dvasios, ir sąnarių bei kaulų smegenų pasidalijimo skyriumi, įžvelgiantis mintis bei širdies ketinimus (Hbr. 4:12). Šios eilutės man daug ką paaiškina. Žmogus, susidūręs su tuo Žodžiu, kuris turi galią rasti pačią giliausią sielos, dvasios ir kūno pasidalijimo vietą, atranda didžiausią savo gyvenime kryžkelę – pasirinkimo kryžkelę – tikėti tuo ar ne... Tikėti tuo besąlygiškai ir taip per tikėjimą prikelti savo dvasią naujam gyvenimui. Dvasią, kuri per Adomo nuopolį mirė, ir tik per asmeninį tikėjimą Kristumi gali vėl būti prikelta. Arba pasirinkti kitą kelią – ir toliau likti mirusiu dvasioje – tuo, kuris, kaip rašoma 1 Kor. 2:13, „nepriima Dievo Dvasios dalykų, nes jam jie yra kvailystė, nei negali jis jų pažinti, nes jie yra dvasiškai atskiriami“. Ir toliau sukti ratais kažkur šalia tiesos, taip ir nepasiekiant jos – dėl nenoro tikėti, o gal dėl nenoro išgirsti... Tad ar turėčiau netikinčiajam aiškinti tai, kas jam – viso labo tik kvailystė? Ar vietoj to turėčiau jam tepasakyti viena – kad kiekvienas kelias prasideda nuo pradžios. O ta pradžia – tai Kristus, sakęs, kad jis yra Kelias, jis yra Tiesa ir Gyvenimas. Ir kad nei vienas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį (Jn. 14:6). Ir kad „ankšti yra vartai ir siauras yra kelias, kuris veda į gyvenimą, ir nedaug yra jį atrandančių“. (Mt. 7:14) Dar pridurdama tai, kad tas kelias prasideda nuo suvokimo, jog kiekvienas nusidėjėlis, koks jis bebūtų, turi priėjimą prie didžiausios dovanos, kokią kada nors pasaulis buvo gavęs - išpirką už sielą, kurią, mirdamas ant kryžiaus užmokėjo savo gyvybe Kristus. Dovaną, kuri negali būti pasiekta nei universitetiniais išsilavinimais, nei žmogiška išminti, bet tiesiog tikėjimu... Kaip rašoma: „Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki...“ (1 Kor. 1:21) Ir daugiau nepridurdama nieko. Nes tas, kuris ieško, tas atras. O kas tik dedasi ieškąs, taip niekada vis tiek nepatikės tuo, ką kalbi – gal net ir tuomet, jei jam perpasakosi visą Bibliją... Nes tikėjimas nėra viso labo pliusiukas tavo gyvenimo aprašyme, jis nėra išmokstamas prestižiniame universitete, nėra nuperkamas kaip viduramžių indulgencija, jis nėra paveldimas iš turtingo dėdės. Nes kaip ir visa kita, kas yra tikra, jis įgyjamas širdimi...