Kristaus kūnas...

Kai pradėjau Biblijos studijas ir išvažiavau iš Londono, palikdama ten esančią sekmininkų bažnyčią, daug kas stebėjosi pasikeitusiu mano požiūriu į daugelį dalykų Biblijoje, kartais gan atsargiai, o kartais atvirai kreivai žiūrėdami į mano išsakytas mintis. Tačiau kiek tai buvo įmanoma tam kartui, stengiausi kuo mažiau visa tai deklaruoti – juk kiekvieno valia tikėti tuo, kuo jis pats tiki, kiekvieno valia rinktis, kokiais argumentais tikėti. Tuo labiau, kad kiekvienam mūsų yra skirtingai nušviečiami tie dalykai, skirtingai susijungia tos loginės suvokimo grandys, iš ko kiekvienas pasidarome savas išvadas. Tačiau šiandien matau, kad visgi yra žmonių, kuriems tai įdomu ar bent smalsu, kodėl aš manau būtent taip, kodėl mano tikėjimas remiasi tais dalykais. Be abejo, didžiausias skirtumas tarp to, kuo tikiu aš, ir tarp to, kuo tiki sekmininkai, yra Kristaus kūno bažnyčios atsiradimo pradžia. Apie jį todėl šiandien ir nutariau parašyti. Kaip žinia, sekmininkų nuomone, Kristaus kūno bažnyčios pradžia siejasi su Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje aprašytu Šv. Dvasios išliejimu ant tikinčiųjų. Mano ir kitų po pasaulį pasklidusių krikščionių, nepriskiriančių savęs jokiai denominacijai, nuomone, Kristaus kūnas prasidėjo Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, kai Kristus apreiškė Sauliui, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi, paslaptį, apie kurią anksčiau nebuvo niekur Biblijoje kalbama, o t.y. apie Kristaus mirties ant kryžiaus prasmę. Bet pradėkime nuo Sekminių šventės Jeruzalėje, į kurią buvo susirinkę žydai, kaip ir Jėzus jiems buvo liepęs: „ir [Jėzus] būdamas su visais kartu susirinkusiais, jiems įsakė, kad jie neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado“ (Apd. 1:4). Po šio paliepimo, kaip matome antrame skyriuje, tikintieji ir susirinko Jeruzalėje, kur ant jų nusileido ugnies liežuviai, jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis, aplinkiniams suprantamomis kalbomis (kaip rašoma Apd. 2:9-11, susirinkusieji buvo iš skirtingų kraštų, kalbėję skirtingomis kalbomis). Dėl to susirinkusieji ir stebėjosi: „Štai argi ne visi šitie kalbantys yra galilėjiečiai? Ir kaip gi mes kiekvienas girdime savo pačių kalba, kuria mes gimėme?“ Nustebusiems Petras paaiškina: „tai yra tai, kas buvo pasakyta pranašo Joelio...” Kaip matome, tai yra dalis tos pranašystės, kuri kažkada buvo duota, kad išsipildytų. Kaip rašoma toliau, matydami visus šituos ženklus, suprasdami kątik išsipildžiusią pranašystę, daug ten susirinkusiųjų įtikėjo ir „tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų“ (Apd. 2:41). Klausimas, prie ko prisidėjo tie susirinkę, kurie įtikėjo. Prieš tai, Apd. 1:12-13, rašoma: „Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu. Ir kai jie buvo įėję, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas bei Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.“ Kalba eina apie Jėzaus mokinius, kurie buvo tikintieji, jau pakrikštyti Jono Krikštytojo krikštu (Apd. 1:5). Taigi prie visų šių tikinčiųjų, kurie susirinko Jeruzalėje, prisijungė tie mano anksčiau minėtieji trys tūkstančiai naujų tikinčiųjų. Palikim tam kartui šią grupę žmonių ir persikelkime į tas Rašto vietas, kur kalbama apie Kristaus kūną. Ef. 3:1-12 rašoma: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią; kad pagonys turi būti bendrapaveldėtojai ir to paties kūno, ir jo pažado dalininkai Kristuje per evangeliją, kurios tarnu aš tapau pagal Dievo malonės dovaną, man duotą veiksmingu jo jėgos veikimu. Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus; ir apšviesti visiems žmonėms, kokia yra draugystė paslapties, kuri nuo pasaulio pradžios buvo paslėpta Dieve, kuris sukūrė visus dalykus per Jėzų Kristų, su tikslu, kad dabar kunigaikštystėms ir valdžioms dangaus vietose per bažnyčią taptų žinoma visokeriopa Dievo išmintis, pagal amžinąjį tikslą, kurį jis sumanė Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriame per jo tikėjimą mes turime drąsą ir priėjimą su pasitikėjimu.” Taip pat pažiūrėkime į Rom. 16:25: „Na o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios...