Gyvenimas Kristuje. 2. Mirę nuodėmei.

Toliau besigilindami į mūsų naują prigimtį Kristuje, Rašte aptinkame dalykus, kurie turi didžiulę įtaką mūsų krikščioniškam gyvenimui. Laiške Titui rašoma: „Bet kai pasirodė Dievo, mūsų Gelbėtojo, gerumas ir meilė žmogui, Jis išgelbėjo mus ne per teisumo darbus, kuriuos mes padarėme, bet pagal savo gailestingumą, atgimdymo nuplovimu ir Šventosios Dvasios atnaujinimu” (Tit. 3:4-5). Čia aprašomas labai svarbus mūsų gyvenimo įvykis – tai mūsų atgimdymas, mūsų atnaujinimas. Mums patikėjus Dievo žodžiu, kad Kristus mirė ant kryžiaus ir sumokėjo savo krauju už mūsų nuodėmes, Dievas mus atgimdė, ir Jo Dvasia mus atnaujino – mes įgijome Dievo gyvenimą. Mumyse apsigyveno Dievas, Jo gyvybė. Tuo pačiu mums buvo duota nauja prigimtis, kad joje galėtų gyventi Dievas. Ši nauja prigimtis apaštalo Pauliaus laiškuose vadinama „vidiniu žmogumi“, „nauju žmogumi“. Laiške korintiečiams rašoma: „Todėl jei kuris yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys: seni dalykai yra praėję; štai visi dalykai tapo nauji” (2Kor. 5:17). Mūsų tapimas nauju kūriniu labai panašus į kūdikio gimimą. Iš pradžių mažylis saugiai gyvena savo mamos įsčiose, niekas nesikiša į jo gyvenimą, aplinkui tamsu ir ramu. Tačiau kai jis išlenda iš savo namelio, staiga atsiranda daug šviesos, garsų, vaizdų, kvapų ir kitos naujos informacijos, kuri jį ištinka kaip šokas – atsiveria visiškai naujas ir nepažįstamas pasaulis. Taip ir mes – anksčiau gyvenę savo žmogiškąjį, nuodėmingąjį, mums patogų ir įprastą gyvenimą, kuris neturėjo nieko bendra su Dievu, išgirdę mūsų išgelbėjimo žinią ir pasitikėję savo Gelbėtoju, įgyjame visiškai naują, nepažįstamą gyvenimą – Dievo gyvenimą. Šis naujas gyvenimas visiškai ne toks, kokį mes buvome pratę gyventi, jis visiškai kitos prigimties ir veikia kitokiais principais. Iš Adomo mes esame paveldėję nuodėmingą prigimtį, Biblijoje kitaip dar vadinamą „senu žmogumi“, ko įtakojami mes darome nuodėmes, mums tai yra normalu ir žmogiška. Nei vienas iš mūsų nesistebi, kad paukštis moka skristi, nes jis turi sparnus, nes tokia jo prigimtis – skraidyti. Lygiai taip pat visiškai nenuostabu, kad mes darome nuodėmes, ir tai mums įprasta – mes turime tokią prigimtį. Koks medis, tokie ir vaisiai. Na, o kai Dievas mums davė Savo gyvybę, Jis mums suteikė naują prigimtį, kuri visai kitokia, nei mūsų senoji prigimtis. Mūsų naujoji prigimtis, naujasis žmogus, vidinis žmogus, nevaikšto senojo žmogaus išmintais takais, jis gyvena pagal Dievo žodį – pagal tai, ko jį moko Dievas, pagal tai, kokio gyvenimo būdo mokoma Biblijoje, Dievo užrašytuose nurodymuose. O juose yra visai kitoks gyvenimo būdas, visai kiti gyvenimo principai, visiškai ne tai, ką nori daryti senasis žmogus. To pasekoje mumyse atsiranda vidinis konfliktas tarp senojo ir naujojo žmogaus. Mūsų senasis žmogus traukia mus į vieną pusę, naujas žmogus – į kitą. Mūsų nuodėmingoji prigimtis skatina mus gyventi nuodėmėse, daryti nuodėmes, o naujas žmogus siekia gyventi pagal tai, ko mus moko Dievas Savo Rašte. Mūsų vidinį konfliktą detaliau aprašo apaštalas Paulius Laiško romiečiams septintame skyriuje. Šis vidinis konfliktas yra neišvengiamas, ir jis vyks mumyse iki pat mūsų mirties, nes mumyse po dvasios atgimimo yra jau nebe viena, bet dvi skirtingos prigimtys. Su dideliu susidomėjimu skaitome laikraščius, kuriuose mirga straipsniai apie įvairius tarptautinius konfliktus. Vieni jų baigiasi pergale, kiti – pralaimėjimu, vieni nepadaro didesnės žalos, kiti atneša didžiulius nuostolius. Konfliktai – tai kasdienis dalykas. Tačiau daug svarbiau yra ne pats konfliktas, bet tai, kuri pusė jį laimės. Taip pat ir mūsų krikščioniškame gyvenime – mums yra ne tiek svarbu konflikto buvimas, bet tai, kas jį laimės, kokios bus tos kovos pasekmės, ar mes patirsime didelę žalą, ar tik truputį „apsibraižysime“. Mūsų senasis žmogus turi patirtį, sukauptą nuo pat gimimo. Mūsų nuodėmingoji prigimtis žino visus „mygtukus“, kuriais sėkmingai naudojasi mums bendraujant namuose su šeima, darbe tarp žmonių ir kitose kasdienėse situacijose. O štai mūsų naujasis žmogus yra visiškai be patirties. Pagal visus dėsnius patirtis turėtų laimėti. Tačiau šiame konflikte yra kitaip. Mat šis naujasis žmogus yra Dievo darinys, ir jis veikia pagal Dievo principus, kurie yra galingi ir veiksmingi, pranokstantys žmogaus galimybes. Dievas pasirūpino, kad mes sėkmingai susidorotume su šia užduotimi. Jis mums suteikė pajėgumą, kad šį konfliktą laimėtų mūsų naujoji prigimtis – naujas žmogus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje apaštalas Paulius surašė pergalingus žodžius, kurie mums padės laimėti: „Tad ką gi mes sakysime? Ar mums pasilikti nuodėmėje, kad pagausėtų malonė? Apsaugok Dieve! Kaipgi mes, kurie esame mirę nuodėmei, toliau joje gyvensime? Ar jūs nežinote, kad mes visi, kurie buvome pakrikštyti į Jėzų Kristų, buvome pakrikštyti į jo mirtį?” (Rom. 6:1-3) Mes esame mirę nuodėmei. Tai įvyko, kai mes pasitikėjome Kristumi, ir Dievas mus pakrikštijo į Kristų. Šiame Laiško romiečiams skyriuje apaštalas Paulius nuosekliai išdėsto mūsų krikšto detales ir jo poveikį: „Todėl mes krikštu esame su juo palaidoti į mirtį: kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusiųjų Tėvo šlove, lygiai taip ir mes vaikščiotume gyvenimo naujume. Nes jei mes buvome kartu suaugę jo mirties panašume, mes būsime ir jo prisikėlimo panašume, žinodami tai, kad mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės. Na o jei mes esame mirę su Kristumi, mes tikime, kad mes ir gyvensime su juo: žinodami, kad Kristus, prikeltas iš numirusiųjų, daugiau nebemiršta; mirtis daugiau jam nebeviešpatauja. Nes kad jis numirė, jis numirė nuodėmei vieną kartą, bet kad jis gyvena, jis gyvena Dievui” (Rom. 6:4-10). Pasak šių eilučių, mes esame pakrikštyti į Kristų, o tai reiškia į Jo mirtį, į Jo palaidojimą ir į Jo prisikėlimą. Kaip Jis buvo nukryžiuotas ant kryžiaus, taip ir mes esame kartu su Juo nukryžiuoti ant kryžiaus; kaip Jis mirė ant kryžiaus, taip ir mes mirėme kartu su Juo; kaip Jis buvo palaidotas, taip ir mes esame palaidoti su Juo; kaip Jis prisikėlė iš numirusių, lygiai taip pat ir mes esame kartu su Juo prisikėlę. Žinoma, mes lengvai galime suprasti, kad Kristus realybėje visa tai padarė, bet kaip gi mes, praėjus dviems tūkstančiams metų po to įvykio, kartu su Kristumi padarėme tuos dalykus ant kryžiaus? Labai paprastai. Visa tai įvyko dvasiniame lygmenyje. Dievas Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą priskyrė mums, tarsi mes ant kryžiaus mirėme, buvome palaidoti ir paskui prisikėlėme. Būtent taip įvyko mūsų krikštas, kai Dievas mums užskaitė visus Kristaus nuopelnus. Panašiai rašoma ir aštuntame Laiško romiečiams skyriuje: „Tas, kuris nepagailėjo savo paties Sūnaus, bet atidavė jį už mus visus, kaipgi jis ir visų dalykų mums neduotų dovanai kartu su juo?“ (Rom. 8:32) Laiške efeziečiams rašoma: „Bet Dievas, kuris yra turtingas gailestingumu, dėl savo didžios meilės, kuria jis mus mylėjo, net kai mes buvome mirę nuodėmėse, atgaivino mus kartu su Kristumi (jūs esate išgelbėti malone) ir prikėlė mus kartu, ir pasodino mus kartu dangaus vietose Kristuje Jėzuje” (Ef. 2:4-6) Iš šių eilučių aiškiai matyti, kad mes esame prikelti kartu su Kristumi ir sėdime dangaus vietose. Fiziškai mes dar tebesame čia, žemėje, tiesa? Tačiau Dievo akyse mes jau esame prikelti. Dievas tai mato jau kaip įvykusį faktą, nors mes dar nesame prikelti. Tai paaiškina, kaip Dievas mums užskaitė viską, ką padarė Kristus. Mūsų krikštas į Kristaus mirtį yra tiesiogiai susijęs su vidine kova tarp mūsų senojo ir naujojo žmogaus. Laiško romiečiams šeštame skyriuje rašoma, kad „mūsų senasis žmogus yra su juo nukryžiuotas, kad nuodėmės kūnas būtų sunaikintas, kad nuo šiol mes nebetarnautume nuodėmei. Nes tas, kuris yra miręs, yra išlaisvintas iš nuodėmės” (Rom. 6:6-7). Kristus ant kryžiaus padarė labai svarbų dalyką. Jis ne tik sumokėjo krauju už mūsų nuodėmes, kad Dievas mūsų nebaustų už jas ugnies ežere, bet taip pat Jis mus išlaisvino iš nuodėmės valdžios. Dievas Kristaus mirtimi ant kryžiaus sutraukė tas grandines, kuriomis mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Tuomet, kai mes dar buvome Adome, kol dar nebuvome pasitikėję Kristumi, kol dar buvome dvasiškai mirę, kol neturėjome Dievo gyvybės, mes buvome prikaustyti prie nuodėmės. Nuodėmė buvo mūsų viršininkas, mūsų valdovas, mes vykdėme visas nuodėmės užgaidas. Tačiau Dievas mumis pasirūpino – Jis paėmė kryžių ir juo tarsi kirviu perkirto tą grandinę, kad nuodėmė nebeturėtų mums galios – per kryžių mes esame mirę nuodėmei, išlaisvinti iš jos. Ne vienam iš mūsų bent vieną kartą teko pabuvoti laidotuvėse. Žmonės susirenka prie pašarvoto kūno, mato jį, liečia, kalbina, tačiau jis nereguoja – jis negyvas. Šeimininkas prieina prie savo mirusio tarno karsto ir jam sako: „Ei, kelkis, užteks čia tau drybsoti, eik dirbti, tavęs laukia daugybė darbų!“ Tačiau jo tarnas guli sau ir nekreipia į jį dėmesio – jis yra išlaisvintas iš savo šeimininko valdžios – jis miręs. Lygiai tas pats ir mūsų atveju – nuodėmė negali mums įsakinėti, mes esame mirę, išlaisvinti iš jos valdžios. Mes dabar turime kitą šeimininką – Dievą: „Bet dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę tarnais Dievui, jūs turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir pabaigą – amžinąjį gyvenimą” (Rom. 6:22). Apaštalas Paulius rašo romiečiams, kad mes esame išlaisvinti iš nuodėmės, mes