Kiek yra Dievo?

Kaip visada, mintys vėl susibėga į krūvą po daugelio sukritusių į krūvą įvykių, įsismelkiančių į sąmonę... Maestro Vytauto Kernagio mirtis; 11 vaikų motinos iš Panevėžio, likusios be šeimos maitintojo, istorija; pensininkai, galvojantys, kad abortų uždraudimas išgelbės Lietuvos demografinę padėtį, bet tuo pačiu sutiktai daugiavaikei motinai pasiguodus apie vaikų auginimo sunkumus atrėžiantys: „nereikėjo gimdyti“ (LTV 2 laida „Asmens kodas“), autoavarijoje žuvusio politiko sūnus, kurio tėvai, kaip ir dauguma tokiais atvejais, klausiantys: „Kodėl tai vyksta? Kur yra Dievas? Ir kiek jo yra?” Galiausiai, neradus konkretesnių atsakymų, pareiškiama: „Jei Dievo būtų buvę daugiau... bet Dievo buvo tiek, kiek yra...“ Finale į sąmonę įstringa dar viena labai į temą paskutinė „Laiko portretų“ TV laida, kurioje – esminius klausimus sau kelianti Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždutė – devyniolikmetė daininkė Alina Orlova. Į jos klausimus šiandien man tarsi susiveda ankstesnių istorijų iškelti bei taip ir žiniasklaidos neatsakyti klausimai... „Pykstu ant Dievo, kad jis neatsakingas už tai, ką sukūrė... Jei jis myli savo vaikus, yra gailestingas, tai aš nežinau, nesuprantu... Žmonės kartais taip kenčia, aš nesuprantu, kodėl, kodėl būtent jiems, nors jie nėra to užsitarnavę...” – Tarsi retoriškai klausia Alina. Manau, kad 90 procentų žmonių kelia sau tokius klausimus, visą gyvenimą taip ir neatrasdami atsakymų į juos, net nebandydami pažinti Dievo – to „negailestingojo“, taip „žiauriai žaidžiančio“ mūsų gyvenimais... Kiti, tiesa, atsiverčia tokiais gyvenimo momentais Bibliją, ir visgi randa atsakymus tiek į klausimą „Kodėl?“, tiek į tai, „kiek yra Dievo?“ Gyvendami visuomenėje, kur dažniausiai deklaruojamas priežasties-pasekmės principas, nepaisant, ar tai būtų įvilkta į rytų filosofiją, ar į katalikiškai lietuvišką Dievo pažinimą, nekyla didesnės nuostabos išgirdus taip mąstančius. Tačiau atskyrus pelus nuo grūdų pamatai, kad visa tai – graži iliuzija, kuri pasimeta tarp buitinių rūpesčių bei asmeninių gyvenimiškų ambicijų. Bandant suvokti, kur viso to šaknys, galima kapstytis giliai praeityje, kol šaknys pasieks pirmuosius mirtinguosius – Adomą ir Ievą. Štai jums ir kaltininkai, į kuriuos galima besti pirštu, kaltinant juos dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Nes ne Dievas renkasi už žmogų, manipuliuodamas juo tarsi kokia marionete, tačiau žmogus, kuriam duota absoliuti laisvė pasirinkti. Arba jis renkasi šviesą, arba jis renkasi tamsą. Adomas ir Ieva pasirinko tamsą. Pasirinko ne Dievo, bet Šėtono išmintį. Nuo tada nemirtingu buvęs žmogus tapo mirtingas, ką paveldėjome iš šių savo protėvių, žemė tapo prakeikta, o visa kūrinija, kurioje gyvename, kiek būtų bepalaikoma mokslo ir įvairiausių technologijų, kuo toliau tuo labiau eina į pražūtį, nyksta ir išsiderina iš harmoningo jos egzistavimo ciklo. Ir tam nereikia būti aiškiaregiu. Galiausiai atėjęs žmonijos Atpirkėjas Jėzus Kristus, dar vadinamas Biblijoje Antruoju Adomu, vėl gimusiu ne iš gendančio žmogaus, bet iš Dievo sėklos, davė pasauliui viltį apie naują, negendantį, tobulą, amžiną pasaulį. Nukryžiuotas, miręs už kiekvieno mirtingojo nuodėmes bei prisikėlęs iš numirusiųjų, davė viltį kiekvienam, kuris tuo tiki, kad visa tai, kas šiandien vyksta - tik laikina, tik trumpa akimirka Dievo plane. Ir kad visa, kas vyksta regimame pasaulyje, tėra priemonė užgrūdinti, sustiprinti savo vidinį žmogų, išugdyti jį dvasiškai. Visa tai - tik pasirengimas amžinybei. Ir