Gyvenimas Kristuje. 8. Dvasia teikia stiprybę

Laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams rašoma: „Kad Jis pagal savo šlovės turtus paskirtų jums būti sustiprintiems galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“, „sustiprinti visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu...” (Ef. 3:16; Kol. 1:11). Žinant, kad Dvasia veikia per Dievo žodį, nekyla abejonių, jog Dvasia sustiprina per žodį, kuris turi galią. Kaip kad ir Laiške hebrajams rašoma: „Nes Dievo žodis yra gyvas ir galingas, ir aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją” (Hbr. 4:12). Dvasia, gyvenanti mumyse, išlieja Dievo žodžio gyvybę ir galią per Raštą, tokiu būdu sustiprindama mūsų vidinį žmogų. Laiške tesalonikiečiams rašoma: „Dėl šios priežasties mes be paliovos ir dėkojame Dievui, kadangi, kai jūs priėmėte Dievo žodį, kurį jūs išgirdote iš mūsų, jūs priėmėte jį ne kaip žmonių žodį, bet kaip jis iš tiesų yra, Dievo žodį, kuris veiksmingai veikia jumyse, kurie tikite“ (1Tes. 2:13). Tesalonikiečių bažnyčia labai nuoširdžiai priėmė Pauliaus skelbiamą evangeliją, jie tikėjo Dievo žodžiu, todėl tas žodis pradėjo juose veikti. Tam, kad Dievo žodžio gyvybė ir galia būtų veiksminga, būtina labai svarbi veikimo dalis – mūsų tikėjimas Dievo žodžiu. Skaitydami Dievo žodį mes pradedame pažinti daug dalykų, sužinome daug tiesų, viskas pasidaro aiškiau, bet vien to neužtenka, kad Dvasia mums suteiktų galią – mums reikia ir tikėti Dievo žodžiais. Ar Dievas būtų galėjęs mus išgelbėti iš ugnies ežero, jeigu mes nebūtume patikėję Dievo žodžiais, kurie skelbia, ką mūsų Gelbėtojas padarė už mus ant kryžiaus? Ne, jis nebūtų mūsų išgelbėjęs. Laiške korintiečiams rašoma: „Nes žydai reikalauja ženklo, o graikai ieško išminties, bet mes skelbiame Kristų nukryžiuotą“. [...] „Dievui patiko skelbimo kvailumu išgelbėti tuos, kurie tiki“ (1Kor. 1:22, 21). Apaštalas Paulius ir jo tarnystės draugai skelbė pasauliui nukryžiuotą Kristų, Jo auką už mūsų nuodėmes. Bet ar visi išgirdę buvo išgelbėti? Vieni reikalavo ženklo, kiti ieškojo išminties, nes kryžiaus skelbimas jiems buvo kvailystė. Tačiau Dievui patiko išgelbėti tik tuos, kurie tiki kryžiaus skelbimu. Tam, kad Dievo žodžio galia galėtų išgelbėti nusidėjėlį, reikia, kad jis tikėtų tuo išgelbėjimo žodžiu. Tikėjimu mes įsileidžiame Dievo žodžio galią, tikėjimu mes pripažįstame, kad Dievo žodis kalba tiesą ir gali tai padaryti: „Nes aš nesigėdiju Kristaus evangelijos, kadangi ji yra Dievo jėga išgelbėjimui – kiekvienam, kuris tiki“ (Rom. 1:16). Lygiai taip pat yra ir mūsų krikščioniškame gyvenime – jei mes norime, kad Dievo žodis būtų mums galingas, veiksmingas, mes turime jį priimti tikėjimu. Kaip rašoma: „Teisusis gyvens tikėjimu“ (Hab. 2:4). Daugelis žmonių, išgirdę žodžius „Dievo galia“, įsivaizduoja žaibus, žemės drebėjimus, iš dangaus krentančią ugnį, Raudonosios jūros perskyrimą, įvairius stebuklus, ligų išgydymus, priešų naikinimus ir t.t. Mums atrodo, kad Dievo galia pasireiškia matomuose dalykuose. Tačiau mūsų nuostabai, Paulius rašo kiek apie kitokią Dievo galią. Laiškuose kolosiečiams ir efeziečiams rašoma, kad Dievas mus sustiprina „visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visokiam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu“, [...] „kad Jis pagal savo šlovės turtus paskirtų jums būti sustiprintiems galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“ (Kol. 1:11; Ef. 3:16). Dievo