“ Iš šių ir panašių Pauliaus laiškuose esančių vietų, aišku, kad Pauliui buvo patikėta paslaptis, kuri anksčiau nebuvo skelbta, nebuvo jokių pranašysčių dalis. Grįžtant į Apaštalų darbų antrą skyrių, jame, kaip matėme, vyko tai, kas buvo skelbta. Tai niekuomet nebuvo paslaptis, tikintieji žinojo, kad taip įvyks. Taip pat pasižiūrėkime į dar vieną Rašto vietą: „bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.“ (1Kor. 2:8) Čia gi matome, su kokiu tikslu ta paslaptis, kurią skelbia Paulius, nebuvo atskleista anksčiau. Be abejo, jei Šėtonas būtų žinojęs šią Dievo plano dalį, jis nebūtų norėjęs, kad Kristus būtų nukryžiuotas, gal net nebūtų ėjęs ir teršęs Izraelio žemės, kaip kad matome jį darant ištisai keturiose evangelijose. Jei Šėtonas būtų žinojęs, kad per Kristaus auką ateis išgelbėjimas visiems žmonėms, ar tikrai jis būtų trukdęs Jėzaus nukryžiavimui?.. Kitas dalykas, iš ko matosi, kad visa tai buvo paslaptis, yra tai, kad Kristaus mokiniai, apaštalai nesuprato, kodėl Kristus bus nukryžiuotas. Juk kaip gali būti nukryžiuotas tas, kuris turėtų būti jų karaliumi bei įkurti taip seniai jiems Dievo pažadėtą karalystę?.. Kaip rašoma: „Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: ‘Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels.’ Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.“ (Mk. 9:31-32) Taip pat: „‘Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas.’ Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko jiems paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šitą pasakymą“ (Lk. 9:44-45). Klausimas, ar vėliau Kristaus mokiniams buvo visa tai atskleista? T.y. ta paslaptis, kad po Kristaus mirties ir prisikėlimo išgelbėjimas ateina per malonę? Aš asmeniškai niekur neradau, kad tai būtų parašyta. Nes Kristus, kaip žinia, po prisikėlimo mokiniams kalbėjo tai, kas parašyta raštuose, t.y., Kristus aiškino ir rodė, kas išsipildė, aiškino jiems tai, ką kalbėjo pranašai. Kaip ir rašoma: „Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų, jis jiems detaliai išaiškino iš visų raštų dalykus apie jį“ (Lk. 24:27). Kaip ir Apaštalų darbų knygoje rašoma: „...ir kalbėjo apie dalykus, priklausančius Dievo karalystei... [...] Todėl kai jie buvo susirinkę, jie paklausė jo, sakydami: ‘Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?’“ (Apd. 1:3, 6). Kaip matyti, viskas sukasi apie Karalystę, kurią Dievas buvo pažadėjęs Izraelio tautai. Apie tuos dalykus Kristus kalbėjo su apaštalais, aiškino jiems, pasilikęs tas 40 dienų žemėje. Tai, kad jiems nebuvo nieko sakoma apie tai, kas buvo vėliau apreikšta Pauliui, matyti ir iš šios Rašto vietos: „Tada, po keturiolikos metų, aš vėl nuėjau aukštyn į Jeruzalę su Barnabu ir taip pat pasiėmiau su savimi Titą. Ir aš nuėjau aukštyn per apreiškimą ir jiems išdėsčiau tą evangeliją, kurią aš skelbiu tarp pagonių, bet asmeniškai tiems, kurie buvo gerbiami, kad kartais kokiu būdu aš nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui. [...] kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija [...] ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ (Gal. 2:1-2, 7, 9) Įvairiuose Biblijos vertimuose galime rasti šią vietą išverstą skirtingai, todėl daug kas ignoruoja tai, jog Paulius ir Petras skelbė skirtingus dalykus, tarsi skirtingas žinias. Tačiau tokio pobūdžio netikslumus paprastai galima išsiaiškinti pasižiūrėjus į kitas Rašto vietas. Jei Petras ir Paulius skelbė tą patį, tuomet Petras turėjo aiškiai žinoti, ką skelbia Paulius. Tuo tarpu jo laiške rašoma: „Ir mūsų Viešpaties ilgą kantrybę laikykite išgelbėjimu; kaip ir mūsų mylimas brolis Paulius jums parašė pagal jam duotą išmintį; kaip ir visuose savo laiškuose, kalbėdamas juose apie šituos dalykus; kuriuose yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokytieji ir nestabilieji iškreipia, kaip ir kitus raštus savo pačių pražūčiai“ (2 Pt. 3:15-16). Tad jei Petrui yra sunkiai suvokiamų dalykų Pauliaus laiškuose, ar jis galėjo eiti ir skelbti tai, ko pats nesuvokia, kitiems?.. Be to, jei Petrui ir kitiems apaštalams, su kuriais Jėzus buvo pasilikęs 40 dienų, būtų atskleista ta Pauliui apreikšta paslaptis, ar Petrui būtų kilęs klausimas, kodėl Viešpats jį siunčia pas pagonį Kornelijų, kas aprašoma Apd. 10 skyriuje? Iš istorijos su Kornelijumi matosi, kad Petras gyvena pagal tuos nurodymus, kurie yra skirti išskirtinai izraelitams, t.y. jam nevalia net eiti pas pagonis, kurie yra nešvarūs. Kas tuo tarpu sakoma apie Kristaus kūną? „Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyriškos lyties, nei moteriškos lyties: nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal. 3:28). Jei visa tai Petras būtų žinojęs po Apd. 2 skyriuje aprašomo Šv. Dvasios išliejimo, ar jis būtų priešinęsis eiti pas pagonį? Be to, ar Paulius būtų buvęs apmėtytas akmenimis, jei jis būtų skelbęs tą patį, ką Petras, t.y. tuos dalykus, kurie buvo Viešpaties jiems atskleisti per tas 40 dienų ar per Sekmines?.. „Ir sekančią dieną Paulius su mumis įėjo pas Jokūbą; ir buvo ten visi vyresnieji (izraelitai) [...] ir jam tarė: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų yra, kurie tiki; ir jie visi yra uolūs dėl įstatymo; ir jiems yra pranešta apie tave, kad tu mokini visus žydus, esančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, kad jiems nereikia apipjaustyti savo vaikų nei vaikščioti pagal papročius. Tad kas gi tai? [...] Azijos žydai, pamatę jį šventykloje, sukurstė visą liaudį ir sučiupo jį, šaukdami: „Izraelio vyrai, padėkite: šitas yra vyras, kuris visur visus žmones moko prieš tautą ir įstatymą, ir šitą vietą; ir be to jis dar ir graikus atvedė į šventyklą ir suteršė šią šventą vietą (nes jie prieš tai buvo matę su juo mieste efezietį Trofimą, kurį Paulius, jie manė, buvo atsivedęs į šventyklą). Ir visas miestas sujudo, ir tauta subėgo kartu; ir jie paėmė Paulių ir išvedė jį iš šventyklos, ir bematant durys buvo užrakintos. Ir kai jie ruošėsi jį užmušti, žinia atėjo iki vyriausiojo pulko vado, kad visa Jeruzalė buvo sujudime“ (Apd. 21:18, 20-22, 27-31). Manau, užtektinai citatų, kad būtų aišku, jog net Apaštalų darbų knygos pabaigoje aprašomuose dalykuose žydai vis dar nežino, kad egzistuoja toks Kristaus kūnas, kuriame nėra nei žydo, nei pagonies; jie laikosi įstatymo, nieko nežinodami apie išgelbėjimą tikėjimu per malonę. Galiausiai, kalbant apie Kristaus kūną ir krikščionis, tik Apaštalų darbų 11 skyriuje randame įrašą: „Ir įvyko, jog visus metus jie susirinkdavo su bažnyčia ir mokino daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmiausiai buvo vadinami Antioche.“ Ne Jeruzalėje, kur žydams buvo išlieta pažadėta Šventoji Dvasia, bet Antioche, kur Paulius pradėjo kurti bažnyčias. Grįžtant į visų šių mano minčių pradžią, į tą antrąjį Apaštalų darbų knygos skyrių, kur tikintieji tiesiog jungėsi prie jau esančių tikinčiųjų, prasmės netektų dar viens Pauliaus minimas dalykas – tai, kad Kristaus kūnas, t.y. mes, esame visiškai naujas kūrinys: „Todėl, jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji“ (2Kor. 5:17). „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys“ (Gal 6:15). O ar 12 apaštalų ir kiti to meto tikintieji, Kristaus mokiniai bei tie, kurie prie jų prisijungė per Sekmines, buvo naujas kūrinys? Manau, vargiai... Kokia viso to prasmė? Ar svarbūs šitie dalykai paprastam žmogeliui po saule? Kaip pažiūrėsi... :) Mano asmeninė nuomonė, kuria nesinorėtų nieko įžeisti, yra tokia: Apaštalų darbų knygoje aprašomas tas istorijos tarpsnis, kai Mozės Įstatymą pakeitė Dievo malonė ir per ją ateinantis išgelbėjimas. Paulius, buvęs ir žydas, ir graikas, elgėsi taip, kad visiems įtiktų, kad skirtingose situacijose parodytų skirtingus