Kas svarbiau - Velykos ar Kalėdos? arba Šiek tiek minčių apie gimimą, mirtį ir prisikėlimą.

Prieš keletą dienų kalbėdama su mama telefonu, išgirdau iš jos lūpų tai, kad Velykos ne tokia didelė šventė, kaip Kalėdos. Panašią mintį delfi.lt portalo publikuotame straipsnyje pasakė ir mūsų šalies pirmoji ledi – visuomet man žavesį kelianti Alma Adamkienė. Tada aš pagalvojau – o kas iš tiesų yra visgi svarbiau mums šiandien – Kalėdų ar Velykų žinia? Kristaus gimimas ar mirtis ir prisikėlimas? Kas yra tikrasis stebuklas, ir kuria žinia šiandien krikščionis tikėdamas išsiskiria iš netikinčiųjų tarpo? Kai galvoju apie Kalėdas, mąstau, kad tai turėjo būti neeilinis įvykis tuomet gyvenusio izraelito gyvenime. Juk tuomet užgimė visos tautos taip lauktas ir per amžius pranašautas Mesijas - Tautos Gelbėtojas, tautos nuodėmių Atpirkėjas, Karalius, turėjęs įkurti žemėje tobulą karalystę. Tai buvo didžiausia Izraelio tautos viltis po viso to, ką per istoriją teko patirti Dievo išrinktajai tautai. Ir nors pats Kristaus gimimo faktas yra ne didesnis stebuklas, nei bet kurio ir šiandien ateinančio į pasaulį kūdikio gimtis, reikėtų nepamiršti, kad jo gimimą išskirtiniu daro faktas, kad Jėzus Kristus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios, kas jį ir išskiria iš visų mirtingųjų tarpo. Faktas, kuris žmogų ir Dievą apjungia į vieną asmenį bei tampa kertiniu akmeniu Izraelio tikėjimo bei netikėjimo slenkstyje. Tuo tarpu Kristaus mirtis ant kryžiaus bet kuriam, net ir giliai tikinčiam apaštalui, buvo didžiausia tragedija, kurios jie negalėjo suprasti (Mk. 9:32, Lk. 9:45, Lk. 18:32-34). Ir natūralu – juk pagal viską, ką buvo skelbę pranašai, Kristus turėjo įkurti tą taip ilgai lauktą karalystę žemėje. Todėl natūralu, jog Kristui prisikėlus jiems kyla tokie klausimai, kaip „Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd. 1:6). Tačiau Kristus, 40 dienų po prisikėlimo praleidęs su jais bei išaiškinęs „dalykus, priklausančius Dievo karalystei” (Apd. 1:3), vis tiek palieka juos taip ir neįkūręs tos karalystės... Ar tai ir yra ta Velykų žinia, kuri šioje vietoje tarsi pameta savo prasmę, palikdama tik viltį bei laukimą iki antrojo jo atėjimo? Kaip žinome, istorija šioje vietoje nesibaigia, ir įdomiai rutuliojasi toliau, prasidėdama per Sekmines atsiųsta Jeruzalėje susirinkusiems Šventąja Dvasia, toliau tęsdamasi pagonies Kornelijaus ir Petro susitikimu (Apd. 10 skyrius) bei žydų nesupratimu, kas vyksta, ir kodėl čia staiga pagonys yra įtraukiami į Dievo planus (Apd. 11:2-18), nors iki galo tuo metu jie taip ir nesuprato, kaip dabar turėtų jie kartu su tais pagonimis elgtis - versti juos laikytis visų jų papročių, ar neversti, laikytis juos „savais“ ar vis tik ne... Nenuostabu – juk retas kuris jų tuomet žinojo, ką Kristus per Dvasią apreiškė Sauliui pakeliui į Damaską (Apd. 9 sk.), vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi - apie tai, kad nuo šiol ir pagonys turi išgelbėjimą, apie kurį iki pat tos akimirkos nežinojo nei vienas Izraelio pranašas, apie kurį per amžius buvo nutylėtas (Rom. 16:25, Kol. 1:25-27; Ef. 3:1-10), kad nebūtų žinomas Šėtonui (1Kor. 2:6-8), iki tol taip triumfavusiam nukryžiuojant Tautos Mesiją... Nei nebuvo tokių, kurie būtų girdėję apie Kristaus aukos prasmę. Apie įgytą taiką su Dievu, apie Kristaus Kūno bažnyčios formavimą bei Izraelio tautos išskirtinumo praradimą... Pagalvojau, įdomu būtų „atkasti”, kas per metų laikas, kas per mėnuo buvo, kai Paulius tapo pirmuoju išgelbėtu krikščionimi (1Tim. 1:15) – tuo nusidėjėliu, kuriam net piktžodžiavimas Šventajai Dvasiai buvo atleistas... (Mt. 12:31, 1Tim. 1:12-13) Tuo, kurį žydai už jo skelbiamą evangeliją akminimis užmėtyt ne kartą norėjo, kol galiausiai susitikus su Petru tapo aišku, kas prie ko (Gal. 2:1-9) ir kad Pauliui apreikšta informacija yra tarsi tas raktas, atrakinantis visas iki tol nesuvoktas paslaptis, tas, kuris tarsi sudeda visus taškus ant „i“. Ne veltui būtent šiam apaštalui patikima galutinai išpildyti, t.y. užbaigti Šventąjį raštą – tą Knygą, kurią turime šiandien (Kol. 1:25-26, 2Tim. 3:16). Ir jei šiandien gyvename Kristaus kūno bažnyčios formavimo laikotarpiu, kur nėra skirtumo Dievo akyse tarp žydo ir pagonies, kur nebėra nei taip vadinamo Apipjaustymo, nei Neapipjaustymo, kokia data galėtų būti pažymėtas Kristaus kūno gimimas? Ar Antioche, kur tikintieji pirmą kartą buvo pradėti vadinti krikščionimis (Apd. 11:26), kas nors galėjo užfiksuoti kokią įsimintiną datą? Kokia bus Kristaus kūno mirties data, kai vėl „atgims“ Dievo plano tęsinys su 70-tąja Danieliaus pranašauta savaite priešaky, kitaip dar vadinama Suspaudimo laikais bei galiausiai įkuriama Dievo karalyste žemėje?.. Taip ir keičiasi mirties bei prisikėlimo tema Dievo plane. Kol galiausiai prisikelsime amžinybei, kuri nebeturės nei mirties, nei prisikėlimo, nei jas ženklinančių datų... Bet, grįžtant prie pirmojo iškeltojo klausimo – kas gi vis tik šiandien yra svarbiau, aišku viena - be Kristaus gimimo nebūtų ir jo mirties bei prisikėlimo. Tačiau kas būtų buvę, jei nebūtų Kristaus mirties bei prisikėlimo - štai klausimas, į kurį rastas atsakymas sustato į vietas mūsų, kaip krikščionių, kaip Kristaus Kūno bažnyčios narių, prioritetus...