Sėklos ir vaisiai

„Moteris sapnavo, kad ji įeina į naujutėlaitę parduotuvę ir nuščiūva, už prekystalio pamačiusi Dievą. – Ką Jūs parduodate? – paklausė. – Viską, ko geidžia jūsų širdis, – tarė Dievas. Nelabai tikėdama savomis ausimis ir kiek pamąsčiusi ji tarė: – Norėčiau ramybės, meilės, laimės, išminties ir išsivadavimo iš baimės ne tik man, bet ir kiekvienam šioje Žemėje. Dievas nusišypsojo: – Manau, jūs ne taip mane supratote, mieloji, – tarė Jis. – Neparduodame prinokusių vaisių. Tik sėklas." (bernardinai.lt) Jau trys metai, kai aš įtikėjau ir pradėjau sėti sėklas, taip laukdama bepasirodančių vaisių. Teko ne kartą nusivilti, kai jau, atrodydavo, ims kokia viena sėkla ir sudygs, tačiauji taip ir nepasirodydavo, o aš ėjau sėti toliau, tikėdamasi, kad Dievas laistys tas sėklas... Pagaliau turiu kuo pasidžiaugti, matydama, kad Kristaus kūną papildė vienas mano šeimos narys. Sunku buvo tuo patikėti, nors, regis, to taip ilgai laukiau ir vis tikėjausi. Atsigręžus atgal, atrodo, kad tas laikas pralėkė šuoliais. O tada regis, slinko taip lėtai... Aleliuja! „Nes kas tik šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas. Kaip tad jie šauksis to, kuriuo jie netikėjo? Ir kaip jie įtikės tuo, apie kurį jie negirdėjo? Ir kaip jie išgirs be skelbėjo? Ir kaip jie skelbs, jei nebus pasiųsti? Kaip yra parašyta: ‘Kokios dailios yra kojos tų, kurie skelbia taikos evangeliją ir neša džiugias žinias gerų dalykų!’ [...] Taigi tikėjimas ateina per klausymą, o klausymas per Dievo žodį.“ (Rom. 10:13-15,17) Tad nepaliaukime sėti. Skelbti, kad tie, tie, kuriems reikia, išgirstų. Kad tie, kurie išgirstų, įtikėtų.