Nes kai esu silpnas, tada esu stiprus...

Pasiklausius Džianos Džesen (Gianna Jessen) kalbos, mintyse nori nenori sukasi ši Rašto vieta: „Todėl aš gėriuosi negaliomis, priekaištais, trūkumais, persekiojimais, sielvartais dėl Kristaus, nes kai esu silpnas, tada esu stiprus.” (2Kor. 12, 10)

Džianos Džesen kalba lietuviškai.

...Aš esu įvaikinta. Mano biologinei motinai buvo 17 (kaip ir mano biologiniam tėvui), kai ji, būdama 7,5 mėnesių nėščia nusprendė kreiptis į „Planned Parenthood“ („Planuojama tėvystė“) – didžiausią abortus atliekančią instituciją, kur jai buvo patarta pasidaryti druskos abortą, atliekamą vėlyvo nėštumo metu. Druskos tirpalo yra suleidžiama į gimdą, vaikas ryja tą tirpalą, kuris jį nudegina iš vidaus ir išorės, ko pasekoje motina per 24 valandas turėtų pagimdyti negyvą kūdikį.

Dideliai visų nuostabai ir šokui, 1977 metų balandžio 6 dieną Los Andžele, abortus atliekančioje klinikoje, aš gimiau ne mirusi, o gyva.

Vienas nuostabiausių dalykų, susijusių su mano gimimo valanda, yra tas, kad dar nebuvo prasidėjusi gydytojo, atliekančio abortą, pamaina, todėl jis net neturėjo galimybės įgyvendinti savo plano, susijusio su mano gyvybe, o tiksliau - su mirtimi.

Aš žinau, kad aš esu gražiame vyriausybės pastate ir aš myliu šią šalį ( - kalba buvo pasakyta 2008 metais Australijoje, Melburne, Queens Hall salėje), taip pat ir savo pačios ( - JAV). Bet aš žinau, kad mūsų laikais yra absoliučiai politiškai neteisinga tarti Jėzaus Kristaus vardą tokiose vietose, kaip ši. Ir skelbti Jo vardą štai tokiuose susirinkimuose, nes girdėdami Jo vardą žmonės jaučiasi siaubingai nepatogiai. Bet aš išgyvenau ne tam, kad visi jaustųsi patogiai. Aš išgyvenau tam, kad mažumėlę išjudinčiau viską. Ir žinote, aš puikiai leidžiu laiką tai darydama. :)

...Taigi, kaip sakiau, aš gimiau gyva – po 18 valandų. Turėjau būti akla, nudeginta, manau, turėjau būti mirusi, bet tai niekada neįvyko. Žinote, koks dar vienas nuostabus dalykas buvo tame? Abortą atliekantis gydytojas turėjo pasirašyti mano gimimo liudijimą. Aš žinau, kas jis toks. Skeptikams, kurie manęs klausosi, noriu pasakyti – mano medicininiuose įrašuose užfiksuota: „Gimusi per druskos abortą“ – galite patikrinti. Cha! Jie pralaimėjo.

Aš surinkau informaciją apie abortą dariusį gydytoją. Jo klinika priklauso didžiausiam JAV klinikų tinklui, kurio pelnas – 70 milijonų dolerių per metus. Skaičiau vieną jo pareiškimą, kur jis sako: „Aš nutraukiau gyvybę milijonams kūdikių ir laikau tai savo aistra.“ Sakau jums tai, nes... Klausykite, ponios ir ponai, – mes esame įdomioje kovoje šiame pasaulyje – suprantame tai, ar ne. Tai kova tarp gyvenimo ir mirties. Kieno pusėje esate jūs?

...Žodžiu, slaugytoja iškvietė greitąją pagalbą ir mane nuvežė į ligoninę, o tai jau yra stebuklas, kadangi tuo metu bendroje ligoninių praktikoje (iki 2002 m.) kūdikiams, išgyvenusiems po aborto, gyvybė būdavo nutraukiama. Jie būdavo uždusinami, paliekami mirti arba išmetami... Tačiau 2002 metų rugpjūčio 5 dieną prezidentas Dž. Bušas pasirašė „Įstatymą dėl kūdikių, gimusių gyvų, apsaugos“, kad to nebenutiktų.

Jūs matote – tai ne žaidimas, tai tikra. Aš tikiuosi, kad mano mirties akimirką aš būsiu nekenčiama. Kad galėčiau pajusti Dievą ir suprasti, ką tai reiškia – būti nekenčiamam. Kristus buvo nekenčiamas. Nesakau, kad aš specialiai noriu būti nekenčiama, bet aš žinau – eidama savo gyvenimo keliu aš JAU patyriau, kad esu nekenčiama, nes aš kovoju už gyvenimą. Aš sakau: jūs nesugavote manęs, nebylus holokaustas neužmušė manęs.

Mano misija, ponios ir ponai, viena iš daugelio, yra sukelti žmonių tarpe apie tai diskusiją, kurią mes užvėlėme ir padėjome į lentyną, sakydami, kad tai nėra problema. Mes atmetėme savo emocijas ir tapome kietesni. Ar to jūs norite? Kiek jūs esate pasiruošę rizikuoti ir kiek esate pajėgūs sakyti tiesą meilėje ir malonėje, kad išstotumėte ir taptumėte nekenčiami? Argi pasaulis sukasi tik apie jus? O gal apie mane?..

...Taigi aš buvau perkelta į greitosios pagalbos slaugos namus, kur buvo nuspręsta, kad esu neypatingai miela. Kaip aš mėgstu sakyti: „Kaip gi jūs galėjote manęs nedievinti nuo pat pradžių – kas ne taip su šiais žmonėmis?“ Bet jie nemėgo manęs.

Suprantate, aš buvau nekenčiama nuo pat mano prasidėjimo. Ir manęs nekentė daug kas. Tačiau dar daugiau buvo tų, kurie mane mylėjo. O ypač Dievas. Aš esu Dievo vaikas. O Dievo vaikų negalima įžeidinėti. Turiu ant kaktos ženklą, kuris primena: būkite atsargūs su manimi, nes mano tėvas valdo pasaulį.

...Aš buvau paimta iš blogų namų ir perkelta į kitus namus, nuostabius namus - į Penės (Penny) namus. Penė sakė, kad tuo metu man buvo 17 mėnesių, turėjau 14 kilogramų „negyvo“ svorio, šalia to man buvo diagnozuota liga, kurią laikau dovana, tai – cerebrinis paralyžius. Jį sukėlė nepakankamas deguonies kiekis mano smegenyse tuo metu, kai aborto metu aš bandžiau išgyventi. Todėl dabar aš tiesiog negaliu nepaklausti: jei abortas yra viena iš moters teisių, ponios ir ponai, tai kur tuo momentu buvo mano teisės?.. Neatsirado nei vienos radikalios feministės, kuri išstotų ir šauktų, kad buvo pažeistos mano teisės ir kad mano gyvenimas tuo momentu buvo paaukotas vardan moterų teisių.

Ponios ir ponai, aš neturėčiau cerebrinio paralyžiaus, jei nebūčiau per visa tai perėjusi. Todėl kai išgirstu niekingus argumentus, kad abortas turi būti daromas tik dėl to, kad vaikas bus neįgalus, siaubas užlieja mano širdį.

Ponios ir ponai, yra dalykų, kuriuos galite sužinoti tik silpnesniųjų, esančių tarp mūsų, dėka. Ir tuomet, kai atsikratote jais, jūs liekate tie, kurie pralaimite, o ne jie. Viešpats pasirūpins silpnais, o jūs kentėsite amžinai. O kokia arogancija... kokia tobula arogancija argumente, kad stiprus turi slopinti silpną, turi nuspręsti, kas turi gyventi, o kas mirti.

Kokia arogancija... Negi jūs nesuprantate, kad jūs negalite priversti savo širdies plakti? Argi jūs nesuprantate, kad visa jėga, kurią turite, iš tiesų nėra iš jūsų? Tai Viešpaties malonė jus palaiko, net jei jūs ir nekenčiate Jo.

...Jie (daktarai) pažvelgė į mano brangiąją Peni, ir pasakė: „Iš Džianos nieko gero nebus.“ Tokie žodžiai visada „padrąsina“... Tačiau ji nusprendė neklausyti jų ir tris kartus per dieną darbuodavosi su manimi. Aš pradėjau laikyti galvą, o jie ir toliau kartojo: „Nieko gero iš Džianos nebus, ji negalės to, ano...“ Trumpai tariant, aš pradėjau vaikščioti būdama 3,5 metų – su vaikštynėmis ir įtvarais ant kojų. Aš stoviu čia šiandien šiek tiek šlubuojanti, tačiau be jokių įtvarų ir be vaikštynės. Kartais aš grakščiai nugriūnu, o kartais ir ne visai grakščiai – priklauso nuo situacijos. Bet visa tai laikau Dievo šlove.

Matot, ponios ir ponai, aš esu silpnesnė nei daugelis iš jūsų, bet tai mano pamokslas. Kokia maža tai tėra kaina, kad galiu skelbti taiką, ką aš ir darau, ir suteikti viltį.

Manau, mūsų sugedusioje pasaulėžiūroje mes nebesuprantame, kokia nuostabi gali būti kančia. Aš nesiekiu kančios, tačiau kai ji ateina, mes pamirštame, kad Dievas viską kontroliuoja ir kad Jis turi galią paversti patį apgailėtiniausią dalyką į nuostabų.

Aš atleidau savo biologinei motinai. Aš esu krikščionė. Ji – labai sugniuždyta moteris. Ji atėjo į renginį, kuriame aš dalyvavau prieš dvejus metus. Iš karto po to, kai buvo paskelbtas mano vardas, ji priėjo ir pasakė: „Labas, aš tavo motina.“

Tai buvo labai sunki diena ir, gal jums pasirodys tai kvaila, bet kol turėjau ją išklausyti, aš sėdėjau ten ir mąsčiau: „Aš tau nepriklausau, aš priklausau Kristui. Aš esu jo mergina, aš jo princesė... Todėl nesvarbu, ką tu sakai apimta savo pykčio ar betikslio įniršio, tai ne mano našta. Ir aš nenešiu.“ Visa tai sakiau sau viduje...

Ponios ir ponai, jūs turite galimybę. Labai trumpai norėčiau kreiptis į vyrus, esančius šiame kambaryje, ir padaryti kai ką, kas paprastai nedaroma. Vyrai, jūs esate sukurti didybei. Jūs esate sukurti tam, kad atsistotumėte ir būtumėte vyrais. Jūs esate sukurti tam, kad apsaugotumėte moteris ir vaikus, o ne sėdėtumėte ir nieko nedarytumėte. Jei žinote, kad žmogžudystė yra nusikaltimas, kodėl nieko nedarote?

Jūs esate sukurti ne tam, kad išnaudotumėte moteris ir apleistumėte. Jūs esate sukurti, kad būtumėte geri, didingi, maloningi ir stiprūs kovoti už kažką. Nes, vyrai, – paklausykite manęs – aš esu pernelyg pavargusi daryti tai, ką turėtumėte daryti jūs... Moterys, jūs esate sukurtos ne tam, kad būtumėte išnaudojamos, jūs neturėtumėte sėdėti nuošalyje ir stebėti, nežinodamos savo vertės. Jūs esate sukurtos tam, kad už jus kovotų. Per amžius.

