Gyvenimas Kristuje. 10. Dvasios vaisiai

Kai mes kas dieną važiuojame į darbą, bendraujame su žmonėmis, namuose su namiškiais, visur, kur mes bebūtume, mes nešiojamės su savimi Šventąją Dvasią. Nors mes to nejaučiame ir nematome, Ji ištikimai daro savo darbą: moko mus Rašto, moko melstis pagal pažinimą, stiprina Rašto žodžiais. Dvasia visa tai daro su tikslu, Ji mumyse augina ir brandina vaisius. Laiške galatams rašoma: „Bet Dvasios vaisius yra meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas – prieš tokius nėra įstatymo” (Gal. 5:22-23). Mes visi žinome, kad vaisius neatsiranda iš nieko. Sodininkas pasėja sėklą, iš kurios išdygsta mažas sodinukas, kurį jis kas dieną prižiūri: tręšia, apravi nuo piktžolių, apkaupia, kad šaknys gautų deguonies, laisto vandeniu. Paūgėjęs medelis išleidžia šakas, sodininkas pradeda formuoti jo vainiką, nupjaudamas nereikalingas šakas. Na, o štai po keleto metų jis pražįsta ir rudenį duoda vaisių, kurį mes nusiskiname ir suvalgome. Taip ir Dvasia – ji tarsi sodininkas, kuris mumyse pasėja sėklą, augina ją, tręšia ir laisto Dievo žodžiu, kad mumyse užaugtų ir subręstų Jos vaisiai. Kai mes patikėjome Kristaus kraujo auka už mūsų nuodėmes, Dievas mus išgelbėjo iš ugnies ežero, atleido mūsų nuodėmes, tačiau Jis mūsų nepadarė „geriečiais“ – mes negavome Dvasios vaisių, mes iš karto nepasidarėme tokie, kaip rašoma šioje Laiško galatams eilutėje. Dvasios vaisiai pasireiškia tikinčiajame praėjus laikui. Nes kol sėkla tampa vaisiumi, įvyksta daugybė procesų – vaisius neatsiranda per naktį. Yra nemažai tikinčiųjų, kurie yra išgelbėti 10, 20 ar dar daugiau metų, tačiau tebėra kūniški, nesutaria, pykstasi, skiriasi jų šeimos, tikintieji svetimauja, girtuokliauja. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog jie yra netikintieji, jog jie neišgelbėti, tačiau iš elgesio nenustatysi, ar žmogus yra išgelbėtas, ar ne. Jeigu žmogus patikėjo Kristaus atlikta auka ant kryžiaus, Dievas jį išgelbėjo, ir jis per amžius lieka išgelbėtas, nesvarbu koks jo elgesys, nes Dievas jį išgelbėjo neatsižvelgdamas į jo nuodėmingumą. Kai tikintysis blogai elgiasi, jam trūksta ne išgelbėjimo, bet Dvasios vaisių. Mes patys niekada nepajėgsime duoti Dvasios vaisių, nes mūsų pačių vaisiai neprilygsta Dvasios vaisiams, mūsų vaisiai nėra, kaip rašoma: „Meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas” (Gal. 5:22-23). Pagalvokime – kai mus kažkas giliai įskaudina, argi mes tuojau puolame atleisti? Dažnai mes laikome savyje tą nuoskaudą, galvodami: „Mane neteisėtai nuskriaudė, aš nekaltas, kodėl aš turėčiau atleisti?“ Mes atleidžiame tik tada, kai mus užgavęs žmogus „vaikšto keliais“, maldaudamas atleisti, ar kai kitais būdais nusipelno atleidimo. O ir kai atleidžiame, tai dažnai tai darome paviršutiniškai, ir viduje vis tiek dar kurį laiką nešiojamės pagiežą, kuri vėliau ima ir pratrūksta. Tačiau yra rašoma: „Kaip Kristus jums atleido, taip ir jūs atleiskite” (Kol. 3:13). Kabėdamas ant kryžiaus ir matydamas mūsų bjaurias nuodėmes (už kurias mes kitiems neatleistume), Kristus nesakė: „O kodėl aš turėčiau atleisti?