kiek žiauriai gali tai skambėti, bet gal kūdikio mirtis, šalia jokios prasmės neturinčio savęs kaltinimo kažkam atvers akis į to paties Dievo pažinimą, akmerks akis vėl atrasti šviesą, gal tik per anksti išėjusios iš gyvenimo įžymybės mirtis ar ištisa tų mirčių serija galiausiai atmerks tautai akis ir pervers jų gyvenimus aukštyn kojomis, perstatydama prioritetus vietomis, primins, kad nei vienas nežinome, kurią akimirką išeisime bei tai, kad nesame savo gyvenimų valdovai, visagaliai dievai, turintys galią savo ir kitų gyvenimams, gal tik daugiavaikės motinos istorija suminkštins aplinkinių širdis, kurie, apsčiai prisivalgę staiga pagalvos ne tik apie save, bet ir apie šalimais gyvenantį, gal tada politikas, kuris gedi sūnaus, atkreips galybės jaunuolių dėmesį į jų pačių saugumą vairuojant ir taip išgelbės daug kitų gyvybių, gal tik šiuos faktus lydinti straipsnių bei TV laidų lavina paskatins žmones žiūrėti į viską ne per savo egoistinę prizmę, bet pagaliau atrasti kitą gyvenimo pusę bei atsirinkti, ko vis tik į gyvenimą įsileidžiam daugiau mes patys - Dievo ar Šėtono? Kas valdo mūsų likimus? Netiksliai parinktos žurnalistų mintys, neatsakyti klausimai ar kažkas daugiau, kas nėra matoma plika akimi, ko negali įrodyti mokslas? Šėtonas, kuris šiandien valdo pasaulį, pavergdamas pinigais, garbe, geismu; ar Dievas, kuris tyliai duoda žmogui teisę rinktis bei laukia kiekvieno paklydusio tarsi sūnaus palaidūno. Dievas, kuris atidavė už visus pasaulio nusidėjėlius savo vienatinį sūnų, kuris savo gyvybe užmokėjo tą nesuvokiamai didelę nuodėmės kainą už bet kurį, net ir patį didžiausią nusidėjėlį... Nesvarbu, ką jis bebūtų padaręs. Ir išvadavo nusidėjusias sielas iš atlygio už tai... Todėl džiaugiuosi, kad Alina Orlova dėsto savo mintis toliau: „Aš labai idealizuoju Dievą ir meilę. Tai, ko aš laukiu iš meilės ir kaip įsivaizduoju, koks tai jausmas, tai yra labai daug. Meilė turi būti kažkas tokio. Kažkoks kosminis ryšys.“ Nes gal net pati to nežinodama Alina tarsi atsako į klausimą, kas tas Dievas. Nes tai ir yra Meilė. Nes tai – iš tiesų „kažkas tokio...“ „kažkas labai daug...“ Tai – ideali meilė tam, kurio žmogiškomis akimis žiūrint, negalima mylėti... Vieniems tai – tas, kuris gyvena ne taip, kaip jis pats, kitiems – į giliausią gyvenimo prarają nuėjęs žmogžudys, kitam – „blogasis, negailestingasis“ Dievas, kurio tarsi vis maža... Nes žmogiškomis akims negali pamatyti to, ką mato dvasinės akys. Akys, kurias atverti tegali tikėjimas, ieškojimas ir pats Dievas, jei pasirenkame tai, kad mūsų akys būtų atvertos. Kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų, būtų atsakyti... O ne tai, kad ir toliau gyventume užmerktomis dvasinėmis akimis, kuriomis regint tie klausimai neturi atsakymų... Štai tokiose klausimų bei atsakymų labirintuose ir pasiklystame, nepastebėdami kitos medalio pusės – to, ką iš tiesų mums duodą Dievas. Kad ir tokių talentų, kaip vėlgi ta pati Alina, ar paprasto aštuonmečio lietuvio iš Rokiškio, pavadinto „Žvaigždžių vaiku“, nepastebėdami kitų žmonių sugebėjimo pagelbėti nelaimėje kitiems, kartais net nepažįstamiems, ar stiprybės, kuria spindi konkurso „Mis negalia“ dalyvės, atveriančios akis ir mokančios aplinkinius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena... Tačiau taip jau yra - kai mums gerai, mes Dievą užmirštame, prisimindami jį tik tuomet, kai kas nors atsitinka, apiberdami vienas kitą tais pačiais, dažniausiai niekuo su Dievu nesusijusiais klausimais... Todėl ir Dievo yra tiek, kiek mes jo norime turėti...

