Pažvelgus Dievo ir žmogaus akimis...

Ne mano tai idėja, tačiau ji pasirodė pakankamai prasminga metų pabaigai... Apie tai, kaip vieni ar kiti dalykai atrodo Dievo bei žmogaus akimis. Tiesiog pamąstymui, kokiais standartais gyvename mes patys, kiek esame aprazgyti stereotipų, savų principų ar tiesiog nežinojimo... Du kontrastai – žmogiška prigimtis ir Dievo išmintis...

– Nes mano mintys yra ne jūsų mintys, ir mano keliai – ne jūsų keliai, – sako Viešpats. (Izaijo 55:8)

Žavumas ir grožis žmogui – nuostabūs, tačiau Dievui tai tik tuštybė (Pat. 31:30). Turtai žmogui – geidžiamas dalykas, Dievui tai – visokio blogio šaknis (1 Tim. 6:10); jie pasidaro sparnus ir išskrenda kaip erelis į padangę (Pat. 23:5). Kilmingumas žmogui – siekiamybė, Dievui tai – melas (Ps. 62:9). Rūpesčiai žmogui tai – nemalonumas, Dievui tai – augimas (Rom. 5:3-5). Skurdas žmogui – ko jis bet kokia kaina nori išvengti, Dievui tai vertingiau už turtus (Pat. 15:16-17; 19:1). Vaikai žmogus tai laiko našta, Deivui vaikai – tai palikimas, dovana (Ps. 127). Evoliucijos teorija žmogui tai nuostabus mokslas, Dievui tai tik tariamas pažinimas (1Tim. 6:20). Kvaili juokai ir nešvankūs sąmojai žmogui tai juokinga ir smagu, Dievui tai tuštybė (Ekl. 7:5-6), užtraukianti Jo rūstybę (Ef. 5:4-6). Savireklama, savigyra žmogui atrodo išmintinga, Dievui – tai, kas jį pažemins (Mt. 23:12, Pat. 27:2). Žmogiška prigimtis žmogui gera ir priimtina, tačiau Dievas sako, kad nėra nei vieno, kuris darytų gera (Rom. 3:12). Religija žmogus galvoja, kad visos religijos turi dalį tiesos ir veda į tą patį Dievą, tačiau Dievas sako, kad tik Jėzus yra kelias, tiesa ir gyvenimas, ir niekas neatiena pas tėvą kitaip, kaip tik per Jį (Jn. 14:6). Religijų harmonija žmogui tai – tikslas, tačiau Dievas sako, kad Kristus neturi nieko bendra su Belialu (2 Kor. 6:14-15). Pragaras žmogus mano, kad tai tik religinis mitas, Dievas sako, kad tai lemtis kiekvieno, kuris mirs be Kristaus (Jn. 3:36, Ef. 5:6).

Originalas angliškai čia.

Gražių ir prasmingų visiems ateinačių 2009-ųjų metų!

Šiek tiek pie brandą...

Prieš keltą dienų stebėjau, kaip aštuonmetis berniukas, atsivertęs matematikos užduočių knygą, godžiai sprendė uždavinius. Nuo pernkerių pradėjęs skaičiuoti, greitai perpratęs dviženklius skaičius, šiandien jis greičiau už mane mintinai deda, atima, daugina juos nei nemirktelėjęs. Tad ir dabar, išsprendęs visas užduotis, esančiame lape, vertė sekantį puslapį, bet staiga pareiškė: – Šito nespręsiu... Jau buvo beverčiąs kitą lapą, kai aš paklausiau, kodėl jis nespręs uždavinių, susijusių su dalyba. – Todėl, kad aš nesuprantu. Man neįdomu. Ir toliau pasileido reaktyviniu greičiu spręsti sudėties, atimties bei daugybos uždavinių... Prieš kurį laiką teko matyti filmą „Religulous“. Lietuviškai, jei išvertus pažodžiui, tai gautųsi kažkas panašaus į „Religijuokingas“. Man asmeniškai pasirodė, kad šis filmas pastatytas kontraargumentuojant į Ben'o Stein'o „Expelled. No intelligence allowed“. Nors filme „Religulous“ paliečiama kiek kitokia tema, bet principas iš tiesų panašus. Tik žaidimas šį sykį vyksta į priešingus vartus. Jei Ben'as Stein'as gina Aukštesniojo intelekto teoriją prieš evoliucionistus, tai Bill'as Maher'is filme „Religulous“ netikinčiojo žmogaus akimis žvelgia į įvairias religijas bei bando rasti atsakymus į tam tikrus, sakyčiau, labai protingus klausimus. Deja, galima sakyti, kad NEI VIENAS iš kalbintų krikščionių (bei kitų tikėjimų išpažinėjų) filme nesugeba atsakyti į jiems užduotus klausimus. Tad ar nuostabu, jog pasaulis ir toliau smagiai juokiasi iš krikščionių, susipainiojusių savo atsakymuose, bei iš tiesų nežinančių, kaip ten visgi – Jėzus liepė parduot visą turtą, kurį turi, bei išdalinti vargšams, ar būti turtingu (nepasant to, kad „kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę, nei turtuoliui įeiti į dangaus karalystę“) ir traktuoti tai kaip didžiausią Dievo palaiminimą... Įdomu tai, kad B. Maher'is daug kur pasirodė žymiai labiau išprusęs ir apsiskaitęs, susipažinęs su Raštu,nei tie, kurių jis klausinėjo... Ką bendro turi šios mano dvi istorijos? Nebrandą. Taip pavadinčiau. Paviršutiniškumą. Vaikiškumą. Vis ketinu perskaityti R. Dawson Barlow knygą „The Apostasy of the Christian church“, kur jau iš turinio aišku, kad krikščionybė kuo toliau, tuo labiau išsigimsta, nes kuo toliau, tuo labiau yra atmetamas brandus Biblijos studijavimas bei pažinimas. Daug populiaresnės daugumos tikinčiųjų tarpe yra knygos APIE Bibliją, bet ne pati Biblija. Ar tada keista, kad gimsta vis daugiau ir daugiau interpretacijų, vis labiau ir labiau tolstama nuo tikrosios tiesos, ko pasekoje yra daug peno filmų kūrėjams bei dar daugiau juoko paprastiems netikintiesiems..? Ir ar keista tada, jei Kostas Burbulys, vienas paskutiniųjų vertęs į lietuvių kalbą Bibliją, savo knygoje „Gyvendamas privalai“ pareiškia, kad lietuviams nereikia pažodinio Rašto vertimo – reikia tik jau gerai sugromuluotos, sklandžios minties, nesvarbu, kaip arti ar toli ji bebūtų nuo originalo. Tai ir yra - patys save nuskurdinam, patys save laikom „bukais“, tad nenuostabu, jog ilgainiui visas gyvenimas pasidaro paviršutiniškas, skubotas, tuo tik nuvertėdamas... Būdama Londone lankiausi skirtingose bažnyčiose, kuriose lygiai taip kaip ir katalikų banyčiose savu laiku, supratau girdinti tą patį: perskaitoma kokia nors Rašto vieta, Biblija užverčiama, o toliau minia klausosi kunigo/pastoriaus išvedžiojimų, jo minčių ta tema, kas dažniausiai yra tik interpretacija, o ne pats Raštas, nors rašoma: „skelbk žodį“ (2 Tim 4:2). Ne mintį, ne savo pamąstymus, ne savus pamokymus, bet tą grynuolį, kuris „ kaip žemės krosnyje išgrynintas sidabras, septynis kartus išvalytas“ (Ps. 12:6). Ir, iš tiesų, nieko negali kaltinti... Nebent Adomą, kuris padėjo pradžią pasaulio ir žmogaus degradacijai, kūrinijos griuvimui ir gedimui (Rom. 8:21). Ir visa, kas vyksta, tėra laiko klausimas. Bet, kaip ten bebūtų, nors tai, kam skirta mirti, tas ir suirs, tačiau amžini dalykai visuomet liks amžini, ir jų tobulinimas bei puoselėjimas šiandien turėtų tapti tuo pagrindu, kuris klojamas tais mums skirtais paraginimais: „Todėl nemiegokime, kaip kiti miega; bet budėkime ir būkime blaivūs.“ (1Tes. 5:6)... Telieka viltis, kad tie, kas ieško, ras, kad tie, kurie pakeliui, suspės, kad tie, kurie nežino, sužinos...

Krikščionybė ir Kinija

Kiniečių kalbos nemoku, tačiau vienas tyrinėtojas, pasigilinęs į kai kuriuos kiniečių hieroglifus, atrado labai įdomių dalykų. Pvz., ar žinot, iš ko susideda kiniečių hieroglifas, reiškiantis žodį „laivas“? O gi iš trijų stilizuotų elementų: valties, skaičiaus 8 ir burnų/asmenų...

Ar nepanašu į Nojaus arką ir jos sudėtį?.. O ar žinote, iš ko sudarytas kiniečių žodis „žmogus“?

Iš ko buvo padarytas Adomas? Ar ne iš žemės dulkių, kurioms buvo įpūsta gyvybė?..

Paralelės. Sena ir nauja

Sakoma, kad į tą pačią upę neįbrisi. Tačiau taip pat sakoma, kad istorija kartojasi, arba kad nauja – tai užmiršta sena. Abiems pastariesiems posakiams ne per seniausiai išgirdau, sakyčiau, įdomių palyginimų. Pažvelkime į grubų vienos Dievo plano atkarpos išdėstymą: Senasis pasaulis Nojaus arka 120 įspėjimo/ apsigalvojimo metų Tvanas Naujasis pasaulis O dabar štai kita Dievo plano atkarpa: Šių dienų pasaulis Mažoji kaimenė virš 2000 metų 7 suspaudimo metai Naujas dangus ir žemė. Ar jums tai neatrodo panašu? Taip kaip Nojaus dienomis Dievas paskelbė apie artėjantį tvaną ir davė žmonėms apsigalvoti 120 metų (Pr. 6:3), taip ir Jėzus, paskelbęs apie artėjančią Dangaus karalystę, apreiškė savo „ilgą kantrybę“ (2Pt. 3:15), kuri pasibaigs kaip ir tada – griausminga Dievo rūstybės kulminacija, prieš tą karalystę įkuriant. Tik tuomet tai buvo tvanas, po kurio Dievas davė žmonės vaivorykštę, kaip ženklą, kad niekumet daugiau nebeužlies visos žemės vandeniu (Pr. 9:13), na o kitą kartą tai bus 7 suspaudimo metai bei jų metu išlieta Dievo rūstybė įvairiomis negandomis, po kurių bus sukurta nauja žemė ir dangus (Apr. 21:1). Beje, Tvano metu išsigelbėjo tik 8 žmonės. Tai – mažuma – to meto „mažoji kaimenė“ (Lk. 12:23)...

Apie taisykles

Kalbant apie Bibliją, ypač apie Senajį Testamentą (ST), neretai kalbama apie jį kaip apie tam tikrų taisyklių rinkinį. Tai – tie patys 10 Mozei duotų Dievo įsakymų, daugybė kitų nurodymų Izraelio tautai, pradedant buities detalėmis, švenčių šventimo ypatumais, baigiant statybomis, kur kiekviena detalė, kiekviena virvelė buvo suskaičiuota, kiekvienas indas pasvertas... Ar egzistuoja koks nors taisyklių rinkinys, kuris būtų priskirtas Naujajam testamentui (NT)? Tam metui, kai įsigalioja testamentas (Hbr. 9:14 - KJV). Gal 6:15-16 rašoma: „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys. Ir visi, kurie vaikšto pagal šią taisyklę, tebūnie jiems ramybė bei gailestingumas ir Dievo Izraeliui. Taigi, Naujojo Testamento taisyklė yra naujas kūrinys, t.y Kristaus kūnas. Tai jame viešpatauja ramybė nuo Dievo rūstybės (1Tes. 5:9; 2Pt. 3:15 - KJV) bei gailestingumas laikinai puolusio Izraelio (Rom. 11:25 - KJV) atžvilgiu. Gal todėl ne veltui Paulius visuose savo laiškuose skelbia: „Malonė jums ir ramybė“. Iki tol, kol bus išlieta Dievo rūstybė, pranašauta Izraelio pranašų. Kokiu pagrindu veikė ST taisyklės? Labai geras to pavyzdys yra Pakartoto įstatymo knygos 28 skyrius, kur smulkiai išdėstomi Dievo palaiminimo bei bausmės išliejimo atvejai, pagrįsti principu „Jeigu... jeigu...“ Kaip tuo tarpu veikia NT Naujo kūrinio taisyklė? Kas tai per taisyklė, apie kurią pakartotinai primenama Fil. 3:6 ir 2Tim. 2:5? Jei Senajame testamente visko mokė Įstatymas, dabar gi randame, kad mus visko moko Dievo malonė: „Nes Dievo malonė, kuri neša išsigelbėjimą, pasirodė visiems žmonėms, mokindama mus, kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje...“ (Tit. 2:11-12 - KJV) Įdomu tai, kad šis trejetukas – blaivumas • teisumas • dieviškumas yra priešingybė kūno geismui • akių geismui • išdidumui, per ką į mūsų gyvenimą ateina nuodėme (1Jn. 2:16 - KJV), t.y., kitaip tariant, yra tie ginklai, kuriuos pasirinkdami keičiame savo mąstymą (Rom. 12:2 - KJV). Tokios štai, berods, paprastos mūsų šiandieninio gyvenimo taisyklės. Kitas klausimas, kiek pavyksta mums jų išmokti ir pritaikyti realiame gyvenime...