dalykus, kaip kad jis pats rašo: „Nes nors aš esu laisvas nuo visų, tačiau aš tapau tarnu visiems, kad aš laimėčiau daugiau. Ir žydams aš tapau kaip žydas, kad aš laimėčiau žydus; tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kaip esantis įstatymo valdžioje, kad aš laimėčiau tuos, kurie yra įstatymo valdžioje; tiems, kurie yra be įstatymo, kaip be įstatymo (nebūdamas be įstatymo Dievui, bet Kristui – įstatymo valdžioje), kad laimėčiau tuos, kurie yra be įstatymo“ (1Kor. 9:19-21). Mes šiandien esame Kristaus kūnas. Jo nariai, kurie veikia pagal tam tikrus principus. Paulius tai vadina malonės paskirstymu, kuris vienareikšmiškai prieštarauja Įstatymui: „nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom. 6:14). Yra daugybė dalykų Apaštalų darbų knygoje, kurie prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek tam, kas rašoma Pauliaus laiškuose. Iš to dažniausiai kyla ir dauguma denominacinių skirtumų, nesutarimų tarp bažnyčių. Nes vieni praktikuoja vienus dalykus, kiti – kitus, kai tuo tarpu visa tai buvo pavadinkim „tranzitinis“ laikotarpis, kuriame buvo visko... Ir stebuklai, kad sukeltų žydams pavydą (Rom. 11:11, 14), ir įvairios dvasinės dovanos, kad jie matytų, jog Dievas išeina pas pagonis (Apd. 13:46, 18:6, 28:21), kad Izraelis, kaip Dievo tauta, praranda bet kokias privilegijas, per ką galiausiai išgelbėjimas ateina visiems žmonėms... Be abejo, yra dalykų, kurie visoje Biblijoje veikia kaip bendri dvasiniai principai, tačiau yra begalė dalykų, kurie įvairiais laikotarpiais keitė vieni kitus. Nepamirškime, kad tuo metu dar net visa pilna Biblija nebuvo parašyta, ir tikintieji daug ko nežinojo, neturėjo pilno Dievo plano paveikslo, Dievo Žodžio apreiškimas žmonijai buvo nebaigtas. Ne veltui Paulius ir rašo tuo metu: „Bet kai ateis tai, kas tobula, tada tai, kas yra iš dalies, bus panaikinta“ (1Kor. 13:10). Be to iš kitų Rašto vietų žinome, kad Pauliui buvo patikėta užbaigti Dievo Žodį: „...aš dabar džiaugiuosi savo kentėjimuose dėl jūsų ir savo kūne papildau tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra bažnyčia, kurios tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį; būtent paslaptį, kuri buvo paslėpta nuo amžių ir kartų, bet dabar yra atskleista jo šventiesiems, kuriems Dievas panorėjo atskleisti, kokie yra šitos paslapties šlovės turtai tarp pagonių...“ (Kol 1:24-27), ką Paulius ir padarė, kaip matome: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams“ (2Tim. 3:16). Todėl žinant visa tai, žinant, kad Pauliaus tarnystė yra visai kitokia, nei ta, kuri buvo patikėta 12 apaštalų, skelbiančių geras naujienas Izraeliui apie Dievo karalystę, žinant, kad Kristaus kūnas – tai ta Dievo plano dalis, kurioje nėra nei žydo, nei pagonies, kuri veikia ne pagal Įstatymo, bet pagal malonės principus, kurie mokina mus, kaip rašoma: „kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje“ (Tit. 2:11). Ir visa tai labai skiriasi nuo to, ko moko Įstatymas – jį sutinkame išsibarsčiusį po visą Apaštalų darbų knygą, jis sugrįžta ir prasidėjus suspaudimo laikams, kai Kristaus kūnas bus pagautas į orą bei nebebus jo šioje žemėje... Tad ar galime ant visos tos sumaišties, ant visų tų prieštaravimų statyti kokio nors mokslo pagrindus?.. Ar galime tada pasitikėti Dievo Žodžiu kaip tuomet, kai tie prieštaravimai išsisklaido, atsistoję visi į savo vietas?.. Juk rašoma, kad Dievo Žodis veiksmingai veikia mumyse, tuose, kurie tikime (1Tes 2:13). Tad, manau, viskas ir prasideda nuo to, kuo mes tikime... „Nes tai yra gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo; kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą“ (1Tim. 2:3). Tokia Dievo valia... Štai tiek trumpai (jei tai galima pavadinti trumpai:). Be abejo, galima būtų verti ir verti Rašto vietas tarsi žemuoges ant smilgos ir dėti kitas smulkmenas į vientisą piešinį, bet tai protingiau gal būtų padaryti atskirose temose... Be to, apie kai ką jau rašiau anksčiau.