Taigi, tai yra jūsų laikas. Kokiais žmonėmis jūs norite būti? Tikiu, kad nuostabiais. Tikiuosi, vyrai, kad jūs nekrisite veidu į purvą. Politikams, kurie klausosi manęs, o ypač vyrams, aš norėčiau pasakyti štai ką: Jūs esate sukurti didybei. Šalin tokią politiką. Jūs turite ginti tai, kas teisinga ir gera, – tai sakau aš, deganti mergaitė, kuri atsistojo čia tam, kad pasakytų: atėjo jūsų laikas. Kokiais vyrais jūs norite būti: Apsėstais savo šlovės ar apsėstais Dievo šlovės? Atėjo laikas užimti pergalingą poziciją. Tai – jūsų valanda. Dievas jums padės. Dievas bus su jumis. Jūs turite galimybę šlovinti ir garbinti Dievą.

Pabaigai pasakysiu štai ką... Kai kuriuos iš jūsų galbūt šiek tiek erzina, kad aš kalbu apie nieką daugiau, tik apie Dievą ir Jėzų. Bet, kaip kitaip aš galiu eiti šlubuodama per šį pasaulį, neatiduodama visos savo širdies, proto, sielos, ir jėgų Kristui, kuris davė man gyvybę. Todėl, jei manote, kad aš kvaila, tebūnie tai dar vienas brangakmenis mano karūnoje. Mano gyvenimo čia tikslas – priversti Dievą šypsotis. Tikuosi, kad tai, ką pasakiau, turi prasmę. Visa tai atėjo iš mano širdies. Dievo palaimos jums.

P.S. viename interviu Džiana išsako dar vieną taiklią mintį: šiame pasaulyje, kur visi deklaruoja begalinę toleranciją ir laisvę kiekvieno įsitikinimams, yra toleruojama viskas, išskyrus krikščionybę.

Ar Dievas visavaldis?

Kartais mane baigia pribaigti stereotipinis mąstymas apie tai, kad Dievas viską valdo, kad Jis reguliuoja kiekvieną mūsų žingsnį ir neva yra atsakingas už visas žmonių daromas nuodėmes, neatsakingus žmonijos pasirinkimus bei iš to kylančius rezultatus...

Todėl su džiaugsmu pranešu apie naują knygelę, pavadinimu „Visavaldis Dievas“. Ją, kaip visada, galite rasti svetainėje malones-zinia.lt, skyriuje Krikščioniškos knygos.

Ką Dievas daro ir ko ne, kaip pasireiškia Dievo visavaldystė, o kas tėra mūsų pačių stereotipinio mąstymo vaisiai? Ar Dievas sukelia karus ir juos sustabdo? Ar Dievas atsakingas už mūsų planetą niokojančias stichijas? Ar visa tai yra bausmė žmonijai už jos daromus juodus darbelius?..

Apie visa tai ir ne tik, šioje knygelėje.

Evangelijos terminai

Na va, paruošėme dar vieną knygelę. Tai - T. M. Bruscha „Evangelijos terminai“, kurioje galima susipažinti su tokiais terminais, kaip teisumas, priskaitymas, išgelbėjimas, malonė, atpirkimas, permaldavimas, tikėjimas, atleidimas, pakantumas, sutaikinimas ir pašventimas. Ne retam šie, Laiško romiečiams 3 bei 5 skyriuje ir Pirmo laiško korintiečiams 1 skyriuje minimi terminai, yra nemažas galvos skausmas, todėl manau, jog knygelė bus naudinga tiek pradedančiajam, tiek „pažengusiam“. :)
Knygelę galite rasti čia.

Ar yra Dievas? :)

Facebook'e tarp įvairiausių dienos minčių radau trumpą istoriją, kuria negaliu nepasidalinti :)

Ateistas-lektorius savo paskaitoje pareiškė, kad Dievo nėra, nes Jo niekas nėra matęs. Tada salėje sėdintis pagyvenęs žmogelis atsistojo ir visų paklausė, ar visi salėje esantys mato lektorių. Visi choru atsakė:
- Žinoma, matome.
- Taip, jūs visi matote lektorių, nes jis yra. O sąžinę jo matote?
- Ne, nematome.
- O nematote todėl, kad jis jos neturi...

Keliaudamas plačiu keliu

Kas žinot Leonard'o Cohen'o dainą Aleliują, nesunkiai atpažinsite jos lietuviška variantą, kurio žodžiai, beje, man daug labiau patinka nei dviprasmiškas originalas...

Atsparus ugniai

Žiūrėjome vakar 2008 m. filmą „Atsparus ugniai“ (Fireproof). Tiesą pasakius, tik paskui, kai peržiūrėjome visą papildomą DVD esančią medžiagą, sužinojau, kad filme vaidinantys aktoriai, išskyrus pagrindinio veikėjo atlikėją Kirk'ą Cameron'ą (t. p. vaidinusį filme „Left Behind“)– neprofesionalai. Matomai, filmo siužetas – toks kasdieniškai realus ir daugumoje šiuolaikinių šeimų neišvengiamas – sugebėjo užgožti nedidelius vaidybinius trūkumus.
Kas yra meilė ir kas yra jos pagrindas? Kodėl per sutuoktuves vienas kitam prisiekę mylėti ir džiaugsme, ir varge, sutuoktiniai paprastai omenyje turi tik meilę džiaugsme, o tuo tarpu užklupus vargams „neria į krūmus“? Kas iš tiesų yra meilė – laikina emocija (kol mane myli, tol ir aš myliu) ar tavo sąmoningas nusiteikimas besąlygiškai mylėti artimą ir, kas benutiktų, visuomet jį laikyti aukščiau savęs?.. Atsakymai į šiuos klausimus – šiame krikščioniškame filme.

O pasižiūrėti jį galima net ir youtube:
Rusiškai (suskaidyta į 12 dalių) arba angliškai (t.p. suskaidytas į 12 dalių).

Čia tuo tarpu filmo reklama:

Pusmečio darbai

Kai spalio viduryje susidariau darbų, kuriuos reikia žūt būt padaryti sąrašą, nusprendusi, jog pusmečiui į priekį turėtų viso to pakakti, labai abejojau, ar tikrai suspėsime kartu su Dariumi bei viena draugų pora padaryti viską, kas užsibrėžta. Šiandien gi žiūriu, kad spėjome... Kita vertus, sąrašą dariausi daugiau ne tam, kad spėtume iki kažkokios konkrečios datos, bet kad aš nepasimesčiau pradėtų darbų gausoje bei galutinai nesusipainiočiau tarp visko, kaip galutinė darbo grandis, kuria viskas užsibaigia...

Na, o darbai, kuriais šiandien galiu jau ir pasidalinti, yra tokie...

Visų pirma, pagaliau paruošėme Biblijos studijavimo pagrindų pamokas. Man asmeniškai kažkada šios pamokos davė nepaprastai daug naudos ir atvėrė duris į Biblijos supratimą. Iki tol niekuomet net minties neturėjau, kad įmanoma pačiam suprasti Bibliją...

Taip pat paruošėme pamokas apie Rašto rankraščių ištakas. Tai – medžiaga kiekvienam, kuriam įdomus  Šventojo Rašto suformavimo, jo išsaugojo ir originalaus teksto atpažinimo procesas, kam įdomu, kaip Dievo Žodis pats liudija apie save, kaip istorijos tėkmėje buvo bandoma susidoroti su šia Knyga bei kaip ji išliko ir pasiekė mūsų rankas...

Galiausiai, paruošėme amerikiečių pastoriaus Džoelo Finko (Finck) knygos „Paslaptis“ vertimą. Ši knyga, parašyta labai aiškiai ir paprastai, daugeliui, manau, bus atradimas, nes jau ne vienam, skaičiusiam vertimo juodraščius, ji tapo didžiuliu palaiminimu bei suteikė daug pažinimo džiaugsmo. Dar drąsiau būtų galima pasakyti – ji JAU pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą. Nors knygos ašis sukasi apie apaštalui Pauliui atskleistą paslaptį (Ef 3, 9; Rom. 16:26), tačiau joje paliečiami ir patys pagrindiniai Senojo bei Naujojo testamentų skirtumai, taip pat Dvylikos apaštalų bei apaštalo Pauliaus tarnystės, Izraelio bei Kristaus kūno Bažnyčios bendrumai ir skirtumai... Galiausiai apžvelgiamas mums skirtas tarnystės pavedimas, sudėliojantis visus taškus ant „i“.

Ir, aišku, po visų šių darbų suskubau atnaujinti mūsų svetainę bei sudėti ten visa tai ir visa kita, apie ką jau anksčiau buvo kalbėta ir rašyta.

Tikiuosi, patirsite daug gražių ir naudingų akimirkų studijuodami visą šią medžiagą...

Chronologija Biblijoje

Ieškodama tam tikrų duomenų apie Jokūbo sūnų amžių, užkliuvau už nuorodos į puslapį, kuriame – nemažai duomenų, sudėtų chronologiškai į vieną vietą, kas kada nutiko, remiantis skaičiavimais, esančiais pačioje Biblijoje.
Pati asmeniškai dar nespėjau patikrinti faktų teisingumo, bet gal kam nors pravers studijuojant...
Pagrindinis puslapis, 1 chronologinės lentelės dalis (kitos dalys paeiliui eina toliau).

Penki siurprizai tiems, kurie pateks į pragarą

Viens žymiausių Amerikos baptistų, pastorius Peteris Rakmanas (Peter S. Ruckman), pasirodo, turi ne tik pastoriui reikalingų savybių, bet ir meninių sugebėjimų. Kaip jis šiuo dalykus suderina, galite pasižiūrėti įdomioje pamokoje apie tai, kokie penki siurprizai laukia tų, kurie pateks į pragarą...

Biblija per metus

Ar kada nors bandėte skaityti Raštą pagal kokį nors grafiką? Aš – ne...
Internete galima rasti įvairiausių Biblijos studijavimo modelių, tiek skaitant Bibliją iš eilės, tiek skaitant pagal tai, kokia tvarka vyko vieni ar kiti įvykiai ir pan...

Kadangi metai dar tik vos prasideda, jei norite, galite dar spėti įšokti į vieną ar kitą traukinį ;)

Šviesa tamsoje

Kai vakare sutemsta, kai ateina naktis, pakeliu akis į žvaigždes, kurios šviečia nesuskaičiuojamoje tamsos platybėje... O tada prisimenu, kam Dievas sukūrė žvaigždes... „Dievas [...] taip pat padarė žvaigždes. Ir Dievas išdėstė jas dangaus tvirtumoje, kad apšviestų žemę ir valdytų dieną bei naktį, ir atskirtų šviesą nuo tamsos...“ (Pr 1, 16-18) O paskui persikeliu į pirmojo tūkstantmečio pradžią, kai buvo parašyta: „Viską darykite be murmėjimų ir ginčų [...] tarpe nedoros ir iškrypusios tautos, tarp kurios jūs spindite kaip šviesos pasaulyje“ (Fil 2, 14-15).

Ne per seniausiai sekiau Rašte šiuos du žodžius: šviesa ir tamsa. Nemažai apie juos mąsčiau, o jie savo ruožtu painiojosi įvairiose situacijose man po kojomis. Kaip žinia, Biblijoje pasaulis yra ta naktis, kurioje tikintieji visais laikais švietė tarsi tos žvaigždės, rodančios kelią kitiems... Žvaigždžių ir šviesos visais laikais buvo daug mažiau nei tamsos. Nes „žmonės labiau mylėjo tamsą negu šviesą, nes jų darbai buvo pikti.“ (Jn 3, 19) Nojaus laikais iš visų tuo metu gyvenusių milijonų tebuvo vos 8 tikintieji, vienintelis Lotas buvo teisus Dievo akyse tarp viso didžiulio pulko Sodomos gyventojų, iš visos Izraelio daugybės pas Joną Krikštytoją į dykumą atėjo tik „mažoji kaimenė“... Tad ar turėtume stebėtis, jog aplink mus tiek daug tamsos?.. Kita vertus, Pradžios knygoje rašoma, kad šviesa valdo dieną ir naktį. Ir nors tamsa gali atrodyti labai galinga, ji niekuomet nepanaikins tamsos.