Pamąstymui

Seniai berašiau. Ne todėl, kad neturėčiau apie ką, greičiau – atvirkščiai – galvoje per daug dalykų, ir vienas lenkia kitą... Kol sugalvoju, jog reikia parašyti apie vieną iš jų, kitas užlipa ant viršaus, ir taip senesnės mintys pabėga, o procesas kartojasi diena iš dienos... Tačiau šiandien, paskatinta vienos sesės, nutariau kiek stabtelt ir ištraukti iš savo užrašų sąsiuvinio keletą temų... Pradžiai – nedidelė įžvalga pamąstymui... Ne paslaptis, kad nemažai tikinčiųjų kreipia didžiulį dėmesį į gyvenimo aplinkybes, kaip į savotiškus Dievo jiems siunčiamus ženklus. 1 Kor 2:6-9 rašoma: „Tačiau mes kalbame išmintį tarp tų, kurie yra tobuli, tačiau ne šio pasaulio išmintį, nei šio pasaulio kunigaikščių [...] Bet kaip yra parašyta: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli.“ Jei Dievo mums paruoštų dalykų nei akimis, nei ausimis, nei širdimi negalime fiksuoti, ar gali būti tos visos fizinės aplinkybės tais ženklais mums, kurie esame ištobulinti..? (plg. su 1Tes. 3:10) Kas tuomet yra gyvenimo aplinkybės – pasaulio dalykai, per kuriuos einame, kokie jie bebūtų, tobulindami savo vidinį žmogų, ar kas kita, kuo esame įpratę jas laikyti, remdamiesi į jas..?

Didžiausias iš jų...

Paskutiniu metu daug galvojau apie krikščionių bendravimą. Apie tai, kad krikščionybei išsigimstant randasi tiek daug kivirčų, nesusipratimų bei rietenų, į kurias žiūrėdami netikintieji tik kraipo galvas ir mąsto: „jei visa tai – krikščionybė, aš nenoriu būti jos dalimi“... Prieš savaitę apie visa tai kalbėjome su broliais ir sesėmis Kristuje, kurie buvo susirinkę prie pietų stalo viename jaukiame pažįstamų name. Mūsų buvo aštuonetas. Kiekvienas su savu gyvenimu, su skirtinga krikščioniško gyvenimo patirtimi, su skirtingu požiūriu į gyvenimą, tačiau susieti vieno tikslo – dalintis gyvenimu, mokytis būti ta šviesa, kuria turime būti pasaulyje, kaip Kristaus ambasadoriai žemėje... Šį pokalbį išprovokavo mūsų pastoriaus sekmadieninis pamokslas, kuriame kalba nors ir nėjo apie savus įsitikinimus ir sąvąjį teisumą, tačiau sukosi apie dalykus, kurie gali būti pamatuoti tik širdimi. Apie dalykus, kurie ir turi likti savi, neprimesti kitiems, nes kiekvienas esame skirtingas, ir „nėra nei vieno teisaus, ne, nei vieno“ (Rom. 3:10). Tad ar gali primetinėti kitam tai, kas nėra teisinga?.. Biblijoje visuomet rasi pateisinimų tiek vienai, tiek kitai pusei, reikia tik noro. Kitas klausimas, kaip išmintingai visa tai suvaldysi ir kam panaudosi – savęs pateisinimui, kito sugniuždymui ar ko nors prasmingo statymui... Ne per seniausiai teko susirašinėti su vienu tikėjimo broliu, kuris aršiai puolė mano įsitikinimus. Nežinau, kokie buvo jo širdies ketinimai – ar sumenkinti mane, ar iškelti savo teisumą, tačiau kas kartą bandant atsakyti į jo laiškus, mintyse sukosi ir sukosi šios dvi Rašto vietos: „ Ir dabar pasilieka tikėjimas, viltis, geraširdiškumas – tie trys; bet didžiausias iš jų yra geraširdiškumas.“ (1Kor. 13:13) bei „Tegul kiekvienas būna pilnai įsitikinęs savo paties protu.” (Rom. 14:5). Tokiais atvejais bendravimas tampa išties dideliu iššūkiu. Juk geraširdiškumas nieko bendro neturi kivirčais, su rietenomis ar teisumo įrodinėjimu... Kita vertus, ar gali apginti savąją nuomonę (kuri, aišku, priešinga oponento nuomonei) taip, kad visame tame, kas parašyta, spinduliuotų tas geraširdiškumas, ta šviesa, kuri ir turi spinduliuoti iš bet kurio tikro krikščionio... Grįžus po popietės pas draugus, kur diskutavome šiomis ir panašiomis temomis, ilgai mąsčiau. Apie tai, kad lengva išlikti aukštumoje, kai šalia – tokie patys. Ir taip nelengva išsilaikyti tose aukštumose, kai kažkas už rankovės visomis jėgomis tempia žemyn prieš tavo valią. Kita vertus, juk tik taip išbandai savo jėgas, tik taip išbandai savo tikėjimą, atrandi savo silpnas vietas, kurios reikalauja didesnio dėmesio, taip suteikdamos galimybę pasiruošti, subręsti ateinančioms kovoms... Galiausiai atrandi ir tuos, kurie tokiose situacijose gali pasidalinti savo išmintimi ir gyvenimiška patirtimi... Po visų apmąstymų atradau krikščionio brandos matą. Matą, kuris ir uždengtas šviečia, prie kurio visada traukia, kartais net nesuprantant, kodėl... Ir dar kartą įsitikinau: gyvenime niekas nevyksta be priežasties. Ir tuo, kad net ir bloga patirtis vis tiek yra neįkainuojama patirtis...

Paralelės. Du medžiai.

„Ir VIEŠPATS Dievas išaugino iš dirvos visokius medžius, malonius pažiūrėti ir gerus maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo” (Pr. 2:9) „... bet nuo medžio pažinimo gero ir blogo, tu nuo jo nevalgyk, nes tą dieną, kurią tu valgysi nuo jo, tu tikrai mirsi“ (Pr. 2:17) Du medžiai Edeno sode: vienas gyvybės, kitas – mirties. Visada renkamės iš dviejų kelių. Vienas visada link gyvenimo, kitas – link mirties...

Paralelės. Gyvybės kvapas.

Seniai galvojau, kad verta kažkur užrašinėti trumpas, vieno sakinio paraleles, kurios atsiveria apie gyvenimą, skaitant Raštą... Paskui pagalvojau, kodėl gi negaliu to padaryti čia? Taigi, nuo šiol, kategorijoje „paralelės” bandysiu sukaupti savo pastebėjimus, kurie nespėja išsibarstyti... „Ir VIEŠPATS Dievas suformavo žmogų iš dirvos dulkių ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės kvapą; ir žmogus tapo gyva siela“ (Pr. 2:7) Adomą gyvu padarė gyvybės kvapo įkvėpimas. Kaip ir kūdikis apie savo atėjimą į šį pasaulį supranta iš pirmojo įkvėpimo oro savais plaučiais...

Yra laikas kalbėti...

Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi. Yra laikas gimti ir mirti; laikas sodinti ir rauti, kas pasodinta. Yra laikas žudyti ir gydyti; laikas griauti ir statyti. Yra laikas verkti ir juoktis; laikas gedėti ir šokti. Yra laikas mėtyti akmenis ir juos vėl surinkti; laikas apkabinti ir susilaikyti nuo apkabinimo. Yra laikas įgyti ir prarasti; laikas laikyti ir išmesti. Yra laikas perplėšti ir susiūti; laikas tylėti ir kalbėti. Yra laikas mylėti ir nekęsti; laikas karui ir taikai. (Ekl. 3:1-8)

Šiandien man – laikas kalbėti... Nes per pastarąsias keletą savaičių ne kartą gimdžiau mintis ir jas marinau... Bandžiau sodinti savaip suprantamus gėrio daigus, o paskui rauti, pamačius, kad dirva tam netinkama... Žudžiau žodžiu tai, kam neradau vaistų, kad galėčiau pagydyti... Grioviau tylos sienas ir stačiau bendravimo pagrindus... Verkiau iš nevilties ir juokiausi, suprasdama, kad nieko negaliu pakeisti... Gedėjau prarasto laiko ir šokinėjau iš laimės gavusi daugybę meilės ir pažinimo... Net ir akmenis mėčiau į daržą, iš kurio vėliau juos rinkdama galėjau pasižiūrėti į savo pačios daržą iš šono... Bandžiau apkabinti, bet teko susilaikyti, kai priešininkas nusisuko... Atrodė, kad įgyjau priešo palankumą, bet tuoj pat jį praradau... Laikiau žodžius tiek, kiek galėjau, bet paskui išmečiau į šiukšlių dėžę... Perplėšiau daromą dovaną, nes supratau, kad galėčiau padaryti geriau, todėl siuvau iš naujo... Tylėjau iki šiandien, todėl dabar kalbu... Kad suteikčiau kažkam progą mylėti arba nekęsti... Kad vis dar tęstųsi taika širdy, kai aplinkui tiek daug karo... Ir viskas susiveda į vientisą gyvenimą, kuris dar vakar vadinosi ateitimi, o šiandien jau yra praeitis... Dar ne per seniausiai į mūsų gyvenimą pasibeldė įdomus išbandymas. Su puikia galimybe stebėti, kiek esi kūniškas, kiek visgi sugebi duoti kelią Dvasios veikimui tavyje... Tris savaites mūsų namuose gyveno viešnia iš Rusijos, kurią pažinojome vos iš keleto elektroninių laiškų. Greitai supratome, kad toks žmogus – kietas riešutėlis ne tik mums, bet ir aplinkiniams :) Kaip bendrauti su tokiu žmogumi, kuris iššaukia nieko daugiau, tik tavo kūniškumą, norą priešintis to žmogaus ego, norą paprasčiausiai nusisukti ir bėgti kuo toliau? Kaip išlikti išmintingu ten, kur viršų ima emocijos ir niekas daugiau?.. „Bjaurėkitės tuo, kas pikta; prilipkite prie to, kas gera. Būkite vienas kitam maloniai nusiteikę broliška meile; su pagarba teikiantys vienas kitam pirmenybę; [...] besidžiaugiantys viltyje; kantrūs varge; nepaliaujantys maldoje; dalinantys šventųjų būtinybei; atsidavę svetingumui. Laiminkite tuos, kurie jus persekioja, laiminkite ir nekeikite. Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, ir verkite su tais, kurie verkia. Būkite vienas su kitu vienminčiai. Nesirūpinkite aukštais dalykais, bet nusižeminkite iki žemo luomo žmonių. Nebūkite išmintingi savo pačių pasipūtimais. Neatmokėkite nei vienam piktu už piktą. Rūpinkitės sąžiningais dalykais visų žmonių akyse. Jei būtų įmanoma, tiek kiek yra jumyse, gyvenkite taikiai su visais žmonėmis. Brangiai mylimi, nekeršykite patys, bet verčiau užleiskite vietą rūstybei, nes yra parašyta: ‘Mano yra kerštas; aš atmokėsiu, – sako Viešpats.’ Todėl jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį; jei jis trokšta, pagirdyk jį, nes taip darydamas tu sukrausi ugnies žarijas ant jo galvos. Nebūkite pikto nugalėti, bet nugalėkite pikta geru.“ (Rom. 12:9-21) „...jus irgi raginame, kad jūs nepriimtumėte Dievo malonės veltui [...] Niekuo nesukeldami pasipiktinimo, kad tarnystė nebūtų peikiama, bet visuose dalykuose pasirodydami kaip Dievo tarnai: dideliu kantrumu, sielvartuose, stokojimuose, varguose, plakimuose, įkalinimuose, sąmyšiuose, darbuose, budėjimuose, pasninkavimuose; tyrumu, pažinimu, ilga kantrybe, maloningumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir iš kairės, garbe ir negarbe, piktu pranešimu ir geru pranešimu, kaip klaidintojai, tačiau teisūs; kaip nežinomi, tačiau gerai žinomi; kaip mirštantys, ir štai mes gyvename; kaip baudžiami, ir nenužudomi; kaip liūdintys, tačiau visuomet besidžiaugiantys; kaip vargšai, tačiau daugelį padarydami turtingais; kaip nieko neturintys, tačiau turintys visus dalykus.“ (2Kor. 6:1-10) Šios visos eilutės sukosi galvoje pastarųjų mėnesių gyvenime kas dieną po keletą kartų. Sukosi tol, kol apsigyveno manyje. Kol dvasia pasisotino jomis, duodama savo vaisius... Džiaugiuosi, kad patyriau tai, kas rašoma 2Tim. 2:7: „Apgalvok, ką sakau; ir Viešpats tau duos supratimą visuose dalykuose.“ Ar lengva tai įgyvendinti? Dar ne taip seniai būčiau pasakius, kad ne. Šiandien žinau, kad yra kitaip. Be abejo, tai įmanoma ne savo jėgomis, nes jei būtų mūsų valia, panašu, kad žmogiška prigimtis kištų koją kiekviename žingsnyje, o žmogiški įsitikinimai bėgtų priešinga šiems pamokymams linkme. Ir tai tik patvirtina žodžiai, užrašyti Gal. 5:16-17: „Tad aš sakau tai: vaikščiokite Dvasioje, ir jūs nevykdysite kūno geidulių. Nes kūnas geidžia priešingai Dvasiai, o Dvasia priešingai kūnui, ir šitie yra priešingi vienas kitam, todėl jūs negalite padaryti dalykų, kurių jūs norite.“ Tad jei norime visa tai įvykdyti, belieka vaikščioti pagal Dvasią, leisti jai gyventi mūmyse bei skleisti tą šviesą, kuriai esame pašaukti. Gera pajusti veikiantį Dievo žodį. Žodį, kuris veiksmingai veikia mumyse, kurie tikime (1Tes. 2:13). Žinoti jį ne teoriškai, bet jausti kiekvienoje sąmonės kertelėje, kai pagaliau sugebi kiekvieną mintį paduoti į nelaisvę, kad paklustų Kristui (2Kor. 10:5)... Todėl kol pasaulis su siaubu žiūri iš šono į viską, kas vyko tas tris savaites, šūkčiodami iš siaubo ir pasipiktinimo viešnios elgesiu, aš švenčiu pergalę. Dvasios prieš kūną. Tikiuosi, kad ne paskutinę :)

Dievo planas

Jau seniai turėjau šią įdomią schemutę, kurią pagaliau prisiruošiau įdėti ir čia. Pavadinčiau ją Dievo planu. Prieš beveik 100 metų ją sudarė pastorius J. C. Oheras. Ir nors joje ir sužymėta viskas, ką galima rasti Rašte, tačiau dauguma kertinių Dievo plano dalykų visgi yra. Vertikalėse sužymėti chronologiniai įvykiai, horizontaliai - per laiką keitęsi įvykiai, Dievo ir žmonių veiksmai. Visa tai, kaip matyti, susipina į vientisą piešinį, kuris yra neblogas pagalbininkas atsirenkant įvairius dalykus, esančius Rašte. Gero pasistudijavimo!

Kristaus kūnas...

Kai pradėjau Biblijos studijas ir išvažiavau iš Londono, palikdama ten esančią sekmininkų bažnyčią, daug kas stebėjosi pasikeitusiu mano požiūriu į daugelį dalykų Biblijoje, kartais gan atsargiai, o kartais atvirai kreivai žiūrėdami į mano išsakytas mintis. Tačiau kiek tai buvo įmanoma tam kartui, stengiausi kuo mažiau visa tai deklaruoti – juk kiekvieno valia tikėti tuo, kuo jis pats tiki, kiekvieno valia rinktis, kokiais argumentais tikėti. Tuo labiau, kad kiekvienam mūsų yra skirtingai nušviečiami tie dalykai, skirtingai susijungia tos loginės suvokimo grandys, iš ko kiekvienas pasidarome savas išvadas. Tačiau šiandien matau, kad visgi yra žmonių, kuriems tai įdomu ar bent smalsu, kodėl aš manau būtent taip, kodėl mano tikėjimas remiasi tais dalykais. Be abejo, didžiausias skirtumas tarp to, kuo tikiu aš, ir tarp to, kuo tiki sekmininkai, yra Kristaus kūno bažnyčios atsiradimo pradžia. Apie jį todėl šiandien ir nutariau parašyti. Kaip žinia, sekmininkų nuomone, Kristaus kūno bažnyčios pradžia siejasi su Apaštalų darbų knygos antrame skyriuje aprašytu Šv. Dvasios išliejimu ant tikinčiųjų. Mano ir kitų po pasaulį pasklidusių krikščionių, nepriskiriančių savęs jokiai denominacijai, nuomone, Kristaus kūnas prasidėjo Apaštalų darbų knygos 9 skyriuje, kai Kristus apreiškė Sauliui, vėliau tapusiam apaštalu Pauliumi, paslaptį, apie kurią anksčiau nebuvo niekur Biblijoje kalbama, o t.y. apie Kristaus mirties ant kryžiaus prasmę. Bet pradėkime nuo Sekminių šventės Jeruzalėje, į kurią buvo susirinkę žydai, kaip ir Jėzus jiems buvo liepęs: „ir [Jėzus] būdamas su visais kartu susirinkusiais, jiems įsakė, kad jie neišeitų iš Jeruzalės, bet lauktų Tėvo pažado“ (Apd. 1:4). Po šio paliepimo, kaip matome antrame skyriuje, tikintieji ir susirinko Jeruzalėje, kur ant jų nusileido ugnies liežuviai, jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis, aplinkiniams suprantamomis kalbomis (kaip rašoma Apd. 2:9-11, susirinkusieji buvo iš skirtingų kraštų, kalbėję skirtingomis kalbomis). Dėl to susirinkusieji ir stebėjosi: „Štai argi ne visi šitie kalbantys yra galilėjiečiai? Ir kaip gi mes kiekvienas girdime savo pačių kalba, kuria mes gimėme?“ Nustebusiems Petras paaiškina: „tai yra tai, kas buvo pasakyta pranašo Joelio...” Kaip matome, tai yra dalis tos pranašystės, kuri kažkada buvo duota, kad išsipildytų. Kaip rašoma toliau, matydami visus šituos ženklus, suprasdami kątik išsipildžiusią pranašystę, daug ten susirinkusiųjų įtikėjo ir „tą pačią dieną prie jų prisidėjo apie tris tūkstančius sielų“ (Apd. 2:41). Klausimas, prie ko prisidėjo tie susirinkę, kurie įtikėjo. Prieš tai, Apd. 1:12-13, rašoma: „Tada jie sugrįžo į Jeruzalę nuo kalno, vadinamo Alyvų, kuris nuo Jeruzalės – sabato dienos kelionės atstumu. Ir kai jie buvo įėję, jie užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistojęs Petras ir Jokūbas bei Jonas ir Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Zelotas, ir Jokūbo brolis Judas.“ Kalba eina apie Jėzaus mokinius, kurie buvo tikintieji, jau pakrikštyti Jono Krikštytojo krikštu (Apd. 1:5). Taigi prie visų šių tikinčiųjų, kurie susirinko Jeruzalėje, prisijungė tie mano anksčiau minėtieji trys tūkstančiai naujų tikinčiųjų. Palikim tam kartui šią grupę žmonių ir persikelkime į tas Rašto vietas, kur kalbama apie Kristaus kūną. Ef. 3:1-12 rašoma: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią; kad pagonys turi būti bendrapaveldėtojai ir to paties kūno, ir jo pažado dalininkai Kristuje per evangeliją, kurios tarnu aš tapau pagal Dievo malonės dovaną, man duotą veiksmingu jo jėgos veikimu. Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus; ir apšviesti visiems žmonėms, kokia yra draugystė paslapties, kuri nuo pasaulio pradžios buvo paslėpta Dieve, kuris sukūrė visus dalykus per Jėzų Kristų, su tikslu, kad dabar kunigaikštystėms ir valdžioms dangaus vietose per bažnyčią taptų žinoma visokeriopa Dievo išmintis, pagal amžinąjį tikslą, kurį jis sumanė Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje, kuriame per jo tikėjimą mes turime drąsą ir priėjimą su pasitikėjimu.” Taip pat pažiūrėkime į Rom. 16:25: „Na o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios...“ Iš šių ir panašių Pauliaus laiškuose esančių vietų, aišku, kad Pauliui buvo patikėta paslaptis, kuri anksčiau nebuvo skelbta, nebuvo jokių pranašysčių dalis. Grįžtant į Apaštalų darbų antrą skyrių, jame, kaip matėme, vyko tai, kas buvo skelbta. Tai niekuomet nebuvo paslaptis, tikintieji žinojo, kad taip įvyks. Taip pat pasižiūrėkime į dar vieną Rašto vietą: „bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties.“ (1Kor. 2:8) Čia gi matome, su kokiu tikslu ta paslaptis, kurią skelbia Paulius, nebuvo atskleista anksčiau. Be abejo, jei Šėtonas būtų žinojęs šią Dievo plano dalį, jis nebūtų norėjęs, kad Kristus būtų nukryžiuotas, gal net nebūtų ėjęs ir teršęs Izraelio žemės, kaip kad matome jį darant ištisai keturiose evangelijose. Jei Šėtonas būtų žinojęs, kad per Kristaus auką ateis išgelbėjimas visiems žmonėms, ar tikrai jis būtų trukdęs Jėzaus nukryžiavimui?.. Kitas dalykas, iš ko matosi, kad visa tai buvo paslaptis, yra tai, kad Kristaus mokiniai, apaštalai nesuprato, kodėl Kristus bus nukryžiuotas. Juk kaip gali būti nukryžiuotas tas, kuris turėtų būti jų karaliumi bei įkurti taip seniai jiems Dievo pažadėtą karalystę?.. Kaip rašoma: „Nes jis mokė savo mokinius ir tarė jiems: ‘Žmogaus Sūnus yra atiduotas į žmonių rankas, ir jie jį nužudys; ir po jo nužudymo jis trečią dieną prisikels.’ Bet jie nesuprato to pasakymo ir bijojo jo klausti.“ (Mk. 9:31-32) Taip pat: „‘Tegul šitie pasakymai įsigeria į jūsų ausis; nes žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas.’ Bet jie nesuprato šito pasakymo, ir tai liko jiems paslėpta, kad jie to nesuvokė; ir jie bijojo jo klausti apie šitą pasakymą“ (Lk. 9:44-45). Klausimas, ar vėliau Kristaus mokiniams buvo visa tai atskleista? T.y. ta paslaptis, kad po Kristaus mirties ir prisikėlimo išgelbėjimas ateina per malonę? Aš asmeniškai niekur neradau, kad tai būtų parašyta. Nes Kristus, kaip žinia, po prisikėlimo mokiniams kalbėjo tai, kas parašyta raštuose, t.y., Kristus aiškino ir rodė, kas išsipildė, aiškino jiems tai, ką kalbėjo pranašai. Kaip ir rašoma: „Ir pradedant nuo Mozės ir visų pranašų, jis jiems detaliai išaiškino iš visų raštų dalykus apie jį“ (Lk. 24:27). Kaip ir Apaštalų darbų knygoje rašoma: „...ir kalbėjo apie dalykus, priklausančius Dievo karalystei... [...] Todėl kai jie buvo susirinkę, jie paklausė jo, sakydami: ‘Viešpatie, ar tu šiuo laiku vėl atkursi Izraelio karalystę?’“ (Apd. 1:3, 6). Kaip matyti, viskas sukasi apie Karalystę, kurią Dievas buvo pažadėjęs Izraelio tautai. Apie tuos dalykus Kristus kalbėjo su apaštalais, aiškino jiems, pasilikęs tas 40 dienų žemėje. Tai, kad jiems nebuvo nieko sakoma apie tai, kas buvo vėliau apreikšta Pauliui, matyti ir iš šios Rašto vietos: „Tada, po keturiolikos metų, aš vėl nuėjau aukštyn į Jeruzalę su Barnabu ir taip pat pasiėmiau su savimi Titą. Ir aš nuėjau aukštyn per apreiškimą ir jiems išdėsčiau tą evangeliją, kurią aš skelbiu tarp pagonių, bet asmeniškai tiems, kurie buvo gerbiami, kad kartais kokiu būdu aš nebėgčiau ar nebūčiau bėgęs veltui. [...] kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija [...] ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ (Gal. 2:1-2, 7, 9) Įvairiuose Biblijos vertimuose galime rasti šią vietą išverstą skirtingai, todėl daug kas ignoruoja tai, jog Paulius ir Petras skelbė skirtingus dalykus, tarsi skirtingas žinias. Tačiau tokio pobūdžio netikslumus paprastai galima išsiaiškinti pasižiūrėjus į kitas Rašto vietas. Jei Petras ir Paulius skelbė tą patį, tuomet Petras turėjo aiškiai žinoti, ką skelbia Paulius. Tuo tarpu jo laiške rašoma: „Ir mūsų Viešpaties ilgą kantrybę laikykite išgelbėjimu; kaip ir mūsų mylimas brolis Paulius jums parašė pagal jam duotą išmintį; kaip ir visuose savo laiškuose, kalbėdamas juose apie šituos dalykus; kuriuose yra sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos nemokytieji ir nestabilieji iškreipia, kaip ir kitus raštus savo pačių pražūčiai“ (2 Pt. 3:15-16). Tad jei Petrui yra sunkiai suvokiamų dalykų Pauliaus laiškuose, ar jis galėjo eiti ir skelbti tai, ko pats nesuvokia, kitiems?.. Be to, jei Petrui ir kitiems apaštalams, su kuriais Jėzus buvo pasilikęs 40 dienų, būtų atskleista ta Pauliui apreikšta paslaptis, ar Petrui būtų kilęs klausimas, kodėl Viešpats jį siunčia pas pagonį Kornelijų, kas aprašoma Apd. 10 skyriuje? Iš istorijos su Kornelijumi matosi, kad Petras gyvena pagal tuos nurodymus, kurie yra skirti išskirtinai izraelitams, t.y. jam nevalia net eiti pas pagonis, kurie yra nešvarūs. Kas tuo tarpu sakoma apie Kristaus kūną? „Nėra nei žydo, nei graiko, nėra nei vergo, nei laisvojo, nėra nei vyriškos lyties, nei moteriškos lyties: nes jūs visi esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal. 3:28). Jei visa tai Petras būtų žinojęs po Apd. 2 skyriuje aprašomo Šv. Dvasios išliejimo, ar jis būtų priešinęsis eiti pas pagonį? Be to, ar Paulius būtų buvęs apmėtytas akmenimis, jei jis būtų skelbęs tą patį, ką Petras, t.y. tuos dalykus, kurie buvo Viešpaties jiems atskleisti per tas 40 dienų ar per Sekmines?.. „Ir sekančią dieną Paulius su mumis įėjo pas Jokūbą; ir buvo ten visi vyresnieji (izraelitai) [...] ir jam tarė: „Tu matai, broli, kiek tūkstančių žydų yra, kurie tiki; ir jie visi yra uolūs dėl įstatymo; ir jiems yra pranešta apie tave, kad tu mokini visus žydus, esančius tarp pagonių, atsižadėti Mozės, sakydamas, kad jiems nereikia apipjaustyti savo vaikų nei vaikščioti pagal papročius. Tad kas gi tai? [...] Azijos žydai, pamatę jį šventykloje, sukurstė visą liaudį ir sučiupo jį, šaukdami: „Izraelio vyrai, padėkite: šitas yra vyras, kuris visur visus žmones moko prieš tautą ir įstatymą, ir šitą vietą; ir be to jis dar ir graikus atvedė į šventyklą ir suteršė šią šventą vietą (nes jie prieš tai buvo matę su juo mieste efezietį Trofimą, kurį Paulius, jie manė, buvo atsivedęs į šventyklą). Ir visas miestas sujudo, ir tauta subėgo kartu; ir jie paėmė Paulių ir išvedė jį iš šventyklos, ir bematant durys buvo užrakintos. Ir kai jie ruošėsi jį užmušti, žinia atėjo iki vyriausiojo pulko vado, kad visa Jeruzalė buvo sujudime“ (Apd. 21:18, 20-22, 27-31). Manau, užtektinai citatų, kad būtų aišku, jog net Apaštalų darbų knygos pabaigoje aprašomuose dalykuose žydai vis dar nežino, kad egzistuoja toks Kristaus kūnas, kuriame nėra nei žydo, nei pagonies; jie laikosi įstatymo, nieko nežinodami apie išgelbėjimą tikėjimu per malonę. Galiausiai, kalbant apie Kristaus kūną ir krikščionis, tik Apaštalų darbų 11 skyriuje randame įrašą: „Ir įvyko, jog visus metus jie susirinkdavo su bažnyčia ir mokino daug žmonių. Ir mokiniai krikščionimis pirmiausiai buvo vadinami Antioche.“ Ne Jeruzalėje, kur žydams buvo išlieta pažadėta Šventoji Dvasia, bet Antioche, kur Paulius pradėjo kurti bažnyčias. Grįžtant į visų šių mano minčių pradžią, į tą antrąjį Apaštalų darbų knygos skyrių, kur tikintieji tiesiog jungėsi prie jau esančių tikinčiųjų, prasmės netektų dar viens Pauliaus minimas dalykas – tai, kad Kristaus kūnas, t.y. mes, esame visiškai naujas kūrinys: „Todėl, jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji“ (2Kor. 5:17). „Nes Kristuje Jėzuje neduoda naudos nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, bet tik naujas kūrinys“ (Gal 6:15). O ar 12 apaštalų ir kiti to meto tikintieji, Kristaus mokiniai bei tie, kurie prie jų prisijungė per Sekmines, buvo naujas kūrinys? Manau, vargiai... Kokia viso to prasmė? Ar svarbūs šitie dalykai paprastam žmogeliui po saule? Kaip pažiūrėsi... :) Mano asmeninė nuomonė, kuria nesinorėtų nieko įžeisti, yra tokia: Apaštalų darbų knygoje aprašomas tas istorijos tarpsnis, kai Mozės Įstatymą pakeitė Dievo malonė ir per ją ateinantis išgelbėjimas. Paulius, buvęs ir žydas, ir graikas, elgėsi taip, kad visiems įtiktų, kad skirtingose situacijose parodytų skirtingus dalykus, kaip kad jis pats rašo: „Nes nors aš esu laisvas nuo visų, tačiau aš tapau tarnu visiems, kad aš laimėčiau daugiau. Ir žydams aš tapau kaip žydas, kad aš laimėčiau žydus; tiems, kurie yra įstatymo valdžioje, kaip esantis įstatymo valdžioje, kad aš laimėčiau tuos, kurie yra įstatymo valdžioje; tiems, kurie yra be įstatymo, kaip be įstatymo (nebūdamas be įstatymo Dievui, bet Kristui – įstatymo valdžioje), kad laimėčiau tuos, kurie yra be įstatymo“ (1Kor. 9:19-21). Mes šiandien esame Kristaus kūnas. Jo nariai, kurie veikia pagal tam tikrus principus. Paulius tai vadina malonės paskirstymu, kuris vienareikšmiškai prieštarauja Įstatymui: „nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje“ (Rom. 6:14). Yra daugybė dalykų Apaštalų darbų knygoje, kurie prieštarauja tiek vieni kitiems, tiek tam, kas rašoma Pauliaus laiškuose. Iš to dažniausiai kyla ir dauguma denominacinių skirtumų, nesutarimų tarp bažnyčių. Nes vieni praktikuoja vienus dalykus, kiti – kitus, kai tuo tarpu visa tai buvo pavadinkim „tranzitinis“ laikotarpis, kuriame buvo visko... Ir stebuklai, kad sukeltų žydams pavydą (Rom. 11:11, 14), ir įvairios dvasinės dovanos, kad jie matytų, jog Dievas išeina pas pagonis (Apd. 13:46, 18:6, 28:21), kad Izraelis, kaip Dievo tauta, praranda bet kokias privilegijas, per ką galiausiai išgelbėjimas ateina visiems žmonėms... Be abejo, yra dalykų, kurie visoje Biblijoje veikia kaip bendri dvasiniai principai, tačiau yra begalė dalykų, kurie įvairiais laikotarpiais keitė vieni kitus. Nepamirškime, kad tuo metu dar net visa pilna Biblija nebuvo parašyta, ir tikintieji daug ko nežinojo, neturėjo pilno Dievo plano paveikslo, Dievo Žodžio apreiškimas žmonijai buvo nebaigtas. Ne veltui Paulius ir rašo tuo metu: „Bet kai ateis tai, kas tobula, tada tai, kas yra iš dalies, bus panaikinta“ (1Kor. 13:10). Be to iš kitų Rašto vietų žinome, kad Pauliui buvo patikėta užbaigti Dievo Žodį: „...aš dabar džiaugiuosi savo kentėjimuose dėl jūsų ir savo kūne papildau tai, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo kūno, kuris yra bažnyčia, kurios tarnautoju aš tapau pagal Dievo paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kad išpildyčiau Dievo žodį; būtent paslaptį, kuri buvo paslėpta nuo amžių ir kartų, bet dabar yra atskleista jo šventiesiems, kuriems Dievas panorėjo atskleisti, kokie yra šitos paslapties šlovės turtai tarp pagonių...“ (Kol 1:24-27), ką Paulius ir padarė, kaip matome: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams“ (2Tim. 3:16). Todėl žinant visa tai, žinant, kad Pauliaus tarnystė yra visai kitokia, nei ta, kuri buvo patikėta 12 apaštalų, skelbiančių geras naujienas Izraeliui apie Dievo karalystę, žinant, kad Kristaus kūnas – tai ta Dievo plano dalis, kurioje nėra nei žydo, nei pagonies, kuri veikia ne pagal Įstatymo, bet pagal malonės principus, kurie mokina mus, kaip rašoma: „kad, išsižadėję bedievystės ir pasaulietiškų geismų, mes gyventume blaiviai, teisiai ir dieviškai šiame dabartiniame pasaulyje“ (Tit. 2:11). Ir visa tai labai skiriasi nuo to, ko moko Įstatymas – jį sutinkame išsibarsčiusį po visą Apaštalų darbų knygą, jis sugrįžta ir prasidėjus suspaudimo laikams, kai Kristaus kūnas bus pagautas į orą bei nebebus jo šioje žemėje... Tad ar galime ant visos tos sumaišties, ant visų tų prieštaravimų statyti kokio nors mokslo pagrindus?.. Ar galime tada pasitikėti Dievo Žodžiu kaip tuomet, kai tie prieštaravimai išsisklaido, atsistoję visi į savo vietas?.. Juk rašoma, kad Dievo Žodis veiksmingai veikia mumyse, tuose, kurie tikime (1Tes 2:13). Tad, manau, viskas ir prasideda nuo to, kuo mes tikime... „Nes tai yra gera ir priimtina akyse Dievo, mūsų Gelbėtojo; kuris nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą“ (1Tim. 2:3). Tokia Dievo valia... Štai tiek trumpai (jei tai galima pavadinti trumpai:). Be abejo, galima būtų verti ir verti Rašto vietas tarsi žemuoges ant smilgos ir dėti kitas smulkmenas į vientisą piešinį, bet tai protingiau gal būtų padaryti atskirose temose... Be to, apie kai ką jau rašiau anksčiau.