“ Jis nesakė: „Aš atleisiu tik geriems, kurie daro mažas nuodėmes, kurie ant kelių maldauja manęs atleidimo, o blogiems neatleisiu, piktadariams nėra atleidimo, jie to nenusipelnė“. Taip sakome mes, bet ne Dievas. Kristus mums atleido ne todėl, kad mes Jo maldavome atleisti, ne todėl, kad mes to nusipelnėme. Jis mums atleido nieko iš mūsų nereikalaudamas, be jokių sąlygų, Jis atleido dovanai, savanoriškai. Taip ir mes turime atleisti – besąlygiškai, savanoriškai, nuoširdžiai. Savo jėgomis mes niekada to nepadarysime, nes mes negalime duoti gero vaisiaus, kuris patiktų Dievui. Meilė, džiaugsmas, ramybė, ilga kantrybė, švelnumas, gerumas, tikėjimas, romumas, susilaikymas – tai ne mūsų vaisiai, tai – Dvasios vaisiai. Mūsų vaisiai pateikiami Laiške galatams: „Svetimavimas, paleistuvystė, nešvarumas, gašlumas, stabmeldystė, burtininkavimas, neapykanta, nesutarimai, rungtyniavimai, rūstybė, vaidai, maištavimai, erezijos, pavydai, žmogžudystės, girtavimai, orgijos ir panašūs tokie” (Gal. 5:19-21). Kaip matyti, labai aiškus skirtumas tarp to, ką kuria Dievas, ir to, ką subrandiname mes savo kūniškais sugebėjimais. Žinoma, mūsų savigarba nenori su tuo sutikti – juk pasaulyje yra nemažai gerų žmonių, kurie daro gerus darbus, šelpia beturčius, dalinasi savo turtu, padeda ieškantiems pagalbos. Kad ir visiems gerai žinoma Motina Teresė, kurią pasaulis vainikuoja laurais už jos gailestingumo darbus. Žinoma, mes galime padaryti nemažai gerų darbų, jei mums leidžia įsitikinimai, laikas ir galimybės. Tačiau mūsų vertinimų skalė, palyginus su Dievo vertinimais, yra žema. Mes galime padaryti tai, kas mūsų akimis žiūrint yra geri darbai, bet Dievo gerų darbų mes savo kūno pajėgumais padaryti nepajėgiame. Štai pavyzdžiui: mes kas dieną darome žmonėms gera, ypač tiems, kurie su mumis gerai elgiasi. Bet ima ir pasitaiko žmogus, kuris mus įskaudina ar pasielgia su mumis netinkamai. Ir staiga nebeturime nei noro, nei jėgų atleisti, viduje gal netgi pradedame to žmogaus nekęsti ar jo vengti. Čia ir užsibaigia mūsų geri darbai – kai tik mums kas padaro bloga, mūsų prigimtis pradeda šiauštis. Biblijoje rašoma, kad turime atleisti, kaip Kristus mums atleido. Biblija iš mūsų reikalauja tokių gerų darbų, kokių mes nesugebame padaryti. Tai ką tuomet mums daryti? Kokią mes turime išeitį? Tam, kad galėtume atleisti taip, kaip atleido Jėzus, mes turime turėti Kristaus teisumo vaisius, tas Jo savybes, kurios įgalintų mus pasielgti tinkamai net ir tuomet, kai mūsų kūniški sugebėjimai to padaryti negali. Laiške filipiečiams rašoma: „Kad jūs būtumėte nuoširdūs [...] būdami pripildyti teisumo vaisių, kurie yra per Jėzų Kristų Dievo šlovei ir gyriui” (Fil. 1:10-11). Čia rašoma, kad teisumo vaisiai yra per Jėzų Kristų, o štai Laiške galatams yra išvardinti Dvasios vaisiai. Tokiu būdu Dvasios vaisiai – tai Jėzaus Kristaus vaisiai, kas reikštų, jog Dvasia mumyse augina Kristų. Laiške galatams rašoma: „Mano vaikeliai, dėl kurių aš vėl kenčiu gimdymo skausmus, kol Kristus bus suformuotas jumyse...” (Gal. 4:19). Apaštalas Paulius skelbė bažnyčioms malonės evangeliją, siekdamas juose suformuoti Kristų. Iš tiesų tai ne pats Paulius formuoje tikinčiuosiuose Kristų, bet evangelijos žodžiai, kuriuos jis skelbia. Šventoji Dvasia per evangeliją ir atlieka tą darbą, augindama mumyse Kristaus vaisius. Mes turime liautis pasikliauti savo kūnu, ir pradėti pasitikėti Dievo žodžiu, laikyti jį savo gyvenimo pagrindu. Kai mes tai darysime, Dvasia pradės mumyse veikti, mus augins, tręš, laistys Dievo žodžiu, kol mumyse pradės augti ir sirpti Dvasios vaisiai. Mes esame Dievo žodžio žmonės – visiškai nauji kūriniai, o mūsų gyvenimo knyga – Biblija, kurią Dvasia naudoja mūsų auginimui, kaip yra rašoma: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu ir yra naudingas mokslui, pabarimui, pataisymui, teisumo pamokymui, kad Dievo žmogus būtų tobulas, visiškai aprūpintas visiems geriems darbams” (2Tim. 3:16-17).