Gyvenimas Kristuje. 5. Malonės valdžia.

Vyresnės kartos žmonės Lietuvoje gerai prisimena Sovietmetį. Tuo laikotarpiu visose įmanomose veiklos srityse buvo vedama vienoda švenčių, filmų, paradų, lozungų, patriotinių „Raudonosios armijos“ dainų, garsių lyderių atvaizdų nuspalvinta politika, užvaldžiusi visą TSRS ir kitas aplinkines valstybes, kurias dar ir dabar veikia tos „šviesios ateities“ idėjos. Tačiau, kaip žinia, toji valdžia po pusės šimto metų subyrėjo. Šiandien tas šalis valdo kita valdžia, jose vedama kitokia politika, jose skelbiami nauji lozungai, dainuojamos kitokios patriotinės dainos, valdžioje sėdi kitokie lyderiai, skleidžianys kitokias idėjas, kurios taip pat veda liaudį tam tikra linkme. Biblija kalba, jog Dievas irgi turi savo politiką, savo valdžią, savo lozungus, savo idėjas, savo planus, savo kryptį, kuria veda tikinčiuosius. Pažvelkime į praeitį. Senojo Testamento laikais buvo vedama įstatymo politika – Dievas bendravo su žmonija pagal Mozės įstatymą. Laiške romiečiams rašoma: „Izraelitai, kuriems priklauso įvaikystė ir šlovė, ir sandoros, ir įstatymo davimas, ir Dievo tarnystė, ir pažadai; kurių yra tėvai, ir iš kurių pagal kūną atėjo Kristus, kuris yra virš visų – palaimintas Dievas per amžius. [...] Kokį tada pranašumą turi žydas? Arba kokia nauda iš apipjaustymo? Labai visokeriopa: svarbiausia tai, kad jiems buvo patikėti Dievo ištarti žodžiai” (Rom. 9:4-5, 3:1-2). Šios eilutės byloja, jog Dievas praeityje išrinktąjai savo tautai Izraeliui davė pažadus, įvaikystę, sandoras, Dievo tarnystę ir įstatymą – Mozės penkiaknygę. Kas įdėmiai skaitė Senąjį Testamentą, tas sutiks su tuo, jog anais laikais Dievas buvo Izraelio Dievas, žydai buvo Jo tauta žemėje, ir Dievas per Mozę jiems davė įstatymą, kurį Mozė užrašė į knygą ir perdavė ją Izraelio kunigams. O kur gi šiandien Dvasia veda tikinčiuosius? Kuria linkme? Kokia šiandien yra Dievo vedama politika? Kokioje Dievo santvarkoje mes gyvename? Ar mums taip pat reikia gyventi pagal Mozės užrašytą Dievo įstatymą? O gal Dvasia mus veda visai kita linkme? Laiškuose galatams ir romiečiams yra parašyta: „Bet jei jūs esate Dvasios vedami, jūs nesate įstatymo valdžioje“, „nes nuodėmė jums neviešpataus, nes jūs esate ne įstatymo, bet malonės valdžioje” ( Gal. 5:18; Rom. 6:14). Šiose eilutėse rašoma, kad Dvasia mus kažkur tai veda, mes turime eiti tam tikra linkme, nes dabar yra tam tikra santvarka, tam tikra valdžia. Aišku yra tai, kad Dvasia mūsų neveda gyventi pagal įstatymo valdžią, nes mes esame malonės valdžioje. Kaip Sovietmetis subyrėjo ir užėjo kita valdžia, lygiai taip ir Dievas pakeitė valdžią, kurioje nebėra įstatymo, kur vykdoma kita politika. Šiandien mes gyvename pagal malonės santvarką, mums vadovauja ir mus valdo Dievo malonė. Dievas Šventoji Dvasia, gyvenantis mumyse, mus veda gyventi pagal naują tvarką – malonę. Kaip žydams buvo duotas Mozės įstatymas raštu, kad jie skaitytų ir žinotų, kaip reikia gyventi pagal jį, taip pat ir mums yra duoti užrašyti žodžiai, kuriuos galėtume skaityti bei tokiu būdu pažinti malonės valdymą, pagal kurį turime gyventi. Apaštalų darbų knygoje apaštalas Paulius rašo: „Bet nei vienas iš šitų dalykų manęs neišjudina, ir nei nebranginu aš savo gyvybės, kad aš galėčiau užbaigti savo bėgimą su džiaugsmu ir tarnystę, kurią aš gavau iš Viešpaties Jėzaus: liudyti Dievo malonės evangeliją“. [...] „O dabar, broliai, aš pavedu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris yra pajėgus jus pastatyti ir duoti jums paveldą tarp visų tų, kurie yra pašvęstieji“ (Apd. 20:24, 32). Viešpats Jėzus Kristus patikėjo apaštalui Pauliui unikalią tarnystę – skelbti Dievo malonės evangeliją, kurioje yra Dievo malonės žodžiai. Savo laiškuose Paulius rašo, kad šios evangelijos niekas iš apaštalų anksčiau nežinojo ir neskelbė, ją Dievas laikė griežčiausioje paslaptyje. Tos evangelijos niekas nežinojo, ir tuomet, kai Jėzus Kristus buvo atėjęs į žemę pas Izraelio tautą, nes jei tą paslaptį anuo metu būtų kas nors žinojęs ar skelbęs, Jėzaus Kristaus nebūtų nukryžiavę, kaip rašoma Laiške korintiečiams: „Bet mes kalbame paslaptingą Dievo išmintį, paslėptą išmintį, kurią Dievas prieš pasaulį paskyrė mūsų šlovei, kurios nežinojo šio pasaulio kunigaikščiai, nes jeigu jie būtų ją žinoję, jie nebūtų nukryžiavę šlovės Viešpaties” (1Kor. 2:7-8). Apaštalas Paulius Laiške efeziečiams rašo, kad ši malonės evangelija buvo laikoma paslaptyje, bet paskui buvo atskleista jam, o jis savo ruožtu ją atskleidė visiems žmonėms, tame tarpe ir apaštalams bei pranašams per Dvasios žodžius: „Dėl šios priežasties aš, Paulius, Jėzaus Kristaus kalinys dėl jūsų, pagonių, jeigu jūs esate girdėję apie Dievo malonės paskirstymą, kuris man yra duotas dėl jūsų, kaip kad apreiškimu jis man atskleidė paslaptį (kaip aš anksčiau parašiau keletu žodžių, iš kurių, kai jūs skaitote, jūs galite suprasti mano pažinimą Kristaus paslapties), kuri kitais amžiais nebuvo atskleista žmonių sūnums, kaip ji dabar atskleista jo šventiems apaštalams ir pranašams per Dvasią” (Ef. 3:1-5). Malonės evangelijos neskelbė nei Jėzus (nes kitaip jo nebūtų nukryžiavę bei būtų buvęs sugriautas Dievo planas), nei jo dvylika apaštalų, kurie ją vėliau sužinojo iš Pauliaus per Dvasios žodžius. Šią evangeliją iš Dievo asmeniškai gavo apaštalas Paulius, kurią vėliau skaitydami tikintieji ir galėjo suprasti „Kristaus paslapties pažinimą“.