Dvasia sutiprina mūsų vidinį žmogų kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu, Ji nestiprina mūsų išorinio žmogaus sveikata ar įvairiais išgydymais. Dievo galia reiškiasi ten, kur nepamatysi akimis – tikinčiojo viduje. Laiške korintiečiams rašoma: „Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos“ (2Kor. 4:16). Mūsų kūnas kas dieną sensta, genda, serga, miršta, jis nėra svarbus – Dievas jo negydo, neatnaujina. Dažnai tikintieji, susirinkę bažnyčioje maldai, meldžiasi dėl fizinių dalykų. Tikintieji prašo, kad Dievas išgydytų juos iš įvairių ligų, o kai Jis to nepadaro, tuomet jie galvoja, kad Dievas nenori to padaryti, ir tada nusivilia Juo. Krikščionys įsivaizduoja, kad gyvenimas sukasi apie juos, apie jų norus, jų siekimus, jų planus. Tačiau tai buvo tada, kai mes buvome neišgelbėti, kai gyvenome patys sau. Tačiau dabar mes tarnaujame Dievui ir mums reikia gyventi pagal Jo valią. Dievas niekada nieko nedaro atsižvelgdamas į mūsų norus, nuoširdžius prašymus ar ašaras, Jis viską daro atsižvelgdamas į Savo žodį, į Savo planą. Laiško romiečiams aštuntame skyriuje rašoma, kad mes gyvename gedimo vergovėje, mūsų išorinis kūnas genda ir nyksta, kol numiršta, ir mes visi tai puikiai žinome. Dievas negydo mūsų išorinio žmogaus ne todėl, kad Jis mūsų nemyli, ar mes kuo nors nusikaltome prieš Jį, bet todėl, kad Jis turi kitą tikslą, nei mes galvojame. Dievui rūpi mūsų vidinis žmogus, kurį Jis atnaujina kas dieną Savo žodžiu. Kai mes mirsime, mes paliksime savo išorinį kūną dulkėse, pasiimdami tik savo vidinį žmogų, kuris gyvens amžinybę pas Dievą. Kas tad yra svarbesnis – ar tas, kuris labai greitai numirs, ar tas, kuris gyvens amžinybę? Dievas Savo žodžio galią investuoja į mūsų vidinį žmogų. Štai – mes gyvename krikščionišką gyvenimą, bendraujame su savo šeima, su giminaičiais, su bendradarbiais, dirbame savo darbą. Bet laikui bėgant atsiranda sunkumų, atsitinka nelaimių, nesutarimų su kitais, mes prarandame kantrybę stovėdami parduotuvėje, važiuodami keliu, kai kas nors mums užsuka prieš nosį, mes nebesutariame su savo namiškiais ir t.t. Mes įtempiame visas savo jėgas, pakinkome visą savo galią, bet mūsų nuodėmingoji prigimtis tų problemų neišsprendžia. Atvirkščiai – kartais viskas tik dar labiau pablogėja. Reikia atsakymo į visas šias problemas? Reikia stiprybės susidoroti su visais sunkumais? Mes turime „būti sustiprinti galybe per Jo Dvasią vidiniame žmoguje“, „visa galybe pagal Jo šlovingą jėgą visokiam kantrumui ir ilgai kantrybei su džiaugsmu“ (Ef. 3:16, Kol. 1:11). Sunkumai gyvenime yra neišvengiami, nes mes gyvename „dabartiniame piktame pasaulyje“, (Gal. 1:4) mes gyvename gendančiuose, nykstančiuose kūnuose ir mes tebeturime tą nuodėmingąją prigimtį, kuri mums kas dieną kiša koją. Todėl mums reikalinga Dvasios žodžio galia, kuri sustiprintų mūsų vidinį žmogų, kad mes sėkmingai susidorotume su visokiais gyvenimo sunkumais. Sportininkai treniruoja savo kūną, kad susidorotų su įtampa, kad raumenys stiprėtų ir būtų ištvermingesni. Nei vienas rutulio stumikas nemažina rutulio svorio, kad galėtų įvykdyti užduotį. Jis treniruoja savo raumenis, kad galėtų tinkamo svorio rutulį kuo toliau nustumti. Dievas lygiai taip pat – Jis negydo mūsų kūno, nepašalina mūsų gyvenimo sunkumų, nekeičia mūsų aplinkybių, nemažina mūsų „rutulio“ svorio. Tačiau Jis mums suteikia jėgų nustumti tą „rutulį“, įgalina susidoroti su visais sunkumais, kad mes juos