Jei norite suprasti Raštą pagal jame pačiame Dievo išdėstytus studijavimo principus, spustelėkite ant šios nuorodos į BIBLIJOS STUDIJŲ SVETAINĘ

2009 m. birželio 15 d., pirmadienis

Gyvenimas Kristuje. 6. Pauliaus apaštalystė.

Laiške romiečiams malonės evangeliją Paulius vadina „mano evangelija“: „Na, o tam, kuris yra pajėgus jus įtvirtinti pagal mano evangeliją ir Jėzaus Kristaus skelbimą pagal apreiškimą paslapties, kuri buvo laikoma paslaptyje nuo pasaulio pradžios, bet dabar yra atskleista...” (Rom. 16:25-26). Paulius malonės evangeliją vadina „mano evangelija“ ne todėl, kad jis buvo garbėtroška ir norėjo būti dėmesio centre. Jei paskaitysime jo laiškus, ypač laiškus korintiečiams, pamatysime, jog jis buvo labai nuolankus žmogus, skriaudžiamas visų, tame tarpe ir pačių tikinčiųjų. Reikia nepamiršti to, jog visi jo laiškuose surašyti žodžiai yra Dievo įkvėpti žodžiai, kaip rašoma Laiške Timotiejui: „Visas raštas yra duotas Dievo įkvėpimu“ (2Tim. 3:16). O tai reikštų, jog pats Dievas, duodamas Pauliui evangelijos žodžius, norėjo, kad jis Laiške romiečiams tą malonės evangeliją pavadintų Pauliaus evangelija. Tai, kad Dievo evangelija vadinama žmogaus vardu, Biblijoje nėra naujas dalykas. Dievo žodžiui tai nėra svetima ar keista. Štai Senajame Testamente Dievo įstatymas dar kitaip vadinamas Mozės įstatymu. Ar Mozė buvo garbėtroška? Ar jis buvo to įstatymo autorius? Žinoma, kad ne. Tai yra Dievo įstatymas, kurį Jis davė Mozei, kad jis jį užrašytų Knygoje ir ją galėtų skaityti visas Izraelis. Mozės įstatymu jis buvo pavadintas todėl, kad Mozė buvo Dievo išrinktas Izraelio tautos lyderis, atstovavęs Izraeliui Dievą ir Jo įstatymą. Dievas Mozę tokiu padarė, tai buvo Jo valia. Lygiai taip ir Pauliui patikėta malonės evangelija yra vadinama Pauliaus evangelija, nes jis mums atstovauja Dievą ir Jo evangeliją – taip Dievas norėjo. Dievas jį paskyrė būti mūsų apaštalu (žodis „apaštalas“ iš graikų kalbos verčiamas kaip „pasiuntinys“). Laiške romiečiams Paulius į mus kreipiasi: „Nes aš kalbu jums, pagonys, kadangi aš esu pagonių apaštalas, aš aukštinu savo tarnybą” (Rom. 11:13). Akivaizdu, jog Paulius neaukštino savęs, jis aukštino jam patikėtą pagonių apaštalo tarnystę ir jam patikėtą skelbti malonės evangeliją. Todėl, kaip yra Mozės įstatymas, taip pat yra ir Pauliaus evangelija, ir tai nei kiek nekeista. Mes turime vienintelį mums, pagonims (tiems, kurie ne žydai) atsiųstą apaštalą – Paulių, kuriuo mes turime sekti, kaip kad Pirmame laiške korintiečiams rašoma: „Todėl aš maldauju jus, būkite mano sekėjai“. [...] „Būkite mano sekėjai, kaip ir aš esu Kristaus“ (1Kor. 4:16, 11:1). Iš keleto kitų Rašto vietų matome, kad Dievas mūsų nepašaukė sekti dvylikos apaštalų tarnyste bei jų skelbimu, nes Jis mums jų nesiuntė. Jėzus Kristus savo dvylika apaštalų siuntė išskirtinai pas Izraelio tautą, kaip ir rašoma: „Tuos dvylika Jėzus išsiuntė ir jiems įsakė: ‘Neikite keliu pas pagonis ir neikite į jokį samariečių miestą; bet verčiau eikite pas pražuvusias Izraelio namų avis’.” Pats Jėzus taip pat buvo atėjęs ne pas mus, pagonis: „Bet jis atsakė ir tarė: ‘Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis’.“ (Mt. 10:5-6, 15:24) Bet štai vėliau, po savo prisikėlimo, Kristus išgelbėjo Paulių kelyje į Damaską, paskirdamas jį būti pagonių apaštalu ir jam vieninteliam atskleidė Dievo malonės evangeliją, kuri iki to momento buvo laikoma paslaptyje. Nuo tada Paulius daug metų vaikščiojo ir skelbė tą evangeliją drauge su kitais įtikėjusiais jo skelbimu. Po keturiolikos metų, kaip rašoma Laiške galatams, Jėzus Kristus jam apsireiškė ir liepė eiti pas Petrą į Jeruzalę, kad jam išdėstytų malonės evangeliją, kurios pastarasis dar nežinojo. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas bei kiti apaštalai pamatė, kad Pauliui buvo patikėta kita evangelija, nei ta, kurią skelbė dvylika apaštalų. Laiške galatams rašoma: „Nes tie, kurie atrodė yra kažin kas, pasitarime man nieko nepridėjo, bet priešingai, kai jie pamatė, kad man buvo patikėta neapipjaustymo evangelija, kaip Petrui buvo apipjaustymo evangelija...