Yra laikas kalbėti...

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai. (Ekl. 3:1-8)

Šiandien man – laikas kalbėti... Nes per pastarąsias keletą savaičių ne kartą gimdžiau mintis ir jas marinau... Bandžiau sodinti savaip suprantamus gėrio daigus, o paskui rauti, pamačius, kad dirva tam netinkama... Žudžiau žodžiu tai, kam neradau vaistų, kad galėčiau pagydyti... Grioviau tylos sienas ir stačiau bendravimo pagrindus... Verkiau iš nevilties ir juokiausi, suprasdama, kad nieko negaliu pakeisti... Gedėjau prarasto laiko ir šokinėjau iš laimės gavusi daugybę meilės ir pažinimo... Net ir akmenis mėčiau į daržą, iš kurio vėliau juos rinkdama galėjau pasižiūrėti į savo pačios daržą iš šono... Bandžiau apkabinti, bet teko susilaikyti, kai priešininkas nusisuko... Atrodė, kad įgyjau priešo palankumą, bet tuoj pat jį praradau... Laikiau žodžius tiek, kiek galėjau, bet paskui išmečiau į šiukšlių dėžę... Perplėšiau daromą dovaną, nes supratau, kad galėčiau padaryti geriau, todėl siuvau iš naujo... Tylėjau iki šiandien, todėl dabar kalbu... Kad suteikčiau kažkam progą mylėti arba nekęsti... Kad vis dar tęstųsi taika širdy, kai aplinkui tiek daug karo... Ir viskas susiveda į vientisą gyvenimą, kuris dar vakar vadinosi ateitimi, o šiandien jau yra praeitis... Dar ne per seniausiai į mūsų gyvenimą pasibeldė įdomus išbandymas. Su puikia galimybe stebėti, kiek esi kūniškas, kiek visgi sugebi duoti kelią Dvasios veikimui tavyje... Tris savaites mūsų namuose gyveno viešnia iš Rusijos, kurią pažinojome vos iš keleto elektroninių laiškų. Greitai supratome, kad toks žmogus – kietas riešutėlis ne tik mums, bet ir aplinkiniams :) Kaip bendrauti su tokiu žmogumi, kuris iššaukia nieko daugiau, tik tavo kūniškumą, norą priešintis to žmogaus ego, norą paprasčiausiai nusisukti ir bėgti kuo toliau? Kaip išlikti išmintingu ten, kur viršų ima emocijos ir niekas daugiau?.. „Bjaurėkitės tuo, kas pikta; prilipkite prie to, kas gera. Būkite vienas kitam maloniai nusiteikę broliška meile; su pagarba teikiantys vienas kitam pirmenybę; [...] besidžiaugiantys viltyje; kantrūs varge; nepaliaujantys maldoje; dalinantys šventųjų būtinybei; atsidavę svetingumui. Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkite su tais, kurie verkia. Būkite vienas su kitu vienminčiai. Nesirūpinkite aukštais dalykais, bet nusižeminkite iki žemo luomo žmonių. Nebūkite išmintingi savo pačių pasipūtimais. Neatmokėkite nei vienam piktu už piktą. Rūpinkitės sąžiningais dalykais visų žmonių akyse. Jei būtų įmanoma, tiek kiek yra jumyse, gyvenkite taikiai su visais žmonėmis. Brangiai mylimi, nekeršykite patys, bet verčiau užleiskite vietą rūstybei, nes yra parašyta: ‘Mano yra kerštas; aš atmokėsiu, – sako Viešpats.’ Todėl jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį; jei jis trokšta, pagirdyk jį, nes taip darydamas tu sukrausi ugnies žarijas ant jo galvos. Nebūkite pikto nugalėti, bet nugalėkite pikta geru.“ (Rom. 12:9-21) „...jus irgi raginame, kad jūs nepriimtumėte Dievo malonės veltui [...] Niekuo nesukeldami pasipiktinimo, kad tarnystė nebūtų peikiama, bet visuose dalykuose pasirodydami kaip Dievo tarnai: dideliu kantrumu, sielvartuose, stokojimuose, varguose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkavimuose; tyrumu, pažinimu, ilga kantrybe, maloningumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės, garbe ir negarbe, piktu pranešimu ir geru pranešimu, kaip klaidintojai, tačiau teisūs; kaip nežinomi, tačiau gerai žinomi; kaip mirštantys, ir štai mes gyvename; kaip baudžiami, ir nenužudomi; kaip liūdintys, tačiau visuomet besidžiaugiantys; kaip vargšai, tačiau daugelį padarydami turtingais; kaip nieko neturintys, tačiau turintys visus dalykus.“ (2Kor. 6:1-10) Šios visos eilutės sukosi galvoje pastarųjų mėnesių gyvenime kas dieną po keletą kartų. Sukosi tol, kol apsigyveno manyje. Kol dvasia pasisotino jomis, duodama savo vaisius... Džiaugiuosi, kad patyriau tai, kas rašoma 2Tim. 2:7: „Apgalvok, ką sakau; ir Viešpats tau duos supratimą visuose dalykuose.“ Ar lengva tai įgyvendinti? Dar ne taip seniai būčiau pasakius, kad ne. Šiandien žinau, kad yra kitaip. Be abejo, tai įmanoma ne savo jėgomis, nes jei būtų mūsų valia, panašu, kad žmogiška prigimtis kištų koją kiekviename žingsnyje, o žmogiški įsitikinimai bėgtų priešinga šiems pamokymams linkme. Ir tai tik patvirtina žodžiai, užrašyti Gal. 5:16-17: „Tad aš sakau tai: vaikščiokite Dvasioje, ir jūs nevykdysite kūno geidulių. Nes kūnas geidžia priešingai Dvasiai, o Dvasia priešingai kūnui, ir šitie yra priešingi vienas kitam, todėl jūs negalite padaryti dalykų, kurių jūs norite.“ Tad jei norime visa tai įvykdyti, belieka vaikščioti pagal Dvasią, leisti jai gyventi mūmyse bei skleisti tą šviesą, kuriai esame pašaukti. Gera pajusti veikiantį Dievo žodį. Žodį, kuris veiksmingai veikia mumyse, kurie tikime (1Tes. 2:13). Žinoti jį ne teoriškai, bet jausti kiekvienoje sąmonės kertelėje, kai pagaliau sugebi kiekvieną mintį paduoti į nelaisvę, kad paklustų Kristui (2Kor. 10:5)... Todėl kol pasaulis su siaubu žiūri iš šono į viską, kas vyko tas tris savaites, šūkčiodami iš siaubo ir pasipiktinimo viešnios elgesiu, aš švenčiu pergalę. Dvasios prieš kūną. Tikiuosi, kad ne paskutinę :)