1910 metų Biblija

Gretinant Biblijos tekstus kartais labai smagu atsiversti senąją lietuviškąją Bibliją. Turim čia tokią - 1910-ųjų metų, išleistą Berlyne, atspausdintą, kaip rašoma, „Britiškosios bei svetimųjų žemių biblijų draugystės”. Tiesa, data parašyta ties Naujuoju Testamentu, o kaip yra su Senuoju - nežinia, mat keleto priekinių lapų jau nebėra... Bet kokiu atveju, vienas įdomiausių dalykų lyginant tekstus su šiuo leidimu, yra lietuvių kalba, kokia ji buvo tuo metu. Dabar jau keistai skambančios žodžių formos, kaip pvz. „Gromata šv. Povilo Tesalonisensump” arba „Prarakas Dangielas”, tada juk buvo norma. Beje, turbūt ne vienas esame girdėjęs, kad, tarkim, tokia anglų kalba per laiką subanalėjo, supaprastėjo, ir patys džiaugiamės, kad mūsų kalba išliko tokia, kokia ir buvo... Deja, paskaičius tokius tekstus, paaiškėja, kad ir ta pati lietuvių kalba prarado daug savo grožio ir net, sakyčiau tikslumo. Štai ištrauka, pvz., iš „Gromatos šv. Povilo Epėzionump” (suprask, iš laiško Efeziečiams): O ir jus, kaip buvote numirę peržengimuose ir griekuose, kuriuose jus pirma vaikščiojote pagal budą šio svieto ir pagal kunigaikštį, kurs ore ponavoja, butent pagal tą dvasę, kuri šime čėse savo darbą tur vaikuose netikėjimo, (tarp kurių ir mes visi pirm to vaikščiojome geiduliuose savo kuno, darydami valę kuno bei proto; o ir buvome vaikai keršto iš prigimties, lygiai kaip ir kiti); bet Dievas, kuris bagotas yra mielaširdingystėje dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjęs, kaip mes numirę buvome griekuose, jis mus gyvais padarė draug su Kristumi, (nės jus iš malonės išganytais pastojote), ir mus draug su juomi prikėlė, ir draug su juomi į dangiškąjį gyvenimą iškėlė Kristuje Jėzuje; jeib išrodytų busiančiuose čėsuose apstingąją bagotystę savo malonės, per savo gėrybę ant mūsų Kristuje Jėzuje. Nės iš malonės išganyti pastojote per tikėjimą, o tai ne iš savęs, Dievo dovana tai yra, ne iš darbų, jeib ne kas girtųsi. (2 sk. 1-9 eil.) Arba štai iš Giesmių giesmės, kuri vadinasi „Aukštoji giesmė Salomono”: Aš esmi kvietka Saroone ir rožė dauboje. Kaip rožė tarp erškėčių, taip yra mano prietelka tarp dukterų. Kaip obelis tarp girės medžių, taip yra mano prietelius tarp sunų. Aš sėdžiu po pavėsiu to, kurio aš noru, ir jo vaisius yra mano gerklei saldus. Jis veda mane į vyno kelnorę, ir meilė yra jo karuna ant manęs. Jis atgaivina manę žolėmis ir pamyl manę obuoliais; nės aš sergu iš meilės. (2 giesmė, 1-5 eil.). Nors man smagiausiai skaitosi Pradžios knyga, t.y. „Pirma knyga Maižėšiaus”: Ir Dievas peržegnojęs Noaką ir jo sunus tarė: vaisykitės ir prasiplatinkitės ir priviskite ant žemės. Tesibijo ir tesibaido jųsų visos žvėrys ant žemės, visi paukščiai po dangumi ir vislab, kas ant žemės kruta, ir visos žuvys mariose testov paduotos į jųsų rankas. Vislab, kas kruta ir gyvuoja, t'esie jųsų valgis; kaip žalią žolę, taip ir tus visus aš jums daviau. (9 sk. 1-3 eil.) Smagu, tiesa? :)