Muzikinė pauzė

Praeitą savaitę, kaip ir kasmet liepos viduryje, mūsų bažnyčioje buvo surengta konferencija. Turiu pripažinti, kad po tokių konferencijų galva lieka ne menkai kvadratinė, mat į dieną būna vidutiniškai po penkis pranešimus skirtingomis temomis. Buvo ir vis dar yra daug dalykų, kuriais norisi pasidalinti, viso to pasiklausius. Tačiau norisi, kad kai kas susigulėtų, kai kas nusėstų, atsisijotų... Todėl tam kartui internete radau neblogą krikščioniškos muzikos „karaoke“ – taip pavadinkim – lobyną :) Tebūnie galvai pravėdinti... Gero pasidainavimo ar pasiklausymo – gal patiks :)

Kaip atsirado rasės?

Šia tema seniai nemąsčiau. Tačiau prieš savaitę Darius nusipirko knygą, pavadinimu „Rasių kilmė“ (Origin of Races), kuri tikrai suintrigavo. Visą savaitgalį diskutavom apie tai, tad šiandien ta tema pabandžiau paieškoti informacijos dar ir internete. Be abejo, radau. Įdomiausia, ką radau, pasirodė dvi serijos video medžiagos. Jei jums įdomūs tokie klausimai, kaip „Kokios odos spalvos buvo Adomas su Ieva?“, „Iš kur Kainas gavo žmoną?“, Ką reiškia Nojaus sūnų vardai?“ ir kt., siūlau pasižiūrėti: 1 filmas – „Rasių kilmė“ 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis 2 filmas – „Biblija paaiškina rases“: 1/3 dalis 2/3 dalis 3/3 dalis

Pasaulis...