Galvodama apie visa tai, bandau sau priminti tai, kas nutiko ką tik pasibaigusiais 2009-aisiais. Tai buvo iš tiesų nepaprastai vaisingi ir atradimų kupini metai. Galbūt ne veltui skaičius 9 Biblijoje yra vaisiaus ir derliaus skaičius. Labiausiai, aišku, norisi pasidžiaugti baigtu KJV Biblijos vertimu bei iš audio įrašų perkeltomis Biblijos studijavimo pagrindų studijomis. Tikėkimės, kad 2010-ieji us dosnūs laiku, ir galima bus greitu laiku pabaigti paruošti ne mažiau įdomų pamokų kursą apie Biblijos rankraščių ištakas.

Šalia visų šių džiaugsmą teikusių darbų, daug dalykų praėjusiais metais mane nustebino, tačiau iš visos jų gausos negaliu nepaminėti to, kad toje pasaulio tamsoje atradau keletą šviesų, kurios, pasirodo, buvo dar prieš man apie jas sužinant... Jei kalbant be užuolankų, turiu pasakyti, jog sužinojau, kad keletas mano draugų, su kuriais esu pažįstama nebe vienerius metus, jau gerą laiko tarpą yra mano tikėjimo broliai ir seserys. Faktas, aišku, labai džiugus, verčiantis dar kartą pasidalinti savo liudijimu bei ta istorijos dalimi, kuri buvo iki tol neatskleista. Tačiau šalia džiaugsmo, mano mintyse pradėjo suktis mintys su didžiuliu klausimu: „Kodėl?“ Kodėl aš tik dabar apie tai sužinau? Kodėl iš jų lūpų niekuomet neišgirdau savu laiku to, apie ką girdžiu dabar..? Kodėl ta šviesa, kuri turėtų nušviesti naktį, taip stropiai buvo slepiama? Ar aš man patikėtą šviesą taip pat slepiu po kokia nors žmogiška uždanga?.. Manau, ši klausimą turiu sau užduoti kasdien. Kas kartą, kai susiduriu su nauju žmogumi savo kelyje. Kas kartą, kai patenku į abejonių kryžkelę, bijodama arba likti nesuprasta, arba suprasta ne taip. Bet ar ne mums adresuotos eilutės, skelbiančios, jog mes gavome ne baimės, bet jėgos, meilės ir sveiko proto dvasią? (1Tim 1, 7)

Todėl 2010-iesiems linkiu tiek sau, tiek jums, kurie čia kartkartėmis užklystate, nebijoti būti ta šviesa, kurios jokia tamsa nugalėti negali...

Žvilgsnis už Rašto ribų

Anksčiau kažkaip vis nerasdavau progos paskaityti Jėzaus amžininkų rašytų veikalų – į Raštą neįtrauktų, Dievo neįkvėptų knygų. Tačiau šį kartą, radusį pas Daktarą Tomo evangeliją, nusprendžiau pasinaudoti proga ir pažiūrėti, kas gi tai per knyga. Net nežinau, kaip vertinti tokį veikalą, kuriame iš tiesų, mano akimis žiūrint, nėra praktiškai nieko naujo, ko nebūtų pasakyta kitose keturiose, Dievo įkvėptose, evangelijose ar Senajame Testamente. Negana to, kaip minusas man pasirodė tai, kad dialogai yra išimti iš konteksto, kas Biblijoje yra nepaprastai svarbu. Dėl to viskas, nors ir pažįstama, tampa padrika, fragmentiška ir mažiau informatyvu. Pasigedau ir sąsajų su Senuoju Testamentu. Lieka nebeaišku, kam Jėzus adresuoja savo žodžius: Izraelio tikintiesiems (vadinamai „mažajai kaimenei“, sekusiai juo), jį atmetusiems Iraelio lyderiams ar žydų tautai nepriklausiusiems pagonims. Iš viso to sunku susidaryti įspūdį, koks Jėzaus santykis į šias tris žmonių grupes, kurios taip ryškiai atskirtos Biblijoje. Lygiai taip pat neaišku, kaip laiko perspektyvoje visa tai išsidėstę – ar vieni bei kiti nurodymai duodami įgyvendinti iki Kristaus mirties, ar po jo prisikėlimo, ar tam metui, kuris seks po Paėmimo, t.y. Suspaudimo laikams, ar tuomet, kai bus įkurta Dievo karalystė žemėje... Be to, kad jau vadinasi evvangelija, pasigedau joje būtent pagrindinio dalyko – evangelijos :) Tad... Visumoje – pasiskaityt smalsumo dėlei gal ir įdomu, bet didelės vertės šiuose Tomo užrašuose neįžvelgiau... Ypač, kaip jau minėjau, dėl to, kad iš principo neradau joje nieko, ko nebūtų kitose keturiose evangelijose, aprašančiose Jėzų Kristų kaip Karalių (Mato ev.), tarną (Morkaus ev.), žmogų (Luko ev.) ir Dievą (Jono ev.)...

Gyvenimas Kristuje

Teko prisidėti prie vienos nedidelės knygelės ruošimo, kurią man norėtųsi pavadinti „Šimtas Rašto vietų krikščionio gyvenime“. Nors iš tiesų ji vadinasi „Gyvenimas Kristuje“. Net jei jums nepriimtinas Biblijos studijavimas, atsižvelgiant į laikotarpius, kurie Laiške efeziečiams įvardinti kaip „praeitis“, „dabartis“ bei „ateinantys amžiai“ tikiu, kad šioje knygelėje esantys klausimai padės kitu kampu pasižiūrėti į kasdienį Dievo Žodžio pritaikymą kasdieniame mūsų gyvenime, o jei ne, gal paskatins labiau įsigilinti ieškant atsakymų į knygelėje nagrinėjamus klausimus...

Gyvenimas Kristuje. 1. Adome ar Kristuje?