“ [...] „Ir kai Jokūbas, Kefas ir Jonas, kurie atrodė esą stulpai, pastebėjo man duotą malonę...” (Gal. 2:6-7, 9) Jie pastebėjo, kad Pauliui buvo duota skelbti kitą evangeliją – kitą gerąją naujieną iš Dievo. Petras, Jokūbas ir Jonas skelbė apipjaustymo evangeliją – evangeliją, kuri priklauso taip vadinamam apipjaustymui – Izraelio tautai. Paulius savo ruožtu skelbė neapipjaustymo evangeliją, kuri priklauso neapipjaustytiems – pagonims. Akivaizdu, jog tuo metu buvo skelbiamos dvi skirtingos evangelijos, ir apaštalai tai pripažino bei suprato. Tada Petras, Jokūbas ir Jonas, tai pripažinę ir bendrai sutarę, padavė Pauliui ir jo bendrininkui Barnabui dešines rankas, kad anie eitų pas pagonis ir skelbtų neapipjaustymo evangeliją, o Petras, Jonas ir Jokūbas eitų pas Izraelio tautą ir jiems toliau skelbtų apipjaustymui skirtą evangeliją. Dievas mums šiandien skelbia malonės evangeliją – neapipjaustymo evangeliją, kurią Paulius vadina „mano evangelija“. Jeigu jūs Petro, Jono ir Jokūbo, kurie skelbė apijaustymo evangeliją ir parašė izraelitams laiškus, šiandien paklaustumėte: „Kur mums eiti, kieno klausyti?“, jie jums atsakytų: „Eikite pas Paulių ir jo klausykite, nes mes pripažinome, kad jam Dievas davė skelbti pagonims skirtą evangeliją“. Deja, šiandien yra nemažai bažnyčių, kurios nepripažįsta Pauliaus evangelijos išskirtinumo, visas evangelijas suplakdami į vieną bei sukurdami vieną bendrą evangeliją, atmesdami tai, kad Kristus apreiškė Pauliui naują, anksčiau neskelbtą evangeliją. Gaila, kad Jėzus Kristus ir dvylika apaštalų pripažįsta, jog Paulius siųstas skelbti kitą evangeliją, o tuo tarpu daugelis krikščionių – ne. Dievas įvedė žemėje malonės valdžią ir mums ją pristatė per vienintelį savo pasiuntinį – apaštalą Paulių (to Mato, Morkaus, Luko ir Jono knygose neskelbė nei Jėzus Kristus, nei Jo dvylika apaštalų). Apaštalas Paulius užrašė visą jam patikėtą malonės evangeliją trylikoje savo laiškų, kurie prasideda Laišku Romiečiams, o baigiasi laišku Filemonui. Tokiu būdu, skaitydami Pauliaus laiškus, mes juose skaitome mums skirtus „Dievo malonės žodžius“ (Apd. 20:32). Dievas, pakeitęs valdžią, bendrauja su žmonija pagal naują tvarką. Ar mes galėtumėme Lietuvoje gyventi pagal buvusią sovietinę valdžią dabar, kai jos jau nebėra? Išsitrauktumėme senus lozungus, vėliavas, senas sovietines dainas ir visas tos buvusios valdžios idėjas bei bandytumėme tai pritaikyti dabartinėje santvarkoje. Ar mes laimėtumėme tuo ką nors? Manau, mes atsidurtumėme tokioje pat situacijoje, kaip Don Kichotas, kovojantis su vėjo malūnais: kovotume, plėšytumės, mosikuotume kumščiais ore, kol bejėgiškai kristume ant žemės. Jeigu mes šiandien gyventume pagal įstatymą, mes tik būtume patys su savimi, be Dievo, nes Dievas eina ir veda malonės kryptimi. Yra bažnyčių, kurios šiandien gyvena pagal įstatymą, skelbia Dievo žodį, bet jose Dievo veikimo nėra, nes jos eina ne ta kryptimi, kuria veda Dievo Dvasia. Apaštalo Pauliaus laikais taip pat buvo tikinčiųjų, kurie gyveno pagal įstatymą. Viena tokių buvo galatų bažnyčia. Jie galvojo, kad gyvendami pagal Biblijoje skelbiamą įstatymą taps tobulesni. Tačiau Paulius jiems rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo, kad jūs neklausytumėte tiesos, prieš kurių akis Jėzus Kristus buvo akivaizdžiai išaiškintas, nukryžiuotas tarp jūsų? Vien tai norėčiau iš jūsų sužinoti: ar jūs gavote Dvasią įstatymo darbais, ar tikėjimo klausymu? Ar jūs tokie kvaili? Pradėję Dvasioje ar jūs dabar tapote tobuli kūnu?” (Gal. 3:1-3). Galatams Paulius paskelbė Kristaus kryžiaus auką už jų nuodėmes, ir jie pasitikėjo Kristaus auka, o Dievas, matydamas jų tikėjimą Kristumi, juos išgelbėjo ir davė Savo Dvasią. Tada pas galatus atėjo žydai ir jiems sakė, kad jie turi gyventi pagal įstatymą (Gal. 6:12-13, 5:1-4). Jie apkerėjo galatus, ir tie nukrypo nuo Pauliaus skelbiamos neapipjaustymui skirtos malonės evangelijos bei nusekė paskui apipjaustymui skirtą įstatymą. Todėl Paulius jiems ir rašo: „O, kvaili galatai, kas jus apkerėjo...?“ [...] „Kristus tapo negaliojančiu jums, kurie esate išteisinti įstatymu; jūs esate atkritę nuo malonės” (Gal. 3:1, 5:4) Visi, kurie nori gyventi pagal įstatymą, atkrenta nuo Dievo malonės – ji pasidaro nebeveiksminga. Kad taip neatsitiktų su mumis, mes turime apsispręsti, kuo norime sekti – Dvasia, kuri veda pagal Pauliaus surašytą malonės evangeliją, ar įstatymu.

Komentarų nėra: