Nėra nei vieno teisaus?..

„Nėra teisaus, ne nėra nei vieno...”

Tokius žodžius randame bent keliose Biblijose vietose (Rom. 3:10, Ekl. 7:20, Ps. 14:1-3). Ir turbūt iš pradžių tai gali kelti šypseną, prisiminus kitą teiginį, kad teisusis gyvens tikėjimu, apie ką bandžiau parašyti vakar. Taigi tęsiant temą, kažkaip kilo klausimas, kaip gali būti apskritai tas teisusis, jei tokio nėra nei vieno?.. Tuo labiau, kad kitas teiginys dar labiau muša iš vėžių: „Mes visi esame kaip nešvarūs, mūsų teisumas kaip purvini skarmalai” (Izaijo 64:6 ). Ir iš tiesų, žiūrint tiek iš žmogaus pozicijos, tiek iš Dievo, nėra nei vieno teisaus - mes kiekvienas turime savąjį teisumą, paremtą skirtingu suvokimu, išreiškiamą skirtinga nuomone, ją ginant kaip mums atrodo teisinga. Bet tai tėra, pasirodo, tik purvini skarmalai, lyginant su Dievo teisumu. Kita vertus, jei visgi tiesusis gyvens tikėjimu, vadinasi kažkaip galima gauti tą teisumą, kurio nei vienas iš prigimties neturime, tiesa?.. Apie teisumą Biblijoje rašoma tikrai nemažai. Kiek pavyko suskaičiuoti, remiantis Džeimso Strongo (James Storng) sudarytu Biblijos nuorodų sąrašu, žodžiai teisusis ir teisumas minimi daugiau nei 500 kartų. Tad panašu, jog tai - tikrai aktuali tema. Ir nors negaliu teigti, kad mano supratimas šia tema yra pilnas, noriu tai pagvildenti... Visų pirma turbūt vertėtų prisiminti, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą bei iki pirmosios nuodėmės turėjo Dievo teisumą. Tačiau paskui jį prarado, ir štai dabar tebevyksta ta kova, kuri ateityje baigsis to teisumo atstatymu bei nuodėmės panaikinimu. Teisumo įgijimas, kiek gilinausi, vienprasmiškai įgyjamas tikėjimu. Tačiau natūraliai kyla klausimas: „tikėjimas kuo?” Kaip rašiau vakarykščiame poste, tikėjimas ateina per klausymą, klausymas - per Dievo žodį. Ir iš tiesų, skaitant visus Senojo Testamento pavyzdžius, matosi, kad teisiais buvo laikomi tie, kurie tikėjo Dievo žodžiu bei jo pažadais. Atsivertus Laiško hebrajams 11 skyrių, rasime galybę vienoje krūvoje surašytų pavyzdžių: pasaulių sutvėrimas, Abelio, Nojaus, Abraomo, Saros, Izaoko, Jokūbo, Juozapo, Mozės, Samsono, Dovydo, Samuelio ir kitų žmonių tikėjimo pavyzdžiai. Juk žmogaus akimis žiūrint, kai kurie jų buvo tikrai ne šventieji... Mergišius Dovydas, užmušęs Ūriją, kad galėtų turėti jo žmoną Betšebą, bailys Abraomas, privertęs Sarą net du kartus atsižadėti žmonos vardo - sunku būtų juos pavadinti teisiais, tiesa?.. Bet jie štai, mums duodami pavyzdžiais... Tik patvirtinančiais, kad iš tiesų nėra teisaus nei vieno... Vadinasi ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti, jei jie vis tik vadinami teisiais... Šioje vietoje į galvą lenda mintys apie įstatymą bei tai, kad „jei būtų duotas įstatymas, galintis suteikti gyvenimą, tai iš tikrųjų teisumas būtų buvęs per įstatymą.” (Gal. 3:21) Ir peršasi išvada, kad įstatymas bei nuodėmė - ne tie kriterijai, pagal kuriuos Dievo akyse mes renkame sau „minusus” ar „pliusus”... Kad dar aiškiau būtų, bandau kas kartą įsigilinti į šią citatą: „Na o mes žinome, kokius tik dalykus besako įstatymas, jis sako tiems, kurie yra įstatymo valdžioje: kad būtų sustabdyta kiekviena burna, ir visas pasaulis taptų kaltas prieš Dievą. Todėl įstatymo darbais jo akyse nebus išteisintas joks kūnas, nes per įstatymą yra nuodėmės pažinimas. Bet dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, paliudytas įstatymo ir pranašų; tai - Dievo teisumas, kuris yra per Jėzaus Kristaus tikėjimą visiems ir ant visų, kurie tiki, nes nėra jokio skirtumo, nes visi nusidėjo ir stokoja Dievo šlovės; būdami išteisinti dovanai jo malone per atpirkimą, kuris yra Kristuje Jėzuje, kurį Dievas išstatė būti permaldavimu per tikėjimą jo krauju, pareikšti savo teisumą, atleidžiant už nuodėmes, kurios praėjo, per Dievo pakantumą... Nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje. (Rom. 3:19-25, 6:14) Ir štai būtent čia bent jau aš randu raktą - esmė ne nuodėmėje, ne įstatyme, bet atleidime - tame išteisinime, kurį visais laikais įgydavo (arba ne) žmonės. Taip per atgailą jį įgyjo tas pats Dovydas, taip per tikėjimą jį gavo Abraomas, taip per Kristaus auką jį šiandien gauname mes. Ne kartą teko susidurti tiek su giminaičių, tiek su pažįstamų ar draugų abejonėmis dėl išteisinimo vien tikėjimu, tai yra be jokių taip vadinamų „įstatymo darbų”. Manyčiau, kad šios abejonės daugiausiai susijusios su painiava tarp Senojo ir Naujojo testamento. Nes Senajame iš tiesų tikėjimo patvirtinimui buvo reikalingi tam tikri darbai - atgaila, aukojimai ir pan. Tuo tarpu Naujasis testamentas skelbia kad „jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2 :21) ir tai, jog „tam, kuris ne dirba, bet tiki tuo, kuris išteisina bedievį, jo tikėjimas yra įskaitomas teisumu”. (Rom. 4:5) Tad belieka atsirinkti, kur baigiasi ir kada iš tiesų prasideda Naujasis testamentas... Nemanau, kad tai yra sunku, žinant, kad testamentas įsigali po testatoriaus mirties. Ir dar - turbūt svarbu nepamiršti, kieno akyse mes esame teisūs - žmonių, ar Dievo, ir kas mums svarbiau... Ir tai, kam mums reikalingas tas teisumas. Tiek vienų, tiek kito akyse :) Pabaigai - viena citata, kurioje irgi tarsi iš naujo suskambėjo žodis teisumas: 2 Tim. 3:16-17: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams.”