esame mirę nuodėmei – tai yra tikras faktas, tai įvyko, nes Dievas tai padarė pakrikštijęs mus į Kristų. Kaip žinia, faktas yra faktas, to nepaneigsi – matydamas juoda, negali sakyti, kad tai yra balta, juo labiau kai tą faktą konstatuoja negalintis meluoti Dievas. Todėl mes, žinodami šį faktą, turime tuo tikėti ir tai priimti kaip realybę. Apaštalas Paulius mums rašo: „Taip pat ir jūs laikykite save iš tikrųjų mirusiais nuodėmei, bet gyvais Dievui per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį. Todėl tegul nebeviešpatauja nuodėmė jūsų mirtingame kūne, kad jūs turėtumėte jo klausyti jo geismuose. Nei nepaduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo įrankių, bet paduokite save Dievui kaip tuos, kurie yra gyvi iš numirusiųjų ir savo narius kaip teisumo įrankius Dievui“ (Rom. 6:11-13). Jeigu mes esame mirę nuodėmei, vadinasi mes ir turime save laikyti tokiais. Kol mes dar nebuvome išlaisvinti iš nuodėmės valdžios, mes buvome laisvi nuo teisumo darbų, mes nebuvome įpareigoti, ir negalėjome daryti to, kas teisu, kas teisinga, kas patinka Dievui, nes Jam patinka tik teisumo darbai – Dievas yra teisumo Dievas. Tačiau dabar mes esame išlaisvinti iš nuodėmės ir tapome Dievo tarnais, mes turime galimybę daryti tai, ko anksčiau negalėjome padaryti. Dabar mes turime galimybę ir pasirinkimą tarnauti kitam šeimininkui – Dievui. Pasikeitė valdžia, buvusioji valdžia nuversta, visos svastikos ir vėliavos sudegintos, iškelta nauja vėliava – mums vadovauja kitas šeimininkas. Todėl, būdami mirę nuodėmei, galime pasakyti jai: „Ne“. Dabar mes galime pasakyti „ne“ savo išdidumui, nepakantumui, neatlaidumui, nekantrumui, neapykantai ir kitoms savo nuodėmėms. Vietoje neapykantos kitam žmogui aš galiu būti jam pakantus, vietoje savo išdidumo galiu būti nuolankus, vietoje savo nekantrumo galiu būti kantrus, vietoje neatlaidumo galiu kitiems atleisti, vietoje to, kad atsilyginčiau už man padarytą blogį, aš galiu atlyginti geru, vietoje to, kad stengčiausi daryti, kad viskas būtų taip, kaip aš noriu, aš galiu nusileisti ir būti naudingas kitam. Mūsų senasis žmogus mus skatina vaikščioti savo pramintais nuodėmingais takais, bet dabar mes galime jį nuslopinti ir leisti gyventi naujam žmogui pagal tai, ko moko Dievo žodis. Taigi – kas laimės šį konfliktą (ar mūsų senasis žmogus, ar mūsų naujasis žmogus), priklausys nuo mūsų pačių. Jei mes tikėjimu priimsime tą faktą, kad esame mirę nuodėmei, ir nepasiduosime jos valiai, leisdami reikštis naujam žmogui, mes tarnausime Dievui. O jei mes gyvensime pagal seną nuodėmingąjį žmogų, mes gyvensime bevertį gyvenimą, tenkindami savo kūno geidulius, kas visiškai nepatinka Dievui. Dievas mus sukūrė Kristuje geriems darbams.: „Mes esame jo darbas, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė, kad mes juose vaikščiotume” (Ef. 2:10). Mes nebegalime gyventi, kaip anksčiau gyvenome, nes tada mes prieštarautume savo naujai prigimčiai, mes prieštarautume tam, kas mes esame Kristuje. Dabar mūsų tikslas – rūpintis mūsų nauju žmogumi, kuriame apsigyveno Dievas, ir pažinti visus jo veikimo niuansus, apie kuriuos rašoma apaštalo Pauliaus laiškuose.