Visų mūsų, kurie gimstame žemėje, protėvis yra Adomas. Nuo jo prasidėjo žmogaus giminė. Kai Dievas sukūrė Adomą, jis aprūpino jį viskuo, ko tik žmogui reikia. Tame tarpe jam davė ir įvairiausių vaismedžių, kurių vaisius jis galėtų valgyti. Įpareigojęs Adomą rūpintis Edeno sodu ir su Ieva pripildyti žemę palikuonimis, Dievas teuždraudė Adomui ir Ievai vieną dalyką – valgyti vaisius nuo vieno medžio. Biblijos Pradžios knygoje rašoma: „Ir VIEŠPATS Dievas įsakė žmogui, tardamas: ‘Nuo kiekvieno sodo medžio tu gali valgyti dovanai; bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo nevalgyk; nes tą dieną, kai valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi’.” (Pr. 2:16) Kai Adomas ir Ieva suvalgė Dievo uždraustą vaisių, jie mirė. Tačiau tai buvo ne vien fizinė mirtis, kuria jie mirė išgyvenę dar ne vieną šimtmetį – tai pirmiausiai buvo dvasinė mirtis, kuria mirę jie įgijo nuodėmingą prigimtį. Na, o mes visa tai, tą nuodėmę bei fizinę ir dvasinę mirtį iš Adomo paveldėjome. Mūsų kūnai, mirę fiziškai, suirs, o tuo tarpu dvasinė mirtis turės savas pasekmes, apie kurias rašoma Apreiškime Jonui: „Ir mirtis bei pragaras atidavė mirusiuosius, kurie buvo juose, ir jie kiekvienas buvo teisiamas pagal savo darbus. Ir mirtis bei pragaras buvo įmesti į ugnies ežerą. Tai yra antroji mirtis. Ir kas tik nebuvo rastas įrašytas gyvenimo knygoje, buvo įmestas į ugnies ežerą” (Apr. 20:13-15). Kiekvienas žmogus, iš Adomo paveldėjęs nuodėmę ir mirtį, nėra įrašytas Dievo gyvenimo knygoje. Toks žmogus nusipelno antrosios mirties ugnies ežere, ir jis ten pasiliks visą amžinybę! Štai ką reiškia būti Adome – kebli padėtis su baisiomis pasekmėmis. Viskas taip ir pasibaigtų, jeigu į šį amžinos mirties procesą nebūtų įsikišęs Dievas. Laiške korintiečiams rašoma: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus padaryti gyvi“ (1Kor. 15:22 ). Panašiai rašoma ir Laiške romiečiams: „Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę – mirtis; ir taip mirtis perėjo į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom. 5:12). Laiške efeziečiams rašoma, kad nors mes ir fiziškai gyvename, tačiau mes buvome mirę nuodėmėse. Akivaizdu, jog čia yra ne fizinė, bet dvasinė mirtis, kurią pagimdė nuodėmė: „Ir jis atgaivino jus, kurie buvote mirę nusižengimuose ir nuodėmėse, kuriuose jūs praeityje vaikščiojote pagal šio pasaulio būdą“ (Ef. 2:1-2). Adome visi žmonės miršta, o tos mirties atlygis – ugnies ežeras. Tačiau Dievas turi galią paimti mirtį ir ją pakeisti gyvenimu, prakeikimą pakeisti palaiminimu. Štai keletas Biblijos vietų, kuriose rašoma apie mums suteiktą amžiną Dievo gyvenimą: „Nes nuodėmės atlygis yra mirtis; bet Dievo dovana yra amžinasis gyvenimas per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį“, „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone)“ ( Rom. 6:23, Ef. 2:4-5). Taip Kristuje žmogus įgauna gyvybę, ir Dievas įrašo jį į gyvenimo knygą. Kai žmogus patiki, kad už jį Kristus išliejo savo kraują, sumokėdamas už visas jo nuodėmes, Dievas tokį žmogų atgaivina, suteikia jam savo gyvybę, amžinąjį gyvenimą – Dievo gyvenimą! Tas amžinasis gyvenimas nėra mūsų nuopelnas – tai Dievo dovana! Jos dėka ja patikėjęs žmogus yra nebe Adome, bet Kristuje. Dievas iš Adomo žmogų perkelia į Kristų. Vienintelis dalykas, kurį mes galime padaryti, tai tikėti tuo. Tai – vienintelis Dievo reikalavimas iš mūsų. Nes nei vienas žmogus, kas jis bebūtų – kunigas, pastorius ar koks kitas šventikas, nėra pajėgus to žmogiškomis pastangomis padaryti. Visa tai galima būtų palyginti su žmogaus skendimu beribiame vandenyne, neturinčiame kranto. Štai nutinka, kad žmogui ištiesia ranką gelbėtojas. Jeigu žmogus juo pasitiki, kad tas gali jį išgelbėti, tuomet jis gelbėtojui nelaukdamas ištiesia ranką. Bet jeigu žmogus pasitiki savo jėgomis ir ryžtasi pats išsigelbėti iš vandenyno, iš kurio nėra išsigelbėjimo, tuomet jis atmeta gelbėtojo ranką ir automatiškai atsisako būti išgelbėtas. Lygiai taip pat ir mes – supratę, jog nesame pajėgūs savęs išvaduoti iš nuodėmės ir iš bausmės už tą nuodėmę ugnies ežere, nelaukdami griebiamės Gelbėtojo – Jėzaus Kristaus – rankos. Tokį žmogaus nusitvėrimą už gelbėtojo rankos beribiame vandenyne Dievas priima kaip tikėjimą Gelbėtoju Kristumi, kaip tikėjimą, kad Jis tegali išgelbėti. Dievas gelbėja ne tuos, kurie savimi pasitiki, bet tuos, kurie pasitiki Juo. Būti Kristuje taip pat reiškia būti Kristaus kūne. Biblijoje šios dvi sąvokos yra vartojamos sinonimiškai. Kristaus kūnas – tai tikinčiųjų žmonių grupė, visi tie, kurie yra perkelti iš Adomo į Kristų. Pirmame laiške korintiečiams, 12 skyriuje, 13 eilutėje tikintiesiems yra rašoma: „Viena Dvasia mes visi (tikintieji) esame pakrikštyti į vieną kūną (Kristaus kūną)”. Tą patį momentą, kai jūs nusprendžiate savo širdyje tikėti Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, Dievas Šventoji Dvasia, kaip rašoma, pakrikštija jus į Kristaus kūną. Tai – dvasinis krikštas. Tai – ne vandens krikštas, apie kurį jūs greičiausiai esate girdėję skelbiant vienur ar kitur. Tokio krikšto negali atlikti joks kunigas ar pastorius, jo neįmanoma nei pajusti, nei pamatyti. Tad žmogus, įtikėjęs Jėzumi kaip savo Gelbėtoju, yra pakrikštijamas, ir jis atsiduria pačioje saugiausioje, patikimiausioje vietoje – KRISTUJE. Nuo šiol Dievas, žiūrėdamas į jus, mato jus Kristuje, kuriame jūs turite atleistas visas nuodėmes – praeities, dabarties ir ateities: „Jis išgelbėjo mus iš tamsybės valdžios ir perkėlė mus į savo mielojo Sūnaus karalystę, kuriame mes turime atpirkimą per jo kraują, nuodėmių atleidimą“ [...] „Ir jus, mirusius savo nuodėmėse ir jūsų kūno neapipjaustyme, jis atgaivino kartu su juo, atleidęs jums visus nusikaltimus“ (Kol. 1:13-14, 2:13). Perkeltam į Kristaus kūną tikinčiajam nebereikia išpažinėti nuodėmių – jos tampa visos atleistos. Jeigu mūsų nuodėmės dar nebūtų atleistos, mes vis dar tebebūtumėme Adome. Senajame Testamente kunigai kas dieną aukodavo gyvulių kraują už izraelitų nuodėmes, nes tokia buvo Dievo įsteigta sistema nuodėmėms atleisti. Tačiau mirus Kristui, Jis pašalino nuodėmes visiems laikams, todėl nebereikia kasdienės aukos už mūsų nuodėmes. Laiške efeziečiams ir Laiške kolosiečiams rašoma, kad mūsų nuodėmės jau atleistos: „...kaip ir Dievas dėlei Kristaus jums atleido“, „...kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite” (Ef. 4:32; Kol. 3:13). Patikėjus Kristaus atlikta auka už mūsų nuodėmes, Dievas padaro nemažai dalykų: Jis atleidžia visas mūsų nuodėmes, dvasiniu krikštu perkelia mus iš Adomo į Kristų, dovanoja mums amžinąjį gyvenimą. Taip pat Dievas dar duoda mums sąvąjį teisumą. Antrame laiške korintiečiams rašoma: „Nes tą, kuris nepažino nuodėmės, jis padarė būti nuodėme už mus; kad mes jame būtume padaryti Dievo teisumu” (2Kor. 5:21). Kristus, būdamas be nuodėmės, tapo mūsų nuodėme už mus – Dievas paėmė visas mūsų nuodėmes ir jas „užkrovė“ ant Savo Sūnaus. Tada Kristus visas mūsų nuodėmes užsinešė ant kryžiaus ir ten jas prikalė, panaikino. Po to Jis prisikėlė ir atnešė mums teisumą. Todėl dabar mes, įtikėjusieji Kristumi, turime Dievo teisumą. Mūsų žmogiškasis teisumas nepatenkina Dievo, mes esame neteisūs prieš Jį. Tačiau dabar, kai mes turime Dievo teisumą, mes esame Jam priimtini. Dievas mus mato tarsi Savo apvalkale, mes esame apsirengę Dievo teisumu. Taip mes tampame teisūs prieš Dievą, kuris žiūrėdamas į mus nebemato mūsų teisumo – vietoj to Jis mato Savo teisumą. Taip pat Dievas mus sutaikė su Savimi, kaip rašoma Laiške romiečiams: „Išteisinti tikėjimu mes turime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų” (Rom. 5:1). Gera būti taikoje su Dievu. Kas gi norėtų būti Jo priešu? Kai Dievas tikintįjį sutaiko su Savimi, tai reiškia, kad Dievas ant jo nebepyksta. Nebėra priežasties – juk Kristus jau sumokėjo už visas tikinčiojo nuodėmes. Tačiau ant netikinčiųjų, kurių nuodėmės neatleistos, Dievas išlies savo rūstybę ugnies ežere, ir jie per amžius neturės taikos su Dievu. Nutinka, kad mes susipykstame su giminaičiais, su draugais, pažįstamais. Vieni tai pergyvename lengviau, kiti – sunkiau, vieniems daugiau dėl to skaudu, kitiems – mažiau, vieniems tai trunka ilgiau, kitiems – trumpiau. Bet jeigu visas mūsų nuoskaudas sugretintume su ta baisia kančia ugnies ežere, kuri tęsis be pabaigos, tai mūsų skausmai paskęstų kaip lašas jūroje. Dievas lies visą savo sukauptą rūstybę ant žmonių, ir tai vyks be pertraukų, be jokios atgaivos! Visa tai parodo, kaip Dievas nekenčia nuodėmės. Argi nenuostabu viso to išvengti?! Kuo labiau gilinamės į Bibliją, tuo aiškiau matyti, kad nepalyginamai geriau būti Kristuje, nei Adome, nepalyginamai geriau turėti nuodėmių atleidimą, amžiną gyvenimą ir taiką su Dievu, nei amžinai kęsti rūsčią Dievo bausmę už nuodėmes ugnies ežere. Biblija – tarsi aukso kasyklos – kuo giliau kasi, tuo daugiau randi aukso ir praturtėji. Kuo labiau giliniesi į tai, kas esi Kristuje, tuo labiau pamatai, kad daraisi vis turtingesnis Jame. Laiške efeziečiams rašoma: „Dievas palaimino mus Dangaus vietose visais dvasiniais palaiminimais Kristuje” (Ef. 1:3). Būti Kristuje reiškia, kad jums nieko nebereikia daryti tam, kad Dievas jus palaimintų, nes Kristuje jus Dievas jau palaimino. Šioje eilutėje yra dar kitas labai svarbus žodis – „visais.” Tai reiškia, kad jums nebetrūksta jokio palaiminimo, ir jums nebereikia kažko siekti ar atlikinėti kokių tai apeigų, kad Dievas jus palaimintų. „Visi palaiminimai“ reiškia visi be išimties – Dievas jau davė viską, ką Jis begalėjo duoti. Laiške kolosiečiams rašoma: „Nes jame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė. O jūs esate pripildyti jame, kuris yra visos kunigaikštystės ir valdžios galva” (Kol. 2:9-10). Kristuje gyvena visa Dievystės pilnatvė, visa, kas susiję su Dievu, Jo savybėmis, Jo galia, Jo šlove, Jo tikslais, visa ta pilnatvė yra Kristuje. Na o mes esame pripildyti tokiame Kristuje, kuriame yra Dievystės pilnatvė. Laiško hebrajams pirmame skyriuje rašoma, kad Kristus yra visų Dievo dalykų, visos visatos paveldėtojas, o Laiške efeziečiams rašoma, kad mes esame bendrapaveldėtojai su Kristumi. Viskas, ką Kristus paveldėjo, mes paveldėjome kartu su Juo. Turtuolis prieš mirtį surašo testamentą, padalindamas savo vaikams paveldą. Vienam duoda 15 procentų, kitam – 35 procentus, dar kitam – 20 procentų ir paskutiniajam – 30 procentų, tačiau nei vienas negauna viso turto. Na o Kristus paveldėjo visą 100 procentų, iš kurių mes paveldėsime ne kažkokią tai dalį, bet irgi visus tuos 100 procentų kartu su Juo. Ar jūs jaučiatės nuskrausti..? Visas tas „auksas“, kurį mes randame Biblijos kloduose ir kuris mus praturtina, visa tai yra Kristaus „auksas“, kurį mums pažėrė Dievas. Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus”, „kad ateinančiais amžiais Dievas savo gerumu mums per Jėzų Kristų parodytų beribius savo malonės turtus, nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų“ (Ef. 3:8, 2:7-9). Visus tuos turtus mes paveldėjame patikėję savo Gelbėtoju Jėzumi Kristumi – beribius turtus, kuriuos Dievas mums rodys visą amžinybę. Kai mes buvome Adome, mūsų nuodėmės nebuvo atleistos, mums grėsė bausmė už nuodėmes ugnies ežere. Adome mes buvome mirę, Adome mes neturėjome tobulo teisumo, Adome mes buvome Dievo priešai. Bet dabar, kai esame Kristuje, mūsų nuodėmės atleistos, mes išgelbėti nuo bausmės už nuodėmes, panaikinta mūsų kaltė. Kristuje mes esame gyvi, turime Jame Dievo gyvenimą, Dievo teisumą, taiką su Dievu ir visus dvasinius palaiminimus. Dėl to mes galime atsipalaiduoti ir paskęsti Dievo meilėje, kurią Jis parodė ant kryžiaus, galime maudytis Dievo malonėje be jokios įtampos, nes Dievas mus mato Savo mylimajame Sūnuje – Kristuje. Mes esame visiškai nauji kūriniai Dievo plane, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2Kor. 5:17). Mes nebesame Adome, mes esame Kristuje, viskas, kas mes buvome, to jau nebėra. Mes nebe nusidėjėliai, nebe vagys, nebe nusikaltėliai, nebe melagiai, nebe piktadariai, nebe priešai, nebe pasaulio vaikai, nebe tie, kas buvome praeityje, nebe tie, kokius mus žmonės pažinojo. Mes – nauji Dievo kūriniai, sukurti Kristuje, dangaus gyventojai, amžinojo gyvenimo paveldėtojai, Dievo nuosavybė, nupirkti brangiu Jėzaus Kristaus krauju. Mes nebepriklausome sau, mes jau esame Dievo nuosavybė. Dabar mūsų tikslas ir užduotis – pažinti, kokie mes esame nauji Dievo kūriniai Kristuje, kokia mūsų veikla, ko apie visa tai moko Biblija.

Gyvenimas Kristuje. 2. Mirę nuodėmei.