Paskutinių dienų mano mintys neatsitraukia nuo to, kas šiandien dedasi pasaulyje. Galvoje nuolat sukasi Pauliaus Timotiejui rašytos eilutės, kurios kas dieną tarsi įgauna pagreitį šiandienos kasdienybėje: „Žinok ir tai, kad paskutinėmis dienomis ateis pavojingi laikai. Nes žmonės bus savimylos, godūs, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, neturintys prigimtinio prieraišumo, nesutaikomi, melagingi kaltintojai, nesusivaldantys, niršūs, nekenčiantys tų, kurie yra geri, išdavikai, karštagalviai, pasipūtę, mylintys malonumus labiau negu Dievą; turintys dieviškumo formą, bet išsigynę jo jėgos: nuo tokių šalinkis.” (2Tim. 3:1-5) Nežinau, kiek tai ryšku Lietuvoje, tačiau imant dalykus, vykstančius Europoje ir JAV, sąvoka „pavojingi laikai” darosi vis stipresnė ir vis labiau apčiuopiama. Dalykai, apie kuriuos šiose eilutėse rašo Paulius, tampa vis aršesni ir aršesni, ir tai, kas vos prieš dešimt metų buvo normalu, šiandien beveik stovi ant išnykimo slenksčio. Tai, kas gera, tampa nebe vertybe, ir pasaulis viską ima statyti ant manipuliacijos, melo, agresijos, visa tai paversdamas moralės kodeksu, gyvenimo norma... Prieš kurį laiką įvairiems savo draugams uždaviau klausimą: „Ką darytum, jei sužinotum, kad šiandien yra tavo paskutinė gyvenimo diena?” Kaip ir reikėjo tikėtis, praktiškai visi atsakymai vienaip ar kitaip bylojo tą patį: „Pasakyčiau artimiems žmonėms, kad juos myliu.” Galvojau, ką į tokį klausimą atsakyčiau aš pati?.. Matomai, pirmiausiai pulčiau į paniką, kad nespėjau duoti tiems žmonėms to, ką planavau ir tebeplanuoju duoti. Pirmajai šoko bangai atslūgus, matomai sėsčiau ir parašyčiau ilgą laišką, kuriame išsakyčiau tai, ko nesugebu išsakyti paprastomis kasdienėmis akimirkomis. Taip, į tai įeitų ir prisipažinimai meilėje: mamai, broliui, tėtei, mylimai tetai, draugams, pažįstamiems. Po viso to žmonių sąrašo greičiausiai sektų gilus atodūsis ilgo daugtaškio pavidalu ir dar vienas - paskutinis - pasisakymas evangelijos tema - kad suprastų tai, ko dar nesuprato, kad nesuprastų to, ko iki šiol nesuprato... Finale greičiausiai palinkėčiau ištverti visa tai, per ką jiems, pasiliekantiems, reikės pereiti šiame, šuoliais žemyn bekeliaujančiame pasaulyje, ir atsisveikinčiau su viltimi susitikti kitur. Ten, kur jie pasirinks arba nepasirinks ateiti... Tada į adresų laukelį įvesčiau visus savo turimus 267 adresatus ir paspausčiau „siųsti”. Taip būtų atliktas pagrindinis darbas, kurį norėčiau tą dieną padaryti... Įtariu, kad taip ateitų ir vakaras, ir aš, kaip paprastai, nueičiau miegoti... Tačiau kaip ten bebūtų, aš neturiu galimybės sužinoti, kada bus mano paskutinė gyvenimo diena ir kokioje situacijoje ji mane užklups. Galiu tik matyti, kuria kryptimi lekia gyvenimas, ir kasdien išsiųsti po dalelę to „paskutiniojo” laiško tiems, kurių gyvenimai man rūpi, tiems, su kuriais jaučiuosi vis dar galinti kažkuo pasidalinti, kažkuo pasidžiaugti ar kartu paliūdėti. Su viltimi, kad kažkas pasuks pãskui...

Pauliaus laiškai. Ignoruoti-negalima-pasitikėti.

Kai kam nors prasitariu, jog mano tikėjimas remiasi Pauliaus laiškuose išdėstyta tikėjimo doktrina, vieni sutrinka, kiti puola ginčytis, treti susidomi. Mano šios dienos užrašai skirti išdėstyti savo poziciją visoms trims stovykloms, kurios gal kartais pritrūksta kantrybės išklausyti gan koncentruotą informaciją, o gal tai aš nesugebu iki galo nuosekliai visko išdėstyti, taip dar labiau sukeldama įtarimą, paliekantį kiekvieną prie savo minčių. Negaliu garantuoti, kad ir čia surašysiu viską, ką norėčiau, nes matomai yra per daug dalykų, apie kuriuos galima būtų kalbėti. Tačiau bent dalis tebūnie būna išsakyta šiandien.

Turbūt ne paslaptis, kad dauguma žmonių savo tikėjimą statydina ant keturių evangelistų Evangelijų: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Svarų savo indėlį čia turi katalikų bažnyčia, kuri Lietuvoje, deja, tapatinama su visa krikščionybe. Todėl ne retas sutiktas iš tiesų labiau yra linkęs iš viso atsisakyti Pauliaus laiškų, sakydamas, kad jie nedaro nieko daugiau, kaip tik kelia daugybę prieštaravimų. Ir iš tiesų – išmesk iš Biblijos Pauliaus laiškus, keletą paskutiniųjų Apaštalų darbų knygos skyrių, ir tu nerasi esminių prieštaravimų tikėjimo klausimais. Tačiau lygiai taip pat tu nerasi ir nei vienos užuominos apie Kristaus kūną, apie tai, ką reiškia Kristaus auka, ar nieko, kas būtų neskirta Dievo tautai – Izraeliui. Iš pradžių gal kiek keistai gali pasirodyti tai, kad kai visa Biblija yra persipynusi, vienos knygos papildo kitas, ir kaip garantas persikloja esminiuose dalykuose, o tuo tarpu Pauliaus laiškai yra tarsi atskiras, savarankiškas „vienetas“, tarsi nelimpantis savo prieštaravimais prie likusių Biblijos knygų. Turbūt ne veltui ne vienas todėl, vengdamas įsivelti į tuos prieštaravimus, mieliau renkasi nuo Senojo testamento laikų per istoriją einančias tiesas, taip ir iki galo likdamas dvasinėje painiavoje.

Taip, be abejo, Pauliaus laiškai nėra pasakojamojo pobūdžio, kaip kad dauguma Senojo testamento knygų ar keturių evangelistų pasakojimai. Pauliaus laiškai yra nepaprastai koncentruoti ir tikrai reikalauja gilaus įsiskaitymo bei studijavimo. Pats Petras užsimena apie jų sudėtingumą paskutinajame savo laiške (2Pt. 3:15-16). Tačiau tai, kad Pauliaus laiškai yra „kitokie“, nėra anaiptol kažkoks tai nesusipratimas. Tai – lygiai tokia pati Dievo plano dalis, kaip ir pažadas Abraomui, per Mozę paskelbtas Įstatymas bei Kristaus atėjimas, mirtis ir prisikėlimas. Vienintelis dalykas, mistifikuojantis Pauliaus laiškus, yra tai, kad, kaip ir rašoma, tai nuo pat pasaulio sūkurimo pradžios buvo paslaptis (Rom. 16:26, Ef. 3:8-9). Ir atskleista tinkamu metu (1Tim. 2:6), kad nebūtų sugriauti kiti Dievo planai (1Kor. 2:8).

Paprastai žmonės, atradę vienokį ar kitokį prieštaravimą Biblijoje, tuoj skuba suabejoti jos autoritetingumu. Arba net nesigilina, visuomet grįždami į keturias evangelijas, kuriose pats Kristus skelbia vienokias ar kitokias tiesas. „Štai čia yra garantas, nes va, – paprastai jie argumentuoja, – taip sako pats Kristus, ir aš geriau tikėsiu jo žodžiais, nei neaišku kokio ten Pauliaus“. Taip, neginčysiu, kad Kristus skelbė tiesą. Tačiau ar dėl to tai, ką, pvz., skelbė Mozė, pasidaro mažiau reikšminga? Kaip ir ne. Be abejo, tai, ką skelbė Mozė, neprieštaravo tam, ką skelbė Kristus. Juk todėl ir rašoma, jog Kristus atėjo išpildyti Įstatymo. Ir tai padarė. Viską užbaigdamas auka ant kryžiaus. Ir pasakydamas: „Viskas atlikta“ (Jn. 19:30). Paprastai tokie žodžiai ženklina vienokią ar kitokią pabaigą. Belieka išsiaiškinti, kokią. Ir jei Kristus atėjo išpildyti Įstatymo, tai turbūt reikėtų klausti, kam tas Įstatymas buvo duotas. O juk duotas jis buvo tam, kad žmogus pamatytų, koks jis yra prieš Dievą. Kaip ir rašoma: „per įstatymą yra nuodėmės pažinimas.“ (Rom. 3:20) Tačiau net ir šiandien, po Kristaus prisikėlimo praėjus beveik 2000 metų, vis dar yra daugybė žmonių, kurie gyvena Senojo testamento nuostatomis, net nesuprasdami, kad po Kristaus prisikėlimo daug kas iš esmės pasikeitė. Ir, kaip rašoma: „nes jei teisumas ateina per įstatymą, tuomet Kristus yra miręs veltui“ (Gal. 2:21).

Bet grįžkime prie Pauliaus. Kas jis tame Dievo plane, kad galima būtų pasikliauti jo skelbiamomis tiesomis kaip galutiniu faktu? Ar jis – tai vienas iš dvylikos apaštalų būrio? Deja – ne. Nes ji neatitiko nei vieno iš tų kriterijų, kurie buvo keliami apaštalui, galinčiam užimti Judo vietą (Apd. 1:21-22). Kaip tik atvirkščiai – jis buvo tuomet vienas iš tų, kurie persekiojo tikinčiuosius bei sodino juos į kalėjimus. Štai tokį jį Dievas pasirinko tuomet, kai mažiausiai kas to galėjo tikėtis – kaip tik tuo metu, kai pagal pranašystę atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę, ką ir matė Steponas, kurį už tokį įžūlų paskelbimą žydai užmėtė akmenimis (Apd. 7:56-58). Gal kam ir per maža smulkmena gali pasirodyti tai, kad Steponas pamatė Viešpatį stovintį Dievo dešinėje. Tačiau visoje Biblijoje niekur nerasi daugiau, kad Viešpats stovėtų Dievo dešinėje, kas reiškia, kad atėjo laikas 70-ajai Danieliaus pranašystėje minimai savaitei prasidėti – kaip ir buvo tiksliai pranašauta (Dan. 9:24), o tiksliau – kad atėjo laikas Dievui išlieti savo rūstybę (Apd. 2:24). Štai ties šia riba ir įvyko didžiosios Dievo plano paslapties atskleidimas apie tai, kokia gi tikroji Kristaus aukos ant kryžiaus prasmė. Atidžiai perverskit Evangelijas, Apaštalų darbų knygos skyrius iki Pauliaus išgelbėjimo (9 sk.) bei laiškus nuo Laiško hebrajams iki pat Biblijos pabaigos (t.y viską, išskyrus Pauliaus laiškus), ir aš jums garantuoju – jūs niekur nerasite parašyta nieko apie Kristaus kūną: nei ką jis reiškia, nei kaip jis veikia, nei kaip jis atsirado, nei kur yra jo pabaiga. Vos vienintelė nuoroda yra jau minėtame Petro laiške apie sunkiai suprantamus dalykus Pauliaus laiškuose. Ir viskas. Nes nei vienam iš dvylikos apaštalų Kristus, būdamas žemėje, neapreiškė to, ką apreiškė Pauliui. 40 dienų, kurias Kristus praleido su dvylika apaštalų bei kitais mokiniais, buvo skirtos tam, kad įrodytų žydams, kad jis – tai tas Mesijas, apie kurį buvo pranašauta. Ir nieko daugiau. Jei nesutinkat, raskit man bent vieną eilutę, rašančią kitaip... Vienas iš ryškiausių įrodymų to, kad dvylika apaštalų neskelbė to, ką skelbė Paulius, yra Galatų laiško 2 skyriaus 7-9 eilutės, kurios, deja, nei viename lietuviškame tekste nėra išverstos taip, kaip angliškame KJV leidime, kuriuo aš šiandien vadovaujuosi. Nes lietuviškai šios eilutės angliškame tekste skamba taip: „kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija (nes tas, kuris veiksmingai veikė Petre apipjaustymo apaštalystei, tas pats buvo galingas manyje pagonims); ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę, jie padavė man ir Barnabui dešines draugystės rankas; kad mes eitume pas stabmeldžius pagonis, o jie pas apipjaustymą.“ Iš ko nedviprasmiškai aišku, kad Petras ir dvylika toliau ėjo žydams liudyti apie praeitį, t.y. apie tai, kad Kristus – tai tas pranašautas Mesijas bei kad jis prisikėlė iš numirusių (Apd. 1:22). Tuo tarpu Paulius nuėjo pas kitas tautas liudyti to, kas atsivėrė pasauliui po Kristaus mirties – sutaikymo su Dievu žinios – žinios apie tai, kad kiekvienas, kuris tiki Kristaus auka, kaip sumokėta kaina už visas nuodėmes, yra išgelbėtas nuo amžinų sielos kančių ugnies ežere. Ir kad tai duodama kiekvienam tikėjimu dovanai, o ne kažkaip užsitarnaujama: "Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą; ir tai ne iš jūsų: tai yra Dievo dovana, ne darbais, kad kuris žmogus nesigirtų.“ (Ef. 2:8-9) Ir visa tai yra informacija, kurią skelbia Paulius – ne mažiau svarbus asmuo Naujajame testamente nei Senajame – Mozė, kuriuo, beje, irgi tauta nenorėjo tikėti... 