pakęstume, džiaugdamiesi viduje, mąstydami, kaip Dievo žodis sako: „Nes aš manau, kad šio dabartinio laiko kentėjimai nėra verti, kad būtų sugretinti su šlove, kuri bus apreikšta mumyse” (Rom. 8:18). Dievo žodis suteikia mums Dievo mąstymą, kuris leidžia mums kitaip įvertinti mūsų kasdienybės sunkumus. Dievas nepašalina jų. Jis panaudoja juos mūsų vidinio žmogaus stiprinimui ir mūsų ateities šlovei: „Dėl šios priežasties mes nenusilpstame; bet nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, tačiau vidinis žmogus yra atnaujinamas diena iš dienos. Nes mūsų lengvas sielvartas, kuris yra tik akimirkai, gamina mums nepalyginamai labiau viršijantį amžiną šlovės svorį” (2Kor. 4:16-17). Žinant, kad Dvasia mus stiprina per Dievo žodį ir mus įgalina susidoroti su gyvenimo sunkumais, mums būtina „pakrauti“ savo mąstymą tarsi baterijas. Jeigu įdėsime išsikrovusias baterijas į prožektorių, jis nešvies. Taip pat ir Dvasia negalės mūsų sustiprinti, jeigu mūsų baterijos nebus pakrautos Dievo žodžiu. Laiške romiečiams rašoma: „Ir neprisitaikykite prie šito pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo protą, kad jūs galėtumėte išmėginti, kas yra ta gera, priimtina, ir tobula Dievo valia“ (Rom. 12:2). Taip pat Laiške efeziečiams rašoma: „Kad [...] būtumėte atsinaujinę savo proto dvasioje; ir kad jūs apsivilktumėte nauju žmogumi, kuris pagal Dievą yra sukurtas teisume ir tikrame šventume“ (Ef. 4:23-24). Mums reikalinga pastovi Dievo žodžio „dieta“, kad Dvasia, gyvenanti mumyse, galėtų tuos Dievo žodžius panaudoti mūsų stiprinimui. Rašte ant popieriaus surašyti žodžiai mums nebus naudingi, jeigu mes jų neperkelsime į savo mąstymą. Įsivaizduokite: jūs kiekvieną dieną važiuojate automobiliu į darbą, užsikuriate mašiną, įsijungiate pavarą ir lekiate. Ryte šviečia saulė, pro šoninį stiklą bėga vaizdai, jūs lenkiate šviesoforus vieną po kito. Štai jūs užkilote į kalną ir smagiai leidžiatės nuokalne žemyn. Įsijungiate laisvą pavarą ir riedate tolyn, kol privažiuojate raudoną šviesoforo signalą ir sustojate. Netrukus vėl užsidega žalia ir jūs spaudžiate akseleratorių, kad mašina pajudėtų iš vietos, tačiau ji nejuda. Jūs vėl paspaudžiate, variklis ima garsiai ūžti, bet mašina nei iš vietos. Staiga jūs prisimenate, kad besileisdamas nuo pakalnės buvote įjungęs laisvą pavarą, o įsijungti į darbinę – užmiršote. Žinoma, kaip gi mašina gali važiuoti laisva pavara!? Taigi vėl įsijungiate pavarą ir toliau važiuojate į darbą. Toks pavyzdys labai gerai atspindi mūsų krikščionišką gyvenimą: automobilis – tai mūsų vidinis žmogus, kelias – tai mūsų kasdienis krikščioniškas gyvenimas, laisva pavara – tai mūsų kūno sugebėjimai, na o darbinė pavara – tai Dievo žodis. Kai mes judame savo kasdienybės keliu „įsijungę pavarą“ – Dievo žodį, tuomet kelias smagus, mūsų „automobilis“ rieda į priekį. Tačiau tereikia „išjungti“ Dievo žodį, ir mes pasiliekame su „laisva pavara“ – su mūsų kūno sugebėjimais. Mes „spaudžiame akseleratorių“, bet mūsų vidinis žmogus nejuda iš vietos. Ką mes bedarytume savo kūno sugebėjimais, mes nejudame į priekį, mūsų pačių pastangos negali atlikti mums skirtos tarnystės. Todėl mums reikalinga ta „darbinė pavara“ – Dievo žodis, kad mes eitume į priekį, kad mes darytume tai, kur mus veda Dvasia Biblijos žodžiais. Šventoji Dvasia, gyvenanti mumyse, prisiima atsakomybę mus globoti: Ji suteikia mums pažinimą, moko mus Dievo žodžio, tokiu būdu mus vesdama bei suteikdama mums galią.