Toliau besigilindami į mūsų naują prigimtį Kristuje, Rašte aptinkame dalykus, kurie turi didžiulę įtaką mūsų krikščioniškam gyvenimui. Laiške Titui rašoma: „Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmogui, Jis išgelbėjo mus ne per teisumo darbus, kuriuos mes padarėme, bet pagal savo gailestingumą, atgimdymo nuplovimu ir Šventosios Dvasios atnaujinimu” (Tit. 3:4-5). Čia aprašomas labai svarbus mūsų gyvenimo įvykis – tai mūsų atgimdymas, mūsų atnaujinimas. Mums patikėjus Dievo žodžiu, kad Kristus mirė ant kryžiaus ir sumokėjo savo krauju už mūsų nuodėmes, Dievas mus atgimdė, ir Jo Dvasia mus atnaujino – mes įgijome Dievo gyvenimą. Mumyse apsigyveno Dievas, Jo gyvybė. Tuo pačiu mums buvo duota nauja prigimtis, kad joje galėtų gyventi Dievas. Ši nauja prigimtis apaštalo Pauliaus laiškuose vadinama „vidiniu žmogumi“, „nauju žmogumi“. Laiške korintiečiams rašoma: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji” (2Kor. 5:17). Mūsų tapimas nauju kūriniu labai panašus į kūdikio gimimą. Iš pradžių mažylis saugiai gyvena savo mamos įsčiose, niekas nesikiša į jo gyvenimą, aplinkui tamsu ir ramu. Tačiau kai jis išlenda iš savo namelio, staiga atsiranda daug šviesos, garsų, vaizdų, kvapų ir kitos naujos informacijos, kuri jį ištinka kaip šokas – atsiveria visiškai naujas ir nepažįstamas pasaulis. Taip ir mes – anksčiau gyvenę savo žmogiškąjį, nuodėmingąjį, mums patogų ir įprastą gyvenimą, kuris neturėjo nieko bendra su Dievu, išgirdę mūsų išgelbėjimo žinią ir pasitikėję savo Gelbėtoju, įgyjame visiškai naują, nepažįstamą gyvenimą – Dievo gyvenimą. Šis naujas gyvenimas visiškai ne toks, kokį mes buvome pratę gyventi, jis visiškai kitos prigimties ir veikia kitokiais principais. Iš Adomo mes esame paveldėję nuodėmingą prigimtį, Biblijoje kitaip dar vadinamą „senu žmogumi“, ko įtakojami mes darome nuodėmes, mums tai yra normalu ir žmogiška. Nei vienas iš mūsų nesistebi, kad paukštis moka skristi, nes jis turi sparnus, nes tokia jo prigimtis – skraidyti. Lygiai taip pat visiškai nenuostabu, kad mes darome nuodėmes, ir tai mums įprasta – mes turime tokią prigimtį. Koks medis, tokie ir vaisiai. Na, o kai Dievas mums davė Savo gyvybę, Jis mums suteikė naują prigimtį, kuri visai kitokia, nei mūsų senoji prigimtis. Mūsų naujoji prigimtis, naujasis žmogus, vidinis žmogus, nevaikšto senojo žmogaus išmintais takais, jis gyvena pagal Dievo žodį – pagal tai, ko jį moko Dievas, pagal tai, kokio gyvenimo būdo mokoma Biblijoje, Dievo užrašytuose nurodymuose. O juose yra visai kitoks gyvenimo būdas, visai kiti gyvenimo principai, visiškai ne tai, ką nori daryti senasis žmogus. To pasekoje mumyse atsiranda vidinis konfliktas tarp senojo ir naujojo žmogaus. Mūsų senasis žmogus traukia mus į vieną pusę, naujas žmogus – į kitą. Mūsų nuodėmingoji prigimtis skatina mus gyventi nuodėmėse, daryti nuodėmes, o naujas žmogus siekia gyventi pagal tai, ko mus moko Dievas Savo Rašte. Mūsų vidinį konfliktą detaliau aprašo apaštalas Paulius Laiško romiečiams septintame skyriuje. Šis vidinis konfliktas yra neišvengiamas, ir jis vyks mumyse iki pat mūsų mirties, nes mumyse po dvasios atgimimo yra jau nebe viena, bet dvi skirtingos prigimtys. Su dideliu susidomėjimu skaitome laikraščius, kuriuose mirga straipsniai apie įvairius tarptautinius konfliktus. Vieni jų baigiasi pergale, kiti – pralaimėjimu, vieni nepadaro didesnės žalos, kiti atneša didžiulius nuostolius. Konfliktai – tai kasdienis dalykas. Tačiau daug svarbiau yra ne pats konfliktas, bet tai, kuri pusė jį laimės. Taip pat ir mūsų krikščioniškame gyvenime – mums yra ne tiek svarbu konflikto buvimas, bet tai, kas jį laimės, kokios bus tos kovos pasekmės, ar mes patirsime didelę žalą, ar tik truputį „apsibraižysime“. Mūsų senasis žmogus turi patirtį, sukauptą nuo pat gimimo. Mūsų nuodėmingoji prigimtis žino visus „mygtukus“, kuriais sėkmingai naudojasi mums bendraujant namuose su šeima, darbe tarp žmonių ir kitose kasdienėse situacijose. O štai mūsų naujasis žmogus yra visiškai be patirties. Pagal visus dėsnius patirtis turėtų laimėti. Tačiau šiame konflikte yra kitaip. Mat šis naujasis žmogus yra Dievo darinys, ir jis veikia pagal Dievo principus, kurie yra galingi ir veiksmingi, pranokstantys žmogaus galimybes. Dievas pasirūpino, kad mes sėkmingai susidorotume su šia užduotimi. Jis mums suteikė pajėgumą, kad šį konfliktą laimėtų mūsų naujoji prigimtis – naujas žmogus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje apaštalas Paulius surašė pergalingus žodžius, kurie mums padės laimėti: „Tad ką gi mes sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad pagausėtų malonė? Apsaugok Dieve! Kaipgi mes, kurie esame mirę nuodėmei, toliau joje gyvensime? Ar jūs nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?” (Rom. 6:1-3) Mes esame mirę nuodėmei. Tai įvyko, kai mes pasitikėjome Kristumi, ir Dievas mus pakrikštijo į Kristų. Šiame Laiško romiečiams skyriuje apaštalas Paulius nuosekliai išdėsto mūsų krikšto detales ir jo poveikį: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume, žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės. Na o jei mes esame mirę su Kristumi, mes tikime, kad mes ir gyvensime su juo: žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusiųjų, daugiau nebemiršta; mirtis daugiau jam nebeviešpatauja. Nes kad jis numirė, jis numirė nuodėmei vieną kartą, bet kad jis gyvena, jis gyvena Dievui” (Rom. 6:4-10). Pasak šių eilučių, mes esame pakrikštyti į Kristų, o tai reiškia į Jo mirtį, į Jo palaidojimą ir į Jo prisikėlimą. Kaip Jis buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, taip ir mes esame kartu su Juo nukryžiuoti ant kryžiaus; kaip Jis mirė ant kryžiaus, taip ir mes mirėme kartu su Juo; kaip Jis buvo palaidotas, taip ir mes esame palaidoti su Juo; kaip Jis prisikėlė iš numirusių, lygiai taip pat ir mes esame kartu su Juo prisikėlę. Žinoma, mes lengvai galime suprasti, kad Kristus realybėje visa tai padarė, bet kaip gi mes, praėjus dviems tūkstančiams metų po to įvykio, kartu su Kristumi padarėme tuos dalykus ant kryžiaus? Labai paprastai. Visa tai įvyko dvasiniame lygmenyje. Dievas Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą priskyrė mums, tarsi mes ant kryžiaus mirėme, buvome palaidoti ir paskui prisikėlėme. Būtent taip įvyko mūsų krikštas, kai Dievas mums užskaitė visus Kristaus nuopelnus. Panašiai rašoma ir aštuntame Laiško romiečiams skyriuje: „Tas, kuris nepagailėjo savo paties Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visų dalykų mums neduotų dovanai kartu su juo?“ (Rom. 8:32) Laiške efeziečiams rašoma: „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone) ir prikėlė mus kartu, ir pasodino mus kartu dangaus vietose Kristuje Jėzuje” (Ef. 2:4-6) Iš šių eilučių aiškiai matyti, kad mes esame prikelti kartu su Kristumi ir sėdime dangaus vietose. Fiziškai mes dar tebesame čia, žemėje, tiesa? Tačiau Dievo akyse mes jau esame prikelti. Dievas tai mato jau kaip įvykusį faktą, nors mes dar nesame prikelti. Tai paaiškina, kaip Dievas mums užskaitė viską, ką padarė Kristus. Mūsų krikštas į Kristaus mirtį yra tiesiogiai susijęs su vidine kova tarp mūsų senojo ir naujojo žmogaus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje rašoma, kad „mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės” (Rom. 6:6-7). Kristus ant kryžiaus padarė labai svarbų dalyką. Jis ne tik sumokėjo krauju už mūsų nuodėmes, kad Dievas mūsų nebaustų už jas ugnies ežere, bet taip pat Jis mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios. Dievas Kristaus mirtimi ant kryžiaus sutraukė tas grandines, kuriomis mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Tuomet, kai mes dar buvome Adome, kol dar nebuvome pasitikėję Kristumi, kol dar buvome dvasiškai mirę, kol neturėjome Dievo gyvybės, mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Nuodėmė buvo mūsų viršininkas, mūsų valdovas, mes vykdėme visas nuodėmės užgaidas. Tačiau Dievas mumis pasirūpino – Jis paėmė kryžių ir juo tarsi kirviu perkirto tą grandinę, kad nuodėmė nebeturėtų mums galios – per kryžių mes esame mirę nuodėmei, išlaisvinti iš jos. Ne vienam iš mūsų bent vieną kartą teko pabuvoti laidotuvėse. Žmonės susirenka prie pašarvoto kūno, mato jį, liečia, kalbina, tačiau jis nereguoja – jis negyvas. Šeimininkas prieina prie savo mirusio tarno karsto ir jam sako: „Ei, kelkis, užteks čia tau drybsoti, eik dirbti, tavęs laukia daugybė darbų!“ Tačiau jo tarnas guli sau ir nekreipia į jį dėmesio – jis yra išlaisvintas iš savo šeimininko valdžios – jis miręs. Lygiai tas pats ir mūsų atveju – nuodėmė negali mums įsakinėti, mes esame mirę, išlaisvinti iš jos valdžios. Mes dabar turime kitą šeimininką – Dievą: „Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir pabaigą – amžinąjį gyvenimą” (Rom. 6:22). Apaštalas Paulius rašo romiečiams, kad mes esame išlaisvinti iš nuodėmės, mes esame mirę nuodėmei – tai yra tikras faktas, tai įvyko, nes Dievas tai padarė pakrikštijęs mus į Kristų. Kaip žinia, faktas yra faktas, to nepaneigsi – matydamas juoda, negali sakyti, kad tai yra balta, juo labiau kai tą faktą konstatuoja negalintis meluoti Dievas. Todėl mes, žinodami šį faktą, turime tuo tikėti ir tai priimti kaip realybę. Apaštalas Paulius mums rašo: „Taip pat ir jūs laikykite save iš tikrųjų mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Todėl tegul nebeviešpatauja nuodėmė jūsų mirtingame kūne, kad jūs turėtumėte jo klausyti jo geismuose. Nei nepaduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių, bet paduokite save Dievui kaip tuos, kurie yra gyvi iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui“ (Rom. 6:11-13). Jeigu mes esame mirę nuodėmei, vadinasi mes ir turime save laikyti tokiais. Kol mes dar nebuvome išlaisvinti iš nuodėmės valdžios, mes buvome laisvi nuo teisumo darbų, mes nebuvome įpareigoti, ir negalėjome daryti to, kas teisu, kas teisinga, kas patinka Dievui, nes Jam patinka tik teisumo darbai – Dievas yra teisumo Dievas. Tačiau dabar mes esame išlaisvinti iš nuodėmės ir tapome Dievo tarnais, mes turime galimybę daryti tai, ko anksčiau negalėjome padaryti. Dabar mes turime galimybę ir pasirinkimą tarnauti kitam šeimininkui – Dievui. Pasikeitė valdžia, buvusioji valdžia nuversta, visos svastikos ir vėliavos sudegintos, iškelta nauja vėliava – mums vadovauja kitas šeimininkas. Todėl, būdami mirę nuodėmei, galime pasakyti jai: „Ne“. Dabar mes galime pasakyti „ne“ savo išdidumui, nepakantumui, neatlaidumui, nekantrumui, neapykantai ir kitoms savo nuodėmėms. Vietoje neapykantos kitam žmogui aš galiu būti jam pakantus, vietoje savo išdidumo galiu būti nuolankus, vietoje savo nekantrumo galiu būti kantrus, vietoje neatlaidumo galiu kitiems atleisti, vietoje to, kad atsilyginčiau už man padarytą blogį, aš galiu atlyginti geru, vietoje to, kad stengčiausi daryti, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu, aš galiu nusileisti ir būti naudingas kitam. Mūsų senasis žmogus mus skatina vaikščioti savo pramintais nuodėmingais takais, bet dabar mes galime jį nuslopinti ir leisti gyventi naujam žmogui pagal tai, ko moko Dievo žodis. Taigi – kas laimės šį konfliktą (ar mūsų senasis žmogus, ar mūsų naujasis žmogus), priklausys nuo mūsų pačių. Jei mes tikėjimu priimsime tą faktą, kad esame mirę nuodėmei, ir nepasiduosime jos valiai, leisdami reikštis naujam žmogui, mes tarnausime Dievui. O jei mes gyvensime pagal seną nuodėmingąjį žmogų, mes gyvensime bevertį gyvenimą, tenkindami savo kūno geidulius, kas visiškai nepatinka Dievui. Dievas mus sukūrė Kristuje geriems darbams.: „Mes esame jo darbas, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, kad mes juose vaikščiotume” (Ef. 2:10). Mes nebegalime gyventi, kaip anksčiau gyvenome, nes tada mes prieštarautume savo naujai prigimčiai, mes prieštarautume tam, kas mes esame Kristuje. Dabar mūsų tikslas – rūpintis mūsų nauju žmogumi, kuriame apsigyveno Dievas, ir pažinti visus jo veikimo niuansus, apie kuriuos rašoma apaštalo Pauliaus laiškuose.

