Gyvenimas Kristuje. 7. Dvasios veikla.

Žinant, kad Dvasia mus veda pagal malonės evengeliją, mums labai svarbu ją pažinti ir suprasti, ką ji skelbia, kas joje rašoma. Dažnai tenka išgirsti skirtingų interpretacijų apie vieną ar kitą Biblijos eilutę, tačiau dažnai jos visiškai neatspindi konteksto. Teologijos mokyklose mokoma alegorinio Biblijos studijavimo. Tokiu būdu Biblijos eilutėse surašyti dalykai suprantami ne tiesiogiai, ne pažodžiui, bet turi kitą, „gilesnę“ reikšmę. Taip studijuojant ir aiškinant Bibliją, atsiranda skirtingos interpretacijos, kadangi kiekvienas žmogus tą „gilesnę“ reikšmę supranta skirtingai. Be to, šitoks metodas prieštarauja tam, jog Dievo tiesa yra viena, bei tam, kad Rašto tekste kiekvienas žodis, per kurį Dievas mus moko, yra svarbus. Pirmo laiške korintiečiams antrame skyriuje apaštalas Paulius pateikia Biblijos interpretavimo metodą, kuris yra nepriklausomas nuo žmogaus. Šiame laiško skyriuje rašoma, kad Dievas atskleidė anksčiau paslėptą išmintį: „Akis nematė, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neįėjo dalykai, kuriuos Dievas paruošė tiems, kurie jį myli. Bet Dievas mums juos apreiškė savo Dvasia, nes Dvasia tiria visus dalykus, taip, gilius Dievo dalykus” (1Kor. 2:9-10). Kaip jau buvo minėta, Dievas apaštalui Pauliui apreiškė malonės evangeliją, kurią Jis laikė griežčiausioje paslaptyje – to nematė nei akis, nei ausis negirdėjo, nei į žmogaus širdį neatėjo. Gavęs šią žinią Paulius ją užrašė Dvasios žodžiais bažnyčioms ir taip mes šiandien turime trylika apaštalo Pauliaus laiškų. Jis rašo, kad „tuos dalykus mes ir kalbame; ne žodžiais, kuriuos žmogaus išmintis moko, bet kuriuos moko Šventoji Dvasia: gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais” (1Kor. 2:13). Paulius rašo, kad Dievo apreikštų dalykų jie neskelbia žmogaus išminties žodžiais, tai yra, neinterpretuoja taip, kaip žmogaus metodai moko; tie dalykai yra skelbiami taip, kaip moko Šventoji Dvasia. O kaip Šventoji Dvasia moko skelbti Dievo žodžius? Eilutės pabaigoje rašoma: „Gretinant dvasinius dalykus su dvasiniais“. Dvasia mus moko Dievo žodžius sugretinti vienus su kitais ir tokiu būdu išsiaiškinti, ką sako viena ar kita Rašto vieta. Biblijoje pilna eilučių, kurios mums būna neaiškios, tačiau skaitydami Raštą mes vienur užtinkame vienas eilutes, kitur – kitas, kurios išaiškina ir papildo tas, kurios nesuprantamos. Daug vaikų ir suaugusių yra pamėgę „puzzle“ dėlionę, kurioje iš šimtų ar net tūkstančių dalelių, visas jas sudėjus kartu, gaunasi vientisas paveikslas. Atsidarius dėžę, ją randame pilną skirtingų detalių, ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tarp jų nėra nieko bendra. Bet, nors visos tos detalės skirtingos, kiekviena jų turi savo vietą, kiekviena jų dera tik su jai tinkama detale, kuriuos sudėjus gaunami fragmentai, o iš jų susideda galutinis vaizdas. Biblija sudaryta panašiu principu – joje daugybė žodžių, sakinių, skirsnių, kurie dera su kitose Rašto vietose esančiais žodžiais, sakiniais, skirsniais. Tereikia juos sudėlioti į vietas, kad gautųsi aiškus paveikslas. Ir tam nereikia papildomų detalių – tų, kurių nėra tame rinkinyje. Tam nereikia papildomų žmogaus išgalvotų dalių, nes Biblija pati save interpretuoja. O mes tuo tarpu turime patį geriausią mokytoją, kuris niekada nepavargsta, niekada neklysta, niekada nemeluoja ir niekada mūsų nepalieka – tai Šventoji Dvasia. Ji rūpinasi, kad mes tinkamai suprastume Dievo žodį, kad mums nereikėtų klaidžioti, ieškant žmonių iškarpytų ir papildomai pridėtų „puzzle“ gabalėlių.