Kieno galia?

Mažos smulkmenos
Iš knygos
Stebina mane.

Po kryžium paslėptas
Prisikėlimas –
Amžinybės galia.

Su kuo keliauji tu?
Pas ką? Kuriuo keliu
Sugrįši sveikas?

Jei Dievo nepažįsti,
Ar kaltint jį gali
Atžgaria ranka?

Spauda štai pranešė,
Kad numirė mirtingas.
Kažkam sūnus, kažkam gal draugas, nežinia.

Ir pilasi daugybė klausimų,
Neįrašytų vadovėliuos:
„Kodėl? Kodėl mane? Už ką?”

Ir niekas neišdrįsta pasakyti:
Ne Dievo tai, o nuodėmės galia.

Kas svarbiau - Velykos ar Kalėdos? arba Šiek tiek minčių apie gimimą, mirtį ir prisikėlimą.

Prieš keletą dienų kalbėdama su mama telefonu, išgirdau iš jos lūpų tai, kad Velykos ne tokia didelė šventė, kaip Kalėdos. Panašią mintį delfi.lt portalo publikuotame straipsnyje pasakė ir mūsų šalies pirmoji ledi – visuomet man žavesį kelianti Alma Adamkienė. Tada aš pagalvojau – o kas iš tiesų yra visgi svarbiau mums šiandien – Kalėdų ar Velykų žinia? Kristaus gimimas ar mirtis ir prisikėlimas? Kas yra tikrasis stebuklas, ir kuria žinia šiandien krikščionis tikėdamas išsiskiria iš netikinčiųjų tarpo? Kai galvoju apie Kalėdas, mąstau, kad tai turėjo būti neeilinis įvykis tuomet gyvenusio izraelito gyvenime. Juk tuomet užgimė visos tautos taip lauktas ir per amžius pranašautas Mesijas - Tautos Gelbėtojas, tautos nuodėmių Atpirkėjas, Karalius, turėjęs įkurti žemėje tobulą karalystę. Tai buvo didžiausia Izraelio tautos viltis po viso to, ką per istoriją teko patirti Dievo išrinktajai tautai. Ir nors pats Kristaus gimimo faktas yra ne didesnis stebuklas, nei bet kurio ir šiandien ateinančio į pasaulį kūdikio gimtis, reikėtų nepamiršti, kad jo gimimą išskirtiniu daro faktas, kad Jėzus Kristus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, kas jį ir išskiria iš visų mirtingųjų tarpo. Faktas, kuris žmogų ir Dievą apjungia į vieną asmenį bei tampa kertiniu akmeniu Izraelio tikėjimo bei netikėjimo slenkstyje. Tuo tarpu Kristaus mirtis ant kryžiaus bet kuriam, net ir giliai tikinčiam apaštalui, buvo didžiausia tragedija, kurios jie negalėjo suprasti (Mk. 9:32, Lk. 9:45, Lk. 18:32-34). Ir natūralu – juk pagal viską, ką buvo skelbę pranašai, Kristus turėjo įkurti tą taip ilgai lauktą karalystę žemėje. Todėl natūralu, jog Kristui prisikėlus jiems kyla tokie klausimai, kaip „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd. 1:6). Tačiau Kristus, 40 dienų po prisikėlimo praleidęs su jais bei išaiškinęs „dalykus, priklausančius Dievo karalystei” (Apd. 1:3), vis tiek palieka juos taip ir neįkūręs tos karalystės... Ar tai ir yra ta Velykų žinia, kuri šioje vietoje tarsi pameta savo prasmę, palikdama tik viltį bei laukimą iki antrojo jo atėjimo? Kaip žinome, istorija šioje vietoje nesibaigia, ir įdomiai rutuliojasi toliau, prasidėdama per Sekmines atsiųsta Jeruzalėje susirinkusiems Šventąja Dvasia, toliau tęsdamasi pagonies Kornelijaus ir Petro susitikimu (Apd. 10 skyrius) bei žydų nesupratimu, kas vyksta, ir kodėl čia staiga pagonys yra įtraukiami į Dievo planus (Apd. 11:2-18), nors iki galo tuo metu jie taip ir nesuprato, kaip dabar turėtų jie kartu su tais pagonimis elgtis - versti juos laikytis visų jų papročių, ar neversti, laikytis juos „savais“ ar vis tik ne... Nenuostabu – juk retas kuris jų tuomet žinojo, ką Kristus per Dvasią apreiškė Sauliui pakeliui į Damaską (Apd. 9 sk.), vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi - apie tai, kad nuo šiol ir pagonys turi išgelbėjimą, apie kurį iki pat tos akimirkos nežinojo nei vienas Izraelio pranašas, apie kurį per amžius buvo nutylėtas (Rom. 16:25, Kol. 1:25-27; Ef. 3:1-10), kad nebūtų žinomas Šėtonui (1Kor. 2:6-8), iki tol taip triumfavusiam nukryžiuojant Tautos Mesiją... Nei nebuvo tokių, kurie būtų girdėję apie Kristaus aukos prasmę. Apie įgytą taiką su Dievu, apie Kristaus Kūno bažnyčios formavimą bei Izraelio tautos išskirtinumo praradimą... Pagalvojau, įdomu būtų „atkasti”, kas per metų laikas, kas per mėnuo buvo, kai Paulius tapo pirmuoju išgelbėtu krikščionimi (1Tim. 1:15) – tuo nusidėjėliu, kuriam net piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai buvo atleistas... (Mt. 12:31, 1Tim. 1:12-13) Tuo, kurį žydai už jo skelbiamą evangeliją akminimis užmėtyt ne kartą norėjo, kol galiausiai susitikus su Petru tapo aišku, kas prie ko (Gal. 2:1-9) ir kad Pauliui apreikšta informacija yra tarsi tas raktas, atrakinantis visas iki tol nesuvoktas paslaptis, tas, kuris tarsi sudeda visus taškus ant „i“. Ne veltui būtent šiam apaštalui patikima galutinai išpildyti, t.y. užbaigti Šventąjį raštą – tą Knygą, kurią turime šiandien (Kol. 1:25-26, 2Tim. 3:16). Ir jei šiandien gyvename Kristaus kūno bažnyčios formavimo laikotarpiu, kur nėra skirtumo Dievo akyse tarp žydo ir pagonies, kur nebėra nei taip vadinamo Apipjaustymo, nei Neapipjaustymo, kokia data galėtų būti pažymėtas Kristaus kūno gimimas? Ar Antioche, kur tikintieji pirmą kartą buvo pradėti vadinti krikščionimis (Apd. 11:26), kas nors galėjo užfiksuoti kokią įsimintiną datą? Kokia bus Kristaus kūno mirties data, kai vėl „atgims“ Dievo plano tęsinys su 70-tąja Danieliaus pranašauta savaite priešaky, kitaip dar vadinama Suspaudimo laikais bei galiausiai įkuriama Dievo karalyste žemėje?.. Taip ir keičiasi mirties bei prisikėlimo tema Dievo plane. Kol galiausiai prisikelsime amžinybei, kuri nebeturės nei mirties, nei prisikėlimo, nei jas ženklinančių datų... Bet, grįžtant prie pirmojo iškeltojo klausimo – kas gi vis tik šiandien yra svarbiau, aišku viena - be Kristaus gimimo nebūtų ir jo mirties bei prisikėlimo. Tačiau kas būtų buvę, jei nebūtų Kristaus mirties bei prisikėlimo - štai klausimas, į kurį rastas atsakymas sustato į vietas mūsų, kaip krikščionių, kaip Kristaus Kūno bažnyčios narių, prioritetus...

