Gyvenimas Kristuje. 11. Tarnystės motyvai

Bet kokį darbą atlikdami mes esame vedini tam tikrų motyvų. Vieni darbuojamės dėl garbės, prestižo, kiti – iš pareigos, dar kiti – verčiami. Niekas nieko nedaro be priežąsties. Senajame Testamente Dievas Izraeliui davė įstatymą, kuriame buvo nurodyta, kokius darbus turi daryti žydai. Kunigų knygos 26-tame skyriuje ir Pakartoto įstatymo knygos 28-tame skyriuje yra surašytos sąlygos, kurių Dievas laikysis su izraelitais, jiems Jam tarnaujant. Tas Dievo sąlygas galima nusakyti taip: „Jeigu jūs darysite tai, ką sakau, aš jus palaiminsiu. Bet jeigu nedarysite, ko reikalauju, jūs būsite nubausti“. Jėzus irgi, skelbdamas įstatymą, sakė mokiniams: „Nes jeigu jūs atleisite žmonėms jų kaltes, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas jums atleis; bet jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai nei jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“ (Mt. 6:14-15). Kiekvieną dieną žydai vykdė Dievo įsakymus, pastoviai Jo stebimi. Jie pastoviai jautė įtampą, nenorėdami supykdinti savo Dievo. Bijodami Dievo bausmės, jie buvo priversti Jam tarnauti. Toks buvo žydų tarnystės Dievui motyvas – baimė. Mes taip pat esme pašaukti tarnauti Dievui. Jis mums taip pat davė nurodymus ir tarnavimo sąlygas. Tačiau skirtingai nuo Izraelio tautos, mums nereikia tarnauti Dievui, Jo bijant ir siekiant Jo palaiminimų. Nes mes jau esame palaiminti visais dvasiniais palaiminimais dangaus vietose, Kristuje (Ef. 1:3). Izraeliui reikėjo „lipti kopėčiomis“ į viršų nusiskinti Dievo palaiminimų. Mums gi nereikia niekur lipti, nes mes jau turime visus palaiminimus. Ar mes tarnausime patikdami Dievui, ar mes jį apvilsime, ar iš viso netarnausime, nuo to nepriklausys mūsų pozicija prieš Dievą, nes mes esame priimtini Jo mylimajame Sūnuje (Ef. 1:6). ir niekada neprarasime savo palaiminimų, nes mes jų neužsitarnavome – mes turime juos gavę dovanai nuo tada, kai įtikėjome Kristumi. Mums nereikia atleisi tam, kad Dievas mums atleistų, nes mums jau viskas atleista dovanai, nepriklausomai nuo mūsų. Mūsų situacija daug geresnė – žydai turėjo viską užsidirbti, o mes nuo pat pradžių viską turime. Todėl ir mūsų tarnystės motyvai yra kitokie. Mes netarnaujame Dievui įsitempę, bijodami prarasti savo palaiminimus. Mūsų tarnystės motyvas – ne baimė, bet padėka Dievui. Nes mes dovanai iš Dievo gavome visus Kristaus turtus: „Man, mažesniam už mažiausiąjį iš visų šventųjų, yra duota ši malonė, kad aš tarp pagonių skelbčiau neištiriamus Kristaus turtus“ (Ef. 3:8), kaip rašo Paulius. Įsivaizduokite, jog gyvenate baudžiavos laikais ir tarnaujate pas poną. Tačiau jis jums yra nepaprastai dosnus: jis jus viskuo aprūpina ir netgi daugiau, nei jums reikia, leidžia jums nebedirbti, kai tuo tarpu kiti lenkia nugaras, kad užsidirbtų duonos kąsnį. Argi jūs nenorėtume atsidėkoti tokiam dosniam šeimininkui, kuris jus viskuo aprūpino? Ar jūs jam netarnautume bent iš padėkos? Ar mes neturėtume iš padėkos tarnauti Dievui, kuris mus dosniai apdovanojo Kristuje ir pasirūpino mūsų ateitimi? Paulius savo laiškuose visuomet dėkoja Dievui už tikinčiuosius, už jiems duotus malonės turtus bei ragina būti dėkingiems Dievui už turimus palaiminimus ir nuoširdžiai Jam tarnauti.

•••

Ar jūs tikras savo ateitimi? Ar jūs galite iš širdies pasakyti Dievui: „Aš tikiu, kad Kristus mirė ant kryžiaus už mano nuodėmes ir tik per šią Jo atliktą auką mano nuodėmės yra atleistos, aš esu išgelbėtas nuo bausmės ugnies ežere“? Jei jūs nesate tuo tikras, užsitikrinkite tai! Kristus už jus viską padarė, todėl Dievas iš jūsų visiškai nieko nebereikalauja. Tam, kad įgytumėte išgelbėjimą, jums nereikia nei melstis, nei atgailauti, nei nuodėmių išpažinėti. Jums tereikia tikėti tuo, kas parašyta Dievo žodyje – kad Kristus mirė ant kryžiaus, sumokėdamas už visas jūsų nuodėmes bei išgelbėdamas jus iš ugnies ežero, ir prisikėlė, kad jums duotų amžiną gyvenimą. Jeigu jūs tuo tikėsite, Dievas atleis visas jūsų nuodėmes, išgelbės jus iš ugnies ežero ir dovanos jums amžiną gyvenimą.

•••