Ne kartą po tokių mano minčių sulaukiu priekaišto: Bet juk parašyta, jog „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui“ (2Tim. 3:16). Taip, visas. Bet ar tai reiškia, kad aš turiu save sutapatinti su viskuo, ką randu Rašte? Ar aš turiu nusikelti į Edeno sodą ir spręsti uždrausto vaisiaus valgymo/nevalgymo dilemą? Ar aš turiu kaip Nojus statyti laivą, laukdama potvynio? Auginti avių bandas bei klajoti po dykumą 40 metų?.. Taip, visa Biblija naudinga. Kad suprastume, kaip viskas buvo nuo pradžios, kaip viskas vyko, koks yra Dievo planas, galiausiai, koks yra pats Dievas kaip Asmuo, kokia bus ateitis, kad, galiausiai, atrastume savo vietą visame tame bei žinotume, ką galime taikyti, o kas yra praeitis arba ateitis, kurioje dalykai nėra tokie, kokie yra šiandien. Taip, visatos dėsniai, dvasiniai principai Biblijoje – jie per amžius nekintantys, kaip ir Dievas, vykdantis savo pažadus. Tačiau ne veltui Paulius rašo apie tai, kaip turime studijuoti Bibliją: „Studijuok, kad pasirodytum išmėgintas Dievui, darbininkas, neturintis ko gėdytis, teisingai padalijantis tiesos žodį.“ (KJV) Nes Dievas nuo pat pirmos Biblijos eilutės mus moko atskirti dalykus, kas prie ko priklauso. Tai – dangus ir žemė, tai – šviesa ir tamsa, tai viena ir kita pertvaros tarp žydų ir pagonių pusė, tai sausuma ir vanduo, ir t.t. ir t.t... ir viskas turi savo vietą jo plane. Net jei tai būtų Mozė ar Paulius.... Tereikia atsirinkti, ką po ko Dievas apreiškė, ir kuriame taške mes šiandien esame. Praeityje, dabartyje ar ateityje...

Dievas žmogaus akimis

Pralinksmino šįryt mane Ryčio Daukanto karikatūra, rasta pie vieno iš delfi.lt straipsnių :)

Aišku, karikatūra yra karikatūra, bet manau, ji labai gerai atspindi statistinio žmogelio įsivaizdavimą apie tai, koks yra Dievas bei „ką jis ten, aukštai, veikia“.

Tokie jau esam - visuomet yra smagu kažkam kitam suversti kaltę bei taip išvengti atsakomybės už savo veiksmus :)

Ir tiesa padarys jus laisvus...

Ne kartą vieni ar kiti pažįstami manęs yra klausę, iš kur aš žinau, jog tai, kuo aš tikiu, yra tiesa, bei kad ta tiesa yra nekintama. Sunku į tokius klausimus atsakyti tiek krikščionims, kuriuose veikia Dievo Žodis, tiek netikintiesiems, kurie nuoširdžiai ieško kelio į dvasinę pilnatvę bei egzistencinius, dvasinius klausimus, tačiau nėra patyrę, kas tai yra atgimusi dvasia. Tiesą suvokiame kiekvienas savaip. Ir tai yra iš tiesų pakankamai „slidi“ tema. Todėl Ron'o Sorg'o Biblijos studija šia tema man tarsi sudėliojo gražiai visus taškus ant „i“. Ne viską parašysiu, ką kalbėjo Ron'as, tačiau didžiąją dalį jo pasisakymo, gal kiek ne visai sklandžiai, sudėdama savus akcentus, pabandysiu perteikti... Pirmam laiške Timotiejui, 2:3-4 rašoma: „(Dievas) nori, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir ateitų į tiesos pažinimą.“ Besiruošdamas šiai temai aš vaikų paklausiau: kas yra tiesa? Jie pradžioj pasakė: – Na, tiesa yra tiesa. – Ne, – pasakiau, – taip netinka. Po kiek laiko jie atėjo ir pasakė: – Tiesa yra tai, kas tikra, kuo gali įsitikinti, ką gali pamatyti, ko negalima paneigti. Taigi jei tiesa yra tiesa, turi būti kažkas, kas tiesą įrodo, ką tu gali patvirtinti faktais. Yra žmonių, netgi tikinčiųjų tarpe, kurie vis dar abejoja Biblija, keldami klausimą, kodėl jie turėtų tikėti, kad Biblijoje rašoma tiesa, kad tai yra Dievo Žodis. Aš tikiu Biblija ne vien todėl, kad joje rašoma, kad tai yra tiesa (Jn. 17:17: „Pašventink juos savąja tiesa: tavo žodis yra tiesa.“), tačiau lygiai taip pat todėl, kad per istoriją ji save paliudijo ir nei karto nepaneigė. Pranašystė – vienas didžiausių visų laikų patvirtinimų. Ir jei tos pranašystės iki smulkmenos išsipildė, kaip buvo parašyta, kodėl aš turiu netikėti, kad visa kita, kas joje parašyta, nėra tiesa? Vien tai, kad dar tuomet, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei faksų, nei kompiuterių, nei kitų šiuolaikinių technologijų, 40 skirtingų rašytojų, gyvenusių skirtingose vietose, skirtingais laikotarpiais, nežinodami vieni apie kitus užrašė tokį vientisą ir vienas kito trūkstamas vietas papildantį liudijimą, jog tai nekelia abejonių: už viso to turi būti kažkas vienas - Autorius. Jei nėra nieko už jų, kaip jie galėjo visa tai sudėti į vientisą istoriją? Be to, seniai pripažinta, kad istoriškai Biblija yra nepaprastai tiksli knyga. Reikia būti absoliučiu skeptiku, aklu, kad nematytum šių dalykų bei juos neigtum... Jn. 18:37 rašoma: Jėzus tarė: ‘...aš atėjau į pasaulį, kad aš liudyčiau tiesą’.“ Jei Jėzus atėjo paliudyti tos tiesos, vadinasi yra tam tikri dalykai, kurie paliudija, jog tai yra tiesa... Ir iš tiesų, visi pažadai, kurie buvo skelbiami Senajame Testamente – apie tai, kad jis ateis, apie tai, kad bus skelbiama Dievo karalystė, išsipildė, kad žmonės žinotų, jog visa tai yra tiesa, kad visa tai yra tikra bei kad tikėtų jiems ateičiai duodamais pažadais apie išgelbėjimą. Kaip ir rašoma: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių...“ (1Tim. 1:15) Tačiau kiek žmonių šiandien iš tiesų skelbia šią tiesą? 25 proc. tikinčiųjų šiandien vis dar mano, kad išgelbėjimas yra užsitarnaujamas, kažkaip įgyjamas per darbus... o ne per tai, ką Kristus atliko ant kryžiaus Kalvarijoje, pasakydamas, kad viskas atlikta... Tai ar viskas atlikta, ar ne? Ar tai tiesa, ar melas?.. Kur ta tiesa, kuri mus išlaisvina, bei užtikrina mūsų amžinybę? Ir kas yra melas, kuris yra iliuzija..? Štai kas dedasi šiandien pasaulyje... „Jūs esate iš savo tėvo – velnio, ir jūs norite vykdyti savo tėvo troškimus. Jis nuo pradžios buvo žmogžudys ir nepasiliko tiesoje, nes jame nėra tiesos. Kai jis kalba melą, jis kalba iš savęs paties; nes jis yra melagis ir to tėvas. Ir kadangi aš jums kalbu tiesą, jūs manimi netikite.“ (Jn. 8:44-45) (Ši vieta mane labiausiai šokiravo, nes ja teko ne kartą įsitikinti: žmogus visada daug greičiau patiki melu nei tiesa...) Ir visa tai prasideda Edeno sode, kai Šėtonas sugundo Ievą su Adomu. „Viešpats Dievas išaugino iš žemės visokių medžių, gražių pasižiūrėti ir nešančių gerus vaisius maistui; taip pat gyvybės medį sodo viduryje ir medį pažinimo gero ir blogo.“(Pr. 2:9) – Taigi Edene yra du medžiai – gyvybės medis bei gero ir blogo pažinimo medis, nuo kurio suvalgius vaisius ateitų mirtis. Galima būtų sakyti, kad Dievas davė pasirinkti žmogui – valgyti, kad gyventum arba valgyti, kad mirtum, priklausomai kurio medžio vaisius pasirinksi... „Gyvatė buvo gudresnė už visus žemės gyvūnus, kuriuos Viešpats Dievas sutvėrė. Ji tarė moteriai: “Ar tikrai Dievas pasakė: ‘Nevalgykite nuo visų sodo medžių’?“ Moteris atsakė gyvatei: „Mums leista valgyti sodo medžių vaisius, išskyrus vaisius medžio, kuris yra sodo viduryje. Dievas įsakė: ‘Nevalgykite nuo jo ir nelieskite jo, kad nemirtumėte’.” Gyvatė atsakė: „Nemirsite!“ (Pr. 3:1-4) Kaip žinia, Dievas nieko nekalbėjo apie tai, kad jiems net liesti negalima tų vaisių – čia jau Ievos išsigalvojimas, interpretacija. Kaip matome, velnias iškelia savo „tiesą“. Kai Dievas sako „mirsite“, velnias sako „nemirsite.“ Vienas iš jų meluoja. Kuris? Pažiūrėkime, kas nutinka vėliau. Adomas susilaukia sūnų, kurie gyvena ir galiausiai... miršta – kaip ir visi mes šiandien. Taip, jie sužino, kas yra gera ir kas yra bloga, bet taip pat pasitvirtina ir ta tiesa, kurią sakė Dievas, – jog jie mirs. O tuo pačiu atsiskleidė Šėtono melas, kai jis sakė, kad jie nemirs suvalgę tą vaisių. Rom. 1:18-20 rašoma: „kadangi Dievo rūstybė yra atskleista iš dangaus dėl visos bedievystės ir neteisumo žmonių, kurie tiesą nuslopina neteisumu; todėl kad tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, yra juose apreikšta, kadangi Dievas tai jiems atskleidė. Kadangi jo neregimi dalykai – jo amžinoji jėga ir Dievystė – yra aiškiai matomi nuo pasaulio sukūrimo, suprantami pagal padarytus dalykus, todėl jie yra nepateisinami“... Tiesa visuomet yra priešais žmones. Tačiau jie nuslopina ją, kad nematytų jos. Juk kiekvienas pagal savo sąžinę žino, kas yra gera o kas yra bloga – intuityviai. Kodėl vaikai, padarę kažką blogo, slepia tai?... kaip ir Adomas, kuris padaręs su Ieva tai, kas jiems nebuvo leistina, pasislėpė nuo Dievo... Jie žinojo, kad tai, ką jie padarė, buvo maištas. Tai buvo laisvės nuo Dievo deklaracija. Ir kas nutiko? Jie mirė. Jie prarado Dievo duotą gyvybę. Todėl ir vėliau Biblijoje randame, kad ir pranašai rauda dėl to, kad buvo prarasta tiesa. (Iz 59:14: „Teisingumas yra atmestas ir teisybė pašalinta; tiesos nebėra miesto aikštėse, bešališkumas negali įeiti.“) Pasaulis šiandien kalba, kad viskas gerėja, kad viskas eina tik geryn, progresuoja. Tačiau apsižvalgykime aplinkui ir pamatysime, kad tai – melas. Nes viskas eina atvikrščiai – blogyn. Viskas regresuoja, degraduoja. Ir jei evoliucija yra tiesa, ir čia tik mes tokie einam neteisingu keliu, prieš srovę, tad iš kur tada atėjo mirtis? Kaip ji atsirado? Turi būti kažkas už to, iš kur visa tai ateina... Grįžtant prie Laiško romiečiams. Žmonėms viskas yra apreikšta. Tačiau jie nenori to priimti... Rom. 1:21-25 rašoma: „todėl kad jie, pažindami Dievą, jie negarbino jo kaip Dievo, nei buvo dėkingi, bet tapo beverčiai savo įsivaizdavimais, ir jų kvaila širdis aptemo. Dėdamiesi esą išmintingi, jie tapo kvaili. Ir negendančio Dievo šlovę iškeitė į atvaizdą, panašų į gendančio žmogaus ir paukščių, ir keturkojų žvėrių, ir šliaužiojančių būtybių. Todėl lygiai taip ir Dievas per jų pačių širdžių geidulius paliko juos nešvarumui, tarpusavyje gėdinti savo pačių kūnus; kurie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino padarą bei tarnavo jam daugiau negu Kūrėjui...“ Ir taip yra šiandien. Tiesa pakeičiama melu. Mes kas dieną darome vienokius ar kitokius sprendimus. Vertindami juos, ar jie yra geri, ar ne. Ir nuo mūsų pasirinkimo priklauso, ką tie sprendimai atneša: ar jie padeda mums, ar jie kenkia mums. Ar jie artina mus prie tiesos, ar tolina. Nuo to, kaip mes elgiamės su vienais ar kitais dalykais, priklauso mūsų gyvenimas. Juk jei ir peilį naudosi ne taip, kaip reikia, gali susižeisti, pasismeigti, o vairuodamas išgėręs gali pats žūti ir dar kitą suvažinėti... Ir mes turim atsirinkti tarp savo pasirinkimų. Kaip ir vaikams turi įdiegti tas tiesas, kurios jiems yra naudingos, kad jie žinotų, kokie jų pasirinkimai lemia vienus dalykus, o kurie – kitus... Kas lemia gera, o kas bloga... Tai, kas yra pasaulyje, mums yra siūloma kaip laimę atnešančios priemonės: turtas, garbė, gerbūvis. Tačiau nugyvenęs taip trisdešimt metų, aš staiga pamačiau, kad tai man nesuteikia absoliučiai jokio pasitenkinimo. Ir vieną dieną aš suvokiau, kad kažkur yra įsimaišęs melas. Turiu gerą draugą, su kuriuo teko kalbėti, ir jis vis klausia: jei yra Dievas, ir jei jis yra geras, tai kaip jis gali leisti, jog žemėje vyksta tokie dalykai, kaip kad miršta nuo vėžio dviejų metų vaikai, kad pasaulį gali krėsti tokios katastrofos ir t.t... T.y. kaip tai susiveda su tuo, kad Dievas myli pasaulį?.. Aišku, kad klausimo esmė ta, kad kaip gali Dievas sukelti tuos dalykus. Ir yra daugybė taip mąstančių žmonių, net nesuvokiančių, jog Dievas visiškai su tuo nesusijęs, ir tam labai geras atsakymas yra Rom. 1:26: „Dėl šios priežasties Dievas paliko juos begėdiškiems jausmams...“ Nenori tiesos, nenori ja tikėti, gerai, tikėk sau melu, turėkis melą. Gyvenk su visu tuo kaip išmanai... Ir nors Šėtonas gali atrodyti šiame pasaulyje nugalėtoju, pavergęs viską sau, tačiau mūsų viltis ir išsigelbėjimas yra visai kitur ir tai visai neusiję su tuo, kas vyksta pasaulyje... Ir tai labai geras pavyzdys, kaip yra iškraipomos tiesos, kaip yra iškraipomas Dievo žodis, kaip juo yra manipuliuojama, sakant, kad Dievas yra geras ir jis negali todėl leisti tokiems dalykams vykti, visai nesuvokiant, kad už viso to stovi ne Dievas, o Šėtonas – melo tėvas. Ir tai, kas šiandien vyksta, vyksta ne dėl to, kad Dievas kažką leidžia ar neleidžia, bet todėl, kad nuodėmė ir melas daro savo. Apsidairyk aplinkui, ir rasi krūvą įrodymų: žemė užteršta, tautos kariauja apimtos godumo ir neapykantos viena prieš kitą, išdarkyta ekologinė pusiausvyra sukelia vis naujas ekologines problemas, ligas, patologijas ir t.t ir t.t... Net ir pati kalba išsigimsta: žodžiai pradedami vartoti nebe taip, kaip turėtų būti vartojami, kuo labiau nukrypstant nuo terminų, esančių Šventajame Rašte. Žodis „nuodėmė“ pakeičiamas „blogu pasirinkimu“, vietoj žodžio „kūdikis“, kalbant apie abortus, vartojamas žodis „embrionas“, kad tik bet kokiom priemonėm save išteisinti... Ir taip visame kame. Žingsnelis po žingsnelio, lėtai... Čia kaip ir su viščiuku – jei mesi jį gyvą į verdančio vandens puodą, jis iš karto iššoks. Tačiau jei įdėsi jį į šaltą vandenį ir palaipsniui kelsi vandens temperatūrą, laipsnis po laipsnio, jis paprasčiausiai išvirs. Taip ir pasaulis žmones šiandien „verda“... Paimkite 50 pastarųjų metų ir patys pamatysit. Tarkim, paimkim paplūdimį. Ar jame išsirengęs taip, kaip išsirengiame šiandien, kas mums atodo visiškai suprantama ir natūralu, tu būsi suprastas anuomet, prieš pusę šimtmečio? Tai – vienas nedidelis pvz., bet tai galioja visur, kur bepasisuksi... Taip ir krikščionys šiandien yra nukreipiami nuo tiesos – žingsnelis po žingsnelio. Ir jei mes nežinome, kokia yra tiesa, mes esame lengvai palenkiami, lengvai manipuoliuojami mums patiems net nepastebint... Tuomet, kai buvo rašomas Laiškas romiečiams, turbūt niekas negalėjo net pagalvot, kad tai, kas rašoma pirmame jo skyriuje apie visą žmonijos nuklydimą, apie stabmeldystę bei homoseksualizmą, apie tiesos atsisakymą, šiandien bus tokia aktuali kasdienybė... 30 procentų išgelbėtų krikščionių šiandien mano, kad abortas yra normalus reiškinys, kad tai neprieštarauja Biblijai... 42 proc. mano, kad nesantuokiniai ryšiai lygiai taip pat dera su Dievo Žodžiu... Sunku įsivaizduoti tokius skaičius, ir tada pagalvoji – ar jie tikrai skaito tą pačią Bibliją, kurią skaitau aš?.. Ar jie tikrai yra tikintys, jog Dievo Žodis yra tiesa?.. Ar jie dar iš viso atskiria tiesą nuo melo?.. Štai, eilutės, kurias kažkada aš skaičiau ir nesupratau jų, galvojau, kad tai juokinga, kaip taip gali būti... Šiandien visa tai – realybė... „Dailidė dirbdamas naudoja virvę, pieštuką, kampainį, oblių; jais matuoja, nustato formas ir padaro gražaus žmogaus pavidalo stabą, tinkantį gyventi namuose. Jam pagaminti jis nusikerta kedrą, uosį, ąžuolą ar pušį, užaugusius miške tarp medžių. Jie tinka žmonėms kurui: jais šildosi ir ant jų gamina maistą. Iš likusio medžio padirbęs dievą, parpuolęs prieš savo drožinį, garbina jį. Dalį jis sudegino: išsikepė mėsos, išsivirė viralo. Pasisotinęs ir sušilęs džiaugiasi: „Man šilta!“ Iš likusios dalies pasidirbo stabą ir, atsiklaupęs prieš jį, garbino jį ir maldavo: „Išlaisvink mane, nes tu esi mano dievas“. Jie nežino ir nesupranta, nes jie apakę ir širdimi nesuvokia. Nė vienas nepagalvoja, kad pusę sudegino, ant anglių išsikepė duonos, išsivirė mėsos ir pavalgė. Iš likusio medžio pasidirbę stabą, parpuola prieš medžio gabalą.“ (Iz. 44:13-17) Štai taip melas apakina žmones. O aklumas tiesai priveda prie štai tokių paradoksų... Žmonės, apakinti melo nebesuvokia, ką jie kam naudoja, nes niekas jų gyvenime pradeda nebeveikti... Jie pagatavi persiplėšti, kad kažko pasiektų, bet tie dalykai neveikia jų gyvenime, kaip turėtų, anaiptol – dar labiau įklampina į gražią tuščią iliuziją... Ir žinote, kodėl aš tikiu, jog Biblija yra tiesa? Todėl, kad ji veikia. Aš žinau, kad kai taikau dalykus, susijusius su santykiais šeimoje, tai veikia. Kai susiduriu su vaikų auklėjimo klausimais, bendravimo su kolegomis darbe klausimais, ir imu taikyti Biblijoje esančius principus, tai veikia. Iš to aš žinau, kad tai tiesa. Ji patvirtina pati save. Ir jei tu gali prieštarauti, kad tai nėra Dievo Žodis, jei tu gali prieštarauti, kad tai ne tiesa, tu negali paneigti, jog tai neveikia... Tam tereikia vieno dalyko – tiesai pasitvirtinti reikia laiko... Ir tai matome jau nuo pat Pradžios knygoje to paties aprašyto Ievos bei Adomo sugundymo. Taip, Ieva ir Adomas nemirė tą pačią sekundę. Jie mirė nugyvenę savo gyvenimus. Bet jie mirė – to negali paneigti... Kaip ir niekas nesako, kad išgerti taurelę alkoholio yra mirtis. Tačiau visi gerai žinom, prie ko priveda piktnaudžiavimas juo: tragedijos paties ir aplinkinių žmonių gyvenimuose. Pažiūrėkime į reklamas. Jose visose rodomos geros nuotaikos, linksmi veidai, linksmybės. Tačiau kodėl jie neparodo tose reklamose kenčiančių nuo smurto vaikų, praloštų namų, mirštančių benamių, šiukšlių ir t.t...? Todėl, kad visa tai, ką jie siūlo – melas, kuris sugriūna vos pasižiūrėjus į visumą. Kaip ir Ievai ir Adomui – buvo pasakyta tik gražioji pusė, bet nuslėpta kita pusė, kuri ne mažiau tikra. Taip, jų akys atsivėrė, jie pamatė, kas yra gera ir kas bloga, kaip ir buvo pasakyta. Ir tada jie pabėgo pasislėpti. Galiausiai jie mirė. Deja, žmonės ir toliau maištauja prieš tiesą... Jie visuomet maištavo prieš Dievo išmintį, norėdami įrodyti sau ir kitiems, kad jie žino geriau. Net ir tie, kurie tariasi ieškantys tiesos, neretai tą tiesą jau yra atradę, tačiau nenori jos pripažinti. Vietoj to suka galvą, ieškodami išėjimo iš to tarsi užburto rato, užmiršdami, kad ne jie sukūrė Dievą, bet Dievas juos. Kad ne jų yra tiesa, bet Dievo. Ir raktas į tiesą bei tą neatsakytų klausimų vergovę yra labai paprastas – tikėjimas Dievo žodžiu. Nieko daugiau. Kaip ir parašyta: „Ir jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ (Jn. 8:32) Ir jei nesi laisvas, vadinasi dar neradai tiesos. O jei esi laisvas dvasioje, vadinasi tiesa, kuria tiki, yra tikra. Todėl ir mano atsakymas tiems, kurie manęs klausia, iš kur aš žinau, kad tai yra tiesa, būtų toks: todėl, kad mano dvasia atrado laisvę, kur nebėra tos neužpildytos klausimų bedugnės, kur yra ramybė, viltis ir tikėjimas. Kaip ir yra pažadėta.