Dar šiek tiek skaičių

Prieš keletą dienų draugė atsiuntė įdomių faktų, vėlgi kiek susijusių su skaičiais Biblijoje. Tokios žinios paprastai kažkur užsimeta, užsimiršta, tad, pagalvojau, reikia išsaugoti, kad paskui vėl nereikėtų ieškoti. --- Koks yra trumpiausias Biblijos skyrius? – 117 psalmė. Koks yra ilgiausias Biblijos skyrius? – 119 psalmė. Koks skyrius yra pačiame Biblijos viduryje? – 118 psalmė. Iki 118 psalmės yra 594 skyriai. Taip pat ir po 118 psalmės yra 594 skyriai. Sudėjus šiuos skaičius gauname 1188. Kuri eilutė Biblijoje yra pačiame viduryje? – 188 skyriaus 8 eilutė, t.y. Ps. 118:8 Ką ta eilutė sako? „Geriau glaustis prie VIEŠPATIES, negu pasitikėti žmonėmis.“ Tai - pagrindinis tikinčiojo principas, Dievo valia kiekvienam žmogui. Turbūt nenuostabu, kad ir pats centrinis žodis Biblijoje yra VIEŠPATS, originale užrašytas keturraide JHVH. Tai - tik vienas nedidelis pavyzdys, kaip nepaprastai Biblijoje viskas susiję bei kaip viskas turi savo prasmę.