Gyvenimas Kristuje. 3. Gyvi Dievui.

Laiške romiečiams, rašydamas apie mūsų dvasinį krikštą, apaštalas Paulius atskiria tris pagrindinius to krikšto etapus. Pirmas etapas – kai mes esame pakrikštyti į Kristaus mirtį, antras – kai mes esame pakrikštyti Jo palaidojime, ir trečias – kai mes esame pakrikštyti Jo prisikėlime. Kai mes buvome pakrikštyti Kristaus mirtyje, mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas, mes mirėme nuodėmei ir išsilaisvinome iš nuodėmės valdžios – nuo tada nuodėmė nebeturi mums galios. Kai mes buvome pakrikštyti Jo palaidojime, Dievas numarino mūsų senąjį žmogų su jo nuodėmėmis, nes jis negyvas, jam nebėra vietos tarp gyvųjų. Na, o kai mes buvome pakrikštyti Kristaus prisikėlime, mes prisikėlėme kartu su Juo: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume” (Rom. 6:4-5). Dievas mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios, prikėlė mus kartu su Kristumi ir davė mums naują vidinį žmogų, kad mes gyventume naują gyvenimą – prisikėlimo gyvenimą, tarnaudami Dievui. Vienas dalykas labai aiškus – mes negalime tarnauti Dievui savo nuodėmingąja prigimtimi. Dievas ją nukryžiavo, numarino, nes ji visiškai nenaudinga Dievui. Todėl, ką mes bedarytume savo paties sugebėjimais, savo išmintimi, savo protu, savo pačių gerais darbais, savo pačių siekimais, niekas iš tų pastangų neduos gero vaisiaus, galinčio patenkinti Dievą. Pagalvokime – jeigu mūsų žmogiškoji prigimtis būtų tinkama Dievui, tai argi Kristui būtų reikėję už mus mirti ant kryžiaus? Ar būtų reikėję mus gelbėti iš ugnies ežero? Nepamirškime to – iš Adomo paveldėta nuodėminga mūsų žmogiškoji prigimtis Dievui yra visiškai netikusi, ji neatitinka Jo reikalavimų. Todėl atmeskime savo senąjį žmogų, įkalkime jam į karstą vinį ir ženkime toliau. Dievas mus sukūrė geriems darbams, kad mes galėtume jam tarnauti, darydami teisumo darbus. Jis mums davė naują prigimtį, Biblijoje vadinamą vidiniu žmogumi, kas yra ta mūsų atgimdyta dvasia, dvasia gimusi iš Dievo. Dabar jau mūsų vidinis žmogus yra esminis herojus mūsų likusiame krikščioniškame gyvenime, mes žengiame labai svarbų žingsnį, įžengiame į neištirtą, mums anksčiau nežinomą teritoriją. Todėl mums svarbu pažinti kaip veikia vidinis žmogus, kaip jis sąveikauja su Dievu. Jono evangelijoje rašoma: „Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jn. 4:24). Ši eilutė nepaprastai svarbi – joje apibrėžiama, kaip mes nuo šiol bendrausime su Dievu. Vienintelis kontaktas tarp Dievo ir žmogaus – tai kontaktas per dvasią: mūsų dvasia bendrauja su Dievu per Jo Dvasią. Kito tokio sąlyčio su Dievu neturime. Beveik kasdien mes naudojamės kokiomis nors ryšio priemonėmis. Populiariausia jų – telefonas. Mes paimame telefono ragelį, surenkame numerį, taip susisiekdami su savo draugu ar giminaičiu. Ar jums kada pavyko prisiskambinti savo draugui, kuris neturi telefono numerio? Jūs galite kiekvieną dieną jam skambinti, bet vis tiek jam neprisiskambinsite, nes tarp jūsų nėra tinkamo ryšio. Anksčiau, kol mes dar nebuvome išgelbėti, mūsų dvasia buvo mirusi nuodėmėse, mes buvome atskirti nuo Dievo, neturintys jokio kontakto su Juo. Mes galėjome kiekvieną dieną „skambinti“ Dievui, bet Jo „telefonas“ nebūtų skambėjęs, nes tarp mūsų mirusios dvasios ir Jo nebuvo ryšių. Tačiau kai mes įtikėjome Kristumi, Dievas atgimdė mūsų dvasią, atkūrė tą ryšį tarp Savęs ir mūsų, padarydamas mus tinkamus Jo tarnystei. Viskas atrodytų puiku: dvasia atgimdyta, mes įgijome naują žmogų, galime pradėti tarnystę. Tačiau bėda ta, kad mes patys iš savęs neturime galios ir reikiamo pažinimo tarnauti Dievui. Tuo tikslu mus atgimdęs Dievas mums atsiuntė Savo Dvasią, kuri apsigyveno mumyse. Mes esame visiškai nauji kūriniai, todėl dabar mes turime gyventi pagal naujus, mums nežinomus veikimo principus, kuriuos mums įdiegs Šventoji Dvasia. Tai Ji nuo šiol yra mūsų gyvenimo vadovas, mokytojas, globėjas ir vedlys, parodysiantis, ko mums reikės. Gyvendama mumyse Šventoji Dvasia mūsų vidiniam žmogui suteikia Dievo žinių ir visokeriopą pajėgumą, reikalingą tarnystei. Mums belieka viena – leisti, kad pats Dievas mus vestų ir rodytų, ką mes turime daryti. Laiške romiečiams rašoma: „Ir jei Kristus yra jumyse, kūnas yra miręs dėl nuodėmės; bet Dvasia yra gyvenimas dėl teisumo. [...] Todėl dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie vaikšto ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. [...] Nes būti kūniškai nusiteikusiam yra mirtis; bet būti dvasiškai nusiteikusiam yra gyvenimas ir ramybė. [...] Nes jeigu jūs gyvenate pagal kūną, jūs mirsite, bet jeigu jūs per Dvasią marinate kūno darbus, jūs gyvensite” (Rom. 8:10, 1, 6, 13). Mūsų kasdienis tikslas – gyventi ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Dabar mes turime pasiduoti ne kūno, bet Dvasios įtakai, turime gyventi ne pagal savo kūno pajėgumą, kuris netinka Dievui, bet Dvasios pajėgumu.

Gyvenimas Kristuje. 4. Dvasios vedimas.