Suakmenėjusių medžių mislė...

Grįžus iš atostogų po JAV, mintys vis sukasi apie matytą Suakmenėjusio miško parką, kuris iš mokslo pusės pristatomas kaip milijonus metų besiformavęs miškas, per laiką suakmenėjęs dėl tam tikrų veiksnių. Daugiau info apie šį buvusį mišką anglų kalba – paties parko svetainėje, kur dažniausiai užduodamų klausimų skiltyje radau įdomių faktų. Faktų, kurie tarsi atsako žmonėms į klausimus tos mokslinės teorijos rėmuose. Tačiau man, netikinčiai ta oficialiąja versija, kuri paremta savaiminiu planetos bei viso, kas joje gyva, susiformavimu, tie faktai gražiai sugula su Biblijoje esančia informacija.
Jau pamačius tuos po teritoriją išsisklaidžiusius rąstus, kurie iš tiesų atrodo kaip mediniai, bet priėjęs iš arčiau pamatai, jog tai – uoliena, kilo didžiulis klausimas, kodėl jie atrodo tarsi supjaustyti žmogaus, taip, tarsi būtų paruošti žmogaus reikmėms, kodėl tie, didžiuliai, sutręšę, kai kur tuščiaviduriai rąstai neskilo kaip pakliuvę, ką matai apleistuose miškuose šiandien, kodėl nėra kitų medžio dalių – šaknų, ištįsų kamienų, šakotų medžio dalių. Tiesa, vietomis matėsi tarsi trigubo ilgio rąstų, t.y. nesusmulkintų taip smulkiai kaip kiti, bet ir jų galai buvo tiesiai nupjauti kaip ir mažųjų.
Internete paskaičiusi atsakymus į šiuos klausimus, radau atsakymą, kad tų medžio dalių iš tiesų nėra rasta. Visa, kas rasta, yra šie atskiri fragmentai. Daroma prielaida, kad tie kamienai patys suskilinėjo taip tiesiai veikiami tempimo jėgų, atseit ta uoliena taip skyla. Tačiau kodėl tada nesuskilinėjo tie du ar tris kartus ilgesni, jei jau kiti suskilinėjo?... Be to, priėjus arčiau aiškiai matosi, kad ne savaiminis tai skilimas – vienur tai ištisai lygu, kitur – tarsi pjauta iš dviejų pusių, ir per vidurį susitikta, kaip kad būna pjaunant kamieną iš dviejų pusių... Vienur tiesiau, kitur kiek įžambiau... Todėl galvokit ką norit, bet tame puslapyje pateikti atsakymai manęs neįtikina...