Apie nuodėmes

Delfyje perskaičiau nedidelį straipsnelį, pavadinimu Vatikanas išplėtė mirtinų nuodėmių sąrašą. Įdomu vienok. Skaitant tokius pareiškimus, man kyla vienas klausimas - kuo vadovaujasi Vatikanas? Kada paskutinį kartą ten esantys dvasininkai skaitė Bibliją? Ar apart keturių evangelijų joje jie dar yra ką nors skaitę, ar ne? O gal net ir to nesivargino akimis permesti?.. Nenoriu gilintis į visas panašių Vatikano nutarimų peripetijas ir kritikuoti, tačiau po tokių pareiškimų galvoje sukasi tik šios citatos iš Biblijos: "Jūs, veidmainiai, gerai Ezaijas pranašavo apie jus, sakydamas: ' Ši tauta artinasi prie manęs savo burna ir gerbia mane savo lūpomis; bet jų širdis yra toli nuo manęs. Tačiau veltui jie garbina, mokindami žmonių įsakymus kaip mokslus'." (Mt. 15:7-9, ) Nes, atidėdami į šoną Dievo įsakymą, jūs laikotės žmonių tradicijos, kaip kad puodų ir taurių plovimo; ir daug panašių dalykų jūs darote" (Mk. 5:8) Ir: "Jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui" (Gal. 2:21)...

Pakantumas tikėjimui Lietuvoje

Kurį laiką maudausi internetiniuose LTV laidų įrašuose. Netikėtai peržiūrėjau labai įdomią laidą „Asmens kodas”, kurioje kalbama apie religinę toleranciją Lietuvoje. Manau, tikrai verta pasižiūrėti šią laidą, kurios anonsas skamba taip: Mokslininkų tyrimai rodo ryškėjančią tendenciją marginalizuoti visų religinių bendruomenių atstovus ir riboti jų pilietines teises. Tai patvirtina Milda Ališauskienė, VDU doktorantė, pasakojanti ne vieną atvejį, kai dėl religinių bendruomenių narių veiklos eskaluojama įtampa arba painiojamos sąvokos. Visuomenės akyse baptistai netikėtai tampa satanistais. O tikintieji net vadinami sektantais. Tuo tarpu kunigas Ričardas Doveika teigia, jog Lietuvoje satanistų nėra ir paminklo nuvertimas kapinėse dar nereiškia, jog tai – sektantiškos apeigos. Tačiau apie nepakantumą kalba ir tradicinių tikėjimų atstovai. Musulmonai Lietuvoje neretai siejami su teroristais, nors šį bendruomenė mūsų krašte skaičiuoja jau 600 gyvavimo metų. Pasak Kauno mečetės imamo Romo Jakubausko, pastaruoju metu bendruomenės nariai sulaukia itin nemalonaus dėmesio. Tarptautinės Kristaus bažnyčios Vilniuje narys Mantas Verbiejus teigia, jog visuomenės priešiškumo ar atskirties nejaučia tol, kol išpažindamas tikėjimą nebando savo žinios perduoti kitiems. Jis sako, jog dėl tikėjimo yra sulaukęs ir nepadoraus siūlymo. Apie diskriminavimą kalba ir Naujosios kartos bažnyčios pastorius Vaidas Vyšniauskas pasakojantis, jog jo bendruomenės nariai jau priprato visuomenėje būti vadinami sektantais, orgijų kėlėjais, lupikautojais. Naujųjų religinių judėjimų atstovai neslepia, jog daugiausia nepasitenkinimo tikinčiaisiais skatina žiniasklaida. „Ar spaudoje būtų skelbiama, jog katalikas iššoko pro langą? Tačiau jei tai padarytų Jehovos liudytojas, faktas nebūtų nutylėtas“, – pastebi Milda Ališauskienė, pripažindama jog žiniasklaida formuoja neigiamus stereotipus, nuteikia žmones prieš naujuosius tikėjimus arba net kelia intrigas. Buvęs ministras Gintaras Furmanavičius neslepia patekęs į pinkles, kai buvo apkaltintas ryšiais su pasaulyje išgarsėjusiu Ošo tikėjimu, nors Lietuvos Konstitucija kiekvienam garantuoja tikėjimo laisvę.