Gyvenimas Kristuje. 3. Gyvi Dievui.

Laiške romiečiams, rašydamas apie mūsų dvasinį krikštą, apaštalas Paulius atskiria tris pagrindinius to krikšto etapus. Pirmas etapas – kai mes esame pakrikštyti į Kristaus mirtį, antras – kai mes esame pakrikštyti Jo palaidojime, ir trečias – kai mes esame pakrikštyti Jo prisikėlime. Kai mes buvome pakrikštyti Kristaus mirtyje, mūsų senasis žmogus buvo nukryžiuotas, mes mirėme nuodėmei ir išsilaisvinome iš nuodėmės valdžios – nuo tada nuodėmė nebeturi mums galios. Kai mes buvome pakrikštyti Jo palaidojime, Dievas numarino mūsų senąjį žmogų su jo nuodėmėmis, nes jis negyvas, jam nebėra vietos tarp gyvųjų. Na, o kai mes buvome pakrikštyti Kristaus prisikėlime, mes prisikėlėme kartu su Juo: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume” (Rom. 6:4-5). Dievas mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios, prikėlė mus kartu su Kristumi ir davė mums naują vidinį žmogų, kad mes gyventume naują gyvenimą – prisikėlimo gyvenimą, tarnaudami Dievui. Vienas dalykas labai aiškus – mes negalime tarnauti Dievui savo nuodėmingąja prigimtimi. Dievas ją nukryžiavo, numarino, nes ji visiškai nenaudinga Dievui. Todėl, ką mes bedarytume savo paties sugebėjimais, savo išmintimi, savo protu, savo pačių gerais darbais, savo pačių siekimais, niekas iš tų pastangų neduos gero vaisiaus, galinčio patenkinti Dievą. Pagalvokime – jeigu mūsų žmogiškoji prigimtis būtų tinkama Dievui, tai argi Kristui būtų reikėję už mus mirti ant kryžiaus? Ar būtų reikėję mus gelbėti iš ugnies ežero? Nepamirškime to – iš Adomo paveldėta nuodėminga mūsų žmogiškoji prigimtis Dievui yra visiškai netikusi, ji neatitinka Jo reikalavimų. Todėl atmeskime savo senąjį žmogų, įkalkime jam į karstą vinį ir ženkime toliau. Dievas mus sukūrė geriems darbams, kad mes galėtume jam tarnauti, darydami teisumo darbus. Jis mums davė naują prigimtį, Biblijoje vadinamą vidiniu žmogumi, kas yra ta mūsų atgimdyta dvasia, dvasia gimusi iš Dievo. Dabar jau mūsų vidinis žmogus yra esminis herojus mūsų likusiame krikščioniškame gyvenime, mes žengiame labai svarbų žingsnį, įžengiame į neištirtą, mums anksčiau nežinomą teritoriją. Todėl mums svarbu pažinti kaip veikia vidinis žmogus, kaip jis sąveikauja su Dievu. Jono evangelijoje rašoma: „Dievas yra Dvasia, ir tie, kurie jį garbina, turi jį garbinti dvasioje ir tiesoje“ (Jn. 4:24). Ši eilutė nepaprastai svarbi – joje apibrėžiama, kaip mes nuo šiol bendrausime su Dievu. Vienintelis kontaktas tarp Dievo ir žmogaus – tai kontaktas per dvasią: mūsų dvasia bendrauja su Dievu per Jo Dvasią. Kito tokio sąlyčio su Dievu neturime. Beveik kasdien mes naudojamės kokiomis nors ryšio priemonėmis. Populiariausia jų – telefonas. Mes paimame telefono ragelį, surenkame numerį, taip susisiekdami su savo draugu ar giminaičiu. Ar jums kada pavyko prisiskambinti savo draugui, kuris neturi telefono numerio? Jūs galite kiekvieną dieną jam skambinti, bet vis tiek jam neprisiskambinsite, nes tarp jūsų nėra tinkamo ryšio. Anksčiau, kol mes dar nebuvome išgelbėti, mūsų dvasia buvo mirusi nuodėmėse, mes buvome atskirti nuo Dievo, neturintys jokio kontakto su Juo. Mes galėjome kiekvieną dieną „skambinti“ Dievui, bet Jo „telefonas“ nebūtų skambėjęs, nes tarp mūsų mirusios dvasios ir Jo nebuvo ryšių. Tačiau kai mes įtikėjome Kristumi, Dievas atgimdė mūsų dvasią, atkūrė tą ryšį tarp Savęs ir mūsų, padarydamas mus tinkamus Jo tarnystei. Viskas atrodytų puiku: dvasia atgimdyta, mes įgijome naują žmogų, galime pradėti tarnystę. Tačiau bėda ta, kad mes patys iš savęs neturime galios ir reikiamo pažinimo tarnauti Dievui. Tuo tikslu mus atgimdęs Dievas mums atsiuntė Savo Dvasią, kuri apsigyveno mumyse. Mes esame visiškai nauji kūriniai, todėl dabar mes turime gyventi pagal naujus, mums nežinomus veikimo principus, kuriuos mums įdiegs Šventoji Dvasia. Tai Ji nuo šiol yra mūsų gyvenimo vadovas, mokytojas, globėjas ir vedlys, parodysiantis, ko mums reikės. Gyvendama mumyse Šventoji Dvasia mūsų vidiniam žmogui suteikia Dievo žinių ir visokeriopą pajėgumą, reikalingą tarnystei. Mums belieka viena – leisti, kad pats Dievas mus vestų ir rodytų, ką mes turime daryti. Laiške romiečiams rašoma: „Ir jei Kristus yra jumyse, kūnas yra miręs dėl nuodėmės; bet Dvasia yra gyvenimas dėl teisumo. [...] Todėl dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie yra Kristuje Jėzuje, kurie vaikšto ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. [...] Nes būti kūniškai nusiteikusiam yra mirtis; bet būti dvasiškai nusiteikusiam yra gyvenimas ir ramybė. [...] Nes jeigu jūs gyvenate pagal kūną, jūs mirsite, bet jeigu jūs per Dvasią marinate kūno darbus, jūs gyvensite” (Rom. 8:10, 1, 6, 13). Mūsų kasdienis tikslas – gyventi ne pagal kūną, bet pagal Dvasią. Dabar mes turime pasiduoti ne kūno, bet Dvasios įtakai, turime gyventi ne pagal savo kūno pajėgumą, kuris netinka Dievui, bet Dvasios pajėgumu.