Tikėti tuo, kad visa tai – Didžiojo Nojaus laikų Tvano padarinys, mane verčia ne tik tai, kad rąstai tarsi žmogaus supjaustyti – taip, lyg jie buvo supjaustyti bei palikti džiovinimui, kad paskui būtų galimybė juos naudoti kurui ar kitoms reikmėms. Minėtosios svetainės atsakymų į klausimus skiltyje radau dar keletą faktų, kurie mane veda į Biblinių tiesų patvirtinimą. Visų pirma tai, kad ištyrus tuos suakmenėjusius medžius, nėra rasta medžiui būdingų sezoninių rievių. Atsakyme daroma prielaida, kad tuo metu, kai augo tie medžiai, nebuvo žemėje sezonų ir kad oras buvo labai šiltas ir prisotintas drėgmės. Mes gi tuo tarpu žinome, kad Pradžios knygoje būtent apie tokias oro sąlygas žemėje ir rašoma (Pr. 2:5-6). Lygiai taip pat rievių nerasta ir medyje, iš kurio buvo padarytas Nojaus laivas, praeitame amžiuje archeologų atrastas Ararato kalnuose – toje vietoje, kuri nurodyta Biblijoje – Pr. 8:4). Kitas faktas, kad medžiai prieš suakmenėjimą turėjo būti apsemti vandens, jog iš jų išeitų deguonis, vėlgi grąžina mane į Tvano laikus, kai viskas buvo užlieta vandeniu. Tai, kad kaip kitame pateiktame atsakyme rašoma, pats medžių suakmenėjimo procesas truko apie 100 metų, manęs neįspraudžia į milijonus metų planetos egzistavimo teoriją, ir vėlgi niekuo neprasilenkia su Biblijos tiesomis. Tokie vandens prisisunkę rąstai vėliau veikiami vulkaninių dulkių (o gal dar kitokių mums nežinomų veiksnių), per 100 metų (o gal net ir greičiau) iš organinės medžiagos virto neorganine – kvarcu su įvairiomis kitų mineralų priemaišomis...

Todėl visame tame niekaip nerandu vietos milijonams metų, į kuriuos įsikabinęs mokslo pasaulis, bandantis įminti vienokias ar kitokias mus supančio pasaulio mįsles...

Sandoros skrynia

Na ir dar viena filmukų serija, šį kartą kiek ilgesnė, netgi iš 27 dalių, apie archeologų 1982 metais atrastą per amžius buvusią paslėptą Sandoros skrynią. Istorija pasirodė kupina neįtikėtinai įdomių detalių... Kuo susiję Kristaus nukryžiavimo vieta ir sandoros skrynios slėptuvės vieta? Iš kur buvo paimtas akmuo užritinti Jėzaus kapui, nuo ko mirė Jėzus - nuo kabėjimo ant kryžiaus ar kt.? Tai - klausimai, į kuriuos atsakoma šioje studijoje. Yra serijų, tokių kaip 16, 26 ar 27, kuriose pasakojami dalykai man nėra iki galo įtikinami bei priimtini, bet apskritai - manau verta dėmesio filmų serija. Štai nuorodos į visas serijas: 1 dalis, 2 dalis, 3 dalis, 4 dalis, 5 dalis, 6 dalis, 7 dalis, 8 dalis, 9 dalis, 10 dalis, 11 dalis, 12 dalis, 13 dalis, 14 dalis, 15 dalis, 16 dalis, 17 dalis, 18 dalis, 19 dalis, 20 dalis, 21 dalis, 22 dalis, 23 dalis, 24 dalis, 25 dalis, 26 dalis, 27 dalis. Ta pati istorija raštiškame pavidale, šiek tiek iliustruota nuotraukom, - čia.

Kelias per jūrą

Kaip visada, tokie dalykai ypač pagauna mano dėmesį. Šįsyk tai - serija filmukų apie tai, kurioje vietoje buvo pereita Raudonoji jūra bei apie tai, ar Sinajaus kalnas, pažymėtas žemėlapiuose, tikrai yra ta vieta, kurioje Mozei Dievas davė 10 įsakymų?..
Siūlau pasižiūrėti: „Raudonosios jūros perėja“ (anglų k.)

Žemėlapis ta tema, rastas vienoje internetinėje svetainėje:


Palyginimui - žemėlapis, kokį galima rasti įdėtą į daugumą Biblijų šiandien.

Kiek yra Dievo?

Kaip visada, mintys vėl susibėga į krūvą po daugelio sukritusių į krūvą įvykių, įsismelkiančių į sąmonę... Maestro Vytauto Kernagio mirtis; 11 vaikų motinos iš Panevėžio, likusios be šeimos maitintojo, istorija; pensininkai, galvojantys, kad abortų uždraudimas išgelbės Lietuvos demografinę padėtį, bet tuo pačiu sutiktai daugiavaikei motinai pasiguodus apie vaikų auginimo sunkumus atrėžiantys: „nereikėjo gimdyti“ (LTV 2 laida „Asmens kodas“), autoavarijoje žuvusio politiko sūnus, kurio tėvai, kaip ir dauguma tokiais atvejais, klausiantys: „Kodėl tai vyksta? Kur yra Dievas? Ir kiek jo yra?” Galiausiai, neradus konkretesnių atsakymų, pareiškiama: „Jei Dievo būtų buvę daugiau... bet Dievo buvo tiek, kiek yra...“ Finale į sąmonę įstringa dar viena labai į temą paskutinė „Laiko portretų“ TV laida, kurioje – esminius klausimus sau kelianti Lietuvos muzikinio pasaulio žvaigždutė – devyniolikmetė daininkė Alina Orlova. Į jos klausimus šiandien man tarsi susiveda ankstesnių istorijų iškelti bei taip ir žiniasklaidos neatsakyti klausimai... „Pykstu ant Dievo, kad jis neatsakingas už tai, ką sukūrė... Jei jis myli savo vaikus, yra gailestingas, tai aš nežinau, nesuprantu... Žmonės kartais taip kenčia, aš nesuprantu, kodėl, kodėl būtent jiems, nors jie nėra to užsitarnavę...” – Tarsi retoriškai klausia Alina. Manau, kad 90 procentų žmonių kelia sau tokius klausimus, visą gyvenimą taip ir neatrasdami atsakymų į juos, net nebandydami pažinti Dievo – to „negailestingojo“, taip „žiauriai žaidžiančio“ mūsų gyvenimais... Kiti, tiesa, atsiverčia tokiais gyvenimo momentais Bibliją, ir visgi randa atsakymus tiek į klausimą „Kodėl?“, tiek į tai, „kiek yra Dievo?“ Gyvendami visuomenėje, kur dažniausiai deklaruojamas priežasties-pasekmės principas, nepaisant, ar tai būtų įvilkta į rytų filosofiją, ar į katalikiškai lietuvišką Dievo pažinimą, nekyla didesnės nuostabos išgirdus taip mąstančius. Tačiau atskyrus pelus nuo grūdų pamatai, kad visa tai – graži iliuzija, kuri pasimeta tarp buitinių rūpesčių bei asmeninių gyvenimiškų ambicijų. Bandant suvokti, kur viso to šaknys, galima kapstytis giliai praeityje, kol šaknys pasieks pirmuosius mirtinguosius – Adomą ir Ievą. Štai jums ir kaltininkai, į kuriuos galima besti pirštu, kaltinant juos dėl visko, kas šiandien vyksta pasaulyje. Nes ne Dievas renkasi už žmogų, manipuliuodamas juo tarsi kokia marionete, tačiau žmogus, kuriam duota absoliuti laisvė pasirinkti. Arba jis renkasi šviesą, arba jis renkasi tamsą. Adomas ir Ieva pasirinko tamsą. Pasirinko ne Dievo, bet Šėtono išmintį. Nuo tada nemirtingu buvęs žmogus tapo mirtingas, ką paveldėjome iš šių savo protėvių, žemė tapo prakeikta, o visa kūrinija, kurioje gyvename, kiek būtų bepalaikoma mokslo ir įvairiausių technologijų, kuo toliau tuo labiau eina į pražūtį, nyksta ir išsiderina iš harmoningo jos egzistavimo ciklo. Ir tam nereikia būti aiškiaregiu. Galiausiai atėjęs žmonijos Atpirkėjas Jėzus Kristus, dar vadinamas Biblijoje Antruoju Adomu, vėl gimusiu ne iš gendančio žmogaus, bet iš Dievo sėklos, davė pasauliui viltį apie naują, negendantį, tobulą, amžiną pasaulį. Nukryžiuotas, miręs už kiekvieno mirtingojo nuodėmes bei prisikėlęs iš numirusiųjų, davė viltį kiekvienam, kuris tuo tiki, kad visa tai, kas šiandien vyksta - tik laikina, tik trumpa akimirka Dievo plane. Ir kad visa, kas vyksta regimame pasaulyje, tėra priemonė užgrūdinti, sustiprinti savo vidinį žmogų, išugdyti jį dvasiškai. Visa tai - tik pasirengimas amžinybei. Ir kiek žiauriai gali tai skambėti, bet gal kūdikio mirtis, šalia jokios prasmės neturinčio savęs kaltinimo kažkam atvers akis į to paties Dievo pažinimą, akmerks akis vėl atrasti šviesą, gal tik per anksti išėjusios iš gyvenimo įžymybės mirtis ar ištisa tų mirčių serija galiausiai atmerks tautai akis ir pervers jų gyvenimus aukštyn kojomis, perstatydama prioritetus vietomis, primins, kad nei vienas nežinome, kurią akimirką išeisime bei tai, kad nesame savo gyvenimų valdovai, visagaliai dievai, turintys galią savo ir kitų gyvenimams, gal tik daugiavaikės motinos istorija suminkštins aplinkinių širdis, kurie, apsčiai prisivalgę staiga pagalvos ne tik apie save, bet ir apie šalimais gyvenantį, gal tada politikas, kuris gedi sūnaus, atkreips galybės jaunuolių dėmesį į jų pačių saugumą vairuojant ir taip išgelbės daug kitų gyvybių, gal tik šiuos faktus lydinti straipsnių bei TV laidų lavina paskatins žmones žiūrėti į viską ne per savo egoistinę prizmę, bet pagaliau atrasti kitą gyvenimo pusę bei atsirinkti, ko vis tik į gyvenimą įsileidžiam daugiau mes patys - Dievo ar Šėtono? Kas valdo mūsų likimus? Netiksliai parinktos žurnalistų mintys, neatsakyti klausimai ar kažkas daugiau, kas nėra matoma plika akimi, ko negali įrodyti mokslas? Šėtonas, kuris šiandien valdo pasaulį, pavergdamas pinigais, garbe, geismu; ar Dievas, kuris tyliai duoda žmogui teisę rinktis bei laukia kiekvieno paklydusio tarsi sūnaus palaidūno. Dievas, kuris atidavė už visus pasaulio nusidėjėlius savo vienatinį sūnų, kuris savo gyvybe užmokėjo tą nesuvokiamai didelę nuodėmės kainą už bet kurį, net ir patį didžiausią nusidėjėlį... Nesvarbu, ką jis bebūtų padaręs. Ir išvadavo nusidėjusias sielas iš atlygio už tai... Todėl džiaugiuosi, kad Alina Orlova dėsto savo mintis toliau: „Aš labai idealizuoju Dievą ir meilę. Tai, ko aš laukiu iš meilės ir kaip įsivaizduoju, koks tai jausmas, tai yra labai daug. Meilė turi būti kažkas tokio. Kažkoks kosminis ryšys.“ Nes gal net pati to nežinodama Alina tarsi atsako į klausimą, kas tas Dievas. Nes tai ir yra Meilė. Nes tai – iš tiesų „kažkas tokio...“ „kažkas labai daug...“ Tai – ideali meilė tam, kurio žmogiškomis akimis žiūrint, negalima mylėti... Vieniems tai – tas, kuris gyvena ne taip, kaip jis pats, kitiems – į giliausią gyvenimo prarają nuėjęs žmogžudys, kitam – „blogasis, negailestingasis“ Dievas, kurio tarsi vis maža... Nes žmogiškomis akims negali pamatyti to, ką mato dvasinės akys. Akys, kurias atverti tegali tikėjimas, ieškojimas ir pats Dievas, jei pasirenkame tai, kad mūsų akys būtų atvertos. Kad klausimai, į kuriuos ieškome atsakymų, būtų atsakyti... O ne tai, kad ir toliau gyventume užmerktomis dvasinėmis akimis, kuriomis regint tie klausimai neturi atsakymų... Štai tokiose klausimų bei atsakymų labirintuose ir pasiklystame, nepastebėdami kitos medalio pusės – to, ką iš tiesų mums duodą Dievas. Kad ir tokių talentų, kaip vėlgi ta pati Alina, ar paprasto aštuonmečio lietuvio iš Rokiškio, pavadinto „Žvaigždžių vaiku“, nepastebėdami kitų žmonių sugebėjimo pagelbėti nelaimėje kitiems, kartais net nepažįstamiems, ar stiprybės, kuria spindi konkurso „Mis negalia“ dalyvės, atveriančios akis ir mokančios aplinkinius džiaugtis kiekviena gyvenimo smulkmena... Tačiau taip jau yra - kai mums gerai, mes Dievą užmirštame, prisimindami jį tik tuomet, kai kas nors atsitinka, apiberdami vienas kitą tais pačiais, dažniausiai niekuo su Dievu nesusijusiais klausimais... Todėl ir Dievo yra tiek, kiek mes jo norime turėti...