Didžiausias iš jų...

Paskutiniu metu daug galvojau apie krikščionių bendravimą. Apie tai, kad krikščionybei išsigimstant randasi tiek daug kivirčų, nesusipratimų bei rietenų, į kurias žiūrėdami netikintieji tik kraipo galvas ir mąsto: „jei visa tai – krikščionybė, aš nenoriu būti jos dalimi“... Prieš savaitę apie visa tai kalbėjome su broliais ir sesėmis Kristuje, kurie buvo susirinkę prie pietų stalo viename jaukiame pažįstamų name. Mūsų buvo aštuonetas. Kiekvienas su savu gyvenimu, su skirtinga krikščioniško gyvenimo patirtimi, su skirtingu požiūriu į gyvenimą, tačiau susieti vieno tikslo – dalintis gyvenimu, mokytis būti ta šviesa, kuria turime būti pasaulyje, kaip Kristaus ambasadoriai žemėje... Šį pokalbį išprovokavo mūsų pastoriaus sekmadieninis pamokslas, kuriame kalba nors ir nėjo apie savus įsitikinimus ir sąvąjį teisumą, tačiau sukosi apie dalykus, kurie gali būti pamatuoti tik širdimi. Apie dalykus, kurie ir turi likti savi, neprimesti kitiems, nes kiekvienas esame skirtingas, ir „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno“ (Rom. 3:10). Tad ar gali primetinėti kitam tai, kas nėra teisinga?.. Biblijoje visuomet rasi pateisinimų tiek vienai, tiek kitai pusei, reikia tik noro. Kitas klausimas, kaip išmintingai visa tai suvaldysi ir kam panaudosi – savęs pateisinimui, kito sugniuždymui ar ko nors prasmingo statymui... Ne per seniausiai teko susirašinėti su vienu tikėjimo broliu, kuris aršiai puolė mano įsitikinimus. Nežinau, kokie buvo jo širdies ketinimai – ar sumenkinti mane, ar iškelti savo teisumą, tačiau kas kartą bandant atsakyti į jo laiškus, mintyse sukosi ir sukosi šios dvi Rašto vietos: „ Ir dabar pasilieka tikėjimas, viltis, geraširdiškumas – tie trys; bet didžiausias iš jų yra geraširdiškumas.“ (1Kor. 13:13) bei „Tegul kiekvienas būna pilnai įsitikinęs savo paties protu.” (Rom. 14:5). Tokiais atvejais bendravimas tampa išties dideliu iššūkiu. Juk geraširdiškumas nieko bendro neturi kivirčais, su rietenomis ar teisumo įrodinėjimu... Kita vertus, ar gali apginti savąją nuomonę (kuri, aišku, priešinga oponento nuomonei) taip, kad visame tame, kas parašyta, spinduliuotų tas geraširdiškumas, ta šviesa, kuri ir turi spinduliuoti iš bet kurio tikro krikščionio... Grįžus po popietės pas draugus, kur diskutavome šiomis ir panašiomis temomis, ilgai mąsčiau. Apie tai, kad lengva išlikti aukštumoje, kai šalia – tokie patys. Ir taip nelengva išsilaikyti tose aukštumose, kai kažkas už rankovės visomis jėgomis tempia žemyn prieš tavo valią. Kita vertus, juk tik taip išbandai savo jėgas, tik taip išbandai savo tikėjimą, atrandi savo silpnas vietas, kurios reikalauja didesnio dėmesio, taip suteikdamos galimybę pasiruošti, subręsti ateinančioms kovoms... Galiausiai atrandi ir tuos, kurie tokiose situacijose gali pasidalinti savo išmintimi ir gyvenimiška patirtimi... Po visų apmąstymų atradau krikščionio brandos matą. Matą, kuris ir uždengtas šviečia, prie kurio visada traukia, kartais net nesuprantant, kodėl... Ir dar kartą įsitikinau: gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Ir tuo, kad net ir bloga patirtis vis tiek yra neįkainuojama patirtis...