Pasaulis...

Paskutinių dienų mano mintys neatsitraukia nuo to, kas šiandien dedasi pasaulyje. Galvoje nuolat sukasi Pauliaus Timotiejui rašytos eilutės, kurios kas dieną tarsi įgauna pagreitį šiandienos kasdienybėje: „Žinok ir tai, kad paskutinėmis dienomis ateis pavojingi laikai. Nes žmonės bus savimylos, godūs, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, neturintys prigimtinio prieraišumo, nesutaikomi, melagingi kaltintojai, nesusivaldantys, niršūs, nekenčiantys tų, kurie yra geri, išdavikai, karštagalviai, pasipūtę, mylintys malonumus labiau negu Dievą; turintys dieviškumo formą, bet išsigynę jo jėgos: nuo tokių šalinkis.” (2Tim. 3:1-5) Nežinau, kiek tai ryšku Lietuvoje, tačiau imant dalykus, vykstančius Europoje ir JAV, sąvoka „pavojingi laikai” darosi vis stipresnė ir vis labiau apčiuopiama. Dalykai, apie kuriuos šiose eilutėse rašo Paulius, tampa vis aršesni ir aršesni, ir tai, kas vos prieš dešimt metų buvo normalu, šiandien beveik stovi ant išnykimo slenksčio. Tai, kas gera, tampa nebe vertybe, ir pasaulis viską ima statyti ant manipuliacijos, melo, agresijos, visa tai paversdamas moralės kodeksu, gyvenimo norma... Prieš kurį laiką įvairiems savo draugams uždaviau klausimą: „Ką darytum, jei sužinotum, kad šiandien yra tavo paskutinė gyvenimo diena?” Kaip ir reikėjo tikėtis, praktiškai visi atsakymai vienaip ar kitaip bylojo tą patį: „Pasakyčiau artimiems žmonėms, kad juos myliu.” Galvojau, ką į tokį klausimą atsakyčiau aš pati?.. Matomai, pirmiausiai pulčiau į paniką, kad nespėjau duoti tiems žmonėms to, ką planavau ir tebeplanuoju duoti. Pirmajai šoko bangai atslūgus, matomai sėsčiau ir parašyčiau ilgą laišką, kuriame išsakyčiau tai, ko nesugebu išsakyti paprastomis kasdienėmis akimirkomis. Taip, į tai įeitų ir prisipažinimai meilėje: mamai, broliui, tėtei, mylimai tetai, draugams, pažįstamiems. Po viso to žmonių sąrašo greičiausiai sektų gilus atodūsis ilgo daugtaškio pavidalu ir dar vienas - paskutinis - pasisakymas evangelijos tema - kad suprastų tai, ko dar nesuprato, kad nesuprastų to, ko iki šiol nesuprato... Finale greičiausiai palinkėčiau ištverti visa tai, per ką jiems, pasiliekantiems, reikės pereiti šiame, šuoliais žemyn bekeliaujančiame pasaulyje, ir atsisveikinčiau su viltimi susitikti kitur. Ten, kur jie pasirinks arba nepasirinks ateiti... Tada į adresų laukelį įvesčiau visus savo turimus 267 adresatus ir paspausčiau „siųsti”. Taip būtų atliktas pagrindinis darbas, kurį norėčiau tą dieną padaryti... Įtariu, kad taip ateitų ir vakaras, ir aš, kaip paprastai, nueičiau miegoti... Tačiau kaip ten bebūtų, aš neturiu galimybės sužinoti, kada bus mano paskutinė gyvenimo diena ir kokioje situacijoje ji mane užklups. Galiu tik matyti, kuria kryptimi lekia gyvenimas, ir kasdien išsiųsti po dalelę to „paskutiniojo” laiško tiems, kurių gyvenimai man rūpi, tiems, su kuriais jaučiuosi vis dar galinti kažkuo pasidalinti, kažkuo pasidžiaugti ar kartu paliūdėti. Su viltimi, kad kažkas pasuks pãskui...