Krikščionių tarpe yra daugybė nuomonių, kaip Dvasia veda tikintįjį. Vieną girdėsite sakant: „Dvasia man parodė, už ko turiu ištekėti“, kitą tariant: „Dvasia man nurodė naują darbovietę“, dar kiti sako: „Dvasia mane suvedė su šiuo žmogumi“, „Dvasia mane atvedė į šią bažnyčią“, „Dvasia man suteikė malonumą“, „Dvasia pripildė bažnyčią“, „Mes šiandien jaučiame Dvasios artumą“, „Dvasia tą... Dvasia aną..“. Pasiklausius tokių teiginių, susidaro nuomonė, kad Dievo Dvasia neapčiuopama, nenuspėjama ir nepastovi, pildanti mūsų užgaidas, veikianti vis kitaip, kiekvieno žmogaus gyvenime skirtingai. Tačiau pasklaidžius Biblijos puslapius susidaro kitokia nuomonė apie tai, kaip Dvasia veda tikintįjį. Biblijoje Dvasios veikla pastovi, suvokiama, Ji veda tikintįjį vieninteliu būdu. Jono evangelijoje Jėzus sako: „Žodžiai, kuriuos aš jums kalbu, jie yra dvasia ir jie yra gyvenimas” (Jn. 6:63). Jėzus pasakė, kad žodžiai, kuriuos Jis kalba, yra dvasia ir gyvenimas. Ar Jėzus yra Dievas? Taip, Jis yra Dievas. Laiške kolosiečiams rašoma, kad Jėzus Kristus sukūrė dangų bei žemę ir visas juose esančias valdžias. Laiške hebrajams rašoma, kad Jėzus Kristus viską palaiko savo žodžio galia, viskas Visatoje vyksta, laikosi ir neišsilaksto. Taigi žodžiai, kuriuos kalba Jėzus Kristus – Dievas, yra Dvasia. Tai reikštų, jog Dvasios žodžiai yra Dievo žodžiai. Laiške efeziečiams rašoma: „Ir pasiimkite išgelbėjimo šalmą ir Dvasios kalaviją, kuris yra Dievo žodis” (Ef. 6:17). Dvasia ir Dievo žodis neatsiejami vienas nuo kito, veikiantys mūsų gyvenimuose išvien. Jeigu Dvasia kur nors veda tikintįjį, tai Ji veda jį Dievo žodžiu. O kur yra Dievo žodžiai? Ar jie sklando ore kaip vėjas ir paskui nukrenta kažkam bei pradeda šnibždėti? Mato evangelijoje Jėzus klausia žydų: „Argi jūs neskaitėte to, kas jums buvo kalbėta Dievo, sakant: ‘Aš esu Abraomo Dievas ir Izaoko Dievas, ir Jokūbo Dievas’?” (Mt. 22:31-32). Jėzus žydų paklausė, ar jie neskaitė, ką jiems buvo kalbėjęs Dievas, ir tuo pačiu jiems pacitavo tuos Dievo kalbėtus žodžius. Jėzus jiems sakė, kad Dievo kalbėti žodžiai yra skaitomi, Jis žydams buvo davęs užrašytą Senąjį Testamentą. Taigi Jėzus pateikė išvadą, jog Dievo kalbėti žodžiai yra Raštas. Štai kitas Biblijoje esantis pavyzdys, įrodantis, kad Dievo kalbėti žodžiai yra vadinami Raštu, kurį mes vadiname Biblija. Pradžios knygoje rašoma: „Na, o VIEŠPATS tarė Abramui: [...] ‘Ir tavyje bus palaimintos visos žemės šeimos’.“ (Pr. 12:1, 3) Dievas pašaukė Abraomą ir jam pasakė, kad jame bus palaimintos visos žemės šeimos. O dabar palyginimui – kita citata, kurioje kalbama apie tą patį įvykį, kai Dievas pasišaukė Abraomą ir jam kalbėjo tuos žodžius. Ištrauka iš Laiško galatams: „Ir raštas, numatydamas iš anksto, kad Dievas išteisins pagonis per tikėjimą, prieš tai paskelbė Abraomui evangeliją, sakydamas: ‘Tavyje bus palaimintos visos tautos’.“ (Gal. 3:8) Šiuo atveju rašoma, kad Abraomui kalbėjo ne Dievas, bet Raštas. Tiek Pradžios knygoje, tiek Laiške galatams aprašomas tas pats istorinis įvykis, tik skirtumas tas, jog Pradžios knygoje su Abraomu kalbėjo Dievas, o Laiške galatams sakoma, kad Abraomui kalbėjo Raštas. Akivaizdu, jog Dievo kalbėti žodžiai ir Raštas yra sinonimiški terminai, naudojami Biblijoje. Iš to galima daryti išvadą, jog Rašte, kurį vadiname Biblija, yra surašyti Dievo ištarti žodžiai. Skaitydami Bibliją mes skaitome paties Dievo žodžius – tarsi Dievas, nusileidęs iš dangaus, sėdėtų priešais mus ir mums kalbėtų. Jei mes norime išgirsti kalbantį Dievą, mums nereikia žiūrėti aukštyn į dangų ar melstis – Jis iš ten neprabils ir nepakuždės mums į ausis žodžių. Nes Dievas su žmogumi kalba per Raštą. Štai dar viena labai aiški Biblijos eilutė, įrodanti, kad Dvasia kalba tik Rašte jau užrašytais žodžiais: „Vyrai ir broliai, turėjo išsipildyti raštas, kurį Šventoji Dvasia anksčiau kalbėjo Dovydo burna“ (Apd. 1:16). Jei Dvasios veikla neatsiejama nuo Dievo žodžio, o Dievo žodis yra surašytas Biblijoje, vadinasi, Dvasios veikla neatsiejama nuo Biblijos žodžių, ir norėdami išgirsti kalbant Dievo Dvasią, mes turime skaityti Dievo žodį.

Gyvenimas Kristuje. 5. Malonės valdžia.

Vyresnės kartos žmonės Lietuvoje gerai prisimena Sovietmetį. Tuo laikotarpiu visose įmanomose veiklos srityse buvo vedama vienoda švenčių, filmų, paradų, lozungų, patriotinių „Raudonosios armijos“ dainų, garsių lyderių atvaizdų nuspalvinta politika, užvaldžiusi visą TSRS ir kitas aplinkines valstybes, kurias dar ir dabar veikia tos „šviesios ateities“ idėjos. Tačiau, kaip žinia, toji valdžia po pusės šimto metų subyrėjo. Šiandien tas šalis valdo kita valdžia, jose vedama kitokia politika, jose skelbiami nauji lozungai, dainuojamos kitokios patriotinės dainos, valdžioje sėdi kitokie lyderiai, skleidžianys kitokias idėjas, kurios taip pat veda liaudį tam tikra linkme. Biblija kalba, jog Dievas irgi turi savo politiką, savo valdžią, savo lozungus, savo idėjas, savo planus, savo kryptį, kuria veda tikinčiuosius. Pažvelkime į praeitį. Senojo Testamento laikais buvo vedama įstatymo politika – Dievas bendravo su žmonija pagal Mozės įstatymą. Laiške romiečiams rašoma: „Izraelitai, kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo davimas, ir Dievo tarnystė, ir pažadai; kurių yra tėvai, ir iš kurių pagal kūną atėjo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. [...] Kokį tada pranašumą turi žydas? Arba kokia nauda iš apipjaustymo? Labai visokeriopa: svarbiausia tai, kad jiems buvo patikėti Dievo ištarti žodžiai” (Rom. 9:4-5, 3:1-2). Šios eilutės byloja, jog Dievas praeityje išrinktąjai savo tautai Izraeliui davė pažadus, įvaikystę, sandoras, Dievo tarnystę ir įstatymą – Mozės penkiaknygę. Kas įdėmiai skaitė Senąjį Testamentą, tas sutiks su tuo, jog anais laikais Dievas buvo Izraelio Dievas, žydai buvo Jo tauta žemėje, ir Dievas per Mozę jiems davė įstatymą, kurį Mozė užrašė į knygą ir perdavė ją Izraelio kunigams. O kur gi šiandien Dvasia veda tikinčiuosius? Kuria linkme? Kokia šiandien yra Dievo vedama politika? Kokioje Dievo santvarkoje mes gyvename? Ar mums taip pat reikia gyventi pagal Mozės užrašytą Dievo įstatymą? O gal Dvasia mus veda visai kita linkme? Laiškuose galatams ir romiečiams yra parašyta: „Bet jei jūs esate Dvasios vedami, jūs nesate įstatymo valdžioje“, „nes nuodėmė jums neviešpataus, nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje” ( Gal. 5:18; Rom. 6:14). Šiose eilutėse rašoma, kad Dvasia mus kažkur tai veda, mes turime eiti tam tikra linkme, nes dabar yra tam tikra santvarka, tam tikra valdžia. Aišku yra tai, kad Dvasia mūsų neveda gyventi pagal įstatymo valdžią, nes mes esame malonės valdžioje. Kaip Sovietmetis subyrėjo ir užėjo kita valdžia, lygiai taip ir Dievas pakeitė valdžią, kurioje nebėra įstatymo, kur vykdoma kita politika. Šiandien mes gyvename pagal malonės santvarką, mums vadovauja ir mus valdo Dievo malonė. Dievas Šventoji Dvasia, gyvenantis mumyse, mus veda gyventi pagal naują tvarką – malonę. Kaip žydams buvo duotas Mozės įstatymas raštu, kad jie skaitytų ir žinotų, kaip reikia gyventi pagal jį, taip pat ir mums yra duoti užrašyti žodžiai, kuriuos galėtume skaityti bei tokiu būdu pažinti malonės valdymą, pagal kurį turime gyventi. Apaštalų darbų knygoje apaštalas Paulius rašo: „Bet nei vienas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nei nebranginu aš savo gyvybės, kad aš galėčiau užbaigti savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią aš gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės evangeliją“. [...] „O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęstieji“ (Apd. 20:24, 32). Viešpats Jėzus Kristus patikėjo apaštalui Pauliui unikalią tarnystę – skelbti Dievo malonės evangeliją, kurioje yra Dievo malonės žodžiai. Savo laiškuose Paulius rašo, kad šios evangelijos niekas iš apaštalų anksčiau nežinojo ir neskelbė, ją Dievas laikė griežčiausioje paslaptyje. Tos evangelijos niekas nežinojo, ir tuomet, kai Jėzus Kristus buvo atėjęs į žemę pas Izraelio tautą, nes jei tą paslaptį anuo metu būtų kas nors žinojęs ar skelbęs, Jėzaus Kristaus nebūtų nukryžiavę, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties” (1Kor. 2:7-8). Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo, kad ši malonės evangelija buvo laikoma paslaptyje, bet paskui buvo atskleista jam, o jis savo ruožtu ją atskleidė visiems žmonėms, tame tarpe ir apaštalams bei pranašams per Dvasios žodžius: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią” (Ef. 3:1-5). Malonės evangelijos neskelbė nei Jėzus (nes kitaip jo nebūtų nukryžiavę bei būtų buvęs sugriautas Dievo planas), nei jo dvylika apaštalų, kurie ją vėliau sužinojo iš Pauliaus per Dvasios žodžius. Šią evangeliją iš Dievo asmeniškai gavo apaštalas Paulius, kurią vėliau skaitydami tikintieji ir galėjo suprasti „Kristaus paslapties pažinimą“.

Gyvenimas Kristuje. 6. Pauliaus apaštalystė.

Laiške romiečiams malonės evangeliją Paulius vadina „mano evangelija“: „Na, o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios, bet dabar yra atskleista...” (Rom. 16:25-26). Paulius malonės evangeliją vadina „mano evangelija“ ne todėl, kad jis buvo garbėtroška ir norėjo būti dėmesio centre. Jei paskaitysime jo laiškus, ypač laiškus korintiečiams, pamatysime, jog jis buvo labai nuolankus žmogus, skriaudžiamas visų, tame tarpe ir pačių tikinčiųjų. Reikia nepamiršti to, jog visi jo laiškuose surašyti žodžiai yra Dievo įkvėpti žodžiai, kaip rašoma Laiške Timotiejui: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu“ (2Tim. 3:16). O tai reikštų, jog pats Dievas, duodamas Pauliui evangelijos žodžius, norėjo, kad jis Laiške romiečiams tą malonės evangeliją pavadintų Pauliaus evangelija. Tai, kad Dievo evangelija vadinama žmogaus vardu, Biblijoje nėra naujas dalykas. Dievo žodžiui tai nėra svetima ar keista. Štai Senajame Testamente Dievo įstatymas dar kitaip vadinamas Mozės įstatymu. Ar Mozė buvo garbėtroška? Ar jis buvo to įstatymo autorius? Žinoma, kad ne. Tai yra Dievo įstatymas, kurį Jis davė Mozei, kad jis jį užrašytų Knygoje ir ją galėtų skaityti visas Izraelis. Mozės įstatymu jis buvo pavadintas todėl, kad Mozė buvo Dievo išrinktas Izraelio tautos lyderis, atstovavęs Izraeliui Dievą ir Jo įstatymą. Dievas Mozę tokiu padarė, tai buvo Jo valia. Lygiai taip ir Pauliui patikėta malonės evangelija yra vadinama Pauliaus evangelija, nes jis mums atstovauja Dievą ir Jo evangeliją – taip Dievas norėjo. Dievas jį paskyrė būti mūsų apaštalu (žodis „apaštalas“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „pasiuntinys“). Laiške romiečiams Paulius į mus kreipiasi: „Nes aš kalbu jums, pagonys, kadangi aš esu pagonių apaštalas, aš aukštinu savo tarnybą” (Rom. 11:13). Akivaizdu, jog Paulius neaukštino savęs, jis aukštino jam patikėtą pagonių apaštalo tarnystę ir jam patikėtą skelbti malonės evangeliją. Todėl, kaip yra Mozės įstatymas, taip pat yra ir Pauliaus evangelija, ir tai nei kiek nekeista. Mes turime vienintelį mums, pagonims (tiems, kurie ne žydai) atsiųstą apaštalą – Paulių, kuriuo mes turime sekti, kaip kad Pirmame laiške korintiečiams rašoma: „Todėl aš maldauju jus, būkite mano sekėjai“. [...] „Būkite mano sekėjai, kaip ir aš esu Kristaus“ (1Kor. 4:16, 11:1). Iš keleto kitų Rašto vietų matome, kad Dievas mūsų nepašaukė sekti dvylikos apaštalų tarnyste bei jų skelbimu, nes Jis mums jų nesiuntė. Jėzus Kristus savo dvylika apaštalų siuntė išskirtinai pas Izraelio tautą, kaip ir rašoma: „Tuos dvylika Jėzus išsiuntė ir jiems įsakė: ‘Neikite keliu pas pagonis ir neikite į jokį samariečių miestą; bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis’.” Pats Jėzus taip pat buvo atėjęs ne pas mus, pagonis: „Bet jis atsakė ir tarė: ‘Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis’.“ (Mt. 10:5-6, 15:24) Bet štai vėliau, po savo prisikėlimo, Kristus išgelbėjo Paulių kelyje į Damaską, paskirdamas jį būti pagonių apaštalu ir jam vieninteliam atskleidė Dievo malonės evangeliją, kuri iki to momento buvo laikoma paslaptyje. Nuo tada Paulius daug metų vaikščiojo ir skelbė tą evangeliją drauge su kitais įtikėjusiais jo skelbimu. Po keturiolikos metų, kaip rašoma Laiške galatams, Jėzus Kristus jam apsireiškė ir liepė eiti pas Petrą į Jeruzalę, kad jam išdėstytų malonės evangeliją, kurios pastarasis dar nežinojo. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas bei kiti apaštalai pamatė, kad Pauliui buvo patikėta kita evangelija, nei ta, kurią skelbė dvylika apaštalų. Laiške galatams rašoma: „Nes tie, kurie atrodė yra kažin kas, pasitarime man nieko nepridėjo, bet priešingai, kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija...“ [...] „Ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę...” (Gal. 2:6-7, 9) Jie pastebėjo, kad Pauliui buvo duota skelbti kitą evangeliją – kitą gerąją naujieną iš Dievo. Petras, Jokūbas ir Jonas skelbė apipjaustymo evangeliją – evangeliją, kuri priklauso taip vadinamam apipjaustymui – Izraelio tautai. Paulius savo ruožtu skelbė neapipjaustymo evangeliją, kuri priklauso neapipjaustytiems – pagonims. Akivaizdu, jog tuo metu buvo skelbiamos dvi skirtingos evangelijos, ir apaštalai tai pripažino bei suprato. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas, tai pripažinę ir bendrai sutarę, padavė Pauliui ir jo bendrininkui Barnabui dešines rankas, kad anie eitų pas pagonis ir skelbtų neapipjaustymo evangeliją, o Petras, Jonas ir Jokūbas eitų pas Izraelio tautą ir jiems toliau skelbtų apipjaustymui skirtą evangeliją. Dievas mums šiandien skelbia malonės evangeliją – neapipjaustymo evangeliją, kurią Paulius vadina „mano evangelija“. Jeigu jūs Petro, Jono ir Jokūbo, kurie skelbė apijaustymo evangeliją ir parašė izraelitams laiškus, šiandien paklaustumėte: „Kur mums eiti, kieno klausyti?“, jie jums atsakytų: „Eikite pas Paulių ir jo klausykite, nes mes pripažinome, kad jam Dievas davė skelbti pagonims skirtą evangeliją“. Deja, šiandien yra nemažai bažnyčių, kurios nepripažįsta Pauliaus evangelijos išskirtinumo, visas evangelijas suplakdami į vieną bei sukurdami vieną bendrą evangeliją, atmesdami tai, kad Kristus apreiškė Pauliui naują, anksčiau neskelbtą evangeliją. Gaila, kad Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų pripažįsta, jog Paulius siųstas skelbti kitą evangeliją, o tuo tarpu daugelis krikščionių – ne. Dievas įvedė žemėje malonės valdžią ir mums ją pristatė per vienintelį savo pasiuntinį – apaštalą Paulių (to Mato, Morkaus, Luko ir Jono knygose neskelbė nei Jėzus Kristus, nei Jo dvylika apaštalų). Apaštalas Paulius užrašė visą jam patikėtą malonės evangeliją trylikoje savo laiškų, kurie prasideda Laišku Romiečiams, o baigiasi laišku Filemonui. Tokiu būdu, skaitydami Pauliaus laiškus, mes juose skaitome mums skirtus „Dievo malonės žodžius“ (Apd. 20:32). Dievas, pakeitęs valdžią, bendrauja su žmonija pagal naują tvarką. Ar mes galėtumėme Lietuvoje gyventi pagal buvusią sovietinę valdžią dabar, kai jos jau nebėra? Išsitrauktumėme senus lozungus, vėliavas, senas sovietines dainas ir visas tos buvusios valdžios idėjas bei bandytumėme tai pritaikyti dabartinėje santvarkoje. Ar mes laimėtumėme tuo ką nors? Manau, mes atsidurtumėme tokioje pat situacijoje, kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais: kovotume, plėšytumės, mosikuotume kumščiais ore, kol bejėgiškai kristume ant žemės. Jeigu mes šiandien gyventume pagal įstatymą, mes tik būtume patys su savimi, be Dievo, nes Dievas eina ir veda malonės kryptimi. Yra bažnyčių, kurios šiandien gyvena pagal įstatymą, skelbia Dievo žodį, bet jose Dievo veikimo nėra, nes jos eina ne ta kryptimi, kuria veda Dievo Dvasia. Apaštalo Pauliaus laikais taip pat buvo tikinčiųjų, kurie gyveno pagal įstatymą. Viena tokių buvo galatų bažnyčia. Jie galvojo, kad gyvendami pagal Biblijoje skelbiamą įstatymą taps tobulesni. Tačiau Paulius jiems rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo, kad jūs neklausytumėte tiesos, prieš kurių akis Jėzus Kristus buvo akivaizdžiai išaiškintas, nukryžiuotas tarp jūsų? Vien tai norėčiau iš jūsų sužinoti: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar tikėjimo klausymu? Ar jūs tokie kvaili? Pradėję Dvasioje ar jūs dabar tapote tobuli kūnu?” (Gal. 3:1-3). Galatams Paulius paskelbė Kristaus kryžiaus auką už jų nuodėmes, ir jie pasitikėjo Kristaus auka, o Dievas, matydamas jų tikėjimą Kristumi, juos išgelbėjo ir davė Savo Dvasią. Tada pas galatus atėjo žydai ir jiems sakė, kad jie turi gyventi pagal įstatymą (Gal. 6:12-13, 5:1-4). Jie apkerėjo galatus, ir tie nukrypo nuo Pauliaus skelbiamos neapipjaustymui skirtos malonės evangelijos bei nusekė paskui apipjaustymui skirtą įstatymą. Todėl Paulius jiems ir rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo...?“ [...] „Kristus tapo negaliojančiu jums, kurie esate išteisinti įstatymu; jūs esate atkritę nuo malonės” (Gal. 3:1, 5:4) Visi, kurie nori gyventi pagal įstatymą, atkrenta nuo Dievo malonės – ji pasidaro nebeveiksminga. Kad taip neatsitiktų su mumis, mes turime apsispręsti, kuo norime sekti – Dvasia, kuri veda pagal Pauliaus surašytą malonės evangeliją, ar įstatymu.

Gyvenimas Kristuje. 7. Dvasios veikla.

Žinant, kad Dvasia mus veda pagal malonės evengeliją, mums labai svarbu ją pažinti ir suprasti, ką ji skelbia, kas joje rašoma. Dažnai tenka išgirsti skirtingų interpretacijų apie vieną ar kitą Biblijos eilutę, tačiau dažnai jos visiškai neatspindi konteksto. Teologijos mokyklose mokoma alegorinio Biblijos studijavimo. Tokiu būdu Biblijos eilutėse surašyti dalykai suprantami ne tiesiogiai, ne pažodžiui, bet turi kitą, „gilesnę“ reikšmę. Taip studijuojant ir aiškinant Bibliją, atsiranda skirtingos interpretacijos, kadangi kiekvienas žmogus tą „gilesnę“ reikšmę supranta skirtingai. Be to, šitoks metodas prieštarauja tam, jog Dievo tiesa yra viena, bei tam, kad Rašto tekste kiekvienas žodis, per kurį Dievas mus moko, yra svarbus. Pirmo laiške korintiečiams antrame skyriuje apaštalas Paulius pateikia Biblijos interpretavimo metodą, kuris yra nepriklausomas nuo žmogaus. Šiame laiško skyriuje rašoma, kad Dievas atskleidė anksčiau paslėptą išmintį: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Bet Dievas mums juos apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia tiria visus dalykus, taip, gilius Dievo dalykus” (1Kor. 2:9-10). Kaip jau buvo minėta, Dievas apaštalui Pauliui apreiškė malonės evangeliją, kurią Jis laikė griežčiausioje paslaptyje – to nematė nei akis, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neatėjo. Gavęs šią žinią Paulius ją užrašė Dvasios žodžiais bažnyčioms ir taip mes šiandien turime trylika apaštalo Pauliaus laiškų. Jis rašo, kad „tuos dalykus mes ir kalbame; ne žodžiais, kuriuos žmogaus išmintis moko, bet kuriuos moko Šventoji Dvasia: gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais” (1Kor. 2:13). Paulius rašo, kad Dievo apreikštų dalykų jie neskelbia žmogaus išminties žodžiais, tai yra, neinterpretuoja taip, kaip žmogaus metodai moko; tie dalykai yra skelbiami taip, kaip moko Šventoji Dvasia. O kaip Šventoji Dvasia moko skelbti Dievo žodžius? Eilutės pabaigoje rašoma: „Gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais“. Dvasia mus moko Dievo žodžius sugretinti vienus su kitais ir tokiu būdu išsiaiškinti, ką sako viena ar kita Rašto vieta. Biblijoje pilna eilučių, kurios mums būna neaiškios, tačiau skaitydami Raštą mes vienur užtinkame vienas eilutes, kitur – kitas, kurios išaiškina ir papildo tas, kurios nesuprantamos. Daug vaikų ir suaugusių yra pamėgę „puzzle“ dėlionę, kurioje iš šimtų ar net tūkstančių dalelių, visas jas sudėjus kartu, gaunasi vientisas paveikslas. Atsidarius dėžę, ją randame pilną skirtingų detalių, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendra. Bet, nors visos tos detalės skirtingos, kiekviena jų turi savo vietą, kiekviena jų dera tik su jai tinkama detale, kuriuos sudėjus gaunami fragmentai, o iš jų susideda galutinis vaizdas. Biblija sudaryta panašiu principu – joje daugybė žodžių, sakinių, skirsnių, kurie dera su kitose Rašto vietose esančiais žodžiais, sakiniais, skirsniais. Tereikia juos sudėlioti į vietas, kad gautųsi aiškus paveikslas. Ir tam nereikia papildomų detalių – tų, kurių nėra tame rinkinyje. Tam nereikia papildomų žmogaus išgalvotų dalių, nes Biblija pati save interpretuoja. O mes tuo tarpu turime patį geriausią mokytoją, kuris niekada nepavargsta, niekada neklysta, niekada nemeluoja ir niekada mūsų nepalieka – tai Šventoji Dvasia. Ji rūpinasi, kad mes tinkamai suprastume Dievo žodį, kad mums nereikėtų klaidžioti, ieškant žmonių iškarpytų ir papildomai pridėtų „puzzle“ gabalėlių.